Kraštiečiai rašytojai

Paskelbta: Ketvirtadienis, 2020 m. birželio 11 d.

AnusavičiusAnusavičius Julius (poetas) – gimė 1825 m. balandžio 24 d. Smilgiuose, Plungės rajone. Mokėsi Troškūnų vienuolių bernardinų mokykloje, vėliau tapo matininku. 1863 m. sukilimas jį užklupo matuojant žemę Daniūnų apylinkėse. J. Anusavičius įstojo E. Liutkevičiaus sukilėlių būrį, turėjo karininko laipsnį, dalyvavo mūšiuose su caro kariuomene. Patekęs nelaisvėn J. Anusavičius buvo nuteistas 6 metams katorgos ir ištremtas į Sibirą. Vėliau buvo tremtyje Tiumenėje, Baikalo apylinkėse, Užkaukazėje. Baigdamas savo amžiaus šeštą dešimtmetį, praradęs sveikatą J. Anusavičius grįžo ir apsigyveno Rygoje, po to persikėlė į Skaistkalnę, o vėliau į savo gimtuosius Daniūnus.
Manoma, kad daugiausia laiko kūrybai J. Anusavičius skyrė būdamas tremtyje. 1980 m. ,,Poezijos bibliotekos“ serijoje išleista J. Anusavičiaus knyga „Viena pavasario diena“. Poeto eilėse atsklei-džiamas sukilėlių didvyriškumas, sunki tremtinio būtis ir išgyvenimai, tėvynės gamta. Poetas sukūrė vieną nuostabiausių XIX a. lietuvių lyrikos perlų – eilėraštį „Už upės tėvynės, Tatula miela“. J. Anusavičius turėtų būti laikomas vienu iš lietuviško teatro pradininkų, vienas iš pirmųjų, parašiusių ei-liuotą lietuviškos dramos veikalą „Kotryna“. Poetas, dramaturgas ir vertėjas Julius Anusavičius mirė 1907 m. vasario 13 d.. Palaidotas Daumėnų kapinėse.

Anusavičius J. Viena pavasario diena. – Vilnius, 1980.
Mūsų kalendorius. Julius Anusavičius // Biržiečių žodis. – 1995, balandžio 22.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001, t. 2, p. 625 – 626.

 

Aukštikalnis Kazys (poetas) gimė 1908 m. vasario 3 d. Daunoriuose, Biržų rajone. Jis mokėsi Biržuose, po to dirbo Vabalninke tarnautoju. 1944 metais pasitraukė į Vakarus, o vėliau išvyko į JAV. 1926 m. kartu su poetu B. Brazdžioniu išleido eilėraščių rinkinį „Baltosios dienos“. Mirė poetas toli nuo tėvynės 1986 m. gruodžio 4 d. Bostone.

JAV lietuviai. Biografijų žinynas. – Vilnius, 1998, t. 1, p. 58
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1987, p. 234

 

Balbierius Alis nuotrauka iš veidas.ltBalbierius Alis (poetas) – gimė 1954 m. spalio 1 d., Šlepščiuose, Biržų rajone. 1973 m. baigė vidurinę mokyklą Biržuose, studijavo biologiją Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas). Nuo 1978 metų dirbo Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus moksliniu bendradarbiu Ventės rage, Valstybiniame gamtos apsaugos komitete. 1982–1992 m. laikraščio „Komjaunimo tiesa“ korespondentu, „Viltis“ skyriaus redaktoriumi.1992–1993 m. savaitraščio „Literatūra ir mena“ skyriaus redaktoriumi. 1993–1996 m. laikraščių „Valstiečių laikraštis“, „Vilniaus tribūna“, „Gimtasis kraštas“ korespondentu ir redaktoriumi. Fotografas. Surengė per 30 personalinių fotografijos parodų, dalyvavo tarptautiniuose pleneruose ir grupinėse parodose. Priklauso Lietuvos fotomenininkų sąjungai, Lietuvos ornitologų draugijai, yra Gamtos fotografijos fondo pirmininkas. Spaudoje paskelbęs nemažai straipsnių gamtosaugos, kultūros, fotografijos temomis.1995 m. apdovanotas savaitraščio ,,Literatūra ir menas“ premija už straipsnius apie fotografiją. Rašyti pradėjo septintoje klasėje. Pirmąją knygą ,,Delno irklas“ išleido 1986 metais. Už šį eilėraščių rinkinį 1987 m. buvo apdovanotas Z. Gėlės premija. Iš viso yra išleidęs 13 knygų. A. Balbieriaus poezija publikuota almanachuose ir poezijos rinktinėse. 2011 m. poetas išleido pirmąją poezijos rinktinę ,,Skaidrumos“. A. Balbierius gyvena ir kuria Biržuose. Domisi Tolimųjų Rytų kultūra. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1990 m.

Butkevičius A. Kūryba kyla su savimi, pasauliu, gyvenimo būdu // Biržiečių žodis. – 1997, geg. 10, p. 4-5.
Alis Balbierius: „Niekada netarnausiu vienai „mūzai“ : [pokalbis su poetu, fotografu A.Balbieriumi] // Šiaurės Rytai. – 2014, spal. 11, p. 1, 6-8.
Kuizinaitė G. A. Balbierius apie fotografiją ir poeziją. Mane visada žavėjo universalumas // Bernardinai.lt. – 2015, saus. 13.
Skaidrumos – lyg vandens : [pokalbis su poetu, fotografu A.Balbieriumi] // Respublika. – 2011, lapkr. 18, p. 22.
Vitkauskienė J. Kiekvienas atsiveria tiek, kiek jis nori // Panevėžio rytas. – 1998, bal. 25.

 

Balčiunas Petras nuotrauka iš vikipedijosBalčiūnas Petras (poetas, žurnalistas) – gimė 1950 m. liepos 13 d. Biržų rajone, Medeikių kaime. Baigęs Medeikių vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus universitetą kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokslų nebaigė.1980 m. baigė tame pačiame universitete žurnalistikos studijas. Dirbo laikraštyje „Biržiečių žodis“. Nuo 1981 m. gyvena Šiauliuose. Nuvykęs į šį miestą įsidarbino laikraštyje „Šiaulių naujienos“ korespondentu, vėliau vyr. redaktoriumi ir redaktorės pavaduotoju. Nuo 2002 m. – laikraščio „Šiaulių kraštas“ žurnalistas. Pirmieji eilėraščiai pasirodė 1968 m. 1987 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Takažolė“. Po septynerių metų dienos šviesą išvydo antras eilėraščių rinkinys „Žiburio brydė“. Už kūrybinę veiklą apdovanotas Zigmo Gėlės premija.

Grubinskaitė R. Partkomo iš gimtinės išvarytas biržietis // Biržiečių žodis. – 2003, rugpj. 23, p.
Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001, p. 42.

 

Baronas Aloyasnuotrauka iš vikipedijosBaronas Aloyzas (rašytojas) – gimė 1917 metais gruodžio 12 d. Vabalninke. Baigęs Vabalninko pradžios mokyklą ir kurį laiką padirbėjęs pieninėje, A. Baronas išvažiavo mokytis į Kauno amatininkų mokyklą, vėliau dirbo ginklų dirbtuvėje, o vakarais lankė suaugusiųjų gimnaziją, kurią baigė 1941 metais. Vėliau porą metų Kauno universitete studijavo techniką. 1945 metais, bekasant vokiečiams apkasus, buvo peršauta jo koja ir rašytojas išvežtas į ligoninę. Išėjęs iš ligoninės A. Baronas su padirbtais dokumentais pateko į Vakarus. Ten kurį laiką studijavo Frankfurto universitete kultūrologiją, o 1949 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Čikagoje. 1951 m. pasirodo pirmoji novelių knyga „Žvaigždės ir vėjai“. 1955 m. A. Baronas pakviečiamas dirbti į „Draugo“ redakciją, kur dirba iki mirties. Rašytojas parašė 26 įvairaus žanro knygas. Intensyviausiai jis reiškėsi stambiojoje prozoje ir novelistikoje.
Rašytojas mirė 1980 m. rugsėjo 7 d., palaidotas Čikagos šv. Kazimiero kapinėse.

Butkevičius A. Kelias namo // Biržiečių žodis. – 1982, gruodž. 11.
Butkevičius A. Dirbęs tėvų žemei // Šiaurės Rytai. – 2012, gruodž. 15.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2002, t.2., 669 p.
Žėkaitė J. Aloyzas Baronas. – Vilnius, 2007.

 

Binkis KazysBinkis Kazys (poetas, dramaturgas, publicistas) – gimė 1893 m., lapkričio 16 d., Gudelių kaime (Papilio valsč.). 1908–1910 m. mokėsi Biržų keturklasėje mokykloje. 1915 m. Vilniuje baigė mokytojų kursus ir mokytojavo Papilyje. 1920–1923 m. Berlyno universitete lankė literatūros ir filosofijos paskaitas, rūpinosi Švietimo ministerijos knygų spausdinimu Leipcige. Grįžęs į Lietuvą telkė jaunus menininkus, rengė jų sueigas, mokytojavo, dirbo spaudos darbą. 1931–1938 m. su pertraukomis gyveno Balsių dvarelyje (Klovainių v. Šiaulių aps.). Dalyvavo literatūrinėje veikloje „Keturių vėjų“ sąjūdyje. K. Binkis buvo beužsimezgančio lietuviško futurizmo idėjinis vadovas. Paskelbė poezijos rinkinius ,,Eilėraščiai“ (1920 m.), ,,100 pavasarių“ (1929 m.), keletą humoristinių ir satyrinių poemų ,,Tamošius Bekepuris“ (1927 m.) ir eiliuotų kūrinių vaikams. Parašė pjeses ,,Atžalynas“ (1937 m.) ir ,,Generalinė repeticijaׅ“ (1940 m.).I švertė rusų rašytojų kūrinius į latvių, vokiečių, lenkų kalbas. Mirė poetas Kazys Binkis 1942 m. balandžio 27 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Juodytė G. Pakruojo krašto žmonės. Biografinis žinynas. – Kaunas, Žiemgalos leidykla, p. 27.
Rytoj Kaziui Binkiui sukanka 115 // Šiaurės Rytai. – 2008, lapkr. 15.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003, p. 191.

