Miškai, pievos, laukai, krūmai, duobės ir kt.

Nemunėlio Radviliškio seniūnija

Daugulių miškas – manoma, kad pavadinimas kilęs nuo savininkų pavardės.
Gailiškių miškas.
Lemkinės miškas.
Lujėnų miškas.
Madamos duobė – gili vieta Nemunėlio upėje ties Muoriškių kaimu. Pagal padavimą, Kurmenės (Latvijos Respublika) dvare tarnavęs jaunuolis įsimylėjo dvarininko dukterį, tačiau jų santuokai priešinosi jaunosios tėvai. Jaunuoliai nutarę pabėgti ir susituokti Lietuvoje, tačiau važiuojant arkliai pasibaidė ir jaunuoliai su karieta nusirito nuo skardžio į Nemunėlio upę ir nuskendo. Nuo to laiko ta vieta vadinama Madamos duobe.
Muoriškių atodanga – natūrali, atsiradusi kaip Nemunėlio upės ilgalaikės giluminės ir šoninės erozijos pasekmė. Įspūdingiausias stačiasienės atkarpos ilgis palei Nemunėlio upę siekia 80 m, atodangos aukštis apie 7,5 m. Prie Nemunėlio upės vandens dominuoja melsvo mergelio ir molio sluoksniai, kurių paviršiuose randamos smulkios kriauklelės.
Padgajų (Pagojų) miškas – miškas į rytus nuo Nemunėlio Radviliškio. Manoma, kad pavadinimas kilęs nuo Pagojų kaimo.
Pliaugalė – miškas.
Spingučių miškas.
Velykionių miškas.
Velniapilio ola, Velniapilis – dolomitinė atodanga Padvariečių kaime, Nemunėlio upės kairiajame krante, turinti valstybės saugomo geologinio gamtos paminklo statusą. Apie šią olą yra nemažai padavimų, esą joje gyvenęs velnias, kuris nuolat kenkdavo vietiniams gyventojams.

Pabiržės seniūnija

Bitniškių miškas.
Čeniškių Skripkalnis – pilkapis, toje vietoje, kur Tatula daro vingį yra nemaža kalva. 1812 metais prancūzų kariuomenė traukė į Maskvą. Nedideliame susirėmime prie Tatulos žuvo karių mylimas vadas. Jį palaidojo šioje gražioje vietoje, o kad vietos nepamirštų, kariai supylė pilkapį, žemę nešdami kepurėmis. Dabar Skripkalnis apaugęs medžiais, tik vis toks pat gražus šioje vietoje išlikęs Tatulos vingis. Nuo seno žmonės kalbėjo, kad šioje vietoje gyli ir žuvinga sietuva, kurioje daug verdenių, nes požeminė Tatulos vaga išsiveržia į paviršių. (Papasakojo Gražina Girdžiuvienė).
Daudžgirių miškas.
Gulbelė – pieva Gulbinų kaime tarp Gulbinų miško ir Meldynės.
Gulbinų miškas.
Jaronio duobė (Kirdonėliai) – karstinė smegduobė, valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas.
Jurkaus duobė (Kirdonys) – smegduobė, pavadinta žemės savininko V. Jurkaus vardu.
Kirdonių miškas.
Lūža – miškelis esantis tarp Anglininkų ir Geidžiūnų kaimų Širvėnos seniūnijoje.
Meldynkelis – Gulbinų kaime, buvęs Gruzinų karo kelias, išlikęs nevisas keliukas, toliau išartas
Šarkiaus kalnas – kalvelė Gulbinų kaime ties kuria kelias suka į Gulbinų mišką.
Trakas – Zizonių kaimo pievos, dabar ten yra likę keletas sodybų. Širvėnos seniūnija.
Vištabala – drėgna pieva Zizonių kaimo galulaukėse, toliau už Trako. Širvėnos seniūnija.

Pačeriaukštės seniūnija

Bitniškių miškas. Auga daugiausiai beržų ir pušų.
Budbergių miškas.
Didžpanemunės miškas.
Jackonių miškas. Auga daugiausiai drebulių.
Jonelių miškas. Greta pasienio su Latvija. Auga daugiausiai beržų.
Krafto miškas.
Pagojų miškas Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje.
Peikštenių miškas.
Pleirių miškas.

