Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

Kalbant apie Lietuvos valstybės raidą, neįmanoma apeiti 1905 metų Didžiojo Vilniaus seimo. Tai svarbi Atgimimo istorijos riba, 1905-1906 tautinės revoliucijos apogėjus bei lietuvių tautos politinių siekių išgryninimo pradžia.

Didžiajame Vilniaus Seime tauta per savo atstovus deklaravo Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose siekį. Tai reiškė, kad susiformavo nauja etinė ir socialinė bendrija, pasiryžusi pati imtis savo likimo. Šis Seimas buvo svarbiausias politinis įvykis Lietuvoje po 1863 metų sukilimo. Jį galime laikyti modernios lietuvių tautos formavimosi pabaiga. Nuo „Aušros“ laikraščio leidimo laikų XIX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pradėtas kurti modernios tautos modelis iš visuomeninės minties sferos persikėlė į tautos politines deklaracijas ir veiksmus. Kiek reikšmingas buvo šis suvažiavimas lietuvių visuomenės sąmonėje, liudija ir toks faktas. Žmonės buvo kviečiami į Lietuvių suvažiavimą Vilniuje. Iškart po suvažiavimo „Lietuvos ūkininke“ pasirodo vieno iš Lietuvos demokratų partijos lyderių Povilo Višinskio straipsnis „Pirmutinis Didysis Lietuvių susivažiavimas Vilniuje“. Tai pirma išsami suvažiavimo ir jo nutarimų analizė. Nesigilinant į P. Višinskio samprotavimus, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad čia suvažiavimas pirmą kartą pavadintas Didžiuoju. Suvokimas, kad jis „pakylėjo“ lietuvį į kokybiškai naują lygį, prilygino kitoms civilizuotoms tautoms, lėmė, kad per 1906 metus Lietuvoje prigijo naujas jo pavadinimas - Didysis Vilniaus Seimas. Tai liudija, kad per tuos vienerius metus suvažiavimo faktas ir jo reikšmė lietuvių tautos savimonėje jau buvo reflektuoti ir išskirti iš visos naujosios epochos Lietuvos įvykių kaip pats svarbiausias.

