Lietuvos kariuomenės kūrimasis. Biržų apskrities žmonių parama

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Kalbėdami apie Nepriklausomybės kovas, savanorius-kūrėjus, dažniausiai kalbame apie to meto asmenybes, jų vaidmenį, jaunos Lietuvos kariuomenės ar partizanų žygius ir kautynes. Dominuoja žmonės, vietovės, kariuomenės daliniai, ginklai.
Tačiau yra ir kita rečiau prisimenama šių karų pusė. Tai maistas, apavas ir rūbai, pastogė ir šiluma, vaistai ir instrumentai, transportas, pašaras, algos. Šimtai dalykų, be kurių toks sudėtingas mechanizmas, kaip kariuomenė, negali normaliai funkcionuoti. Mažai kas susimąsto, kad, be žmonių, ginklų ir amunicijos, kariuomenę reikėjo pamaitinti ir apauti, nugabenti į paskirties vietą. Reikėjo gydyti ir operuoti ne tik sužeistuosius, bet kovoti ir su užkrečiamųjų ligų protrūkiais, šerti ir kaustyti arklius, remontuoti ir kūrenti kareivines. Visa tai gulė ant besikuriančios valstybės pečių. Skelbdama 1918 metų lapkričio 23 dieną įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo, tuometinė šalies valdžia iš tiesų neturėjo nei žmogiškųjų, nei materialinių resursų tokiam dariniui sukurti. Tuo metu buvo tikėtasi, kad pagal susitarimus su Antante Vokietijos kariuomenė liks tol, kol naujai susikūrusios valstybės sukurs savo valdžios ir krašto apsaugos struktūras, pajėgias vykdyti savarankiškas funkcijas. Tačiau Vokietija savo pažadų nevykdė. Nors Vokietijos vyriausybė ir buvo davusi leidimą organizuoti Lietuvos kariuomenę, vietinė vokiečių valdžia tą nutarimą ignoravo. Be to, gruodžio mėnesį vokiečių civilinė valdžia ir dalis kariuomenės ima trauktis iš Lietuvos. Įkandin skverbiasi bolševikai.

Materialinių išteklių stoka

Nors pradiniam kariuomenės organizaciniam darbui karininkų buvo, tačiau katastrofiškai trūko pinigų ir ginklų. Tik 1918 metų gruodžio 30 dieną Berlyne pasirašius susitarimą dėl 100 milijonų markių paskolos, kariuomenės ir valstybės aparato organizavimas gavo realų materialinį pagrindą. M. Šleževičiaus vyriausybei paskelbus atsišaukimą „Į Lietuvos piliečius“ ir pakvietus savanorius ginti tėvynę, išaugo į kariuomenę stojančiųjų skaičius. Tačiau beveik nebuvo ginklų, trūko maisto ir pastogės. Net savanorių šaukimo dokumente kalbama, kad „šaukiamieji privalo turėti gerus batus, šiltus drabužius, ant pečių maišelį, kuriame yra viena baltinių atmaina ir 5 dienoms maisto“.
Apie lietuvišką karišką uniformą dar tik buvo kalbama. Pirmas konkretus žingsnis šioje srityje buvo žengtas 1919 m. sausio 12 dieną, kai tuometis krašto apsaugos ministras karininkas M. Velykis, jo žodžiais tariant, „galutiniam sutvarkymui formos“ (uniformos) paskyrė biržiečio karininko S. Nastopkos pirmininkaujamą komisiją. Padirbėjusi šiek tiek daugiau kaip mėnesį, komisija parengtą uniformos projektą įteikė kariuomenės vadovybei. Nors joje buvo įvairių užsienio kariuomenių uniformas primenančių detalių, vis dėlto stengtasi panaudoti ir tautinių elementų. Krašto apsaugos ministro įsakymu 1919 metų vasario 21 dieną patvirtinta laikinoji Lietuvos kariuomenės uniforma. Panevėžio bataliono savanoriai prisiminimuose rašo, kad pirmiausia iš Kauno „atvežė pirmos uniformos kepures, pilkos medžiagos su geltonais lankeliais. Kai užsidėjome kariškas kepures ir apginklavome, tuoj pasijutome esą tikri kareiviai. Ant kairės rankovės – tautinių spalvų trikampis“.
Trūko ir tinkamų gyvenimui kareivinių. Besitraukdami vokiečiai visą bent kiek vertą inventorių vežėsi į Vokietiją, tačiau dažnai didelę jo dalį sulaužydavo ar užteršdavo. Kai kurias kareivines vokiečių kareiviai išsikeldami buvo net padegę. Vokiečių paliekamas kareivines tuojau „apžiūrėdavo“ vietos gyventojai. Išimdavo tai, kas buvo tinkama, ir pasisavindavo, nes okupacijos metu gyventojai prie to buvo pripratę. Jie dažnai ir nepagalvodavo, jog kareivinės ir jų inventorius yra besikuriančios jų valstybės, kartu ir jų pačių, turtas. Atrodo, kad šie įgūdžiai mūsų visuomenėje išliko ir prabėgus šimtui metų.
Pagrindinė transporto jėga to meto Lietuvos kariuomenėje buvo arkliai. Taip pat buvo formuojamos kavalerijos dalys. Susidurta su pašaro stygiumi. Net ir prieš Didįjį karą ūkininkai dažnai stokodavo pašarų, nes pievų Lietuvoje buvo mažai ir tos pačios prastos.
Tiek maistas, tiek pašarai Nepriklausomybės kovų laikotarpiu, o ir dar kurį laiką po jų, kariuomenės reikmėms buvo revizuojami. Tai alino ir taip vokiečių okupacijos nuvargintus valstiečius, tačiau kito kelio nebuvo. Tam prie apskričių buvo įsteigti „suėmimo“ komitetai, vėliau vadinti apskričių intendantūromis. Jie veikė iki 1923 metų.