 

Butenas Ramojus1Birž ž. 2017 07 11Būtėnas Vladas (rašytojas, poetas) – gimė 1923 m. gruodžio 2 d., Vabalninke, Biržų rajone. 1933–1939 m. mokėsi ir baigė Panevėžio berniukų gimnaziją. Per abi okupacijas 1940–1944 m. veikė pogrindyje. Buvo suimtas, karui baigiantis pateko į anglų nelaisvę. Flensburge baigė lietuvių mokytojų kursus ir mokytojavo 1949 m. persikėlė į JAV. Dirbo laikraščio „Draugas“ spaustuvėje, radijo stotyje ,,Amerikos balsas“. Išleido 5 knygas, tarp kurių buvo eilėraščių rinkinys ir autobiografinė knyga. 1969 m. išleido dokumentinį veikalą ,,Dabarties kankiniai“, kur aprašytas Lietuvos tikinčiųjų kryžiaus kelias okupacijose. Vladas Būtėnas mirė 1993 m. lapkričio 7 d., Čikagoje

Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003, p. 667.
Žygas J. Vladui Būtėnui, išėjusiam į tolimuosius horizontus // Draugas. – 1998, lapkr. 11.

 

 

CieskaiteG1Cieškaitė Gražina (poetė) – gimė 1961 m. rugpjūčio 30 d., Vabalninke, Biržų rajone. 1970 m. Vilniaus universitete, Filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Eilėraščius pradėjo spausdinti nuo 1967 metų. Nuo 1980 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Gyvena Vilkaviškio rajone. Pirmoji knyga „Tylos žydėjimas“ pasirodė 1975 m. Romanas „Pragaro smurtas dangaus ištikimybė“ pasirodė 1997 m. Poetės kūryba meditacinio pobūdžio. Pagrindinės temos – meilė ir mirtis, laikinumas ir grožis. Žmogaus būtis vaizduojama tragiškų pasaulio prieštaravimų kontekste.

Naujausioji lietuvių literatūra. – Vilnius, 2003, p. 121 -123.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003, p. 124.

 

Dabulevičius AndriusDabulevičius Andrius (poetas) – gimė 1896 m. liepos 19 d. Parovėjos dvare. 1915 m. buvo mobilizuotas į carinę armiją, o 1918 m. savanoriu įstojo į Raudonąją Armiją. 1918 m. grįžo į Lietuvą, įstojo į Komunistų Partiją. Kuriantis Lietuvoje tarybos jis buvo išrinktas Krinčino valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku. Išvijus rusus kartu su jais pasitraukė į Rusiją. Minske dirbo lietuviškos leidyklos redaktoriumi, rašė vaizdelius, eilėraščius. Jo poezija pasižymi ne tik kovingumu, bet ir dainingumu, naujų išraiškos priemonių ieškojimu. 1936 m. Rusijoje išėjo eilėraščių rinkinys ,,Mano tėvynė“. 1936 m. buvo suimtas, o 1938 metais birželio 10 d. sušaudytas Magadane.

Pranskus B. Laikas ir literatūra. – Vilnius, 1973.
Dagilis J. Darbu ir poezija – už naują gyvenimą // Biržiečių žodis. – 1986, liep. 19.

 

 

Dagilis StanislovasvikipedijaDagilis Stanislovas (poetas, vertėjas) – gimė 1843 m. kovo 17 d. Mažutiškiuose, Biržų rajone. Mokėsi Kėdainių ir Slucko evangelikų reformatų gimnazijose. Baigęs istorijos ir filologijos mokslus 1894 m. grįžo į Lietuvą. Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose. 1906 m. pirmą kartą išleido poemą „Joninės Parovėjos karčemoje“. Poetas sukūrė dinamišką jaunimo pasilinksminimo vaizdą. Reikšmingiausiu S. Dagilio vertimu kritikai laiko „Konradą Valenrodą“. S. Dagilis buvo vienas Biržų spaustuvės steigėjų (1912 m.) ir dalininkų. Joje buvo spausdinamas Biržų kalendorius ir kiti leidiniai. Stanislovas Dagilis mirė 1915 m. lapkričio 19 d. Palaidotas Pelaniškių kapinaitėse.

Aničas J. „Aušros“ gadynėje // Literatūra ir menas. – 1996, saus. 6, p. 13.
Butkevičius A. Poetas ir vertėjas iš Mažutiškių // Biržiečių žodis. – 2008 kovo 18.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003, p. 389.

 

 

 

 

Dagys J.agysz1Dagys Jokūbas (skulptorius, poetas) – gimė 1905 m. gruodžio 16 d. Šlepščių kaime. 1932 m. baigė Kauno meno mokyklą. 1932–1944 m. dėstė Raseinių gimnazijoje.1944 m. pasitraukė į Vokietiją, po to į Londoną, o nuo 1951 m. apsigyveno Toronte. Nuo 1935 dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose). Surengtos individualios parodos: Kaune (1939 m.), Hamiltone ir Toronte (1970 m., 1978 m.), Čikagoje (1973 m.), Clevelande (1980 m.). Ankstyvojoje kūryboje vyrauja socialinės tematikos figūrinės kompozicijos iš gipso, cemento. Joms būdinga sugeometrinta forma, uždara kompozicija. Sukūrė antkapinių paminklų ir statulų Lietuvos istorijos temomis, portretinių skulptūrų. Kanadoje iš medžio sukūrė istorinių, religinių skulptūrų, moters figūros variacijų. Nutapė paveikslų. Dalis kūrinių sudegė Raseiniuose per II pasaulinį karą. Išleido eilėraščių rinkinius „Dagys dejuoja ir dainuoja“ (1977 m.), „Dagys klajoja ir galvoja“ (1979 m.), paskelbė straipsnių apie meno tikslus ir visuomeninę paskirtį. Mirė J. Dagys Toronte 1989 m. rugsėjo 6 d. Toronte. Tų pačių metų spaly palaikai parvežti į Lietuvą ir palaidoti Raseinių kapinėse.

Butkevičius A. Išeivijos skausmo skulptorius: Jokūbui Dagiui – 105 // Šiaurės rytai. – 2010, gruod. 23.
Mažeikienė O. Jokūbas Dagys – išeivijos skausmo skulptorius ir savos kančios poetas // Lietuvos aidas. – 2003, rugs. 3.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003, p. 389.

 

Daukša Edvardas 208x3301selionija.ltDaukša Edvardas Jokūbas (poetas, vertėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis) – gimė 1836 m. gegužės 13 d. Biržuose. Būsimasis poetas Edvardas Jokūbas Daukša pirmąsias meilės Lietuvai, patriotizmo pamokas patyrė tėvų namuose. Čia nuo mažens vaikams buvo skiepijamos dvasinės vertybės. Per porą metų vienais penketais baigusį trijų skyrių Biržų parapinę mokyklą, dvylikametį Edvardą tėvas toliau mokytis išvežė į Kėdainių evangelikų reformatų penkiaklasę mokyklą. Šią mokyklą Edvardas baigė per ketverius metus. Apdovanotas už uolų mokymąsi ir gerą elgesį šešiolikmetis jaunuolis 1852 m. išvyko tęsti mokslo į Slucko gimnaziją, kurioje mokslo aukštumų siekė ne viena Biržų reformatų evangelikų jaunimo karta. Baigęs Slucko (Baltarusija) gimnaziją, 1855 m. E. Daukša išvažiavo studijuoti medicinos į Maskvos universitetą. Vėliau jis mokėsi Estijoje, Dorparto (Tartu) universitete. Išlaikęs papildomą hebrajų kalbos egzaminą, buvo perkeltas į teologijos fakultetą, tačiau jau po pusmečio pajuto, kad teologinės studijos, Biblijos komentarai, senosios kalbos jo nebedomina. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių studentų veikloje. Patriotiškai nusiteikusiam jaunuoliui rūpėjo Lietuvos likimas. Vėliau sekė studijos Karaliaučiaus universitete. Čia jauną poetą sužavėjo universitete dirbusių mokslininkų dėmesys lietuvių kalbai ir jos tyrinėjimams. Edvardas Daukša 1860 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, artimai bendravo su poetu Liudviku Kondratavičiumi-Sirokomle, su kitais būsimais sukilimo organizatoriais. Tuo laikotarpiu parašė nemažai eilėraščių lenkų bei lietuvių kalbomis. 1863 m. pradžioje prasidėjo sukilimas, E. J. Daukša iškeliavo į gimtinę – Biržus. Ten užmezgė ryšius su sukilėliais ir gegužės mėnesį įstojo į E. Liutkevičiaus būrį, buvo jo adjutantas, redagavo laiškus ir įsakymus.1863 m. lapkričio 27 d. suimtas, nuteistas 12 metų katorgos. Grįžo 1883 m, klajojo po Lietuvą. 1890 metais žiemą jį rado sušalusį pakelėje gimtajame Biržų krašte. Palaidotas senosiose Semeniškių kapinėse.

Butkevičius A. Poetas, sukilėlis, Sibiro tremtinys // Šiaurės rytai. – 2012, gruod. 20, p. 6, 12.
Rudokas J. Poetas – ankstyvasis lietuvybės šauklys // Veidas. – 2006 Nr. 19 (geg. 11), p. 54-55.

 