Lietuvių suvažiavimo prielaidos ir organizavimas

XIX amžiaus pabaiga-XX amžiaus pradžia yra finalinis modernios lietuvių tautos formavimosi etapas. Nacionalinis judėjimas pakilo į politinį lygmenį - tautinė ideologija politizuojasi, kuriasi politinės partijos ir srovės, ryškėja konfrontacija ar bendradarbiavimas su kitų Lietuvoje gyvenančių tautų partijomis ar judėjimais. Kartu ryškėja ir idėjinis nevienalytiškumas, politinių srovių ir partijų interesai, būdai ir metodai, kaip siekti perspektyvinių (nepriklausoma Lietuva) ir realiai įgyvendinamų (autonomija Rusijos imperijos sudėtyje) tikslų. 1905 metų revoliucijos išvakarėse lietuvių visuomenėje jau buvo susiformavusios dvi svarbiausios politinės srovės - radikalai ir konservatoriai, kurių tarpusavio santykis ir turėjo nulemti galutinį politinės struktūros bei tikslų susiklostymą.
Kitas svarbus veiksnys buvo Rusijos imperijos politinė situacija 1905 metais. Atotrūkis tarp kapitalizmo vystymosi mastų ir sustabarėjusios politinės santvarkos, paremtos absoliutine monarchija, darėsi vis gilesnis. Pramonės revoliucijos sukurta gausi darbininkų klasė reikalavo geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų, valstiečiai buvo nepatenkinti pusiau feodaliniais santykiais. Nesėkmingas karas su Japonija dar labiau pagilina krizę, per šalį ritasi streikų banga, perauganti į ginkluotą sukilimą. Caras Nikolajus II spalio 17 dieną paskelbia manifestą, kuriame žadama įvesti pagrindines politines laisves ir teises, išplėsti rinkimų teises, sušaukti Valstybės dūmą, kaip įstatymų leidimo organą.
Toks audringas 1905 metų įvykių fonas buvo labai palankus imperijos pakraščių tautoms, siekusioms išsivaduoti iš Rusijos glėbio ar bent pasinaudoti revoliucija ir sukurti jų saviraišką galinčias vystyti institucijas.
Kas buvo lietuvių Suvažiavimo iniciatorius, atsakyti nėra lengva. Aišku tik viena, jog tai buvo „Vilniaus žinių“ dienraščio iniciatyva. Vienais duomenimis, suvažiavimo idėją iškėlė J. Basanavičius, kitais - tuometinis faktinis laikraščio redaktorius J. Kriaučiūnas. Polemika šia tema nenurimo iki pat J. Basanavičiaus mirties.
„Vilniaus žinių“ dienraštis 1905 metais jau buvo virtęs kultūrinės veiklos centru bei tautinės sąmonės ugdytoju. 1905 metų vasarą sugrįžus į Lietuvą J. Basanavičiui, laikraštis įgijo tvirtą tautinės krypties ideologą.
Pritarus „Vilniaus žinių“ laikraščio leidėjui Petrui Vileišiui ir bendradarbių daugumai, imtasi darbo. Iš politinių partijų ir srovių atstovų sudarytas Organizacinis komitetas po diskusijų parengė „Atsišaukimo į lietuvių tautą“ tekstą, kuriame nuosekliai ir argumentuotai pagrindžiama būtinybė sušaukti tautos susirinkimą. Pastarasis paskelbtas „Vilniaus žiniose“ spalio 29 (lapkričio 13) dieną, iki Suvažiavimo likus trims savaitėms.
Reakcija į „Atsišaukimą“ buvo žaibiška. Jau kitą dieną prasideda pirmieji mitingai, o savaitgalį mitingai, demonstracijos, taip pat vietinės valdžios perrinkimai paplinta po visą Aukštaitiją. Judėjimas masinis tampa paskutinę savaitę prieš suvažiavimą, tada jis išplinta po kitas Lietuvos sritis. Nors „Atsišaukime į lietuvių tautą“ nebuvo kalbama, kad reikia rinkti atstovus į suvažiavimą, daugelyje Lietuvos valsčių tokie rinkimai įvyko. Atstovus rinko nebūtinai valsčiai, kartais - parapijos, seniūnijos ar kaimai.
Dauguma liudininkų teigia, kad suvažiavime dalyvavo apie 2000 lietuvių atstovų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų šalių. Daugumą atvykusiųjų sudarė valstiečiai.
Suvažiavimas vyko gruodžio 4-5 dienomis (nauju stiliumi) dabartinės Vilniaus filharmonijos salėje.
Dvi dienas trukusių diskusijų išdava buvo jo nutarimai. Paskelbti labai koncentruota išraiška, jie atspindėjo tuometinę 1905 metų lapkričio - gruodžio Lietuvos politinę situaciją. Nutarimai iš esmės buvo politiniai - esamos valdžios pakeitimas, autonomijos siekis, lietuvių kalbos vartojimas valsčiuose ir mokyklose.

