Prisimenant tą, kuris niekuomet neišsižadėjo lietuviškų šaknų
Prisimenant tą, kuris niekuomet neišsižadėjo lietuviškų šaknų
 

2020 m. birželio 16 d. sukanka du metai, kai Jono Meko (1922-2019) pelenai ramiai ilsisi lietuviškose, kukliose gimtojo Semeniškių kaimo kapinėse šalia tėvo Povilo Meko ir motinos Elzbietos Mekienės.

Prisimenant tą, kuris niekuomet neišsižadėjo lietuviškų šaknų, nors didžiąją gyvenimo dalį gyveno JAV (iš Lietuvos emigravo būdamas 22 metų, Niujorke mirė sulaukęs 97-erių), skelbiame evangelikų reformatų kunigės Sigitos Veinzierl kalbą, skirtą Jono Meko laidotuvių dienai, skaitytą Semeniškių kaimo kapinėse 2019 m. birželio 16 d.

Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.

Laiškas romiečiams mums primena, jog nė vienas iš mūsų negyvename sau ir nė vienas sau nemiršta. Nes kol gyvi esam, gyvi esam Viešpačiui, ar mirštame, - Viešpačiui mirštame. Taigi ar esame gyvi, ar mirštame, esame ne savo nuosavybė, o Viešpaties.

Šiandien į šitą gražią, ramią vietą – ypatingą vietą, skirtą gerbiamam Jonui Mekui, atlydėjome jo kūną, kuris jau pavirto į dulkes, kad atiduotume žemės globon tam amžinajam poilsiui.

Paklausykite, ką kalba Dievo žodis laiške Jobo knygoje: „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta. Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka...“. Iš tikrųjų, jo dienos suskaičiuotos, ir Tu, Viešpatie, žinai jo mėnesių skaičių. Ir nustatei ribas, kurių peržengti mes negalim. Amen.

Iš tiesų, Viešpats duoda mums tam tikrą laiką žemėje. Vieniems – daugiau, kitiems – mažiau. Yra tam tikros ribos, kurias Viešpats mums nustato.

Šiandien turime gerbiamą žmogų, brangų žmogų artimiesiems ir kaimynams, ir draugams, ir ypatingai šitai vietovei. Aišku, ir Lietuvai, ir pasauliui brangų. Bet žinodami gerbiamo velionio valią žinome, kiek svarbūs jam buvo Semeniškiai, kiek svarbūs jam buvo ir kapai. Ir ypatingai šitie kapeliai. Nes vienam iš interviu Jonas Mekas į klausimą, kur daugiausiai liko atpažįstamos jo gimtinės, atsakė, kad kapinėse. Taigi iš tiesų tai jo gimtinė, kuri yra jumyse, artimieji. Jo gimtinė, kuri yra ir kaimynuose, dar išlikusiuose, artimuosiuose. Ir, aišku, palaidotuose jų artimuosiuose. Ta gimtinė – kūniškoji gimtinė – yra čia. Dievo žodis mums primena, jog dangiškoji gimtinė yra ne žemėje. Dangiškojon gimtinėn mes visi dar turime laiko nueiti. Kol esam gyvi – iki paskutinio atokvėpio turim galimybę gręžtis link Dievo, klausyti Jo mokymų ir galiausiai duos Dievas galimybę susitikti amžinybėje.

Ne veltui pats Jonas viename iš savo gražių pasakymų yra kalbėjęs: “Iš žemės ir dangaus atėjom, į dangų ir žemę grįšim. Nebent pakeliui pasiklysim...“. Taigi, labai viliuosi, kad šiandieną atsisveikindami, jūs, brangūs artimieji, nepaklysit pakeliui. Jūs, čia esantys, taip pat nepaklysit takuose, takeliuose, kuriuos kartais renkamės dėl savo didžiulio troškimo siekti, turėti, matyti, pažinti, aprėpti. Tačiau aiškiai šiandien suvokiam, kad niekur kitur negrįšim, kaip į savo Gimtinę, į savo Tėviškę.

Ir šiandien gerbiamas Jonas Mekas grįžta į tą vietą, kur daugiausiai yra jo tėviškės – žemiškosios tėviškės. Taigi tikėkim ir vilkimės, kad ta valia, paskutinė valia, kad kukliai, ramiai atgultų į tėviškės žemę, iš tiesų yra išpildyta artimųjų prašymu – vaikų prašymu, kad tas žmogus, kuris buvo žinomas visam pasauliui, išliko kuklus, išliko paprastas ir niekuomet neprašęs sau ypatingos garbės ar ypatingo dėmesio.

Tegul mūsų šis atsisveikinimas išlieka paprastas, kuklus – mylint tėviškę, siekiant grįžti namo. Ne tik į kūno namus, į tą kūnišką tėviškę... Visi suvokiam, kad reiks grįžti ir į savo dvasinę tėviškę – į dangų. Labai visus kviečiu nepaklysti. Labai visus kviečiu išgirsti Dievo žodį, jog gyvenimas yra trumpas ir dienos suskaičiuotos. Ir kad tų dienų nemėtytum veltui, net jei gyvenam taip ilgai, kaip gerbiamas velionis. Visos dienos suskaičiuotos. Mylėkim savo artimus. Pažinkim Dievo valią ir gyvenkim viltimi susitikti savo dangiškuose namuose. Amen.

