Biržų krašto savanoriai kūrėjai ir partizanai. Karių organizacijos (II)

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Sausio mėnesį sukako 90 metų, kaip susikūrė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga. Ji buvo viena iš septynių buvusių karių organizacijų, 1923–1940 metais veikusių Lietuvoje. Sąjunga savo gretose vienijo 1918–1923 metų savanorius, Lietuvos kariuomenės kūrėjus. Tai buvo viena iš didžiausių buvusių karių organizacijų. 1940 metų birželį savo 36 skyriuose ji turėjo 3 855 narius, o potencialių narių galėjo būti daugiau kaip 10 tūkstančių.

 
Steigiamasis suvažiavimas. Savanorių ir partizanų takoskyra

Steigiamasis Savanorių sąjungos suvažiavimas įvyko 1927 m. sausio 8–9 dienomis Kaune. Jame dalyvavo Prezidentas A. Smetona, aukšti kariuomenės karininkai. Buvo išrinkta sąjungos Centro valdyba, pirmininku tapo pulkininkas J. Čaplikas, į valdybos narius išrinktas ir buvęs Biržų apskrities apsaugos štabo karininkas Mikas Gaidelis. Kongrese buvo priimti įstatai, kurie skelbė šiuos sąjungos tikslus: saugoti ir ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, kelti ir ugdyti tautinę lietuvių sąmonę, gerinti savo narių ekonominę būklę, rūpintis Lietuvos karžygių atminimo pagerbimu. Kongrese dalyvavo ir partizanų atstovų iš Biržų ir Pasvalio krašto delegacija. Tačiau organizatoriams atsisakius pripažinti partizanams savanorių statusą, kilo konfliktas. Savo pasipiktinimą ir protestą tokiu organizatorių sprendimu partizanai paskelbė viešai. 1927 metų vasario 6 dienos „Biržų žiniose“ išspausdintas „Lietuvos vasaros rytų partizanų protestas Lietuvos kariuomenės savanorių kongresui“. Proteste sakoma: „Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos organizacinio centro komiteto, kuris rėmėsi apskričių organizacinių komitetų atstovų suvažiavime priimtu savanorių sąjungos įstatų projektu, buvo pakviesti į kongresą ir Lietuvos vasaros rytų partizanų organizacijos atstovai. Atvykę į kongresą, partizanų atstovai, reprezentuodami apie tūkstantį savanorių partizanų, turėjo tikslą nušviesti partizanų organizacijos esmę ir prisidėti prie Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos. <...> Nesuprantamais mums sumetimais vadovaudamasi, kongreso atsto¬vų dalis, nekultūringiausiu būdu triukšmaudama, trukdė laisvai išsitarti partizanų atstovų pranešėjui ir visai neleido išsitarti kitiems partizanų ir jiems prijaučiančių savanorių atstovams.
Išklausęs tik priešiško nusistatymo kalbėtojus, kongresas neleido mums dalyvauti net patariamu balsu. Todėl, įžiūrėdami šiame pasiel¬gime labai pavojingą buvusių Lietuvos nepriklausomybės kovotojų šei¬mos ardymą, 1919 metų vienybės dvasia vedami, reiškiame Savanorių kongresui griežtą protestą.“

Lietuvos vasaros rytų partizanų brolija

Nors ir protestavo, tačiau daugumai vasaros rytų partizanų savanorio statusas pripažintas nebuvo. Buvę partizanai įkūrė savo organizaciją - Lietuvos vasaros rytų partizanų broliją, veikusią iki 1937 metų lapkričio mėnesio, kada buvo uždaryta Biržų apskrities viršininko įsakymu. Brolijos įstatuose sakoma, jog Lietuvos vasaros rytų partizanų brolijos tikraisiais nariais gali būti Joniškėlio ir aplinkinių apskričių gyventojai, įstoję į partizanų organizaciją iki 1919-05-24 ir aktyviai dalyvavę krašto gynime, o nariais rėmėjais – visi Lietuvos piliečiai. Brolijos Biržų būriui visą laiką vadovavo Martynas Mažuika. 1929 metų liepos mėnesio „Biržų žiniose“ buvo paskelbtas Biržų 1918-1919 metų partizanų sąrašas. Jame įrašytos 63 pavardės. Organizacijos įstatuose sakoma, kad brolijos tikslas yra saugoti ir ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, ugdyti narių tautinę sąmonę, rūpintis narių ekonomine padėtimi, žuvusių partizanų pagerbimu, kariniu narių pasirengimu, steigti ir išlaikyti knygynus, skaityklas, informacijos biurus, rengti ekskursijas, paskaitas, kursus, leisti leidinius. Iš esmės veiklos pobūdis atitiko Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos įstatuose numatytas veiklos sritis. 1929 metų rudenį Biržuose buvo paminėtas Lietuvos vasaros rytų partizanų veiklos dešimtmetis. „Rugsėjo mėn. 29 d. Biržuose įvyko pirmasis ūkininkų suvažiavimas. Jame skaitlingai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyviai – savanoriai ir partizanai su pulk. leit. Stapulioniu, buv. atskiro Joniškė¬lio partizanų bataliono vadu, priešakyje. Įspūdingoje ūkininkų eisenoje savanoriai ir partizanai užėmė pirmą vietą. Jiems vadovavo ats. gen. Nastopka“, - rašė „Biržų žinios“.
Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi partizanų veiklos 1918-1919 metais bei vasaros rytų partizanų brolijos 1926-1937 metų dokumentai. Tai valsčių komitetų posėdžių protokolai, susirašinėjimo mobilizacijos paskelbimo, maisto produktų rekvizavimo, vokiečių plėšikavimo bei jų padarytų nuostolių apskaičiavimo ir kitais veiklos klausimais dokumentai, asmenų, įtariamų komunistine veikla, tardymo protokolai, partizanų būrių veiklos dienynai, žinios apie partizanus, partizanų, milicininkų, kareivių, žuvusių kariškių, buvusių komunistų, raudonarmiečių, areštuotų asmenų, mokytojų sąrašai, partizanų anketos.

