Atsiminimai apie Bielinių giminę

Knygnešio Jurgio Bielinio anūko Jurgio Algirdo Bielinio Bieliako (g. 1933 m.)
ir jo žmonos Bronislavos Liepinytės Bielinienės Bieliakienės atsiminimai

 

2018-06-20
Raudondvaris, Eglių g. 2,
Kauno rajonas

 

Indra: Kokie jūsų giminystės ryšiai su knygnešiu Jurgiu Bieliniu?

Bronislava: Mano vyras Jurgis Algirdas yra knygnešio anūkas. Jauniausiojo sūnaus Baltraus sūnus.

Liuda: Baltrus mažiau minimas, gal buvo likęs ūkyje?

Bronislava: Taip, jis mažiau minimas, nes buvo jauniausias iš knygnešio vaikų. Ir buvo jis ne ūkyje. Ūkyje buvo vyriausias sūnus Juozas, iš jo kilo Drevinskų šaka, nes jo vienturtė dukra Marija Bielinytė ištekėjo už Drevinsko. Dabar Biržuose gyvena jos dukra Gražina Drevinskaitė Navalinskienė. Ji turi dar dvi seseris – Aušrą ir jaunylę Ramutę. Drevinskai buvo išvežti į Sibirą, rodos, 1948 metais.
Bieliniai šiemet rengia giminės susitikimą liepos mėnesį.

Jurgis Algirdas: Aš sergu sunkia liga – Parkinsonu, tad į susitikimą kažin ar benuvažiuosiu. Esu bendravęs su jūsų bibliotekos direktoriumi Vygantu Muraliu. Kalbėjome su juo apie knygnešio atminties išsaugojimą.

Indra: O jūs visą gyvenimą pragyvenote čia, Raudondvaryje?

Bronislava: Visas mano darbas ir Jurgio Algirdo darbas buvo Jonavoje. Į Raudondvarį galutinai atsikėlėme 1996 metais. Paveldėjome šį namą iš Jurgio Algirdo tetos, mamos sesers. Ji neturėjo vaikų, todėl paliko mums.

Indra: O ką jūs dirbote Jonavoje?

Bronislava: O kaip jums atrodo? – Mokytoja buvau, dėsčiau matematiką, kurios nemėgsta niekas.

Indra: Kiek žinau, esate iš Rokiškio krašto?

Bronislava: Taip, iš Rokiškio.

Jurgis Algirdas: (rodo nuotrauką) Užvakar gavau, čia mano draugas iš Jonavos laikų – Vidmantas Jankauskas. Buvom kartu Jonavos sąjūdiečiai. Buvo atvažiavęs mūsų aplankyti. O kaip gyvena mano Biržai?

Liuda: Biržai tai gyvena: gražėja, šviesėja ir su meile prisimena žymius savo krašto žmones, buvusius biržiečius. Sakykite ar tėvai Jums tyčia parinko tokį vardą – Jurgis, kad išlaikyti knygnešio vardą iš kartos į kartą?

Jurgis Algirdas: Man vardą parinko būtent tėvas, tikriausiai tam, kad pagerbtų savo žymų tėvą, mano senelį. Mano broliai Mindaugas ir Vytautas. Taigi, visi su kunigaikščių vardais.

Bronislava: O seserys – Živilė ir Laima.

Liuda: O kokiais metais šis Jurgis Bielinis gimęs?

Bronislava: 1933 metais, liepos 8 dieną. Narsiečiuose, Kauno rajone, link Garliavos, ten toje pusėje. Bet neilgai jie ten gyveno.

Jurgis Algirdas: Tėvui ten labai nepavyko. Jis pažiravo vekselį ir paskui buvo ūkelis iš varžytinių paleistas. Reikėjo palikti žemę ir viskas. Aš buvau dar nedidukas, gal tik 3 metų, nes 1936 metais tai įvyko. Prisimenu kaip mane saugodavo senelė, nes motinos motina kartu gyveno. Buvo tokia bala, tvenkinukas, tai vis senelė drausdavo ton pusėn eiti. Buvau antrasis sūnus, prieš mane jau buvo Vincas. Ji pakrikštijo Vincuku, nes buvo motinos brolis tokiu vardu, žuvęs pirmajame pasauliniame kare.

