Tarptautinė gimtosios kalbos diena

2017-02-24

 

Vasario 21-oji d. pasaulyje nuo 1999 m. yra švenčiama kaip Tarptautinė gimtosios kalbos diena.

Šiuo metu pasaulyje egzistuoja 7 200 įvairiausių kalbų. Dideliuose miestuose, kur gyvena daugelio tautybių žmonės, girdėti įvairias kalbas yra įprastas dalykas.
Bet jau ir Biržuose išgirsti pokalbių kitokia kalba, nebūtinai latvių ar rusų, tampa įprasta.
Biržuose jau kurį laiką gyvena ir dirba tarptautiniai savanoriai iš kelių šalių, kurie Tarptautinei gimtosios kalbos dienai neliko abejingi. Bibliotekoje jie vasario 21 d. suorganizavo edukacinį užsiėmimą įdomiu pavadinimu „Aš quiero учить vosso матерњи γλώσσα!“ („Aš noriu išmokti tavo gimtosios kalbos“).
Renginyje dalyvavo Kaštonų mokyklos šeštokai, o savanoriaujantys jaunuoliai juos mokė pagrindinių serbų, rusų, graikų, ispanų ir portugalų kalbų žodžių, posakių. Mokinai dalyvavo konkurse, parodė savo programėlę apie lietuvių kalbą, dainavo įvairiomis kalbomis.
Renginio idėjos autorė ir pagrindinė organizatorė – 4,5 mėnesio bibliotekoje savanoriaujanti rusė Daria Bolokhova.
Tos pačios dienos popietę bibliotekos salėje su visuomene susitiko docentas, kalbininkas, VU filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona.
Charizmatiškas ir iškalbos nestokojantis kalbininkas prikaustė auditorijos dėmesį. Viso pokalbio metu keletą kartų užsimezgė diskusija tarp A. Smetonos ir rajono mero Valdemaro Valkiūno bei jo pavaduotojos Irutės Varzienės.
„Kalba – vienas iš kertinių kultūros pamatų“, – susitikimą pradėjo kalbininkas. „Šie metai yra Lietuvių kalbos kultūros metai. Kas ta kalbos kultūra, mums nėra labai aišku. Moksliškai tai – tam tikros kalbos normos ir jų laikymasis. Tačiau ar žmogus, nesilaikantis tų nustatytų normų, yra nekultūringas? Manau, kad kultūringas kalbėjimas nebūtinai yra kultūringo žmogaus požymis. Gražiai kalbant galima daug kiaulysčių prikalbėti. Svarbiau yra suvokti, ką, kodėl, kokiu tikslu, kur ir su kuo kalbame. Jeigu du biržiečiai savo pokalbyje naudoja tarmiškus žodžius, tai dar nereiškia, kad jie nesilaiko lietuvių kalbos kultūros. Visai kas kitą, jei, tarkim, žinių vedėjas naudoja barbarizmą. Lietuvių kalba nėra tik tai, kas surašyta gramatikos vadovėlyje. Ten tik – pavyzdinė kalba, o jos atmainas mes kiekvienas prisitaikome pagal situaciją.“
A. Smetona kalbėjo apie lietuvių kalbos mitus. Pasak jo, tauta be mitų negali, o vietoj griaunamo mito visuomet atsiranda kitas. Mūsų gimtoji kalba, sakė jos žinovas, turi du mitus, kuriuos skubu paneigti. Pirmas mitas, kad lietuvių kalba yra nykstanti.
„Kalba – kintantis dalykas. Ji gimsta, gyvena ir miršta kaip ir kiekvienas žmogaus kūrinys. Lietuvių kalba, ilgą laiką gyvavusi izoliacijoje, staiga atsidūrė globaliame pasaulyje. Niekam nebėra ribų, žodžiams, atėjusiems iš kitų kultūrų, taip pat. Taigi kol kalba kis, ji gyvuos. Šiandieninė mūsų kalba tai yra J. Jablonskio, K. Būgos, V. Kudirkos kalba, bet nereikia manyti, kad tais šių žmonių išgrynintais žodžiais visuomet ir kalbėsime. Yra normalu, kad savo kalboje naudojame tarmiškus žodžius, skolinius, barbarizmus, bet, pakartosiu, reikia suprasti, kur ir kaip derėtų kalbėti. Paradoksalu, bet didesnė grėsmė yra iškilusi labiausiai populiarioms pasaulio kalboms – anglų, prancūzų, vokiečių. Į tas šalis, kuriose žmonės kalba šiomis kalbomis, plūsta emigrantai, kurie, be jokios abejonės, palieka ir savo kalbinės kultūros pėdsaką“.
Iš to, pasak A. Smetonos, išplaukia antrasis mitas apie mūsų gimtąją kalbą – ji nėra, kaip dažnai mėgstama sakyti, pati seniausia.
„Lietuvių kalba – gyvoji archeologinė iškasena. Tuo pagrįstai galime didžiuotis, bet tai tikrai nereiškia, kad ji – pati seniausia. Kalbos senumo niekas negali nustatyti. Čia reiktų naudoti žodį archajiškiausia. O senas ir archajiškas nėra tas pats. Europos kalbos yra nuėjusios ilgą audringą kelią ir dėl to labai pakitusios. O lietuvių kalba dėl istoriškai susidariusių ekonominių-socialinių veiksnių ir dėl ilgametės geografinės izoliacijos savyje talpina daug tik jai, o ne jokiai kitai kalbai būdingų žodžių. Šiandieninis lietuvis, paėmęs pirmąją lietuvišką knygą į rankas, dar puikiai supranta „imkiet mani ir skaitikiet ir tatai skaitidami permanikiet“. O tai ir yra unikalu ir archajiška. Deja, pavyzdžiui, graikai „Iliados“ senąja graikų kalba jau nebesupranta, nes ta kalba, kuria parašytas kūrinys, labai skiriasi nuo tos kalbos, kuria kalba dabartiniai graikai“.
Sakydamas, kad kalba pirmiausia yra visuomenės reiškinys, tautos kūrinys, visų mūsų turtas, tik nedalijamas, renginio pabaigoje A. Smetona palinkėjo mokytis ne tik didžiųjų pasaulio kalbų, bet ir kaimyninių šalių. Lietuviams tokios kalbos būtų latvių, rusų, baltarusių, lenkų.