ĮŽANGA

„Tėvynė prasideda nuo gimtojo kiemo, gimtoji kalba yra ta, kurią gauname iš Motinos... Mokykis, jei nori, dieną naktį – jokia kalba netaps tokia kaip gimtoji tarmė, – tokia sava, kad jos nė negirdi klausydamasis, o girdi tik pačias, rodos, mintis,“ rašo prof. kalbininkas Aleksas Girdenis, dar profesorius prideda: „darykime viską, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai pirmiausia prašnektų tėvų protėvių tarme ir perteiktų ją nesugadintą tiems, kurie po mūsų gyvens .“
Norime visiems pristatyti biržiečių šnektos žodžių žodyną. Žodžių, kurie buvo kasdieninėje biržiečių kalboje įprastas dalykas 19 a. pabaigoje – 20 a. pirmoje pusėje. Didžioji dalis žodžių iš mūsų tėvelių ir senelių kalbos lobyno, o ir patys dar kai kuriuos žodžius naudojame, kartais tyčia jais savo kalbą paskaniname. Tarmiškų žodžių ieškojome kraštiečių knygose, ūkio, buities reikmenų, virtuvės rakandų, aprangos ir apavo, valgių ir gėrimų pavadinimuose, pastatų, trobesių, statybos medžiagų pavadinimuose, gamtos reiškinių, paukščių, augalų varduose ir kt. Šis žodynėlis – ne vienos dienos darbas. Žodžiai ilgai rinkti, su jais mintyse ir darbuose nesiskirta. Yra aiškus suvokimas, kad neužrašytas žodis, tai žodis be ateities. Kas jei ne mes ir kada tuos žodžius beužrašys?
Šiuo darbu nepretenduojame į mokslinį lygį, norime, kad jis būtų prieinamas ir suprantamas kiekvienam. Labai tikimės, kad Žodynėlio autoriais būsite ir Jūs, mieli biržiečiai, nes tikime, kad dar jūsų atmintyje klaidžioja kadaise girdėta senovinė šnekta. Tad pildykite, patarkite, padėkite neišnykti mūsų patarmei. Kviečiame siūlomus žodžius siųsti adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Nors mūsų rajonas nėra didelis, bet net ir tame pačiame kaime vieną kitą žodį žmonės tardavo skirtingai, tai ką bekalbėti apie viso Biržų krašto patarmes. (Vabalninko krašte močiutė – babū̃te, o apie Papilį – sanolỹta, apie Gulbinus – mamnỹte). Tuo labiau, kad oficialiai yra pripažinta, kad didžioji (šiaurės vakarų) Biržų rajono dalis priskirta šiaurės panevėžiškiams, o kita dalis – rytų panevėžiškiams, kurie labiau dera su kupiškėnų patarme. Tad nereikia stebėtis, kad vabalninkėnai sako kvietk[u]s su vos juntama -u (todėl žymime tarp skliaustelių), o kiti biržiečiai nukerta trumpai – kvietks. Žinoma rasite daug netikslumų, kirčiavimo klaidelių, atsiprašydami norime patikinti, kad nesame tarmių specialistai, o sukirčiuoti tarmiškus žodžius, tai padaryti be klaidų, tiesiog nepaprastai sunku. Kalbant apie skolinius ir svetimybes galime pasakyti, kad jie yra neišvengiama mūsų tarmės dalis. Istoriškai susiklostė, kad didžiausia lietuvių kalbos skolinių dalis yra slavizmai. Mūsų Šiaurės Lietuvai būdingi kai kurie žodžiai pasiskolinti iš kaimynų latvių kalbos. Skolinius suformavo patys įvairiausi istorijos vingiai, sąsajos su kaimynais. Senieji skoliniai iš XVI – XVII a., abrū̃sus, korõne, viẽdrus ir kt., naujieji skoliniai, slavizmai atsiradę po II pasaulinio karo: kìtk, kolkõzus, materijõlus ir kt. Buitinėje kalboje neapsieita be barbarizmų, augome dėvėdami kurtkes su guzikэs, uniforms su žiurstэs ir t. t. Daugiausia iš slavų kalbų skolintasi įvairių ūkio, buities reikmenų, darbo įrankių, indų, drabužių ir kt. pavadinimų. Mūsų tarmėje gausu ir germanizmų, o latvizmai sudaro tik nedidelį procentą patarmės: måktingus, plócinis, uõre. (remtasi Gritėnienė A. „Daujėnų krašto skolintinė leksika“). Manome, kad nykstant tarmėms, tampa svarbu fiksuoti ne tik autentišką, bet ir skolintinę leksiką. Dar 1922 m. K. Būga savo studijoje „Kalba ir senovė“ rašė, kad nėra „pasaulyje tokios kalbos, kurios žodyne nebūtų svetimos kilmės žodžių. Ir mūsų kalbos žodyne sukrauti ne vien tik savieji žodžiai: jame esama didoko nuošimčio ir svetimos kilmės žodžių, atėjusių iš kaimynų kalbos. <...> Ne tik savieji, bet ir skolytiniai žodžiai kalbininkui istorininkui lygiai yra brangūs kaipo senovės dokumentai“. (Būga K. Rinktiniai raštai, Vilnius, 1959, t. 2, p. 8, 9).
Žodyne rasite keiksmų ir nelabai malonių žodžių. Tai rodo karštą biržiečio būdą, norą nenusileisti, pomėgį pašiepti, o ypač kliūdavo girtuokliams, apsileidėliams, tinginiams.
Norime visus paskatinti domėtis mūsų prigimtine kalba, biržietiška šnekta, kuriai pradžią davė mūsų tėvai ir proseneliai. Tai kalba lydėjusi mus nuo lopšio. Tai tarsi istorijos pėdsakai, vedantys mus į šių dienų laiką, eikime jais ir didžiuokimės, kad esame pažinę savo krašto istoriją.

Žodynėlį rengė –
bibliotekininkės Rita Venskūnienė (rytų panevėžiškė), Liuda Prunskienė (šiaurės panevėžiškė)
Internete publikavo Laima Ramutėnienė