Indra: O jūsų motina kilimo iš čia, nuo Kauno?

Jurgis Algirdas: Iš Grinkiškio, Radviliškio rajono.

Liuda: Papasakokite apie savo pavardę, kodėl ji dviguba – Bielinis Bieliakas?

Jurgis Algirdas: Bieliakai, jų ir dabar yra daug, bet senelis iš Bieliako tapo Bieliniu, tiesiog evoliucionavo. Mano tas garsusis senelis daug pavardžių turėjęs. Jis ir Jakuliu vadinosi.

Bronislava: Jis tikrai buvęs Jakuliu, žinau. Nes kai apsivedėme, Kaune gyvenome kartu su Algirdo tėvo Baltraus seseria Ausiejiene Liucija net 3 metus. Tai ji daugiau papasakodavo apie jų tą praeitį. Tai pasak jos, Jurgio Bielinio tėvas buvęs Jakulis, o kaip patapo Bieliniu ji nežinojo. Spėliodavo, kad gal ji taip pravardžiuodavo dėl to, kad buvo šviesus žmogus.

Liuda: Esu skaičiusi, kad Bielinių kieme buvo ne vienas vyras vardu Jokūbas, o mažybiniu vardu vadindavo Jakulis, Jakuliukas ir, kad nuo to taip ir liko Jakulio kiemas. Ar galėtų taip būti, ar giminėje niekas apie tai tiksliau nežino?

Bronislava: Gali taip būti. Giminėje to plačiau niekas nenagrinėjo. Reiktų remtis Kaluškevičiaus knyga „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“ bei „Didysis knygnešys Jurgis Bielinis“. Bet visur biografiniai duomenys yra labai prieštaringi, tad neaišku kur tikroji tiesa.

Liuda: Sakykite kaip didysis knygnešys Jurgis Bielinis buvo vertinamas giminėje, kaip ji prisimindavote, ką apie jį kalbėdavote?

Jurgis Algirdas: Gerai prisimindavo, ir tikrai labai vertino. Bet rusai... jų reikėjo saugotis, jie gaudydavo. Jurgio Bielinio pirmoji žmona mirė nuo džiovos būdama jauna. Vėliau, kai jau su antra žmona susilaukė pulko vaikų, Jurgis Bielinis sugebėjo juos visus mokyti, išskyrus vyriausiąjį Juozą. Jis susirgo raupais ir apako.

Bronislava: Taip, Juozas apako palaipsniui. Gydytojai jam liepė neskaityti, saugoti akis, bet jis labai mėgo skaityti, gydytojų neklausė, tad apako visai. Kai aš buvau nuvažiavusi ten pirmą kartą, tai jis mane apčiupinėjo, norėjo įsivaizduoti kaip atrodau. Man net šiurpuliai nuėjo... Apčiupinėjo ir sako – „didelė, aukšta, tai bus gera“. Buvome tada kartu su Liucija Ausiejiene nuvažiavę lankyti. Jau tada jie abu su žmona buvo ligoti, bet ilgai dar pragyveno. Mirė net virš 90 metų. Mirė Juozas su žmona Joana beveik kartu: vienas penktadienį, kitas šeštadienį. Man atrodo tai buvo 1964 metų pabaiga. Buvo dar nuotraukos iš laidotuvių Šv. Mišių Suosto bažnyčioje.

Indra: O jūsų, Bronislava, pavardė irgi dviguba?

Bronislava: Tai taip, ir aš esu Bielinienė Bieliakienė.

Indra: O jūsų mergautinė pavardė kokia?

Bronislava: Liepinytė.

Liuda: Ar sekančiose Bielinių kartose, jūsų amžiaus Bieliniai, puoselėjo švietėjiškas tradicijas?

Jurgis Algirdas: Jo, šitie dalykai mums labai svarbūs.

