Biržų krašto savanoriai kūrėjai ir partizanai. Karių organizacijos (I)

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Besikuriančios Lietuvos valstybės kariuomenė prasidėjo nuo savanorių, atsiliepusių į 1918 m. gruodžio 29 d. oficialų vyriausybės kvietimą – „Lietuva pavojuje“. Tarp jų buvo ir Biržų krašto vyrai, savanoriai ir partizanai, ėję į pirmųjų mūšių su bolševikais ugnį. Nors daugeliu atveju Lietuvos priešai buvo gausesni ir geriau ginkluoti, tačiau savanoriai buvo pranašesni savo dvasios stiprybe.

Kritę už tėvynę

Nepriklausomybės kovų istoriografijoje yra pateikiamas tikslus žuvusiųjų, mirusių nuo žaizdų, dingusių be žinios sąrašas. Šiais duomenimis kovose su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija žuvo 1444 kariai, šauliai ir partizanai, 2812 mirė nuo įvairiausių ligų. Tad Nepriklausomybės kovos nusinešė 4256 gyvybes. Buvo sužeisti 93 karininkai, 2438 kareiviai ir 146 šauliai, iš viso 2766 asmenys. Dingusių be žinios suskaičiuota 226. Įdomu, kad aukos buvo skaičiuojamos iki 1928 metų. Kritusių karių atmintis įamžinta 1938 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje įrengtoje Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kriptoje.

Statusas ir medalis

Žurnalisto Viliaus Kavaliausko iniciatyva iš archyvų surinkti savanorių sąrašai skelbiami „Versmės“ leidyklos tinklalapyje. Ten įtraukti 10 254 Nepriklausomybės kovų savanoriai. Lietuvos centriniame archyve nėra duomenų apie 35 buvusiuose valsčiuose gimusius, gyvenusius, tarnavusius, mirusius ar žuvusius savanorius. Kaip ne kartą pabrėžė V. Kavaliauskas, šiame sąraše minimi tik tie savanoriai, kuriems savanorio kūrėjo statusą pripažino 1928-1940 metais veikusi Savanorių komisija, jie apdovanoti 1928 metų vasario 28 dieną įsteigtu Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Savanorių ir partizanų buvo gerokai daugiau, tačiau dėl įvairių priežasčių jiems savanorio kūrėjo statusas nebuvo pripažintas. Šiuo aspektu įdomus yra majoro Liongino Leknicko straipsnis Lietuvos kariuomenės leidinyje „Karo archyvas“ 1938 metais. Kaip rašoma pratarmėje, tai pirmas bandymas nustatyti savanorių kūrėjų skaičių. Anot autoriaus, minimi yra tie savanoriai, „ kurie atitiko visus kūrėjų - savanorių medalio statuto reikalavimus. Duomenys sudaryti iš Rikiuotės Skyriuje esamųjų bylų“.
Taigi iki 1938 metų vasario 1 dienos savanoriais kūrėjais buvo pripažinti ir medaliu apdovanoti 9995 asmenys. Beveik visi lietuviai, tik šiek tiek daugiau nei 200 žmonių kitataučiai - žydai, latviai, vokiečiai, gudai ar rusai. Daugiausia kitataučių (87) buvo žydai, antri - latviai (67). Lenkų tautybės žmonių šiame sąraše tik penki.
Pagal tuometines Lietuvos apskritis daugiausiai žmonių savanorio statusas pripažintas Panevėžio apskrityje - 1 111 asmenų. Biržų apskrityje tokių buvo 295.
Apie tai, kad ne visiems, pateikusiems prašymus, savanorio kūrėjo statusas buvo pripažintas, liudija ir straipsnyje esantys faktai: „Iki 1938 metų vasario 1 dienos yra žiūrėta ir dėl įvairių kliūčių išspręstos neigiamai tarnavusių kariuomenės ar partizanų eilėse 3 407 asmenų bylos. Be to, 70 asmenų buvo apdovanota, bet dėl įvairių nusikaltimų iš jų medaliai ir kūrėjų savanorių teisės atimtos pagal baudžiamuosius įstatymus.“

Dovana - žemė

Pasibaigus karams, savanoriai grįžo į namus, kūrė šeimas, o ant užtarnautos, iš valstybės gautos žemės kūrė savo gyvenimus. Žemės ūkio veikla tuomet užsiėmė daugiau nei 80 procentų krašto gyventojų, tad nenuostabu, kad didžiausias ir išsvajotas atlygis daugeliui savanorių buvo žemė. 1922 metais priimtas Žemės reformos įstatymas buvo vienas radikaliausių to meto kontekste. Jis numatė už atlygį nusavinti dvarų žemes, viršijančias 80 ha, o be atlygio – tarnavusiųjų Lenkijos kariuomenėje ir bermontininkų būriuose bei Rusijos laikų majoratus (paveldėjimo būdu įgytas žemes). Per 20 metų apie 65 tūkstančių buvusių bežemių bei mažažemių šeimų gavo žemės ir įkūrė naujus ūkius. Iš jų daugiau kaip 10 tūkstančių, arba maždaug 16 procentų, buvo kariai - savanoriai. Savanoriams žemė po 8 – 20 ha buvo dalijama be atlygio ir pirma eile, kiti ją turėjo išsipirkti per 36 metus.
Vienijimosi pradžia
Bet ne vien žeme ir duona žmogus gyvas. Savanoriai buvo ta aktyvioji visuomenės dalis, kovojusi dėl valstybės sukūrimo ir išlikimo, jie jautė savo vertę ir visuomenės pagarbą. Buvę kariai vienijosi į organizacijas, trečiąjį dešimtmetį susikūrė Lietuvos kariuomenės atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos karo invalidų sąjunga, Lietuvos karo invalidų Vyčių brolija ir kitos.
Mintis įkurti savo organizaciją savanoriams kūrėjams gimė švenčiat Didžiojo Lietuvos Seimo 20-metį, 1925 metais. Tą mintį pagarsino savanoris kūrėjas Mykolas Lazauskas, minėjimo metu pasveikinęs susirinkusius savanorių vardu ir pažadėjęs, kad „jeigu pavojus tautą – valstybę ištiks, mes stosime visi kaip vienas ir ginsime ją nuo priešų“. O 1926 metų balandžio mėnesio 22 dieną Šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“ buvo išspausdintas straipsnelis „Savanorio laiškas“, kurio autorius siūlė vėl savanoriams susiorganizuoti, prisiminti savo pasišventimus ir perduoti juos jaunajai kartai, nes kyla būtinybė vėl ginti Lietuvą prieš naujus lenkų puolimus ir vaduoti Vilnių.
Rugsėjo 5 dieną vienu metu trijose vietose - Kaune, Šakiuose ir Joniškėlyje - įvyko savanorių susirinkimai, kuriuose nuspręsta kurti sąjungą.