Papilio seniūnija

Beržynė – miškas.
Dirvoniškio miškas. Priklauso Biržų miškų urėdijos Vabalninko girininkijai.
Galvokų šilas. Priklauso Biržų miškų urėdijos Vabalninko girininkijai.
Garšviai – senkapis, Rovėjos dešiniajame krante, kalvoje, šalia Papilio-Biržų kelio, kasant žvyrą, suardytas. Buvo randama kaulų ir įvairių geležinių bei žalvarinių dirbinių.
Gruba – miškas. Priklauso Biržų miškų urėdijos Būginių girininkijai.
Ilgabrados – miškas. Priklauso Biržų miškų urėdijos Būginių girininkijai.
Judiškio miškas. Priklauso Biržų miškų urėdijos Vabalninko girininkijai.
Kadarų miškas. Priklauso Biržų miškų urėdijos Vabalninko girininkijai.
Kyliškių miškas. Priklauso Biržų miškų urėdijos Būginių girininkijai.
Lieknas – miškas.
Liepsalų miškas.
Meldiškių miškas. Priklauso Biržų miškų urėdijos Būginių girininkijai.
Papilio piliakalnis (Zomkelis). Zomkelis – piliavietė. XV a. Papilio medinę pilį – dvarą valdė Astikai. Apie XVI a. 4 dešimtmetį ją perėmė Radvilos.1997 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registro Archeologinių vietovių sąrašą. 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu paskelbtas kultūros paminklu.
Pariškių miškas. Priklauso Biržų miškų urėdijos Būginių girininkijai.
Raudondvario miškas.
Skrebiškio pilkapiai. 1932 m. kasinėti buvę keli pilkapiai su akmenų vainikais dar vadinami Kačmilžiais. Ariant laukus išniokoti ir šiandien jokių pilkapių žymių nebėra.
Šilokšnis – miškas.
Užukalnis – miškas. Priklauso Biržų miškų urėdijos Būginių girininkijai.
Valkiškių pelkė. Užpelkėjusios Rovėjos upės lankos. Pelkė lietuvių kalboje dar vadinama: bala, raistas, plynia, tyruliai, lieknos, palios, liūnas, piaunis, plovas, kirba, burlungis. Žemapelkėje augaalksniai, viksvos, nendrės, asiūkliai, meldai,žaliosios samanos.
Vanagiškio akmuo su ženklais. Akmuo stūkso šaltiniuotoje vietoje, aplink jį yra daugiau tik jau mažesnių akmenų. Akmuo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Žvėrinčius – miškas. Priklauso Biržų miškų urėdijos Vabalninko girininkijai.

Parovėjos seniūnija

Akmenynė – miškas prie Paberžių.
Ąžuolynė – miškas.
Balelė – miškas.
Biržų giria – miškų masyvas Biržų r. prie Nemunėlio upės. Priklausė Biržų miškų urėdijos latvelių, Tamošiūnų, Spalviškių ir Būginių girininkijoms. Nuo XVI a. pradžios giria priklausė Radviloms, nuo 1811 m. grafui Mykolui Tiškevičiui, nuo 1920 m. – valstybinis miškas.
Bučkumpis – miškas.
Epušotas – miškas (Vinkšniniuose).
Medžvalakių miškas.
Pabričkė – miškas. (Vinkšniniuose)
Pajukniškio beržynas.
Pono tiltas – tiltas per Rovėjos upę prie Tabūno miško, tarp Būginių ir Vinkšninių kaimų. Pasak žmonių pasakojimų, šiuo tiltu buvo galima važiuoti tik gavus Šilų pono leidimą.
Šilai – miškas, besitęsiantis nuo Būginių link Geidžiūnų.
Šilelis – miškas Vinkšniniuose.
Švento Jono tiltas – tiltas per Rovėjos upę ties Ageniškio kaimo kapines. Taip vadinamas dėl koplytėlėje esančios Šv. Jono Nepomuko statulėlės, kuria anksčiau bernai mėgdavę pastatyti ant tilto.
Šv. Jono šulinėlis – šaltinis Ubiškio kaime.
Užušilių miškas.