Valstiečių klausimas

Tarpukaryje Didysis Vilniaus Seimas istorinės atminties hierarchijoje užėmė aukštesnę vietą nei „Aušra“ ar „Varpas“. Tokią poziciją lėmė supratimas, jog pats Seimo vyksmo faktas reiškė, kad lietuvių tauta buvo pakankamai subrendusi ir siekė tapti valstybinės politikos subjektu. Kita vertus, reikia pripažinti, jog „Aušra“ ugdė lietuvišką inteligentiją, ją skaitė labai nedidelė valstiečių dalis. „Varpo“ leidėjai, nors ir tęsė aušrininkų tradicijas, jau daugiau pastangų skyrė liaudžiai sąmoninti - leido „Ūkininką“, „Naujienas“. Tačiau iki 1905 metų valstietija nebuvo aktyvi nacionalinio judėjimo dalyvė. Jei kalbėsime apie knygnešių veiklą, ji iš tiesų buvo valstietiška, aktyvi ir masiška. Tačiau knygnešių sąjūdyje dalyvavo pavieniai valstiečiai, o ne valstietija kaip luomas. Tai nebuvo savarankiškas, visiškai savaveiksmis judėjimas, galintis generuoti idėjas. Didysis Seimas, nors sušauktas ir inteligentijos, jau turėjo abipusio aktyvumo dedamąją. Seime dalyvavę valstiečiai jau atstovavo savo valsčiams, parapijoms ar kaimams. Visi Seimo dalyviai formaliai buvo lygūs, visi save laikė teisėtais lietuvių tautos atstovais ir visi vienbalsiai priėmė Seimo nutarimus. Valstiečiai į Seimą važiavo neturėdami aiškaus supratimo apie Lietuvoje ir Rusijoje vykstančius procesus, o grįžta savo rankose turėdami veiklos programą, suvokę būtinumą vykdyti „lietuviškos valdžios“ nutarimus. Svarbiausia - orūs ir jaučiantys savo vertę. Seime įvyko neformalus valstietijos „įpilietinimo“ aktas, kuris yra išskirtinis įvykis, formuojantis moderniai tautai. Didysis Seimas buvo visos Lietuvos, visų jos piliečių „nuosavybė“, nacionalinį integralumą simbolizuojantis veiksnys.

Kas liko istorijai

Išlikusių šaltinių apie Seimo darbą nėra gausu. Tai archyviniai dokumentai, tiesiogiai susiję su Didžiuoju Vilniaus Seimu - Lietuvos politinių partijų ir grupuočių priimti nutarimai, susirinkimų protokolai, asmeninė korespondencija. Kita grupė yra caro valdžios įstaigų dokumentai apie Seimo eigą, tautinę evoliuciją Lietuvoje ir apskritai apie to laikotarpio lietuvių visuomenę. Nemažai medžiagos galima rasti 1905-1906 metų periodinėje spaudoje bei 1915-1940 metais publikuotuose atsiminimuose.
Archyvinių dokumentų grupėje neabejotinai įdomiausi yra Seimo metu Jono Basanavičiaus sukaupti dokumentai, vadinamoji „Vilniaus seimo medžiaga“. Tai suvažiavimui pateiktos įvairios programos, organizacijos komiteto protokolai, dalyvių sąrašai, atvežti ar atsiųsti valsčių ir seniūnijų nutarimai bei įgaliojimai, juodraščiai ir kita. Deja, išliko tik maža šios medžiagos dalis.
Po Seimo J. Basanavičius šiuos dokumentus sutvarkė ir dalį perdavė saugoti bendražygiui Jonui Kriaučiūnui, o kitą dalį per Liudą Girą - kunigui Juozapui Ambraziejui. Tačiau 1915 metais kunigui J. Ambraziejui mirus, medžiaga dingo. 1918 metais J. Basanavičius rašė: „Kun. Abraziejui sergant ir man kelioms dienoms prieš jo mirtį pas jį apsilankant ir užklausus, kur dabar būtų pakavoti Seimo dokumentai, atsakė, kai pasveiksiąs, tai parodysiąs ir atiduosiąs. Po kelių dienų jis mirė, o jam mirus jo namuose man ieškant tarp jo knygų ir laikraščių tų dokumentų neteko surasti. Reikėtų paieškoti dabar jo sesei prigulinčių namų aukštą ir tuos avilius, kurie jo darže stovėjo. Organizacijos Komiteto protokolai, kurie buvo „Vilniaus žinių“ redakcijoje, turbūt bus kur dingę, jei jų nepaėmė ir nepaslėpė J. Kriaučiūnas.“
1918 metais šių dokumentų nepavyko rasti, tačiau 1925 metais nedidelę jų dalį pavyko aptikti Lietuvių mokslo draugijos fonduose.
Plačiausiai 1905-1906 metais Lietuvos kultūrinių ir politinių įvykių dinamika atsispindėjo laikraštyje „Vilniaus žinios“. Nemažai apie tai rašė ir „Lietuvos ūkininkas“, „Darbininkas“, „Ūkininkas“, „Varpas“, „Naujoji gadynė“, „Kurjer Wilenski“, „Gazeta Wilenska“, „Vilenskij vestnik“ bei kiti periodiniai leidiniai.
Lietuvos Respublikos laikotarpiu pasirodė labai daug Seimo memuarinių aprašymų. Jų apimtis paprastai nebuvo didelė, tačiau jie puikiai vienas kitą papildė. Dauguma tai buvo Seimo dalyvių atsiminimai, tačiau kai kuriuos galima kvalifikuoti ir kaip mokslinius - publicistinius straipsnius ar studijas. Tokiems moksliniams darbams priskiriami V. Žilėno, P. Rusecko, M. Biržiškos straipsniai. Daugiau publicistinius darbus šia tema rašė M. Krupavičius, F. Bortkevičienė, E. Galvanauskas, J. Kriaučiūnas, J. Basanavičius, A. Smetona ir kiti autoriai.
Po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukus didelei daliai Lietuvos istorikų (ir Seimo narių), emigracijoje pasirodė šiam laikotarpiui skirtų atskirų straipsnių ar studijų.

