Poetas Julius Janonis gimė 1896 m. balandžio 4 d. Beržinių kaime (Biržų r.). 1911 m. Janonių šeima
persikėlė gyventi į Melaišių kaimą.
1906-1909 m. Julius Janonis lankė Biržų pradinę mokyklą. 1909 m. pradėjo mokytis Biržų keturklasėje
mokykloje, priklausė aušrininkų organizacijai. 1910 m. pradėjo rašyti eilėraščius, vertė iš latvių ir rusų
kalbų, rinko tautosaką, kurią siuntė Lietuvių mokslo draugijai. 1912 m. spaudoje pasirodė Vaidilos Ainio
slapyvardžiu pasirašyti eilėraščiai. Pirmuosius prozos vaizdelius parašė 1913 m. rudenį. Nuo 1913 m. tęsė
mokslą Šiaulių berniukų gimnazijoje, kur įsijungė į aušrininkų organizacijos veiklą, vėliau įsitraukė į
revoliucinį darbininkų judėjimą. Jo kūryba buvo spausdinta „Žiburėlyje“, „Aušrinėje“, „Jaunime“
(“Lietuvos ūkininko” priedas), „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, „Biržų kalendoriuje 1913“,
hektografuotame žurnaliuke „Mūsų žiedeliai“. Bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Vilnyje“, „Naujojoje
Gadynėje“. Dalyvavo redaguojant ir išleidžiant almanachą „Nauju taku“.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, su visa gimnazija pasitraukė į Rusiją, nuo 1915 m. mokėsi
Voronežo M. Yčo vardo gimnazijoje. Dalyvavo slaptoje moksleivių, vadinamų visuomenininkų,
organizacijoje, leido rankraštinį laikraštį „Atžala“. Kurį laiką dirbo hektografuoto laikraštėlio „Sūkurys“
redakcijoje, rašė laikraštyje „Voronežo telegrafas“. 1916 m. išvyko į Petrogradą. Tęsė mokslą, įsijungė į
slaptą socialistinį būrelį „Skardas“, buvo išrinktas į RSDDP (b) Lietuvių raj. komitetą. Siuntė eilėraščius
Amerikoje leidžiamai „Naujai gadynei“, „Kovai“. Už politinę veiklą 1916 m. suimtas ir kalintas
Petrogrado, vėliau Vitebsko kalėjimuose. Po 1917 m. Vasario revoliucijos paleistas iš kalėjimo, baigė
gimnaziją. Bendradarbiavo „Tiesoje“, „Nauju taku“, „Atžalose“. Susirgęs džiova ir nenorėdamas būti
našta draugams, 1917 m. gegužės 30 d. nusižudė po traukiniu. Palaidotas Carskoje Selo (dab. Puškino)
kapinėse.
1910-1913 m. J. Janonio poezijai būdingi gamtos, vargo, socialinės neteisybės, svajonių ir realybės
prieštaravimų motyvai. 1914-1917 m. jis susiformavo kaip politinės poezijos kūrėjas, poetas agitatorius,
teigiantis, kad esama santvarka neteisinga ir turi būti pakeista. J. Janonis savo eilėse atskleidė subtilų
gamtos grožį, rašė meilės eilėraščius, kūrė eiles vaikams – ne vienas jų yra tapęs lietuvių vaikų poezijos
klasika. Rašė vaizdelius, feljetonus, publicistiką. Išvertė A. Puškino, A. Kolcovo, M. Gorkio, latvių
rašytojo J. Gulbio, žydų prozininko U. Kacenenbogeno kūrinių. J. Janonio kūrinių paskelbta rusų, latvių,
turkmėnų ir kitomis kalbomis.
Ilgus metus J. Janonio kūryba buvo vertinama vienašališkai – poetas, kaip buvo naudinga sovietinei
sistemai, buvo paverstas proletarinės revoliucinės lietuvių poezijos pradininku. Lietuvai atgavus
Nepriklausomybę, buvo kilę aštrios diskusijos dėl J. Janonio ir Biržų centre stovinčio paminklo poetui. Į
klausimą, kas mums yra J. Janonis šiandien, geriausiai atsako V. Daujotytės žodžiai: „J. Janonis turėtų
išlikti kaip trapus sidabrinis balsas, lūžęs ankstyvoje jaunystėje. Nieko neišmeskime iš jo gyvenimo ir
kūrybos, ir tada viskas turėtų atsistoti į savo vietas“.