Apie kainą

Laisvės kaina didelė. Lietuvos vyriausybė karštligiškai ieškojo lėšų šalies egzistavimui palaikyti. Gyventa ir kariauta nemokant valstybės tarnautojams algų, visokiais būdais mažinant valstybės išlaidas. Skolintasi visur, kur tik įmanoma, paskolų sąlygos nebuvo lengvos. Visa tai turėjo pasekmių vėlesniam valstybės biudžetui, jo galimybėms finansuoti ūkį, socialinę ir kultūrinę sferas. Nerami tarptautinė padėtis, priešprieša su Lenkija, būtinybė atnaujinti ir modernizuoti ginkluotąsias pajėgas vertė skirti krašto apsaugai didelę biudžeto dalį. Net taikos metais Krašto apsaugos ministerijai skiriama lėšų dalis visada buvo didesnė kaip 17 procentų šalies biudžeto, o nuo 1934 metų pakilo iki vidutiniškai 26 procentų. Už paskolos lėšas ar skolon gaunami iš užsienio ginklai, apranga, kitos kariškos medžiagos Lietuvą pasiekė tik 1919 metų rudenį, jau pasibaigus kovoms su bolševikais. Pirmąjį nepriklausomybės priešą Lietuvos valstybė įveikė savo varganais resursais.