Drevinis Pauliusenciklopedija.ltDrevinis Paulius (poetas, pedagogas) – 1919 m. spalio 13 d. Gulbinų kaime ūkininkų Jurgio Drevinsko ir Veronikos Varžinskaitės-Drevinskienės šeimoje, ankstyvąją vaikystę praleido erdvioje sodyboje prie pat Gulbinų miško, Meldynėje. Poetui brangūs vietovardžiai vėliau ne kartą šmėžuos jo eilėse. Augintas darbščių ir rūpestingų tėvų, sesers Marytės, Biržų krašto lygumų, pievų, ežerėlių ir miško garsų – būsimas poetas ugdėsi atidų, nuoširdų, nepriklausomą, atsakingą, kūrybingą požiūrį į jį supantį pasaulį. Gamtos vaikas, tėviškės eglių ošimą antroje gyvenimo pusėje iškeitęs į jūros ošimą, visada savo širdyje nešiojosi poetišką daiktų, vietovių, reiškinių pajautą.
1932 m. Paulius Drevinis baigė Gulbinų pradinę mokyklą. Vėliau mokėsi Biržų, Tauragės, Panevėžio gimnazijose, kuriose jau gyvavo literatūrinių renginių tradicijos, kultūrinė veikla. Tada būsimas poetas organizavo literatūrinius vakarus Pabiržės parapijos namuose, kuriuose savo kūrybą skaitydavo jo bičiuliai poetai Eugenijus Matuzevičius, Leonardas Žitkevičius, Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, Petras Zablockas. Pradėjęs poetinį kelią Nepriklausomos Lietuvos katalikiškos pakraipos vaikų ir jaunimo žurnalų puslapiuose, jau 1935 m. Paulius Drevinis atkreipė į save dėmesį pirmaisiais poezijos kūrinėliais. Jo pirmuosius kūrinius vertino ir skatino kurti poetas Vytautas Mačernis, vėliau rašytojas Petras Cvirka.
1943 m. poetas Paulius Drevinis baigęs dvimetį Vilniaus pedagoginį institutą, studijas tęsė Vilniaus universitete. Jis su pasididžiavimu draugams bei artimiesiems pasakodavo apie žymių kalbininkų ir literatūros profesorių J. Balčikonio, V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, K. Korsako ir kitų – įdomias paskaitas. Iš prigimties jautrus ir veiklus Paulius Drevinis įsitraukė į sostinės kultūrinį ir literatūrinį gyvenimą. Buvo daug trokštantis ir visais pasitikintis. Deja, universitetą baigė tik 1958 metais, nes, išduotas artimo bičiulio poeto Kosto Kubilinsko, 1948 m. gegužės 22 d. buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Po poros metų jam buvo leista persikelti į Irkutsko sritį pas motiną ir brolį, su savais buvo lengviau. Taip poeto kūryboje atsirado tremties tema, Sibiro gamtos vaizdai. Poetas yra pasakęs, kad ne aš vienas ten buvau, dirbau ir kūriau Sibiro poeziją. Grįžus į Lietuvą, padedant Rašytojų sąjungos pirmininkui Antanui Venclovai, baigė universitetą ir gavo darbą Eišiškių rajono (dabar Varėnos) Naniškių vidurinėje mokykloje. Čia direktoriaudamas išgarsino mokyklą literatūriniais renginiais, kuriuose dalyvavo žinomi rašytojai J. Avyžius, E. Mieželaitis, A. Matutis, E. Matuzevičius, A. Baltrūnas ir kt. Per penkerius darbo metus Naniškėse pastatė naują mokyklos priestatą, kurią mokiniai vėliau praminė Pauliaus Drevinio Baltąja Gulbe. Beje, poetas buvo geras pedagogas. Buvę jo mokiniai jį prisimena tik geru žodžiu, jų nuomone – Paulius Drevinis buvo tobulo pedagogo pavyzdys. Tačiau to meto valdžiai netiko buvusio tremtinio populiarumas, tad 1963 m. Paulius Drevinis persikėlė gyventi į Klaipėdą. Ten dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą uostamiesčio 8-ojoje, vėliau – K. Donelaičio vidurinėse mokyklose. 1976 m. išėjęs į pensiją, poetas visą laiką skyrė kūrybinei ir kultūrinei veiklai. Paulius Drevinis parašė ir išleido 8 poezijos knygas, kuriose begaliniai skaidri meilė savo gimtam kraštui, spalvingai tapomas peizažas, iš arti parodomos tokios realijos, kurias įžiūrėti gali tik gamtą, jos kraštovaizdį gyvai jaučiantis ir vertinantis žmogus. 1989 m. išleidžiama poeto eilėraščių rinktinė „Sunki kelionė“. ...tai mano kukli kūrybinė ataskaita nuo 1935 iki 1988 metų. Pasakysiu atvirai – ši knyga man pati brangiausia... – taip tada džiaugėsi Paulius Drevinis.
Poetas, atsidavęs jaunosios kartos ugdytojas, jaunųjų literatų būrelių vadovas gyveno kukliai, asketiškai, altruistiškai visas jėgas ir santaupas atiduodamas kūrybai ir kūrybingumui ugdyti. Mirė Paulius Drevinis 1990 m. lapkričio 22 dieną. Ilga buvo jo paskutinė kelionė per visą Lietuvą iš Klaipėdos į tėviškę Gulbinuose. Čia, po itin pagarbaus giminaičių, kaimynų, bendraminčių atsisveikinimo, buvo palaidotas šalia motinos Daumėnų kapinėse.

Biliūtė-Aleknavičienė E. Ištikimybė sau ir kitiems: Mokytojo, poeto, tremtinio Pauliaus Drevinio (1919–1990) 25-osioms mirties metinėms // Mokslo Lietuva. – 2015, gruod. 17, p. 10, 12
Butkevičius A. Keliavęs į žmonių širdis // Šiaurės rytai. – 2014, spal. 14, p. 8-9
Chlebinskas A. Šviesus ir kūrybingas // Literatūra ir menas. – 1999, spal. 30, p. 5
Sabaliauskienė A. Gimtosios žemės ir poezijos piligrimas // Krantai. – 2008, Nr. 1, p. 11-15

 

Federavicius Kostas1Fedaravičius Kostas ( literatas, žurnalistas) – g. 1938 metais, spalio 25 d. Sklėriškio kaime, Biržų rajone. 1958 m. baigė Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą. 1961–1974 m. mokytojavo Pasvalio ir Biržų mokyklose, o 1967 m. baigė Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. 1965–1966 m. dirbo laikraštyje „Biržiečių žodis“, vėliau Pasvalio laikraščio „Darbas“ kultūros skyriaus vedėju, laikraščio ,,Jonavos balsas‘‘ korespondentu ir redaktoriaus pavaduotoju, o nuo 1989 m. – žurnalo „Ūkininkas“ vyriausiuoju redaktoriumi ir leidyklos „Dobilas“ direktoriumi ir redaktoriumi. Išleido penkis sonetų rinkinius. Kartu su Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nariais išleido pokalbių knygą, parengė E. Matuzevičiaus jam rašytų laiškų rinkinį, sudarė poezijos rinkinių. Nuo 1994 m. yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas.

Butkevičius A. Mes atėjome ir einame // Biržiečių žodis. – 2001, gruodžio 29, p. 3.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004, p. 16.

 

Indriliūnas MamertasIndriliūnas Mamertas (poetas, kritikas, partizanas) gimė 1920 m. sausio 28 d. Gataučiuose, Biržų rajone. Kaimynai ir sesuo Akvilė Indriliūnaitė-Zubienė prisimena, kad vaikystėje Mamertukas buvęs labai linksmas vaikas, čiauškulis. Gabus, imlus vaikas pradėjo skaityti nuo 3 metukų. Vabalninko kunigo Šimonėlio paragintas, Mamerto tėvas apsisprendė vaiką leisti į mokslus. Ketverius metus mokėsi Gataučių pradžios mokykloje. Vėliau pats pasirengęs namuose, Mamertas įstojo į antrą Biržų gimnazijos klasę. Mokslai sekėsi gerai, net visada turėdavo savo mokinį, kurį papildomai mokydavo. Gimnazijoje dalyvavo literatų būrelio veikloje. Bendramokslis, būsimas poetas, Eugenijus Matuzevičius prisimena: M. Indriliūnas – vis susimąstęs, susikaupęs, iš gilumos šviečiančia šypsena. Jo mintys gerai apmąstytos, Po jo žodžių sekdavo trumpa tylos pauzė. O jo geriausias draugas Bronius Krivickas buvo visiška Mamerto priešingybė. Būtent Biržų gimnazijoje M. Indriliūnas parašė pirmuosius straipsnelius, recenzijas. Čia jis pagarsėjo kaip įžvalgus literatūros vertintojas. Savo rašto darbus spausdino „Ateities“ žurnale, kuriame 1937 m. skelbtame konkurse M. Indriliūnas laimėjo I vietą, o Vytautas Mačernis iš Telšių gimnazijos – III vietą. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, mokęsis Biržų gimnazijoje tuo pačiu metu, prisimena, kad abu ir Mamertas Indriliūnas ir Bronius Krivickas buvo geriausi, gabiausi gimnazistai. Jie buvo veiklūs, uolūs idealistai. Kovotojai dėl tiesos, nuoširdžiai tikintys.
1938 m. Mamertas įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos- Filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Vėliau, 1941-1943 studijavo Vilniaus universiteto Humanitariniame fakultete. Dalyvavo meno draugijos „Šatrija“ veikloje kartu su tokiais dabar žinomais menininkais kaip V. Mačernis, A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys, K. Bradūnas, E. Matuzevičius, B. Krivickas, P. Aukštikalnytė. Kartu su Mamertu Indriliūnu ir Broniumi Krivicku studijavusi panevėžietė Elena Gabulaitė prisimena, kad Mamertas Indriliūnas pasižymėjo daugiau kaip literatūros kritikas. Buvo tikėtasi, kad iš jo išaugs literatūros mokslininkas ir rašytojas tokio lygio kaip jų dėstytojai Prof. V. Mykolaitis-Putinas ir B. Sruoga. Mūsų amžininkė profesorė V. Zaborskaitė mano, kad vienas iš geriausių kritikos darbų apie V. Mykolaičio-Putino poeziją yra 1944 metų „Kūrybos“ žurnale išspausdinta Mamerto Indriliūno studija „V. Mykolaičio-Putino lyrikos kelias“. Kritikos straipsniuose, recenzijose (žurnaluose „Ateitis“, „Naujoji Romuva“ ir kituose) nagrinėjo J. Aisčio lyrikoje atskleistą tautos dvasią, B. Krivicko polinkį į modernistines tendencijas. Išvertė V. Jeitso, R. M. Rilkės eilėraščių.
Tolesnis talentingo literatūros mokslo žmogaus Mamerto Indriliūno likimas buvo tragiškas. 1944 vasarą Mamertas praleido Gataučiuose. Ta pati P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė nuvykusi į Gataučius aplankyti draugo, rado juos drauge su Broniumi Krivicku svarstančius kaip gyventi toliau. Mamertas tylėjo, o Bronius Krivickas ragino kovoti už Lietuvos laisvę. Manoma, kad jau tada jie buvo apsisprendę. Prieš Šv. Kalėdas Mamertas su broliu Jonu išėjo į mišką, stojo į rezistencinės kovos gretas, priklausė Vytauto Šato partizanų būriui. Neilgai teko kovoti. 1945 metų vasario 21 dieną susirėmime su NKVD daliniu Leliškių miške prie Krinčino – žuvo. Palaidotas prie Pabiržės (Biržų rajone) Gerkiškių kalnelyje, ant Tatulos upės kranto drauge su kitais kovotojais.