Biržiečiai Didžiajame Vilniaus Seime

Kaip jau minėta, Seimo archyvas dingo, neišliko dalyvių sąrašai. Daugelio valsčių delegacijos ir jų nariai nėra nustatyti. Šiame kontekste Biržų krašte labiausiai žinomas Čypėnų valsčius, jame vykę tautinės revoliucijos įvykiai bei ten veikę aktyvūs krašto žmonės. Kaip teigia istorikai, išliko tik 9 Lietuvių suvažiavimui adresuoti valsčių, seniūnijų, kaimų ar pavienių asmenų nutarimai ar deklaracijos. Prie jų priskiriami ir Čypėnų valsčiaus nutarimai, paskelbti „Vilniaus žiniose“ 1905 lapkričio 20 dieną. Nutarimų preambulėje sakoma: „Čypėnų valsčionys, susirinkę Lapkr. 12 d. šių 1905 m. vienbalsiai nutarė: Mes, Čypėnų valsčionys, surėdimui Lietuvos ir išrišimui klausimų, paliečiančių visą mūsų kraštą, reikalaujame sušaukimo Seimo Vilniun, išrinkto lygiu, tiesiu, slaptu ir visuotinu balsavimu. Lyg Seimo pašaukimui patys rūpinsimės savo reikalais ir patys valdysime…“ Toliau eina 10 pakankamai radikalių nutarimų, liečiančių vietinės valdžios organus, mokyklas, mokesčius. Šiuos reikalavimus suformulavo vienas aktyviausių suvažiavimo idėjos propaguotojų Ernestas Galvanauskas. Seime dalyvavo ir tokios iškilios Biržų krašto asmenybės kaip Martynas Yčas, Antanas Macijauskas, Ernestas Galvanauskas, Apolinaras Marcinkevičius, Juozas Sruoga. Akivaizdu, jog buvo ir kitų mūsų kraštui atstovavusių žmonių, kurių vardai kol kas nežinomi.