Partizanų apsirūpinimas

Lietuvos vasaros rytų partizanai, veikdami didžia dalimi savarankiškai ir beveik negaudami paramos iš centrinės valdžios, susidūrė su tomis pačiomis problemomis, kaip ir reguliariosios kariuomenės kūrėjai. Panašūs buvo ir sprendimo būdai. Štai ką rašė atsiminimuose atsargos majoras Petras Gudelis apie Joniškėlio apsaugos štabo, kuriam priklausė ir biržiečiai partizanai, veikimą: „Daug rūpesčių sudarė apskrities komitetui gausingų partizanų būrių aprūpinimas maistu. Kaip jau viename rašte minėjau, pirmieji partizanai kviečiami į apskritį turėdami pasiimti „vienai antrai dienai valgio“. Bet taip buvo tik pirmomis veikimo dienomis. Kartu su partizanų organizavimu apskrities komitetas rūpinosi ir maisto tiekimo jiems sutvarkymu. Iš pradžių buvo vartojami po bolševikų išbėgimo likę javų ištekliai, o mėsos (gyvų karvių ir kiaulių) buvo rekvizuota iš buvusių bolševikų komiteto narių ūkių. Taip pat buvo surinktos žinios valsčiuose, kiek liko perimtų iš vokiečių gyvulių, ir įsakyta juos pristatyti į apskritį. Jei ko pristigdavo, tai būdavo duodami atskiri įsakymai artimesniems valsčių komitetams pristatyti. Pjautus javus sumaldavo ir pasitaisydavo kruopų apylinkės malūnuose. Maitinimo darbą apskrity tvarkė skyriaus vedėjas agr. P. Mulevičius ir jo padėjėjas - ekonomas Petrauskas.
Balandžio 6 d. pagaliau buvo išleistas įsakymas, vienodai visiems gyventojams uždedąs partizanų maitinimo naštą. Jį ištisai paduodu: „Joniškėlio apskričio komitetas, tverdamas ginkluotus būrius kovai su bolševikais ir šaukdamas kuo daugiausiai žmonių į tėvynės gynėjų eiles, yra susirūpinęs ir maitinimu tų visų žmonių, kaip užlaikymu visos apskričio milicijos, lygiai ir viso štato. Apskričio komitetas, manydamas, kad visi puikiai supranta padėjimą ir reikalą gint Tėvynę nuo plėšikų, besiveržiančių išplėšt mūsų kraštą, padės šiame darbe. Kad maitinimas gultų ant visų gyventojų vienodai ir teisingai, apskričio komitetas įsako visiems valsčių komitetams paskelbti žmones ir tvirtai pildyti sekančią tvarką rekvizicijų: 1) Nuo dviejų melžiamų karvių pusę svaro sviesto į savaitę. 2) Nuo dviejų melžiamų karvių vienas sūris į savaitę. 3) Nuo vienos vištos vienas kiaušinis į savaitę. Minėtieji visi produktai renkami ir pristatomi į valsčiaus komitetą, kursai sulig užtvirtinto apskričio komiteto reikalavimo dalį maisto lieka savo reikalams, likusį gi pristato apskričio komitetui reguliariai kiekvieną pirmadienį. Valsčiaus komitetai veda sąrašus gaunamųjų produktų. Tą visą reikalą prižiūri valsčiaus maisto komisija. Už rekvizuojamus produktus bus mokama sekančiai: 1) Už svarą sviesto 3 rubliai. 2) už svarą sūrio 30 kap. 3) už kiekvieną kiaušinį 5 kap. Valsčiaus Maisto Komisija savo nuožiūra gali atleisti neturtinguosius nuo rekvizicijų.“
Tokią veiklą patvirtina Biržų krašto muziejuje „Sėla“ saugomi Joniškėlio apskrities komiteto dokumentai, datuojami 1919-1922 metų laikotarpiu.
Čia galima rasti 1918 metų gruodžio mėnesio turto iš okupacinės vokiečių valdžios perėmimo aktus - tvarkingai išspausdintus rašomąja mašinėle iš vokiečių pusės ir kruopščiai surašytus pieštuku lietuviškai. Turtas suskaičiuotas ir suregistruotas pavyzdingai – įrašyta, net kiek ir kokios spalvos pieštukų rasta buvusioje vokiečių raštinėje. Nemažai dokumentų skirta Joniškėlio apskrities komiteto veiklai kovos su bolševikais periodu. Tai įvairūs sąrašai, protokolai, kvitai. Kad trūko elementarių dalykų, galima spręsti iš byloje saugomos „Ataskaitos 29 ir 3/4 svaro odų, rekvizuotų Pakruojuje puspadžiams dėl kariškų reikalų“. Šiame dokumente išvardinti asmenys ir kiek bei kokiems tikslams jiems skirta puspadžių.
Koks tai buvo rimtas reikalas, liudija ir byloje esantys pakvitavimai apie odos gavimą.
Yra dokumentų, kalbančių apie rekvizicijas ar jau minėto „suėmimo“ komiteto darbą. Štai karininko Jono Mickeliūno ranka 1919 metų gegužės 25 dieną surašytas kvitas: „Šiuomi liudiju, kad 25 gegužės 1919 m. gauta iš Pasvalio starastos dėl ginkluoto būrelio, veikiančio prieš bolševikus, du šimtu dvidešimts (220) kiaušinių, penkiolika (15) svarų sviesto, dešimts (10) sv. lašinių ir du (2) pudų duonos. Būrelio vadas karininkas Mickeliunas.“
Rekvizuojama buvo ne tik maisto produktai, bet ir kitas karo reikmėms reikalingas inventorius. Yra išlikęs Kriūkų valsčiaus komiteto raštas Joniškėlio apskrities komitetui apie balnų rekviziciją. Jame rašoma, kad Kriūkų valsčiaus teritorijoje surinkta tinkamų keturiasdešimt vienas balnas, dalis palikta valsčiaus milicijai, o 32 balnai siunčiami Joniškėlio apskrities komitetui. Sykiu pridedamas ir valsčiaus piliečių sąrašas, „iš kurių paimti balnai karo reikalams (laike mobilizacijos)“.
Apsirūpinama buvo ir kitais būdais. Tarp dokumentų yra Pasvalio apskrities viršininko Mykolo Marmos pasirašytas aktas, kuriuo jis perduoda Pasvalio apskrities karo komendantui fronto reikalams iš vokiečių pirktus 8,5 kilometro telefoninio kabelio. Akte pažymima, kad pinigai - 5000 auksinų - turi būti sumokėti iki sausio 1 dienos, kitaip vokiečiams kabelį teks grąžinti.