Butkevičius A. Vienas iš tragiškosios kartos: Mamertui Indriliūnui – aštuoniasdešimt // Biržiečių žodis. – 2000, saus. 27, p. 2.
Kalėjas I. Amžinai nemiršta tas, kuris gyvybę kitų labui paaukojo // Lietuvos aidas. – 2003, gruod. 2, p. 9.
Protienė A. Neišgyventas gyvenimas // Literatūra ir menas. – 2000, vas. 4, p. 13.
Seibutis A. Mamertui Indriliūnui – 90 // Šiaurės rytai. – 2010, saus. 23, p. 12
Gabulaitės Elenos prisiminimai. 1990-03-03

 

Jakubėnas Alfonsas (poetas) – gimė 1901 m. lapkričio 10 d., Kaušiškėse, Biržų rajone. Vaikystė prabėgo sunkiai dirbant tėvų ūkyje. Vėlai, jau būdamas 12 metų, pradėjo lankyti pradžios mokyklą Papilyje. 1917 metų rudenį įstojo į Biržų gimnaziją. 1924–1928 m. studijavo Lietuvos universiteto Teisės fakultete Kaune.
Dalyvavo LSDP organizacijų „Žiežirba“, „Žaizdras“ veikloje. Bendradarbiavo „Amerikos naujienose“, „Aušrinėje“, „Biržų žiniose“, „Jaunime“, „Kultūroje“, „Mūsų fronte“, „Naujoje bangoje“, „Socialdemokrate“. 1930 m. gegužės 28 d. teistas „Aštuonių socialdemokratų“ byloje. Paleistas dirbo „Raidės“ spaustuvėje korektoriumi. Nuo 1944 m. rugsėjo mėn. iki 1947 m. balandžio mėn. Lietuvos SSR Advokatų kolegijos (nuo 1946 m. – LTSR advokatų kolegijos prezidiumo) pirmininkas. Vėliau tęsė advokato veiklą Vilniuje.

1931 m. spalio 31 d. Lietuvos socialdemokratų partijos XIII suvažiavime išrinktas CK nariu.
Jakubėnas A. Žemė degė po kojomis. – Vilnius. Vitae littera, 2009. – 301 p.
Meškauskas Z. Nežinomas poetas, poeto brolis // Biržiečių žodis. – 1991, gruod. 4.
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 229.

 

Jakubenas Kazysselonija1Jakubėnas Kazys (poetas, vertėjas, rezistentas) – 1908 m. vasario 10 d. Kaušiškių vienkiemyje, Biržų rajone. Tėvai Petras ir Uršulė turėjo septynių hektarų ūkį ir gausią šeimą – Kazys vienuoliktas vaikas. Poeto tėvas norėjo, kad sūnus mokytųsi amato, nes amatininkas niekad nepražus. Motina Uršulė savo svajonėse Kaziuką regėjo bažnyčioje, prie altoriaus, vilkintį kunigo rūbais. Pradžios mokyklą Kazys baigė per dvejus metus (1916–1918) Papilyje. Pirmasis jo mokytojas buvo Kazys Binkis, pirmasis pastebėjęs jo poetinį talentą ir skatinęs rašyti. Nuo 1920 m. Kazys Jakubėnas pradėjo mokytis Biržų gimnazijoje, 1928 m. ją baigė. Besimokydamas organizavo socialistinio jaunimo organizacijos „Žiežirba“ kuopeles, priklausė aušrininkų organizacijai, kuriai vadovavo jo brolis Alfonsas. Nuo 1925 m. bendradarbiavo „Kultūros“ žurnale. 1928 m. pradėjo Kaune studijuoti teisę.
Anksti susipažino su nelegalia spauda, ėmė žavėtis anarchistinio socializmo idėjomis. Lietuvos universitete studijuodamas teisę, įstojo į aušrininkų organizaciją. Studijas nutraukė areštas. Už revoliucinę veiklą sėdėjo kalėjime. Karo pradžioje buvo suimtas nacių, dirbo Alytaus sanatorijoje, tiekė ginklus Vilniaus getui. 1946 m. sovietų areštuotas ir nuteistas 5 metams kalėti. Dirbo Karagandos „Dolinskojės“ anglių kasykloje. 1947 m. grąžintas į Lietuvą. K. Jakubėno kūryba buvo ignoruojama, nespausdinama. Paslaptingomis aplinkybėmis poetas žuvo speiguotą 1950-ųjų sausio naktį, manoma, kad jis buvo nužudytas sovietinio saugumo darbuotojų. Rašyti eilėraščius pradėjo nusižiūrėjęs į savo mokytoją poetą Kazį Binkį. Spausdino juos periodinėje spaudoje nuo 1925 m.
Poezijos rinkiniuose vyrauja gimtojo krašto ir sunkios valstiečių dalios, maištingos protesto, laisvės ir kovos troškimo nuotaikos; ryškus polinkis į romansus ir liaudies dainas. Satyrinėje poezijoje išjuokiami politikieriai, karjeristai, tariami patriotai. Nepritapdamas nė prie vieno režimo, laisviau reiškėsi vaikų poezijoje. Vaikams rašė žaismingus, skambius eilėraščius, noveles. Išleido knygeles „Riešutėliai“ (1936 m.), „Čyru vyru“ (1936 m.), „Du gaideliai giesmininkai“ (1938 m.), „Šimtas vyturėlių“ (1941 m.) ir kitas. Atšilimo laikotarpiu dar išleista poezijos rinktinė „Ūžia melsvas šilas“ (1957 m.). Pagal jo eilėraščius dainų sukūrė kompozitoriai Lionginas Abarius, Jurgis Gaižauskas, Juozas Karosas ir kiti. Kazys Jakubėnas yra išvertęs V. Hugo, S. Maršako, Ž. Sand, A. Tolstojaus kūrinių jaunimui.

Grybauskienė P. Kazys Jakubėnas // Tarp knygų. – 2008, Nr. 1, p. 26-33.
Lukšas A. Amžino rezistento dalia // Lietuvos žinios. – 2013, vas. 8, p. 12-13
Radzevičiūtė J. Praūžęs kaip vėtra (Kazio Jakubėno 100-osioms gimimo metinėms) // Rubinaitis. – 2008, Nr. 2, p. 13-18.

 

Janonis JuliusvikipedijaJanonis Julius (poetas) – gimė 1896 m. balandžio 4 d. Beržiniuose, Biržų rajone. Įgijęs pradinį išsilavinimą mokslus tęsė toliau – Biržų keturklasėje mokykloje. Mokydamasis joje rinko tautosaką, ją siuntė Lietuvių mokslo draugijai. Skaitė lietuviškas, rusiškas, vokiškas knygas, kurias gaudavo iš Biržų šviesuolių. Labiausiai patikusius eilėraščius jis vertė į lietuvių kalbą.
Nuo 1913 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, kur aktyviai dalyvavo moksleivių aušrininkų draugijos veikloje. Prasidėjus karui pasitraukė į Rusiją. Nuo 1910 m. J. Janonis pradėjo rašyti eilėraščius. Visos jo abejonės, svarstymai, ieškojimai atsispindi jo kūryboje. Matydamas pasaulio blogybes J. Janonis ėmė galvoti apie save: savo pareigas, gyvenimo tikslą. Taip užsimezgė stipriausias J. Janonio moralinis bruožas – pareigos jausmas skriaudžiantiems ir nuskriaustiesiems. Nuo 1915 m. mokslus tęsė Voronežo lietuvių gimnazijoje, vėliau – Petrapilyje. Už politinę veiklą 1916 m. kalintas Petrapilio kalėjime. Jis parašė ekspresyvių eilėraščių vaikams, vaizdelių, feljetonų, publicistikos. Poetas pasirinko mirtį, 1917 m. gegužės 30 d. Carskoje Selo nusižudęs po traukiniu.

Taujanskienė N. Julių Janonį prisimenant // Šiaurės Rytai. – 2006, kovo 30.
Visuotinė Lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005, p. 521.

 

Jasinskas Jonas (poetas) – gimė 1907 m. rugpjūčio 11 d. Marmakiškiuose, Biržų rajone. Suaugęs jis dirbo matininko darbą, tarnavo įstaigose. Pradėjęs kurti dažniausiai pasirašinėdavo Jasiaus arba Jazmino slapyvardžiu. Rašė ne tik poeziją, bet yra parašęs ir prozos kūrinių. Išleido eilėraščių rinkinį „Skersgatvių dainos“, apsakymų rinkinius „Po mėnulio akių“, „Moteris, nuo kurios pabėgau“, „Ieva ir jos žaltys“. 1944 m. emigravo iš Lietuvos ir apsigyveno Kanadoje. Po kurio laiko jis dingo iš JAV lietuvių akiračio. Mirties data nežinoma.

Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 266, 267.

 

Aukštikalnytė Jokimaitienė PranėJokimaitienė Aukštikalnytė Pranė ( poetė, tautosakininkė, filologijos mokslų daktarė) – gimė 1922 m. vasario 1 d. Vabalninke, Biržų rajone. Pranutė Aukštikalnytė baigusi Vabalninko pradžios mokyklą išvyko mokytis į Panevėžio mergaičių gimnaziją. Čia jos mokytoja buvo poetė Salomėja Nėris, kuri gabią ir kūrybingą mokinę skatino kurti. Panevėžyje dalyvavo „Meno kuopos“ veikloje, kuri rengdavo literatūrinius vakarus. Kuopos literatai lankėsi Vabalninke, Biržuose, Kupreliškyje, Pabiržėje, Rokiškyje ir net Telšiuose. Vakaruose Pranutė skaitydavo savo sukurtus jaunatvišku džiaugsmu trykštančius eilėraščius, kurie buvo stiprūs ir forma ir turiniu. Jos eilėraščiai to meto jaunimo žurnaluose buvo greta Pauliaus Drevinio ar Vytauto Mačernio kūrybos.
1939 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Filologijos fakultetą. Studijuodama P. Aukštikalnytė priklausė „Tragiškosios poetų kartos“ grupei. Studijų metu draugavusi su Eugenijumi Matuzevičiumi, Kaziu Bradūnu, Kaziu Umbrasu, Vytautu Mačerniu ir žinoma, su savo kraštiečiu Mamertu Indriliūnu, tų pačių studijų, atlaidų ir gegužinių draugu – nuo 1945 m. Pranutė Aukštikalnytė nutilo ilgam ilgam. Kaip politiškai nepatikima ilgai vargo neturėdama tinkamo darbo ir nuolatinės gyvenamos vietos, tuo labiau, kad vyras, poetas Gediminas Jokimaitis buvęs tremtinys. Kadangi Lietuvoje gyventi buvo nesaugu, Jokimaičiai išvyko gyventi į Rygą. Ten Pranutė Jokimaitienė augino dukrą Danutę ir dirbo siuvėja...
Grįžus į Lietuvą, baigiamuosius egzaminus išsilaikė Vilniaus pedagoginiame institute, įsidarbino Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros tautosakos skyriuje. Apgynė filologijos mokslų kandidatinę disertaciją, parašė studijų, monografiją. Pranės Jokimaitienės darbai lietuvių folkloristikoje pakankamai svarūs. Ji parengė ir išleido studijas „Lietuvių liaudies baladės“, „Lietuvių liaudies vaikų dainos“, etnografijos rinktines „Atbėga elnias devyniaragis“ ir kt. Vaikams skirtos tautosakos, folkloro rinktinės „Bitė ritė baltaragė“, „Su saule lijo“, „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“.
Kaip poetė Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė buvo žinoma prieškario laikotarpiu, spausdino eilėraščius „Ateityje“, „Vaidilutėje“, „Naujojoje Romuvoje“ ir kt. Poetė mirė 1989 m. rugsėjo 06 d. Vilniuje. Po mirties jos eilėraščiai ir prisiminimai publikuoti „Proskynoje“ ir „Metuose“. Tik 1993 m. išėjo jos eilėraščių rinkinys „Sugrįžimai“, kurį išleido jos sūnus Kęstutis Jokimaitis.