Bronislava: Algirdas labai rūpinosi atminties išsaugojimu. Ir į Suostus važiavo, koplytstulpio pastatymu rūpinosi. Surado skulptorių Leoną Juozonį, tą akmenį prie ąžuolo atgabeno. Leonui Juozoniui tai buvo diplominis darbas.

Jurgis Algirdas: Labai man dėl įamžinimo padėjo rajono valdžia. O pirmininkė Zurbienė tai vis norėjo kuo arčiau apart, rodos, norėtų visai užart.

Liuda: Jūs turėjot idėją, kad tai būtų sekančių Bielinio kartų palikimas, kai rūpinotės sodinti medžius, statyti paminklą Suostuose?

Jurgis Algirdas: Su dukterėčia Gražina Navalinskiene, jau šąlant, rudenį važiavome, ieškojome medelių ir sodinome juos prie Bielinio ąžuolo. Su Gražina kartu ir pasodinome, džiaugiuosi, kad prigijo ir auga. Senelis nebuvo baigęs mokslų, bet labai norėjo mokytis. Tai važiavo į Mintaują ir mokėsi kartu su vaikais jau būdamas suaugęs žmogus. Taip tolyn ir tolyn. Įgavęs žinių, tapo sąmoningesnis ir pradėjo ieškoti teisybės. O teisybės ieškoti visais laikais, net ir dabar, yra sunku.

Liuda: Ar teisybė, kad Jurgis Bielinis pirmiausia slapstytis nuo žandarų pradėjo todėl, kad jis nėjo į tuometinės carinės Rusijos kariuomenę, vengė karo tarnybos?

Bronislava: Taip, taip ir kalbėdavo giminėje.

Jurgis Algirdas: Knygnešys Bielinis pradėjo slapstytis kaip tik tuo metu, kai Paparčių vienuolyną (Kaišiadorių raj.) norėta supravoslavinti (galiausiai jis buvo nugriautas, panaikintas). Kai žmonės tai papasakojo Jurgiui Bieliniui, kuris jau buvo mokslo matęs, tai jis parašė laišką carui Aleksandrui II. Nuo tada Jurgis Bielinis buvo atidžiai carinės valdžios sekamas ir visada turėjo slapstytis. Gerai, kad likimas jį suvedė su vyskupu M. Valančiumi. Buvo pasakojama, kad jiedu visą naktį prakalbėjo. Tą naktį ir buvo nulemtas Jurgio Bielinio tolimesnis gyvenimas, knygnešio dalia. M. Valančius įdėjo J. Bieliniui 3000 rublių, spausdintinus raštus ir išleido į Prūsus. Viskas gerai pavyko.

Indra: O iš kur jūs visą šitą žinote, čia jūsų tėtis pasakojo?

Jurgis Algirdas: Na, daugiau pasakojo tėvo sesuo Liucija Ajutienė, kai ką skaičiau iš surinktų atsiminimų.

Bronislava: Kadangi Liucijos vaikai visi karo metais pasitraukė į Vakarus, vienas jų liko Vokietijoje, kiti – Amerikoje, tai Liucija paglobodavome mes. Kaip sakiau, ji su mumis kurį laiką gyveno kartu.

Indra: O jūs vaikų turite?