Budbergio valsčiaus lietuviai

Kiti labai įdomūs šį laikotarpį ir patriotinį pakilimą visuomenėje atspindintys dokumentai yra krašto muziejuje „Sėla“ saugomame Budbergio valsčiaus Lietuvos gynimo komiteto 1920-1921 metų dokumentų aplanke. Ši vietovė XIX amžiuje vadinta Panemune. Budbergio kaimas įsikūręs kairiajame Nemunėlio krante, maždaug už 4 kilometrų nuo dabartinės Lietuvos –Latvijos sienos. 1919-1923 metais Budbergio valsčius priklausė Biržų-Pasvalio apskričiai. Pagal 1921 metų sienos su Latvija sutartį, kaimas ir dar apie 100 kvadratinių kilometrų apylinkių atiteko Latvijai mainais už Palangą ir Šventąją.
Tačiau kalbamuoju laikotarpiu ten buvo Lietuva, ir, reikia pasakyti, aktyvi ir patriotiška Lietuva. Segtuve saugomi aukų rinkimo lapai, aukos buvo renkamos Lietuvos gynimo reikalams.
Laikas išblukino rašalą, kai kur išsitrynė ir tapo neišskaitomi įrašai pieštuku. Išliko Lietuvos gynimo komiteto protokolai, kuriuose kalbama apie būtinybę kuo greičiau pradėti rinkti aukas gynybai ne tik pinigais, bet ir medžiaginiais dalykais - kailiais, pirštinėmis, rankšluosčiais, tabaku ir kitais. Svarstoma galimybė kurti Šaulių sąjungą, įvardijami Lietuvos priešai, kalbama apie aukų rinkimą ir rekvizicijas. Aukų lapuose šmėžčioja lietuviškos ir latviškos pavardės. Žmonės aukojo pinigus- auksinus bei caro auksinius ir sidabrinius rublius, taip pat daiktus, rečiau paukščius ar mėsą. Daugiausia aukota pirštinės, čiulkos (kojinės-A. V.), lino audinys, verpalai, rankšluosčiai, tabakas. Visos aukos rūpestingai surašytos priėmimo knygoje, jos registruotos ir komiteto ijamų (pajamų - A. V.) bei išlaidų knygoje. Pavyzdžiui, pagal aukų rinkimo lapą Nr. 160, įregistruotą 1920 lapkričio 15 dieną, suaukota 832 auksinai ir 185 caro rubliai, 10 porų pirštinių ir dvi poros kojinių, keturi gabalai neišdirbtų kailių, 1,25 svaro vilnų, 1 svaras naminės tabokos, 15 kiaušinių, 10 papjautų paukščių ir 3 svarai plunksnų. Kitame aukų lape minimos gautos ir vienos lininės apatinės kelnės... Išlaidų puslapyje rašoma, kad už tris auksinus Pasvalyje nupirkta „dėl 10 paukščių sūdymo 5 svarai druskos“.
Surinktos piniginės aukos buvo perduodamos Pasvalio apskrities gynimo komitetui. Įdomus yra 1921 metų balandžio 11 dienos Pasvalio apskrities gynimo komitetui raštas, pasirašytas Budbergio Lietuvos gynimo komiteto sekretoriaus Jono Seidlicko. Ten nurodoma persiunčiama suaukotų pinigų suma, „teipo ir pranešu, kad pasiliko neišgabentų 10 gab. vindetų paukščių, 2 porei pirštinių, 1 poris kojinių ir vienas rankšluostis, kuriuos Latvių kareive ir gyventojai nebileide išvešti“. Matyt, sienos nustatymo klausimai jau buvo gerokai pasistūmėję į priekį Latvijos naudai.


Antanas Vaičeliūnas
2017-09-12