Garbauskienė M. Prisimenant Pranutę Aukštikalnytę – Jokimaitienę // Biržiečių žodis. – 2012, saus. 31, p. 7.
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1987, p. 291.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005, p. 681.

 

Karosaitė AlmaMeno bangosKarosaitė Alma ( poetė) – gimė 1945 m. sausio 19 d. Gavėnuose, Biržų rajone. Poetė labai mylėjo savo gimtą kraštą, savo pradžių pradžią Gavėnuose, Dirvonakių pradinėje mokykloje, Geidžiūnų vidurinėje, Biržų J. Janonio internatinėje mokykloje. Literatūriniai gabumai išryškėjo dar mokykloje, ji rašė į rajoninį laikraštį.
Alma Karosaitė 1968 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo korespondente, žemėtvarkoje, naujų knygų redakcijos redaktore „Vagos“ leidykloje. Nuo 1995 m. – Muitinės mokymo centre. Nuo 1984 m. buvo Rašytojų sąjungos narė. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Eini su manimi“ pasirodė 1979 m. Almos Karosaitės eilės suaugusiems – kupinos dvasingumo, lyrizmo, bet šiandien ją visi žino kaip populiarią vaikų poetę, nes daugiausia yra parašiusi vaikams. „Asilėlis“, „Ant didžiulės musmirės“, „Lapės paso paieška“, „Kaip išnešti uodegytę“, „Trakšt ir brakšt“ – tai tik keletas A. Karosaitės knygų vaikams. Gyvi, pamokantys, šmaikštūs, su meile parašyti jos eilėraščiai vaikams išsiskyrė giedra, sąmojinga, linksma intonacija. Poetė apdovanota pavydėtinu humoro jausmu ir virtuozišku improvizatorės talentu, Alma Karosaitė ne veltui buvo pelniusi linksmiausios vaikų poetės titulą, nors gyvenimas dažnai siuntė jai sunkius išgyvenimus. Iš viso yra išleistos 33 Almos Karosaitės poezijos knygos. Rašytojų susibūrimų metu ji vienintelė pasižymėjo turinti talentą kalbėti eiliuotai ekspromtu. Tokį talentą atsinešė iš savo gimtųjų Biržų krašto. Ypatingą, ryškų etnografinių dalykų skambesį A. Karosaitė tarsi nuolat nešiojosi savyje.
„Žmonių, suėjusių į būrį nuoširdumas – Nobelio premijos vertybė“ – taip Alma Karosaitė yra pasakiusi apie susitikimus su Biržų krašto skaitytojais, jos kūrybos gerbėjais. Ta begalinė vienybė, tas bendrumo pojūtis tiek skaitytojo, tiek kūrėjo – iš tų pačių lygumų, tų pačių miškelių, iš to paties vieškelio vedančio tolyn.
Alma nepripažino dviejų dalykų – neteisybės ir apleistos žemės. Gyvendama užmiestyje, Šilėnuose, ji, tikras kaimo vaikas, rūpestingai prižiūrėjo, puoselėjo savo sodą ir daržą. Savo dvasia buvo svetima miestui. A. Karosaitė visada jautė stiprų ryšį su gimtine.

Vieną giedrą žydintį vakarą,
Vos tik saulė dangun nusėdo,
Aš paklausiau savo berniuko,
Ar gražu jam, kai paukščiai gieda?

Nes jis dieną manęs neklausė
Ir išklibino paukščio gūžtą.
Ir aš dar jo tyliai paklausiau, –
Ar žinai, kaip dainelės dūžta? –

Pačios Poetės gyvenimas sudužo 2014 metų rugsėjy. Bet jos dvasia dar plevena virš gimtųjų Gavėnų ir biržiečių atmintyje.

Butkevičius A. Šviesus ir žaismingas poetės pasaulis // Šiaurės rytai. – 2010, saus. 26, p. 6, 8.
Kudirkienė G. Vienintelė, gebėjusi eilėmis šnekėti // Panevėžio rytas. – 2015, saus. 31, p. 7, 9.
Netekome vaikų poetės Almos Karosaitės // Šiaurės rytai. – 2014, rugs. 11, p. 9

 

Kaziliūnaitė Aušra.bernardinai.ltKaziliūnaitė Aušra (poetė) – gimė 1987 m. lapkričio 28 d. Biržuose. Baigus vidurinę mokyklą toliau mokėsi Lietuvos edukologijos universitete. 2013 m. baigė religijos mokslų magistratūrą Vilniaus universitete. 2002 metais Aušros Kaziliūnaitės kūrybą pradėjo spausdinti kultūrinėje spaudoje. Pirmąją knygą „Pirmoji lietuviška knyga“ poetė išleido 2007 metais. Jos kūryba šiuolaikiška, nepaklūstanti jokiems dėsniams. Poezijoje sugriaunama bet kokia stabili tapatybė. Poetė yra dirbusi kino kritike, žurnaliste. Ji viešai skaito eilėraščius, veda kūrybos vakarus. A. Kaziliūnaitė yra išleidusi tris poezijos knygas, sudariusi poezijos almanachų.

Kaziliūnaitė A. Kelios dėmės apie Žiemą // Nemunas. – 2012, Nr.44, p. 22.

 

 

 

Korsakienė Halina.enciklopedija.ltKorsakienė Halina (rašytoja) – gimė 1910 m. rugpjūčio 30 d. Maliutinkos kaime, Kijevo gubernijoje, Ukrainoje. 1925 m. baigė Biržų gimnaziją ir mokslus tęsė VDU humanitarinių mokslų fakultete. 1938–1943 metais mokytojavo Kaune ir Pasvalyje, dirbo Kauno radiofone. Nuo 1945 m. dirbo kūrybinį darbą. Rašytoja Halina Korsakienė vertė iš rusų, lenkų, vokiečių kalbų. 1932 m. pasirodė pirmieji vertimai. H. Korsakienė išleido 6 apsakymų ir apysakų rinkinius suaugusiems ir vaikams, memuarų knygas ir romaną „Laikinoji sostinė“. Rašytojos kūrinių yra išversta į rusų, gruzinų, ukrainiečių, kinų kalbas. Rašytojai Halinai Korsakienei nekintančiomis vertybėmis visuomet buvo meilė ir tikėjimas žmogumi, optimizmas, kūrybinis ir blaivus žvilgsnis į gyvenimą kūrybą ir save.
Rašytoja, vertėja, memuaristė Halina Korsakienė mirė 2003 m. kovo 14 d. Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse.

Bražėnas P. Atmintyje išliekantis paveikslas // Literatūra ir menas. – 2003 kovo 21, p. 23.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006, p. 629.

 

Krivickas BroniusKrivickas Bronius (poetas, prozininkas, partizanas) – gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Pervalkuose, Pasvalio rajone. Baigęs Biržų gimnaziją 1938 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių literatūrą.1938–1944 m. redagavo žurnalą „Ateitis“ ir laikraštį „Studentų dienos“, dirbo žurnalo „Kūryba“ redakcijoje. Nuo 1944 m. mokytojavo Biržų gimnazijoje. Nuo 1945 m. įsijungė į partizanų būrį, vėliau buvo partizanų būrio vado pavaduotojas.
Studijuodamas reiškėsi kaip dramaturgas, novelistas, bendradarbiavo žurnaluose. Būdamas partizanu kūrė eilėraščius, sonetus, satyrą. Jo poezijoje žmogus pavaizduotas kaip kovotojas, kuris įveikia žmogiškąsias silpnybes ir per kančias, eidamas pasitikti mirties, atranda Dievą ir meilę. Daug jo kūrinių spausdinta partizanų leidiniuose. Paliko rankraštinį rinkinį „Žiaurusis Dievas“, kuriame į atskirus skyrius sudėti eilėraščiai, sonetai, satyros ir eiliuoti kūriniai.
1952 m. rugsėjo 21 d. Bronius Krivickas, Lietuvos rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas, žuvo Raguvos miške. Palaidotas Putiliškiuose.

Kazitėnas A. Partizanų poeto 80-metis // Lietuvos aidas. – 1999, lapk. 18, p. 8.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007, p. 88.

 

Kubilius Kubilevičius. Šešėliai Nr. 20Kubilius Petras (poetas) – gimė 1906 m. gruodžio 10 d. Biržuose. Tikroji jo pavardė – Kubilevičius. Baigęs mokyklą studijavo Kauno universitete, dirbo „Naujojo žodžio“, „10 centų“, „Šluota“ redakcijose. 1927 m. išleido eilėraščių rinkinį „Pavasariškos dienos“. Po trijų metų dienos šviesą išvydo kitas eilėraščių rinkinys „Tarp betoninių sienų“. 1929 m. sudarė jaunųjų poetų kūrybos antologiją, skirtą Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, kuri vadinasi „Pirmasis dešimtmetis“. 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą kur 1942 m. vasario 9 d. mirė.

Lyg įžanga į Requiem. – Vilnius, Naujoji Romuva, 2008, p. 116.
Vanagas V. Lietuvos rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1987, p. 225.

 

Lapienis Ignas. biržietis.ltLapienis Ignas (rašytojas, prozininkas, pedagogas) – gimė 1891 m. vasario 13 d. Antanašėje, Rokiškio rajone. Dirbo fabrikuose Rygoje, raštininkavo. Pokario metais mokytojavo ir dirbo bibliotekoje Pabiržėje. Pirmuosius savo kūrinėlius I. Lapienis išspausdino dar 1913–1914 m. „Rygos garse“. Vėliau jo kūrinius spausdino „Biržų žinios“, „Iliustruotoji Lietuva“. Produktyviausias buvo paskutinis jo gyvenimo dešimtmetis, ypač 1955–1960 metai. Tuomet buvo išleista apsakymų knyga „Maištininkas“ , apysaka „Sermėgiaus sūnus“ ir atsiminimų knyga „Žygyje“. Paskutiniais savo gyvenimo metais rašytojas išleido autobiografinio bei tautosakinio pobūdžio pasakojimų rinkinį vaikams „Senelės laivas“. Mirė rašytojas Ignas Lapienis 1960 m. lapkričio 16 d. Biržuose.

Butkevičius A. Literatūrinė Pabiržė // Biržiečių žodis. – 1977, rugpj, 27.
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1987, p. 164.