Bronislava: Turime. Vaikų tai ne, tik mergaičių, kaip sako suvalkiečiai ir žemaičiai. Viena dukra dirba Liuksemburge. Algė Gerūta yra kalbininkė. Lietuvių kalbą ir literatūrą pabaigus, dirbo Kaune, o laimėjusi konkursą išvažiavo ir dabar jau 13 metų gyvena ir dirba Liuksemburge. Vyras lietuvis, fotografas. Kairio darytų meninių nuotraukų yra nemažai iš Sąjūdžio laikų. Algė Gerūta iki dabar nešioja Bielinytės-Bieliakaitės pavardę, nes labai didžiuojasi garbinga pavarde todėl jos nekeitė. Anksčiau dirbo prie parlamento, vertėja, dabar dirba teisingumo teisme. O kita dukra, Vaidilutė – turi net 4 diplomus. Baigusi Politechniką, statybos fakultetą, o nelikus darbo, stojo į universitetą, baigė socialinius mokslus, bet dar jai besimokant pasirodė, kad neįdomu, tai dar įstojo į psichologiją. Ši specialybė labai jai patiko, ji yra vaikų psichologė, apsigynusi daktaro disertaciją. Deja, ir ji gyvena užsienyje – Vienoje. Šita tikrai negrįš, nes ištekėjusi ne už lietuvio ir pavardę pakeitusi, gerai ten įsikūrusi. Vyras persas Ali Asisi ir jos pavardė tokia dabar, nes su dviguba pavarde buvo daug keblumų keliaujant. Su vyru susipažino Graco universitete, kur gynėsi daktarinę. Į Lietuvą atvažiuoja ir mūsų aplankyti, ir yra kviečiama į universitetus skaityti pranešimų, dalyvauti konferencijose, yra žinoma psichologė. Labai džiaugiuosi, kad Vaidilutės dukra, mūsų anūkė, noriai važiuoja į Lietuvą pas močiutę ir senelį. Be to ji labai gerai kalba ir rašo lietuviškai, išlaiko lietuvybę. Kai ši mergaitė gimė, abu tėvai su ja kalbėjo savo gimtosiomis kalbomis, tai nuo pat gimimo turi tris kalbas: lietuvių, persų ir vokiečių. Dabar jau mokosi ir ketvirtą – anglų kalbą. Geras dalykas daugkalbystė. Ji puikiai susikalba su visais seneliais.

Jurgis Algirdas: Šis žentas vis tik yra pusiau kurdas, pusiau persas, nes jo mama – kurdė, o tėtis – persas.

Indra: Ar jūsų dukros augo Raudondvaryje?

Bronislava: Ne, jos augo Jonavoje. Aš dirbau iki 1996 metų Jonavoje, jos jau buvo išėję iš mūsų, kai kraustėmės į Raudondvarį. Viena jų gimusi 1963, o kita – 1965 metais.

Liuda: Ar į Suostus, į Biržus nusiveždavote dukras, ar mėgo jos ten važiuoti?

Bronislava: O taip, kai turėjome mašiną, dažnai nuvažiuodavome. Į Bielinių giminės susitikimus ir dabar iš užsienių atvažiuoja, dalyvauja.

Indra: Kur dirbo knygnešio anūkas Jonavos laikotarpiu?

Jurgis Algirdas: Dirbau įmonėje Azotas LT, UAB. O Kaune dirbau Radijo gamykloje, vėliau statybinėje organizacijoje. Buvau baigęs Politechnikumą, po to įstojau į institutą ir Politechnikos institutą baigęs, pagal specialybę dirbau. Pagal specialybę – inžinierius elektrikas. Po Azoto dar teko dirbti Medtechnikos įmonėje. Visos respublikos medicinos įstaigose teko montuoti rentgeno aparatus. Baigiant Politechnikos institutą, siūlė pasilikti dirbti mokslinį darbą, bet susiklostė kitaip.

Liuda: Ar Jurgio Bielinio pavardė labai įpareigojo gyvenime?

Bronislava: Jurgis Algirdas labai didžiavosi savo pavarde, savo giminystės ryšiais su žinomiausiu knygnešiu. Tik sovietmečiu nelabai buvo galima tai akcentuoti. Rusijos priespaudos šleifas vilkosi ir mūsų laikais... Kartu su L. Juozoniu rūpinosi įamžinimu. Ir tą kryžių iš Katinų kaimo kartu vežė į Bistrampolį.

Jurgis Algirdas: Taigi, užsispyriau rasti tą vietą kur mirė Jurgis Bielinis ir radau. Pasirodo, kad Mitkai yra giminaičiai su Bistrampolio dvaro valdytoju Rimantu Gudeliu. Ir Mitkų kryžių, prie kurio mirė Jurgis Bielinis, nuvežėme į Bistrampolio dvarą. Ten dabar yra knygnešystės muziejus.