Partizanų suvažiavimas Joniškėlyje

Matyt, pasiruošimas šiems susirinkimams vyko iš anksto, nes 1926 metų rugpjūčio 29 dienos „Biržų žinių“ pirmajame puslapyje iškart po antraštės stambiu šriftu buvo išspausdinta: „Visi buvę partizanai, vykit į Joniškėlį š. m. rugsėjo mėnesio 5 d. dalyvauti buvusių partizanų suvažiavime!“ Kaip vėliau savo atsiminimuose rašė vienas Joniškėlio partizanų bataliono vadų majoras Petras Gudelis, suvažiavime dalyvavo per 400 buvusių partizanų. Suvažiavimą pagerbė svečiai - krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys, generolai Z. Gerulaitis, T. Daukantas, K. Navakas, J. Musteikis. Dalyvavo žemės ūkio ministras J. Kriščiūnas bei Biržų apskrities viršininkas J. Broga. Po buvusių partizanų parado bei pamaldų bažnyčioje Joniškėlio žemės ūkio mokyklos salėje vyko konferencija. Pasak P. Gudelio, „aukštieji svečiai savo kalbose pažymėjo didelius partizanų nuopelnus nepriklausomybės kovose ir pripažino reikalingumą juos tinkamai pagerbti“. Nuspręsta statyti paminklą žuvusiems partizanams, rūpintis aprašyti apskrities partizanų 1918-1919 metų žygius bei steigti partizanų broliją.

Savanorių sąjungos organizavimas

Nors savanorių vienijimas prasidėjo trijose vietose, bet jo tąsa buvo sukoncentruota tik dviejose - Kaune ir Šakiuose. Abiejų miestų organizaciniai komitetai rugsėjo 9 dieną susitarė dėl įstatų parengimo, suvažiavimų apskrityse ir numatė lapkričio 23 dieną sušaukti visuotinį suvažiavimą. Savanorių vienijimosi idėja turėjo didžiulį atgarsį to meto spaudoje, nė viena buvusių karių organizacija iki tol tokio dėmesio nebuvo sulaukusi. Tai lėmė įtempta vidaus situacija, nesutaikoma partinė polemika tarp pozicijos ir opozicijos, bręstanti politinė vyriausybės krizė. Diskusija ypač suaktyvėjo, kai spalio 23 d. buvo išleistas pirmasis laikraščio „Tautos valia“ numeris. Tai buvo savaitinis politikos ir literatūros laikraštis. Jo redaktoriumi buvo iš vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų, savanoris, dviejų Vyčiaus kryžiaus ordinų kavalierius ats. pulkininkas V. Grigaliūnas-Glovackis. Jis buvo ir aktyvus steigiamos Savanorių sąjungos organizatorius. Tad buvo visiškai dėsninga, kad pirmajame laikraščio numeryje ne taip mažai vietos skirta savanoriams. Jie prisiminti vedamajame: „Šiandien diskutuojama dėl steigiamos Savanorių Sąjungos tikslų, kai niekas iš „tikrosios demokratijos“ eilių neišdrįsta išsižioti dėl viešai veikiančių bolševikų organizacijų“. Atsakydamas į pasipylusią kritiką ir kaltinimus fašizmu, laikraštis irgi nerinko žodžių, valstybės tvarką ir Vyriausybę pavadinęs „Šleževičiaus, Požėlos ir Finkelšteino tiranija“.
Tokiame politinės kovos fone lapkričio 7 dieną Kaune įvyko savanorių organizacinių komitetų atstovų suvažiavimas. Jame dalyvavo 41 atstovas iš įvairių šalies regionų, tarp jų ir Biržų. Sveikinimo kalbą Vasaros rytų partizanų vardu pasakė P. Gudelis. Suvažiavime išrinkta Organizacinė centro valdyba iš 8 asmenų. Be organizacinių klausimų, svarstyti ir aktualūs visuomeninio gyvenimo klausimai: pasisakyta dėl steigiamų lenkiškų mokyklų ir komunistų propagandos.
Pirmasis Organizacinės centro valdybos posėdis įvyko lapkričio 8 dieną. Visuotinį savanorių suvažiavimą nutarta sušaukti 1927 m. sausio 8–9 dienomis. Gruodžio 17 dienos karinį perversmą dauguma savanorių sutiko palankiai, laikydami tai kaip „išgelbėjimą Tautos ir Tėvynės iš bolševikų ir lenkų pavojaus“. Žinia apie A. Smetonos išrinkimą prezidentu buvo sutikta labai džiaugsmingai, nes pirmasis prezidentas buvo populiarus ne tik kariuomenėje, bet ir tarp savanorių.

Antanas Vaičeliūnas
2017-09-02