 

LauceJonas.rašytojai.ltLaucė Jonas (rašytojas) – gimė 1917 m. spalio 18 d. Lašų kaime, Kriaunų seniūnijoje, Rokiškio rajone. 1933–1936 m. J. Laucė mokėsi jėzuitų gimnazijoje Kaune. 1939 m. pašauktas į karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Karinę tarnybą baigė 1945 m. Kurše. Po Vokietijos kapituliacijos pateko į TSRS kariuomenės nelaisvę, vėliau iš jos pabėgo. 1946–1950 metais Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1950–1951 m. dirbo mokytoju Širvintose, o nuo 1951 m. dvidešimt metų mokytojavo Biržų antroje vidurinėje mokykloje. Už romaną „Negandų metai“ buvo apkaltintas antisovietine propaganda ir kalintas Pravieniškėse. Grįžęs dar du metus gyveno Biržuose, o vėliau persikėlė į Rumšiškes. Vėliau išleido knygas „Karūna ir kalavijas“, „Penktasis savisaugos batalionas“, „Mirštančių dievų kerštas“. Mirė rašytojas Jonas Laucė 2003 m. gegužės 01 d.

Butkevičius A. Pirmąjį romaną parašė Biržuose // Biržiečių žodis. – 2010, vas. 6.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007, p. 605.

 

Lembertas Pranas respublika.ltLembertas Pranas (poetas, notaras) – gimė 1897 m. rugsėjo 18 d., Eiciūnuose, Šakių rajone. Lankė Eiciūnų pradžios mokyklą, solinio dainavimo mokėsi Kaune J. Naujalio muzikos mokykloje bei gimnazijoje, aktorystės – A. Sutkaus vadovaujamoje Teatro studijoje, vėliau konservatorijoje. Baigęs mokslus, P. Lembertas vaidino Tautos, „Vilkolakio“ satyros teatruose. 1918 m. laikraštyje „Tėvynės sargas“ buvo išspausdinti pirmieji P. Lemberto eilėraščiai. 1924 m. įstojo į Kauno universitetą ir studijavo teisės mokslus. 1926 m. atvyko su šeima į Biržus ir pradėjo dirbti notaru ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1935 m. išleido pirmąją knygą „Saulėtekiai“. 1944 m. P. Lembertas su šeima pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje. 1947 m. išleido antrą eilėraščių knygą ,,Baltija šaukia“. 1949 m. išvyko gyventi į JAV, dirbo pagal specialybę ir aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje. P. Lembertas mirė 1967 m. lapkričio 29 d. Los Angeles. Po jo mirties dar buvo išleistos 5 eilėraščių ir atsiminimų knygos.

Butkevičius A. Gražiausi metai skirti Biržų krašto žmonėms // Biržiečių žodis. – 2007, rugs. 18.
Pranas Lembertas. Bibliografija. – Biržų viešoji biblioteka, 1997.
Seibutis A. Lietuvybės pėdsakai notaro gyvenime // Šiaurės Rytai. – 2012, rugs. 15.
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 216.

 

Lukinskas RomualdasLukinskas Romualdas (prozininkas, žurnalistas) – gimė 1911 m. liepos 16 d. Akmenėje, Biržų rajone. 1926–1928 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1923 m. baigęs Kaune kooperatininkų kursus dirbo kooperacijos įstaigose. 1946–1953 m. dirbo laikraščių „Raudonasis švyturys“, „Kauno diena“, „Kauno tiesa“ redakcijose. 1956 m. išleido apybraižų knygeles „Pirmieji metai“, „Savosios žemės šeimininkės“, apsakymų ir apysakų rinkinį „Mano draugai“, „Gamtos klaida“. Rankraščiuose liko romanas „Keliu iš Rodčelio“ rašytas 1937–1942 metais.
Puikiai jam sekėsi dirbti laikraščio „Raudonasis švyturys“ redakcijoje. R. Lukinskas greitai tapo ašimi, apie kurią sukosi visas „Raudonojo švyturio“ gyvenimas. Jis aktyviai dalyvavo literatų būrelio veikloje. Rašytojas Romualdas Lukinskas mirė 1964 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje. Po jo mirties išleistas apsakymų ir apysakų rinkinys „Gamtos klaida“.

Butkevičius A. Rašytojas ir žurnalistas // Biržiečių žodis. – 1981, liep. 2.
Tarutis J. Žurnalistas ir rašytojas // Biržiečių žodis. – 1986, liep. 4.

 

Mekas Adolfas. 15 min.ltMekas Adolfas (rašytojas, kinematografininkas, vieno garsiausių JAV Bardo menų koledžo Kino departamento įkūrėjas bei ilgametis vadovas, profesorius) – gimė 1925 m. rugsėjo 30 d. Semeniškiuose, Biržų rajone. Mokėsi Biržų aukštesniojoje prekybos mokykloje. Vaidino Biržų dramos teatre. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Iš pradžių su broliu Jonu buvo įkalinti priverstinių darbų stovykloje Vokietijoje. 1946–1948 m. Mainco universitete studijavo literatūrą ir filosofiją, bendradarbiavo literatūros žurnale „Žvilgsniai“ (jame ir antologijose „Proza“ bei „Antroji proza“ išspausdino novelių). 1949 m. persikėlė į JAV. Su broliu Jonu parašė pjesių ir pasakų vaikams. A. Mekas suvaidino svarbų vaidmenį Naujojo Amerikos kino judėjime. Nuo 1955 m. leido (su broliu) ir redagavo dvimėnesinį kino žurnalą „Film Culture“. Su leidiniu bendradarbiavo daugelis žinomų kinematografininkų. Nuo 1959 iki 1969 metų „Film Culture“ redakcija skirdavo metinius žymenis gabiausiems nepriklausomiems kino kūrėjams. Žurnalas nustojo eiti 1996 m. Jie prisidėjo ir prie Niujorko filmininkų kooperatyvo įsteigimo 1962 m. Adolfas Mekas kartu su Yoko Ono vienas pirmųjų ėmė dalyvauti Jurgio Mačiūno „Fluxus“ perfomansuose 1961 m. 1971 m. Bardo koledže Niujorke įkūrė Kino fakultetą, iki 2004 m. dėstė jame. Kūrė avangardistinius filmus 1971 m. broliai Mekai, gavę sovietinės valdžios leidimą, po daugiau kaip 25 metų apsilankė tėvynėje. 1993 m. A. Mekas buvo atvykęs į Lietuvą su sūnumi. Paskutinį kartą Lietuvoje A. Mekas viešėjo 2007 m. rugsėjį, kada Vilniuje buvo rodomas jo dokumentinis filmas „Sugrįžimas namo“ (Going Home). Adolfas Mekas mirė 2011 m. gegužės 31 d. Niujorke, JAV. 2013 m. lapkričio 27 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje buvo atidaryta retrospektyva „Visa tai ne sapnas: Adolfo Meko gyvenimas ir kūryba“. Atidaryme dalyvavo Adolfo Meko žmona Pola Chapelle, sūnus Seanas Mekas, Jono Meko sūnus Sebastianas ir Bardo koledžo (JAV) profesorius kino tyrinėtojas John Pruitt.

Kniežaitė M. A. Mekas: „Pradėjau nuo nieko“ // Lietuvos žinios. – 2007, rugs. 29, p. 20.
Dagytė G. Žvilgsnis į Lietuvą po šešiasdešimt metų // Šiaurės rytai. – 2007, rugs. 29, p. 1, 7.

 

Mekas Jonas. alkas.ltMekas Jonas (poetas, kinematografininkas, kino kritikas) – gimė 1922 m. gruodžio 23 d. Semeniškiuose, Biržų rajone. Jonas Mekas mokėsi Laužadiškio pradinėje, Papilio mokykloje, Biržų gimnazijoje. Dar besimokydamas redagavo laikraštį „Naujosios Biržų žinios“, 1943–1944 m. – pogrindinį laikraštį „Panevėžio apygardos balsas“. Kurį laiką lankė Biržų teatro studiją . 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, su broliu Adolfu buvo suimti nacių ir 8 mėn. kalinami priverstinių darbų stovykloje Vokietijoje, dirbo mašinų fabrike. 1946–1947 m. Mainco universitete studijavo filosofiją ir literatūrą. 1946 m. Wiesbadene su L. Lėtu, A. Landsbergiu ir broliu Adolfu pradėjo leisti avangardistinį žurnalą „Žvilgsniai“ (iki 1948 m. išėjo 4 numeriai). Nuo 1949 m. gyvena JAV. Kai jis su broliu atsidūrė Niujorke, visiškai nemokėjo anglų kalbos. J. Mekas bijojo, jog savo poezija ar kitais rašto kūriniais nepajėgs pasiekti auditorijos, dėl to nusprendė, jog kinas yra ta kalba, kuria mes galime pasiekti visus. Tais pačiais metais įsigijęs pirmąją filmavimo kamerą pradėjo filmuoti savo gyvenimo įvykius, susidomėjo avangardistiniu kinu. Dirbdamas Niujorko fabrikuose su broliu laisvą laiką skirdavo kūrybai, mokėsi kino meno, rengė avangardinių filmų festivalius. Nuo 1954 m. leido ir redagavo kino žurnalą „Film Culture“, 1955–1957 m. redagavo mėnesinį kino laikraštį „Intro Bulletin“, nuo 1958 m. – žurnalo „Village Voice“ skyrių „Movie Journal“. Straipsnius apie kiną spausdino leidiniuose „Cinemages“, „Films in Review“, „Film Book“, „Cinema“. Sukūrė daug kino juostų mėgėjiška kino kamera, nematydamas principinio skirtumo tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo, tarp dokumentikos ir vaidybinio filmo, nuolat kino kadrais „rašydamas“ savąjį unikalų, labai asmenišką dienoraštį. Ankstyvieji filmai „Medžių ginklai“ (The Guns of the Trees) (1961 m.), „The Brig“ (1964, Venecijos kino festivalio prizas), sukurti drauge su broliu Adolfu, artimesni tradicinio kino struktūroms. Vėlyvieji (pavyzdžiui, 1971 metų „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“) – daugiau eksperimentiniai, paremti perdėm subjektyvia filmavimo technika. Pasaulio kinematografininkų akyse J.Mekas – kultinė avangardinio kino figūra. Jis bendravo ir dirbo su J. Mačiūnu, A. Warholu, J. Lennonu, Y. Ono, S. Dali. Taip pat dėstė įvairiuose kino meno institutuose. 1962 m. su kitais įkūrė Kino kūrėjų kooperatyvą, 1964 m. – „The Filmmakers Cinematheque“, kurio direktorius buvo iki 1970 m. Tais pačiais metais įkūrė Filmų antologijos archyvą Niujorke – vieną didžiausių avangardistinio kino archyvų pasaulyje. 2008 m. tapo Austrijos Menų komiteto nariu.
Nepaisant aktyvios kino veiklos, jis iki šiol save laiko Lietuvos poetu ir rašytoju. Jo poezija, dienoraščiai, užrašai yra skaitomi ir mėgstami. J. Meko poezijos atraminiai taškai yra draugystė, šeima, jausmų pasaulis, vaikystės prisiminimų blyksniai. Šiandien Jonas Mekas spausdina savo kūrinius, globoja kino meną ir kuria filmus. 1994 metais apie jį patį sukurtas filmas „Jonas dykumoje“. Niujorke pas avangardinio kino „tėvą“ stažavosi jaunieji lietuvių kino režisieriai Algimantas Maceina, Julius Žižliauskas-Ziz, Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Artūras Jevdokimovas, Vytautas V. Landsbergis.
2007 m. Vilniuje įkurtas Jono Meko vizualiųjų menų centras http://mekas.lt/
Jono Meko įkurtas Antologijos filmų archyvas 2017 m. kovo 2 dieną Niujorke organizavo meno kūrinių aukcioną. Lėšos, surinktos pardavus žinomų autorių darbus, bus skirtos bibliotekai statyti. Laiku, kai bibliotekos užsidaro, aš statau vieną! – rašė Jonas Mekas. Mirė 2019 m. sausio 23 d. Niujorke, savo namuose Bruklino rajone. Urna su kūrėjo pelenais palaidota po pusmečio, birželio 16 d., gimtuosiuose Semeniškiuose