Liuda: Iš plačios Bielinių giminės būtent jūs vienintelis rūpinotės senelio atminimo išsaugojimu?

Bronislava: Daugiau lyg ir nebuvo kam. Tėvas mirė anksti, 1947 metais. Algirdas liko 14 metų, iš brolių, seserų buvo mokyčiausias, tad jam labiausiai ir rūpėjo. L. Ausiejienės vaikų nebuvo nei vieno čia, Lietuvoje. Drevinskų vaikai dar buvo maži, o be to jie buvo ištremti. Tik Algirdas ką nors galėjo daryti, nes daugiau nebuvo kam. 1970 metais buvo atvažiavusi Ausiejaus dukra Rita, tai ji domėjosi, kai ką užsirašė, o po to niekam daugiau nerūpėjo.

Jurgis Algirdas: Apie tuos reikalus esu parašęs daug straipsnių. Be to, esu „rusų šnipas“.

Bronislava: 1991 metų sausio 13-tą Jurgis Algirdas buvo išvažiavęs Maskvon pagalbos ieškoti. O dabar jį užmiršo, nevertina jo nuopelnų. Jis kaip tikras Bielinis ieškojo tiesos čia ir dabar, nieko nelaukiant. Toks buvo visą gyvenimą. Vėliau ir Ukrainoje buvo, vežiojo ir demonstravo ten filmukus apie Sausio įvykius Lietuvoje.

Indra: Kur jūs susipažinote su Jurgiu Algirdu?

Bronislava: Kaune. Jis buvo mano kurso draugės brolio draugas. Pradžioje nežinojau iš kokios jis garsios giminės, tik vėliau papasakojo. Mano giminėj garsių žmonių nebuvo, tik dėdė kunigas Liepinis, Panemunės (Rokiškio raj.) klebonas. Aš pati iš Dargių kaimo, kurį karo metu vokiečiai sudegino, o Jurgio Algirdo tėviškė – Kaunas, didžiąją gyvenimo dalį pragyvenęs čia, Raudondvaryje. Dėdė Kipras Bielinis buvo nevedęs ir todėl galėjo padėti savo brolių, seserų vaikams. Jis išmokė Liucijos Ausiejienės vyriausiąjį sūnų Petrą, kuris tapo architektu ir kuris po pasitraukimo, neišvažiavo į Ameriką, o liko Vokietijoje. Gyveno Miunchene, ten yra jo projektuoti tiltai. Kadangi jis gyveno vakarų Vokietijoje, tai jo motina, Liucija Ausiejienė negalėjo net susirašinėti, ryšį palaikė tik su tais vaikais, kurie buvo Amerikoje. Viso buvo 5 vaikai. Dukra Angelė ištekėjusi už rašytojo Antano Venclovos jauniausiojo brolio Pijaus. Esame gyvenę jų namuose Kaune. Kai jie pasitraukė, namai liko tušti ir juose apsigyveno brolis Kazimieras. Motina Liucija Ausiejienė gyveno link Nemunėlio Radviliškio Kraniškyje. Kai areštavo Ausiejų, likusi viena Liucija atvažiavo gyventi į Kauną, į dukros Angelės namus pas sūnų Kazimierą. Taip liko neištremta. Kai mirė, buvo palaidota Petrašiūnuose. Ten pat palaidoti ir atvežti Kipro pelenai 1996 metais liepos 18 dieną.
Dabar iš tos giminės bendraujame su knygnešio proprovaikaite Viktorija Silenkovaite, grigališkojo choralo meistre ir Bielinių giminės istorijos puoselėtojomis Gražina Drevinskaite-Navalinskiene iš Biržų ir jos sesėmis – Aušra Drevinskaite-Gaigaliene, Ramute Drevinskaite-Kraujaliene bei jų  dukromis, kurios gyvena Vilniuje. Jaunoji karta – visi išsilavinę, pasiekę mokslus – būtų džiaugsmo Jurgiui Bieliniui.

 

Atsiminimus užrašė Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkės
Indra Drevinskaitė ir Liuda Prunskienė
Internete publikavo Laima Ramutėnienė