Širvėnos seniūnija

Barsuko ola – smegduobės "barsuko ola" teritorijos pažintinis-geologinis takas įrengtas Karajimiškio kraštovaizdžio draustinyje, Mantagailiškio "Gojelio" miške. Pėsčiųjų takas įrengtas 2,5 ha ploto teritorijoje, santakinio grunto danga. Bendras ilgis 700 m. Tako pradžia yra prie smegduobės "Geologų duobė", toliau takas veda pro smegduobę "Lapės ola", o pasiekus "Gojelio" pietvakarinį pakraštį "įveda" į čia tūnantį smegduobyną, kuriame randasi smegduobė "Barsuko ola" ir kitos dar didesnės bei gilesnės smegduobės
Dirvoniškio miškas.
Geologų duobė – karstinė smegduobė Biržų rajone, Karajimiškio kaime, Biržų regioniniame parke, šalia kelio 1303 Biržai–Pasvaliečiai–Saločiai, vos per kilometrą nutolusi nuo kitos garsios smegduobės – Karvės olos. Šalia Geologų įgriuvos, už 80 m yra Lapės Ola. Geologų duobės plotis – apie 12 x 9,5 m, gylis – 5 m. Įgriuvo 2003 m. balandžio 22 d. – kelios dienos prieš paskutinį balandžio savaitgalį švenčiamą Lietuvos geologų dieną. Todėl ir pavadinta tokiu vardu.
Jagaudžių miškas.
Judiškio miškas.
Karajimiškio geologinis draustinis, kuriame gausu smegduobių, iš kurių didžiausia – Karvės Ola. Tai žinomiausias ir geriausiai ištirtas respublikinės reikšmės geologinis paminklas Šiaurės Lietuvoje. Paminklu paskelbtas 1964 m. Ant duobės krašto stovi medinis stulpas su išdrožtais užrašais "Karvės ola", "Gamtos paminklas". Istorijos šaltiniuose minima, kad 1616 m. birželio 30 d. šiose vietose žmonės pajuto gana stiprų žemės drebėjimą, kurį lydėjo požeminis dundesys. Senose knygose išliko liudijimai, kad net trobesiai siūbavo.
Kirkilų-Kalnų miškas.
Lapės Ola – karstinė smegduobė, valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas. Smegduobė yra Karajimiškio kaime (Biržų rajonas), Biržų regioniniame parke, šalia kelio 1303 Biržai–Pasvaliečiai–Saločiai. Tokiu vardu pavadinta todėl, kad joje esančiuose urvuose gyvena lapės. Pakelėje, už 80 m yra Geologų duobė. Ši smegduobė iš kitų išsiskiria tuo, kad joje apstu chaotiškai suvirtusių dolomito su gipso tarpsluoksniais luitų. Žvelgiant per properšas matosi, kad duobės apačia yra daug giliau. Lapės Ola visą laiką sausa. Joje ir pavasarį, tirpstant susikaupusiam sniegui, vanduo neužsistovi. Vadinasi, ši įgriuva turi neužakusių kiaurymių, susijusių su požeminėmis ertmėmis.
Velniakalnis – piliakalnis Juodelių kaime, vadinamas Velniakalniu. Piliakalnis įrengtas Apaščios kairiajame krante esančioje atskiroje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 15×10 m dydžio. Papėdėje piliakalnis apjuostas 7–8 m pločio, 1 m gylio grioviu, geriausiai matomu šiaurinėje dalyje. Šlaitai statūs, 5 m aukščio. Aikštelės pakraščiai ir rytinis šlaitas apardyti apkasų.
Kultūrinio sluoksnio nepastebėta. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.
Zubo krūmai – miškelis, vienoje pusėje teka Baronės upelis, kitoje yra Upeliškio kaimas.

Vabalninko seniūnija

Abročno miškas.
Balala – miškas prie Lamokėlių kapinių. Miške yra užakęs liūnas.
Beržynėlis – miškelis, netoli Nausėdžių kaimo, pasak žmonių, jį pasodino Nausėdžių kaimo gyventojai J. ir A. Atkočiūnai.
Beržytė – miškas.
Butniūnų miškas.
Deikiškių pušynė.
Girelė – miškas.
Gojelis – krūmai.
Gojus – miškas.
Gliomargės kalnas – Vabalninko seniūnijoje, prie kelio Biržai – Vabalninkas per Svilius. Buvęs viensėdis ir gyvenęs ūkininkas Gliomargis. Nėra išlikusių pastatų nei medžių.
Guodžių geomorfologinis draustinis.
Guodžių miškas.
Ilgabradė – miškas.
Krioklys – prasideda iš Agluonėlės upelio, tekantis pro Zizonis
Kuprių miškas.
Lebeniškių miškas.
Lesesiekas – miškas.
Lūža – miškas.
Mieliūnų pušynė.
Ožiakalnis – kadaise buvusių kapinių vieta Šaltosios azijos miško pakraštyje nuo Meilūnų kaimo pusės. Ant to kalnelio žmonės ganydavo ožkas, nuo to ir kilo pavadinimas.
Pagojės beržynėlis – krūmai.
Petraičių miškas.
Podžiūnų beržynas.
Pušynė – miškas.
Skarbavajus – miškas netoli Daunorių kaimo.
Šilų miškai – miškų masyvas.
Šilai – Šaltosios azijos miškas. Ribojasi su Raudonbalės mišku.
Šukionių miškas.
Trakas – miškas.
Valkelą – miškas Vabalninko seniūnijoje. Miškas randasi slėnyje kur seniau būdavo labai šlapia.
Užnugario miškas.