(Atsisveikinimo žodis; skamba J. Meko kūryba atliekama Leonido Čiudaro)

____________________________________________________________________________________________ 

Viename iš paskutinių interviu, kuomet buvo paklaustas, ką jis galvoja apie mirtį, Jonas Mekas atsakė: „Lietuvoje užaugau netoliese dviejų kapinių, kuriuose duobkasiai tarp darbų gerdavo alų ir šnekučiuodavosi.“. Dar jisai sakė apie mirtį galvojęs kaip apie kažką labai įprasto... Iš tiesų, nieko neįprasto: visi ateisim, visi išeisim. Girdim, kaip paprastai savo atsakymuose jis apie tai kalba. Kaip iškeliaus paprastai, su baltu karstu į duobę. Šiandien balta urna stovi čia. Taigi, žvelkim į tai kaip į kažką įprasto. Supraskim, jog atėję, turėsim išeiti. Kaip išeisim, ką paliksim po savęs, kaip atsisveikinsim –kiekvieno iš mūsų kelias skirtingas. Šiandien iš tiesų gerbiamas Jonas palieka labai daug: savo kūrybą, poeziją, savo meną, išraiškas, o labiausiai man asmeniškai įstrigusį tėviškės ilgesį, kurį kur bebuvęs, kur bekeliavęs – besinešiojęs savo širdyje. Taigi, turėkim tą tėviškės ilgesį.

Melskimės. Viešpatie Dieve, dėkojam pirmiausiai Tau už žmogų. Žmogų, kurį pašaukei į gyvenimą. Žmogui kuriam davei ilgą, prasmingą kelią. Nelengvą, sudėtingą, bet prasminga, Viešpatie. Tą mes matom pasilikusiuose užaugusiuose vaikuose, darbuose, kūryboje. Viešpatie, meldžiam šiandieną prisimindami tuos, kurie gyveno prieš velionį. Prisimindami ir jo tėvelius, ir artimus, ir gimines, kurie taip pat šalia buvo. Kurie taip pat augino, globojo, saugojo. Vėliau gi sunkus kelias iš Lietuvos, tolyn, bet kartu su Lietuva širdy. Kartu su tėviške širdy.

Viešpatie, meldžiame šiandieną paskutinėj šioj žemiškoj kelionei, būk čia tarpe mūsų. Tad savo dvasia lydėk ir guosk tuos, kurie liūdi, tuos, kurie atsisveikina.

Viešpatie, tu palieki viltį. Viltį susitikti. Viltį gyventi tikėjime... Net jei tai būtų viltis paskutinė, ji visuomet išlieka.

Meldžiam, Viešpatie, šiandieną globok tuos, kurie palieka. Saugok jų žingsnius čia, Žemėje. Kad niekuomet neprarastų kelio. Kad niekuomet neužmirštų kelio namo, į čia – Semeniškius, į Lietuvą, į Tavo dangiškus namus.

Viešpatie, o visa kita, kas mums reikalinga ir būtina, mes sudedame į vieną maldą, Dieve, kurios Tu mus jos išmokei, kartu tardami:

TĖVĘ MŪSŲ, kuris esi danguje!
Teesie šventas Tavo vardas,
teateinie Tavo karalystė,
teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir nevesk mūsų į pagundą,
bet gelbėk mus nuo pikto, nes Tavo yra karalystė,
galybė ir garbė per amžius. Amen.

(Urna su velionio palaikais įleidžiama į duobę; skamba muzikinis intarpas atliekamas Giedriaus Balbierio)

__________________________________________________________________________________________  

Iš žemės esi paimtas, žeme vėl pavirsi. Bet Viešpats iš žemės tave vėl prikels Paskutiniojo teismo dieną.
Viešpats Dievas, kuris leido tave į gyvenimą suteikdamas tau gyvą sielą ir paskirtam laikui atėjus, pašaukė tavo sielą amžinybėn. Viešpats, kuris mirė ant kryžiaus ir už tave. Šventoji Dvasia, kuri mokė, gyveno, linksmino, leidžia tavo kūnui ilsėtis Viešpaties artume. Tepriglaudžia tavo sielą amžino poilsio namuose, nes Viešpats Jėzus Kristus savo mirtimi ant kryžiaus paruošė vietą ilsėtis amžinybėje, amžinajame gyvenime. Amen.

(Velionio artimieji atsisveikina simboliniu žemių užbėrimu ant į duobę įleistos urnos)

 

Kalbą 2019 m. birželio 25 d. iššifravo ir užrašė Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro struktūrinio padalinio vyresn. bibliotekininkas Evaldas Timukas.

E. Timuko nuotrauka