Nesigėdiju savo elgesio // Gimtasis kraštas. – 2010 spal. 1 – 8 d. p. 9 – 10.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008, p. 604.
http://mekas.lt/

 

Nastopka Kęstutis. bernardinai.ltNastopka Kęstutis (literatūrologas, literatūros kritikas, vertėjas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras) – gimė 1940 m. kovo 18 d. Kaune. Mokėsi Biržų 2-joje vidurinėje mokykloje. 1962 m. Vilniaus universitete baigė lituanistiką. 1962–1965 m. stažavosi Rygos universitete. Nuo 1966 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Nuo 1972 m. dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Lituanistikos fakulteto dėstytoju, katedros vedėju. 1986 m. Kęstučiui Nastopkai suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis. Nuo 1971 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Paskelbė straipsnių bei recenzijų. 1971 m. išleido studijas „Lietuvių ir latvių literatūros ryšiai“. 1985 m. išleido monografiją „Lietuvių eilėraščio poetika“, o 1991 m. išleido straipsnių rinkinį „Išsprūstanti prasmė“. Kęstutis Nastopka yra vienas „Lietuvių literatūros istorijos“ (T. 1–2, 1979–1982) autorių.

Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 464.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009, p. 81.

  

Petrulis Juozas Petrulis Juozas (dramaturgas, poetas, literatūros tyrinėtojas) – gimė 1895 m. vasario 25 d. Ramongaliuose, Biržų rajone. 1933 m. baigė VDU Teologijos ir filosofijos fakultetą. 1924–1959 m. dirbo Kaune ir Kražiuose. Parašė pjeses „Be motinos“, „Pirmasis prizas“, „Juodieji broliai“. Žymiausia drama „Pieš srovę“, skirta A. Strazdo biografijai, sukurta kronikos principu. Populiarus pagrindinis personažas ilgai lėmė sėkmę teatrų scenose. J. Petrulis parengė antologiją „Aušros poezija“, A. Strazdo poezijos rinkinį „Pasaulinės ir dvasinės giesmės“. Mirė Juozas Petrulis 1982 m. spalio 19 d. Kaune.

Vanagas V. Lietuvos rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 205.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010, p. 120.

 

 

Puzinas Stanislovas (poetas) – gimė 1891 m. sausio 16 d. Nemunėlio Radviliškyje, Biržų rajone. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, Gatčinos karininkų mokykloje. Lietuvos kariuomenės kapitonas.1933 m. išleido eilėraščių rinkinį „Pirmasis šūvis“. Poezijoje gyvenimą suvokė kaip mirties kaukę, miesto vaizdus lygino su pragaru. Eilėraščiai buvo publikuojami spaudoje. Mirė Stanislovas Puzinas 1936 m. rugpjūčio 1 d. Biržuose.

Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001, p. 404.
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 188.

 

Rekašius Vladas. vikipedijaRekašius Vladas (poetas, vertėjas, žurnalistas) – gimė 1893 m. gegužės 15 d. Vijoliškyje, Biržų rajone. Pradinę mokyklą baigė Kupreliškyje. Paskui išvyko mokytis į Šiaulių gimnaziją, Ten įkūrė nelegalų moksleivių būrelį. Kratos metu pas V. Rekašių surandama marksistinės literatūros ir jis pašalinamas iš gimnazijos. 1913 m. Frankfurto prie Maino universitete pradėjo studijuoti filosofiją, literatūrą, istoriją. 1914 m. Rygoje dirbo laikraščio „Vilnis“ redakcijoje. 1919 m. dirbo komisaru Kupiškyje ir Panevėžyje. Parašė originalių eilėraščių, išvertė H. Heinės kūrinių. Kūrybą skelbė „Aušrinėje“, „Vilnyje“, „Keleivyje“, buvo pradėjęs rengti spaudai eilėraščių ir dainų rinkinį. Vladas Rekašius peršautas areštuojant 1920 m. kovo 13 d. mirė Plungėje.

Butkevičius A. Revoliucijos karys, poetas ir rašytojas // Biržiečių žodis. – 1973, geg. 15.
Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001, p. 417.
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 198.

 

Rožėnas Ansgaras Juozapas (poetas) – gimė 1808 m. vasario 18 d. Daumėnuose, Biržų rajone. Spėjama, kad raštingas, bent jau Pabiržės parapijinę mokyklą baigęs A. J. Rožėnas galėjo darbuotis netoliese buvusiame Gulbinų dvare. Manoma, kad A. J. Rožėnas, tiesioginis tėvų ūkio paveldėtojas, senstant tėvams galėjo atsisakyti raštininkavimo ir imtis ūkininkavimo. Šiandien yra žinomi trys, apie 1900 metus, jo užrašyti eilėraščiai ir pirmą kartą paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto knygoje „Tremtiniai romantikai“. Manoma, kad šie eilėraščiai sukurti apie 1838 metus. Eilėse išlaikytos pabiržietiškos tarmės ypatybės. Mirė A. J. Rožėnas 1850 m. rugsėjo 11 d.. Palaidotas Daumėnų kapinėse.

Butkevičius A. Meilės lyrikos pradininkas // Biržiečių žodis. – 2018, vas. 27.
Lietuvių literatūros enciklopedija. –Vilnius, 2001, p. 431.

 

Rūtenis Jonas (poetas) – gimė 1899 m. liepos 9 d. Grubiškyje, Biržų rajone. Mokėsi Biržų gimnazijoje. 1918–1919 metais buvo Vabalninko revoliucinio komiteto pirmininkas, aktyvus revoliucinės veiklos dalyvis. Eilėraščius skelbė „Komunare“, „Raudonojoje vėliavoje“, „Kolektyve“. Nuo 1921 m. gyveno Rusijoje. Poetas J. Rūtenis mirė 1932 m. Leningrade.

Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, p. 139.
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996 p. 221.

 

250px SabaliauskasAdolfasSabaliauskas Adolfas – Žalia Rūta (tautosakininkas, vertėjas, rašytojas) – gimė 1873 m. rugsėjo 3 d. Krikščiuose, Biržų valsčiuje. Pradžios mokslus baigė Papilio liaudies mokykloje rusų kalba. Šiaulių gimnazijoje baigęs 6 klases, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1896 m. baigė Kauno kunigų seminariją, studijavo Fribourgo universitete. Kunigavo Latvijoje, Nemunėlio Radviliškyje, Kaune. Nuo 1893 m. pradėjo užrašinėti liaudies dainas ir šį darbą tęsė visą gyvenimą. Pirmasis užrašinėjo sutartines. Kartu su A. R. Niemi išleido rinkinį „Dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje“, vėliau – „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“. Pirmojo pasaulinio karo metais A. Sabaliauskas – Žalia Rūta gyveno Suomijoje. Gerai mokėdamas suomių kalbą jis išvertė į lietuvių kalbą epą „Kalevala“. Suomijoje būdamas parengė dramos veikalus „Pančiai“ ir „Kada rožės žydžia“. Grįžęs į Lietuvą 1918–1920 m. kunigavo Pušalote. Nuo 1920 metų jis iškeliamas į Kauną. 1923 m. išleido etnografinę eiliuotą poemą „Savu keliu ėjusių Nemunėlio ir Apaščios vaizdai, Žalios Rūtos piešti“. 1949 m. kovo 29 d. tarybinės valdžios buvo ištremtas į Veliuoną, paskirtas altarista. Į Kauną jis grįžo jau sunkai sergantis. Mirė A. Sabaliauskas – Žalia Rūta 1950 m. sausio 14 d. Palaidotas Mieleišių koplyčioje, kriptoje po altoriumi.

Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001, p. 437.
Seibutis A. Mieleišių koplyčioje pagerbtas Adolfas Sabaliauskas – Žalia Rūta // Šiaurės Rytai. – 2010, liepos 27, p. 8
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 137.

 

skodžiussSkodžius Petras (prozininkas, vertėjas) – gimė 1927 m. gruodžio 26 d. Kupreliškyje, Biržų rajone. 1940 m. baigė Biržų „Aušros“ pradžios mokyklą, mokėsi Biržų gimnazijoje. 1951–1952 m. dirbo Pabiržės mašinų ir traktorių stoties laikraščio redakcijos literatūriniu darbuotoju, 1952–1986 m. – „Biržiečių žodžio“ redakcijoje korektoriumi, atsakinguoju sekretoriumi, redaktoriaus pavaduotoju. Dirbdamas „Biržiečių žodyje“, prie redakcijos subūrė jaunųjų literatų būrelį ir jam vadovavo. Dalyvavo Biržų krašto ir respublikos literatūriniame gyvenime.
Spaudoje Petras Skodžius debiutavo eilėraščiais, nuo 1953 m. periodinėje spaudoje skelbė apsakymus, feljetonus, humoreskas. 1959–1987 m. pasirodė dvylika rašytojo knygų, o paskutinioji, tryliktoji prisiminimų knyga – „Gyvenimo briaunos – švelnios ir aštrios“ buvo išleista 2008 metais. 1961 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Už noveles, apybraižas, humoreskas apdovanotas ne vieno respublikos laikraščio ir žurnalo premijomis. Jo kūryba yra išversta į čekų, latvių, estų, rusų, ukrainiečių, kazachų, azerbaidžaniečių ir kt. kalbas. Petrui Skodžiui 1989 m. suteiktas Biržų rajono savivaldybės garbės piliečio vardas. Mirė 2009 m. gegužės 9 d. Biržuose.