Juozas Sruoga

Kalbėdami apie Sruogas, dažniausiai minime dramaturgą ir rašytoją Balį Sruogą. Tačiau pastarasis turėjo keturis brolius, kurių gyvenimas ir veikla taip pat įrašyti į Lietuvos atgimimo bei šalies tarpukario istoriją. Vyriausiasis iš brolių Juozas Sruoga gimė 1886 metais Vabalninko krašte, Baibokų kaime. Baigęs Vabalninko liaudies mokyklą, toliau mokslus tęsė Mintaujos gimnazijoje, kurią baigė 1905 metais. Dar besimokydamas Mintaujoje, įsijungė į lietuvių atgimimo veiklą, tėviškėje platino tuomet nelegalius lietuviškus spaudinius.
1905 metais Juozas Sruoga įstoja studijuoti teisės į Peterburgo universitetą, tačiau rudenį dėl revoliucijos įvykių Rusijoje universitetas uždaromas. Jaunuolis grįžta į tėviškę ir iškart pasineria į tautinio judėjimo veiklą. Kartu su provizoriumi Kazimieru Matuliu, Povilu Žitkevičiumi ir kitais aktyviai dalyvauja organizuojant Čypėnų valsčiaus „perversmą“. Kaip rašė savo atsiminimuose, būtent jis iškvietė į Čypėnus E. Galvanauską: „Dar pirmadienį parašiau atvirutę E. Galvanauskui į Petrapilį, pranešdamas jam apie tai, kas vyko, ir numatyta toliau daryti, ir parašiau, kad jis, jeigu gali, tuojau atvyktų.“ Devyniolikmetis jaunuolis dalyvauja ne tik visuose politiniuose įvykiuose Vabalninke ir Čypėnuose, bet imasi ir kitokių veiksmų: „Neturėdami jokių direktyvų ir su niekuo nepasitarę aš su minėtu Vabalninkų A. Vaitiekūnu sumanėme policijai irgi šposą iškrėsti. Nežiniomis pasikinkę į važį arklį ir pasiėmę pjūklą su kirviu išvažiavome Mieliūnų link telegrafo stulpų piaustyti. Neprivažiavę prie kaimo sustojome. Pirmų pirmiausia suskaldėme į šipulius grūdų magazino iškabą, o paskui nuvertėme 4 ar 5 telegrafo stulpus.“
Nors aktyviai dalyvavo Čypėnų valsčiaus veikloje, į Seimą buvo išrinktas nuo Girsūdų valsčiaus, kur irgi buvo pašalinta senoji valdyba. Visa tai nepraėjo be pėdsakų. J. Sruogai carinė valdžia iškėlė dvi bylas, vieną iš jų Girsūdų valsčiaus pavyko „numarinti“, nors čia buvo daugiausiai anticarinės veiklos įrodymų. Už Čypėnų valsčių buvo teisiamas du kartus. Pirmą sykį teismo rūmų sesijoje Panevėžyje J. Sruoga ir jo bendražygiai buvo nuteisti tremčiai į Sibirą iki gyvos galvos, atimant visas pilietines teises. Apskundus tokį nuosprendį kasacine tvarka, antrame teisme Kaune visi teisiamieji buvo nuteisti 4 metams kalėjimo. Čia prisidėjo advokatas, vėliau Rusijos Dūmos deputatas Aleksandras Babianskis. J. Sruogai, kaip nepilnamečiui, bausmė buvo sutrumpinta. Kalėjime išmoko staliaus ir knygrišio amato, kalinamas buvo Peterburge, Panevėžyje ir Kaune.
1909 metų rudenį J. Sruoga iš kalėjimo paleidžiamas ir pašaukiamas atlikti karinės tarnybos prievolės. Nežiūrint į teistumą už nepaklusnumą režimui, tarnybą baigia turėdamas atsargos karininko laipsnį. Tačiau studijuoti į universitetą grįžti negali, nes tam reikėjo gauti ištikimybės liudijimą iš valsčiaus. Dirbo, lankė aukštuosius komercijos kursus, kurių baigti irgi nespėjo, nes, prasidėjus karui, buvo pašauktas į kariuomenę.
1914 metais Lenkijoje, netoli Lodzės, J. Sruoga buvo sunkiai sužeistas, sprogus artilerijos sviediniui. Dvejus metus gydėsi ir 1916 metais paleistas iš kariuomenės kaip karo tarnybai nebetinkamas.
Iš Peterburgo persikėlė į Kijevą, darbavosi Lietuvių tremtinių komitete, buvo išrinktas į Lietuvių tarybą Ukrainoje.
Iš Kijevo 1920 metų vasarą išvyko į Lietuvą. Pradžioje su draugu 13 dienų ėjo pėsti, vėliau jau Lenkijoje keliavo per įvairius pabėgėlių punktus, ir, pabuvojęs net Varšuvoje, grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, netrukus išvyko į Maskvą kaip Komisijos taikos sutarčiai su Rusija vykdyti sekretorius.
Grįžęs iš Maskvos, nuo 1925 metų dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne. Nuo 1934 metų buvo Lietuvos konsulas Tilžėje. Mirė 1957 metais Kaune.

Antanas Vaičeliūnas
2017-03-07