Minties gelmė – mes ir „Tas“ pasaulis
Minties gelmė – mes ir „Tas“ pasaulis
 
Rugsėjo 2 d. Pabiržėje vyko susitikimas su žymiu kraštiečiu, kilusiu iš Padaičių kaimo, Biržų r., astronomu, mokslininku Gunaru Kakaru bei jo knygos „Pagarba Nežinomybei“ pristatymas.
 
„Turiu klausimą. Kada paskutinį kartą žiūrėjote į dangų?“ – renginio žiūrovų klausė bibliotekininkė Rita Venskūnienė, pristatydama „Senjorų arbatėlės“ klubo, veikiančio prie Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos, svečią – G. Kakarą. Anot R. Venskūnienės, tikrai ne kiekviena žemė išaugina astronomą, tad Biržams šiuo klausimu pasisekė.
 
R. Venskūnienė svečio klausė, nuo ko viskas prasidėjo. G. Kakaras nedvejodamas atsakė: „Nuo trijų draugų“ – Algirdo Butkevičiaus, Vytauto Zakrio ir jo paties. Pašnekovas prisiminė, kaip būdamas vienuoliktokas sužinojo, kad danguje pasirodys kometa, kuri bus matoma plika akimi. Tačiau jam to nebuvo gana – norėjosi ją stebėti per teleskopą. „Pasidariau pirmą ir paskutinį darbinį teleskopą, padedant tuomečiam mokytojui“, – sakė G. Kakaras.
 
Renginyje dalyvavo ir kitas žymus kraštietis – Algirdas Butkevičius, ilgametis Gunaro Kakaro draugas. Abu jie prisiminė mokyklos dienas, juk augo gretimuose kaimuose. Draugystę tarp jų užmezgė ne kas kita, o knygos. Draugystę visada lydėdavo demokratija – niekada nebūdavo vieno, kuris būtų viršesnis už kitą.
 
Dar viena G. Kakaro aistra – fotografija. Ja jis susidomėjo dar mokykloje, kai namiškiai nupirko mažą fotoaparatą. G. Kakaras šmaikštaudamas sakė, kad būtent fotografija jam padėjo išeiti į pasaulį. Tais laikais nedaug kas turėjo fotoaparatą, todėl jį kviesdavo fotografuoti vestuves, krikštynas, patalkius ir kitas šventes.
 
Kalbėdamas apie astronomiją, G. Kakaras pabrėžė, kad jai reikalingas kuo švaresnis ir gilesnis dangus. Prisimindamas jaunystės dienas, jis atkreipė dėmesį, kad jau tada Vilnius skendėjo dulkėse ir dūmuose. Ieškant tinkamos vietos observatorijai, vis nepavykdavo jos rasti. Taip beieškant praėjo devyneri metai. Atėjo 1969-ieji. Benagrinėdamas žemėlapius G. Kakaras pastebėjo vieną apylinkę, kurioje dar nebuvo lankęsis. 1969 m. balandžio 9 d. jis nuvyko į Molėtų kraštą. Vieta – kalva, apsupta ežero. Skirtingai nei jo kolegoms, ši vieta jam labai patiko. Vėliau jis dar kartą ten nuvyko. Tų pačių metų gegužės 12 d. visas kolektyvas vis dėlto nubalsavo būtent už šią vietą observatorijai. „Taip prasidėjo visai kitas mano gyvenimo etapas“, – atviravo G. Kakaras, kartu pabrėždamas, kad tai nebuvo jo sumanymas – tokį poreikį jautė visas kolektyvas. Tačiau projektavimo ir statybų reikalai teko jam.
 
Dirbant profesinėje srityje G. Kakarui vis labiau norėjosi, kad kiekvienas šioje planetoje gimęs žmogus turėtų ne tik teisę, bet ir galimybę giliau pajusti pasaulį. Taip gimė muziejaus idėja.
 
R. Venskūnienė svečio klausė, kaip žmogus jaučiasi, matydamas Visatą per teleskopą. Ar nesijaučia menkas ir vienišas?
 
G. Kakaras atsakė, kad, pasijutus menkučiu tame Žemės rutuliuke ir per teleskopą matant Visatos platybes, kaip tik galima pasijusti dideliu. „Tai nuostabus jausmas, kuris tave išneša iš Pabiržės, Vilniaus, Žemės rutulio, Saulės sistemos. Žmogaus sąmonės ypatingumas, kad tu gali patekti į tą erdvę. Tai fantastiškas jausmas!“ – kalbėjo pašnekovas. Jis pridūrė, kad Visatos erdvėje plinta ne tik kosminiai spinduliai, bet ir intelekto bei sąmonės gijos. Anot jo, tai normali Visatos struktūros būsena, o kažkur tos gijos pagimdo ir mūsų sąmonę.
 
„Kiekvienas iš mūsų gyvename ne realiame pasaulyje. Gyvename žinojimo, regėjimo, lytėjimo, enciklopedijų ir viso kito. Ten, kur žinome. Bet iš tikrųjų mūsų žinojimo pasaulį supa milžiniškas nežinojimo okeanas. Užduokite pasaulio kilmės klausimus ir pamatysite, kad atsiremiate į nežinojimą“, – pasakojo G. Kakaras. Anot jo, Nežinomybei galime užduoti klausimus. Ji neatsakys. Tylės. Tačiau galime išgirsti klausimų aidą iš Nežinomybės. Ir jeigu jį girdėsime – tai nuostabu. „Aš save laikau sugadintu mokslų. Tam, kad kažką įrodyti, reikia įrodymų. Jei tokių nėra, tada sakau: jauskim pagarbą Nežinomybei.“
 
G. Kakarą sveikino Viešosios bibliotekos direktorė Vilmantė Vorienė, Pabiržės seniūnė Ilona Žvirgždienė, Algirdas Butkevičius, padovanojęs medinuką „Berniukas, žiūrintis į žvaigždes“.
 
Renginio metu netrūko ir kūrybos. Jolanta Lesevičienė pagamino žolynų kompozicijas iš gimtojo G. Kakaro kaimo laukų. Juozas Enskaitis skaitė savo kūrybos eiles, skirtas šiam „Senjorų arbatėlės“ klubo renginiui „Žmogus, suskaičiavęs žvaigždes“. Savo kūrybos eilėraščius skaitė ir G. Kakaras. Renginio dalyviams koncertavo Gulbinų etnografinis ansamblis „Močiutės“.
 
Svečius vaišėmis vaišino pabiržietis Sigitas Juodžionis.