Savanorių sąjungos Biržų skyrius

Biržų apskrities savanorių sąjungos skyrius pirmiausia buvo įsteigtas Pasvalyje 1928 metais. Į valdybą buvo išrinkti K. Masiliūnas, A. Gudliauskas ir M. Chodakauskas. Tačiau K. Masiliūnui išvykus į Kauną, skyriaus veik¬la apmirė. 1929 metais A. Gudliauskas, pasitaręs su Biržų mieste gyvenančiais savano¬riais atsargos generolu leitenantu S. Nastopka, P. Lukoševičiumi ir P. Va¬nagu, sušaukė susirinkimą, kviesdamas Biržų krašte gyvenančius savanorius. Gegužės mėnesį išrinkta nauja valdyba, kurią sudarė pirmininkas S. Nastopka, vicepirmininkas A. Gudliauskas, sekretorius P. Vanagas, iždininkas P. Lukoševičius ir narys B. Narečionis. Skyriui suteiktas kovose žuvusio biržiečio karininko Jono Nastopkos vardas. Vėliau Savanorių sąjungos Biržų skyriui vadovavo pulkininkas P. Kaunas. Sprendžiant iš 1931 metų kovo 10 dieną sąjungos centro valdybai pateiktų dokumentų, tuo metu Biržų skyriui priklausė 62 asmenys. Tačiau lydinčiame rašte sakoma, kad „nuo šių metų balandžio mėn. 1 dienos narių skaičius gali žymiai sumažėt, nes iki minėtai dienai nariai, neužsimokėję nario mokesčio, iš skyriaus narių tarpo bus išbraukti“.

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga savo gretose suvienijo ir Nepriklausomybės karų savanorius generolus S. Nastopką, K. Ladigą, ir partizanus M. Mažuiką, J. Gasiūną, K. Kregždę bei daugelį kitų įvairių profesijų ir užsiėmimų žmonių.
Įsikūrusi pačiu audringiausiu Lietuvai metu, ši organizacija netapo klusniu prezidentinio valdymo ramsčiu, nors visuomenei taip ir atrodydavo. Tai buvo vienintelė organizacija, į kurios pareiškimus kartais sureaguodavo ir prezidentas A. Smetona. Ji visada stengėsi būti pilietiškai aktyvi. Ypač tai buvo pastebima 1939-aisiais, kai Savanorių sąjunga inicijavo plataus Patriotinio fronto, kuris turėjo ginti dar likusios Lietuvos žemes, kūrimą. Deja, prezidento ir vyriausybės buvo kitoks požiūris...
Paskutinis savanorių bandymas ką nors daryti ir siūlyti savo jėgas valstybei buvo 1940 m. birželio 13 dieną. Tada sąjungos skyrių pirmininkai susirinko Kaune, Karininkų ramovėje. Atsiminimuose savanoris Kazimieras Čaplikas rašė: „Atvykęs į Kauną radau visos Lietuvos karių savanorių skyrių pirmininkus. Visi buvo sujaudinti, veidai rūstūs. Centro Valdybos pirmininkas atidarė posėdį, skirtą apsvarstyti susidariusiai padėčiai šalyje.
Dalyvavo Ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas, perskaitė pranešimą. Jame aiškino, kad rusai reikalauja įsileisti į Lietuvą neribotą sovietinės kariuomenės skaičių, pakeisti vyriausybę.

Tuo klausimu eina derybos, tikime, kad jos išsispręs palankiai. Iš šalies atsiliepė savanoris gen. Jonas Bulota ir piktai tarė: „Prašome mūsų neraminti, mes ne maži vaikai, viską suprantame. Kalbėkite konkrečiai, ką turime daryti, nes ryt ar poryt būsime rusų okupuoti!“ K. Bizauskas švelnindamas padėtį aiškino, kad skambinęs į Maskvą, derybos vyksta palankiai.“ Nežiūrint K. Bizausko prieštaravimo, Centro Valdybos buvo priimtas į savanorius ir visus krašto piliečius kreipimasis, kviečiantis „ginti nuo priešų brangią Tėvynę“. Atsišaukimo teksto likimas nežinomas. Greičiausiai jis nebuvo paviešintas dėl cenzūros ir baimės supykdyti kaimyną, su kuriuo buvo deramasi.
Ilgametis Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys, vienas iš sąjungos atkūrėjų Vokietijoje ir JAV, atsargos kapitonas Jurgis Dragūnevičius atsiminimuose rašė: „Netenka neigti, kad kiekviena valdžia norėtų turėti savo įtakoje panašią organizaciją su keliais tūkstančiais narių, pilnai sąmoningų piliečių, išsiblaškiusių visame krašte, bet nuo pat įkūrimo visgi ji liko nepriklausoma ir kieno nors įrankiu netapo. <... > bet reikia pripažinti, kad per visuotinius susirinkimus ir juose priimamus nutarimus, rezoliucijas, memorandumus valdžia gerai suprato ir žinojo skelbiamų įstatymų įvertinimą. Tai gal iš buvusių Lietuvoje vienintelė organizacija, kuri drįsdavo iškelti krašte vykstančias negeroves. Todėl, daugelio pasakymu, ši sąjunga Lietuvoje tikrai ėjo tautos sąžinės pareigas, o savanorio kūrėjo vardas tapo garbingu.“

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotraukos

 

Antanas Vaičeliūnas
2017-09-05