Skelbiamas biržiečių tarmės diktanto tekstas

Diktuotas tekstas biržiečių tarmės diktanto dalyviams

Rit Venskūnene

Pavasaria čėsus

Led ne led atэja pavasar‘s. Visks aug, žaliuoj. Ir ašė atsistojo pre durų adverijas pasimatuot‘. Akurat, par žiemų paaugt, apgul̃‘nė pusę sprindžią. Išlakio oran, nėr kų nusitvert‘. Tetę po kutį liuobias, girdžias kėp karves mūk‘ ir viedrэ skumb. Pavaikio kurkį po diendaržį, kačiokų paglosčio, ain gryčion. Mamyte taisa val‘git‘ unt plytes, zacirkų tarp puodą verd. Bab pogulia gul‘ su visu kantičk runkos užmigs. A man‘ verkint‘ prireikia unt viršugričia. Tinai man‘ baisė patink būt‘. Bab man‘ vis guzdin nelipt unt aukšta, bo ti žiurkes laksta. Užsikar‘ kapečiom, a šič‘ visokia turtą nesvietn galybe. Čeverykų, lakierkų, vailakų, filciukų, kaliošų, visokių visokiausių čebatų.

Atrund net sava pažymių knygelį pa spalės. Ale ven dvoikes, staigė vėl‘ užkas ko gilio. Didžiausis keselys su vilnom padėts. Tėp ir stov‘ akys, kėp vasarų geriuks kirpam. Unt bolkes užala giles džiust. Unt vieną čvieką ir žirklas avelэm kirpt‘ kab ir didel‘s bezmėns. Unt kitą – visokių talubų, fufaikų prikabint, mana išaugtines drapanas, senasэ karmons, vindzlalis su punčiakom. Kito kertė – vituškos, virves, punčė, vilnų matkel‘s.Tolio mamytes visus padėjims: sudynų daugybe ir dežela su peilėm ir videl‘čės. Palubė liepžedžė ir apinių visus maišus kvėp‘. Tete, mat, aludar‘s. Biržų krašt‘ kožnam kiem‘ gi als, kėp gi kitėp?

– Miliut‘, Miliut‘! – išgirst kėp man‘ šauk‘ mamyte. – Kalečnė reik‘ karts kur nebūt‘!.. Lip žemėn, zacyrk aušt, kadė kadžių jieškam,– baras. – Patrov atauš.

Tik spėjam pavalgyt, Kairia Adolp atalakia su birbyn‘. Pasmirst dūmos vis ulyč‘. – Kū tujė, mergaičk!? – rėk‘ no tola.

– Aš ne mergaičk, aš Miliute, – surauk‘ unčiak‘s ašė.

A jam bil‘ tik šydit‘s.

– „Sėdž‘ nakty šuvu juods, mislij, kad červonsų puods,“ – uždainuoj dėde. Be šposų nikėp negal‘. Ain abud su tet‘ lazaunėn, kur visokių griozdų piln. Varstots tetes stov‘, obl‘s, apcūgэ, penzelэ, m`uterkas. Meistravs tete, man ir kraselį naravių sukala. Kart su švoger‘ visų šėpų padare. Žiūr‘ – ir bab jo aran sėdž‘ preš saulutį. Gražiajų skarelį užsirišus, ružavэs kvetkelės baltam dugny. A paukščių čilbэjims vakar‘ ir špakэ ir pimpes parskryda. Užverč‘ galvų – žūsų pulks kad klyk‘, džiaugias sugrįži namo.

– Atais‘ ryt – keturiom! – da surek‘ atsisveikindams dėde.

Aisim ir mes vis‘ unt sava gryčių pasilsėt‘ ir pabaigt‘ da vienų pavasaria dienų.

 

Diktanto tekstas parašytas bendrine lietuvių kalba (pastaba: tai tik vienas iš variantų, kaip buvo galima parašyti)

Rita Venskūnienė

Pavasario metas

Šiaip ne taip (vos ne vos) atėjo pavasaris. Viskas auga ir žaliuoja. Ir aš atsistojau prie durų staktos pasimatuoti. Iš tikro, per žiemą paaugta apytikriai pusę sprindžio. Išlėkiau laukan - nėra ko nusitvert. Tėvas tvarte liuobiasi, girdėti, kaip karvės mūkia ir kibirai skamba. Pavaikiau kalakutę po diendaržį, kačiuką paglosčiau, einu vidun. Mamytė verda valgį ant krosnies, kleckienė (pieniška leistinukų sriuba) puode kunkuliuoja. Močiutė pogulio su maldaknyge rankose užmigusi. O man verkiant prireikia ant viršugryčio. Tenai labai patinka būti. Močiutė mane vis gąsdina nelipti ant aukšto, nes ten žiurkės lakstančios. Užsikariu kopėčiom, o šičia visokio turto devynios galybės. Batų, lakinių batelių, veltinių, puošnių išeiginių veltinukų, kaliošų, visokių visokiausių aulinių.

Atrandu net savo pažymių knygelę po spaliais. Bet vien dvejetai. Staigiai vėl užkasu kuo giliau. Didžiausias krepšys su vilnom padėtas. Taip ir stovi akyse, kaip vasarą ėriukus kirpome. Ant balkio ąžuolo gilės džiūsta. Ant vienos vinies ir žirklės avelėms kirpti kabo, ir didelis bezmėnas (svertuvas). Ant kito – visokių rūbų, vatinukų prikabinta, mano išaugtiniai drabužiai, senasis portfelis (kuprinė), ryšulėlis su kojinėmis. Kitoje kertėje – krijelis (vytuvai), virvės, pančiai, vilnų sruoga. Toliau mamytės visas padėjimas: indų daugybė ir dėželė su peiliais ir šakutėmis. Palubėje liepžiedžiai ir apynių visas maišas kvepia. Tėvas, mat, aludaris. Biržų krašte kiekvienam kieme gi alus, kaip gi kitaip?

– Miliut, Miliut – išgirstu, kaip mane šaukia mamytė. – Būtinai reikia kartis kažin kur!.. Lipk žemėn, kleckienė (pieniška leistinukų sriuba) aušta, jau kiek laiko ieškom, – barasi. – Valgis atauš.
Tik spėjom pavalgyti, Kairio Adolfas atlekia su birbyne (mopedu, motoriniu dviračiu). Dūmais pasmirsta visa gatvelė. – Kaip tu, mergaička (mergaite)!? – rėkia iš tolo.

– Aš ne mergaička, aš Miliutė, – suraukiu antakius.

O jam kad tik erzintis.

– „Sėdi naktį šuva juodas, galvoja, kad červoncų (pinigų, banknotų, dešimtinių) puodas“,– uždainuoja dėdė. Be juokų niekaip negali. Eina abudu su tėvu klėtin, kur visokių gremėzdų gausu. Tėvo varstotas (staliaus darbastalis) stovi, oblius, replės, teptukai, veržlės. Jis nagingas, man ir patogią kėdutę sukalė. Kartu su svainiu spintą padarė. Žiūriu – ir močiutė jau lauke sėdi prieš saulutę. Gražiąją skarelę užsirišusi, baltą su rausvom gėlytėm. O paukščių čiulbėjimas vakare! Ir varnėnai, ir pempės parskrido! Užverčiu galvą – žąsų pulkas kad klykia, džiaugiasi sugrįžusios namo.

– Ateisiu ryt ketvirtą! – dar surėkia atsisveikindamas dėdė.

Eisim ir mes visi savon trobon pailsėti ir pabaigti dar vieną pavasario dieną.