Lietuvių literatūros chrestomatija. – Vilnius. 2001, p. 457.
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, p. 381.

 

Snarskis Jonas. biržietis.ltSnarskis Jonas (poetas, spaustuvininkas) – gimė 1898 m. balandžio 5 d. Biržuose. 1912 m. atvyko į Biržus mokytis kriaučiaus amato. Mokydamasis nuolat domėjosi leidžiamais laikraščiais, juos skaitė. 1926 metais dienos šviesą išvydo eilėraščių knyga „Kovos dešimtmečiai“. Knyga išleista „Dirvos“ bendrovės spaustuvėje Marijampolėje. Knygelėje išspausdinti 44 Jono Snarskio eilėraščiai, parašyti Biržuose, Marijampolėje, Mieleišių kaime, Panevėžio kalėjime, Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Poezijos lygis nėra aukštas, tačiau kai kuriuose eilėraščiuose jam pavyksta jautriai užgauti skaudžią beteisio samdinio buities stygą. J. Snarskis parašė nemažai straipsnių pasirašydamas vis kitais slapyvardžiais. Jie buvo spausdinami laikraščiuose „Valstiečių laikraštyje“, „Kibirkštyje“, „Biržų žiniose“, „Šiaulių naujienose“. J. Snarskiui rūpėjo ne tik literatūra. 1923 m. jis buvo išsirūpinęs leidimą šaukti steigiamą susirinkimą draugijai „Biržų pilis“ steigti. Už savo politinius įsitikinimus 1923–1924 m. buvo kalintas ir atleistas iš darbo. 1925 m. išvyko į Marijampolę ir toliau domėjosi Biržų kultūriniu ir visuomeniniu gyvenimu.
Mirė Jonas Snarskis 1989 m. rugpjūčio 6 d. Kaune. Palaidotas Vinkšninių kapinėse, Biržų rajone.

Butkevičius A. Jonas Snarskis. Literatas ir Biržų spaustuvininkas // Biržiečių žodis. – 2018, liep. 10.
Vanagas V. Lietuvos rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 217.

 

Snarskis Konstantinas. šiaurė.ltSnarskis Konstantinas – Žvaigždulis (poetas, vertėjas) – gimė 1806 m. sausio 21 d. Biržuose. Baigęs Biržų pradinę mokyklą Konstantinas 1917 m. įstojo į Biržų gimnaziją. Čia pradėjo ryškiau atsiskleisti jo poetinis talentas. Besimokydamas gimnazijoje jis išmoko rusų, lenkų, vokiečių, esperanto kalbas, kurios vėliau pasitarnavo literatūros vertimams į lietuvių kalbą. Konstantinas Snarskis išgarsėjo penktoje gimnazijos klasėje išvertęs anglų poeto Bairono poemą „Šiljono kalinys“. Ji buvo išspausdinta „Biržų žinių“ laikraštyje, o paskui Biržų spaustuvė išleido atskira knygute. 1925–1929 m. Snarskis studijavo Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultete. 1929 m. už komunistinės literatūros laikymą buvo kalinamas Varnių koncentracijos stovykloje. Paleistas gyveno Biržuose prižiūrimas policijos, gavo raštininko darbą Biržų apskrities mokesčių inspekcijoje. Visą laisvalaikį jis skyrė Biržų kultūriniam gyvenimui. Buvo sufleriu „Mūzos“ draugijos ruošiamuose spektakliuose, vėliau pakviestas tapti režisieriumi. Vokiečių okupacijos metus praleido Latvijoje, dirbdamas pas ūkininkus. Po karo dirbo korektoriumi „Biržiečių tarybinio žodžio“ redakcijoje, vėliau keturiolika metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Biržų II-oje vidurinėje mokykloje (dabar „Aušros“ pagrindinė mokykla). 1962 m. pradėjo dirbti širdžiai malonų darbą Biržų rajoninėje bibliotekoje, rinko medžiagą Biržų miesto bibliotekos istorijai, dalyvaudavo skaitovų konkursuose, dramos ratelių apžiūrose, skaitė paskaitas kultūros darbuotojų seminaruose, propaguodamas knygą ir taisyklingą kalbą. Bibliotekoje išdirbęs ketverius metus ir išėjęs į pensiją visą laisvą laiką skyrė bibliografinės medžiagos apie žymius biržiečius rinkimui. Dar viena poeto aistra – šachmatai. Konstantinas Snarskis – Žvaigždulis mirė 1980 metų birželio 13 d.

Butkevičius A. Ištikimas gimtajam miestui // Šiaurės Rytai. – 2011, saus. 22, p. 6.
Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001, p. 461.

 

Spudas Vaidotas.skrastas.ltSpudas Vaidotas (poetas) – gimė 1935 m. balandžio 27 d. Kaune. Mokėsi Kupiškio, Pasvalio, Biržų vidurinėse mokyklose. 1953–1957 m. studijavo lituanistiką Vilniaus pedagoginiame institute, dirbo mokytoju Linkuvos ir Medeikių vidurinėse mokyklose. Kai kas dar mena jo organizuotus literatūrinius vakarus. Pirmas eilėraštis išspausdintas 1952 m. Jo eilėraščiai buvo šviesūs, jaunatviški, sklidini saulės švytėjimo. V. Spudas buvo parašęs ne tik visoje Lietuvoje išgarsėjusią dainą „Dainos posmas“, bet ir dešimtis brandžių eilėraščių. Daugelis jo eilėraščių gimė paskutiniais Vaidoto gyvenimo metais. Pirmoji knyga „Mėlynos pušys“ išleista po jo mirties – 1963 m. 1974 m. dienos šviesą išvydo eilėraščių rinkinys „Susitikt tave norėčiau vėlei“. Pakirstas sunkios onkologinės ligos poetas Vaidotas Spudas mirė 1961 m. lapkričio 1 d. Kaune.

Butkevičius A. Šviesaus liūdesio poetas // Šiaurės Rytai. – 2010 bal. 24.
Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius. 2001, p. 464.
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius,1996, p. 436.

 

Sruoga BalysSruoga Balys (dramaturgas, poetas, prozininkas, vertėjas) – gimė 1896 m. vasario 2 d. turtingų ūkininkų šeimoje. Mokėsi Vabalninko parapijinėje mokykloje. Mokydamasis Panevėžio realinėje mokykloje priklausė aušrininkų organizacijai, kurios esmė – šviestis pačiam ir šviesti kitus. 1912 m. pradėjo spausdinti savo kūrinius spaudoje. 1914 m. įstojo į Peterburgo miškų institutą, po metų perėjo į Peterburgo imperatoriškąjį universitetą studijuoti literatūros, dar po metų, 1916 m., Balys Sruoga literatūros studijuoti išvažiavo į Maskvos universitetą, bet studijų nebaigęs, dėl porevoliucinės suirutės, 1918 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo mokytoju Vilniuje. 1919 m., gresiant lenkų okupacijai, B. Sruoga pasielgė taip, kaip būdinga jo charakteriui – pėsčiomis pasiekė Kauną ir apsigyveno ten. Dirbo spaudos biure, 1920–1923 buvo metais dienraščio „Lietuva“ redaktorius. 1921 m., gavęs pašalpą mokslams, išvyko tęsti studijų į Vokietiją, Miuncheno universitetą. 1924 m. apgynęs diplominį darbą „Lietuvių liaudies dainų poetikos etiudai“, gavo filosofijos daktaro laipsnį.
Grįžęs į Lietuvą, 1924–1940 m. Balys Sruoga dirbo Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. VDU) Humanitarinių mokslų fakultete. Dėstė rusų literatūrą, pasaulinio teatro istoriją, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams, įsteigė akademinę dramos studiją. Aktorius ir poetas Jurgis Blekaitis, buvęs Balio Sruogos studentas prisimena, kad profesorius paskaitas skaitydavo ramiu, bet dažnai iškilmingu balsu, užsimerkęs ir susirietęs, kad būtų mažesnis, alkūnėmis atsirėmęs į stalą. Dėstomus dalykus nuolat papildydavo nauja informacija. Kitas buvęs profesoriaus studentas, Stasys Stonkus, dirbęs Biržuose mokytoju, prisimena, kad Balio Sruogos paskaitos buvusios įdomios. Mintis profesorius dėstė nuosekliai, aiškiai ir su humoru. Greta universitetinio darbo, Balys Sruoga skelbė spaudoje daug literatūros ir teatro kritikos straipsnių. Nuo 1930 m. pasireiškė kaip dramų kūrėjas. 1939 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, tęsė universitetinį darbą, buvo paskirtas naujai įsikūrusios teatrologijos katedros vedėju. Nuo 1940 m. gyveno Vilniuje. Per 15 darbo metų paskelbė 14 grožinės ir mokslinės literatūros knygų.
Jau pirmosiomis karo dienomis buvo kaltinamas už 1940–1941 m. parodytą palankumą sovietų valdžiai, siūlyta net sušaudyti. 1943 m. jis, kaip įkaitas, vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Pradėjęs dirbti lagerio raštinėje (nes mokėjo daug kalbų), klastojo įsakymus ir taip gelbėjo draugus nuo bausmių, dujų kameros. Į laisvę išėjo 1945 m. gegužės 13 dieną. Grįžęs į Lietuvą dėstė Vilniaus universitete. Deja, koncentracijos stovyklos patyrimai stipriai paveikė ne tik dvasinę, bet ir fizinę menininko būklę.
Įspūdžiai patirti koncentracijos stovykloje įkvėpė parašyti žinomiausią Balio Sruogos kūrinį – romaną „Dievų miškas“. Knyga sukurta 1945 m., per tris mėnesius, besigydant Birštono sanatorijoje. Knyga po begalės korektūrų išleista tik po B. Sruogos mirties – 1957 m. Originali versija – tik naujausiuose leidimuose. Mirė Balys Sruoga 1947 m. spalio 16 d. Vilniuje.
Balys Sruoga, vienas iš stipriausių, žinomiausių lietuvių rašytojų, be galo daug davęs lietuvių kultūros plėtojimui, palaidotas Rasų kapinėse.

Ką pasakoja Vilniaus gatvės. – V., 2001. – p. 43
Blekaitis J. Balys Sruoga: asmuo ir teatro kūrėjas // Aidai. – 1948, Nr. 19, p. 402.
Genevičiūtė P. Jis rėmė keturias mūsų kultūros kertes // Diena. – 1996, saus. 27.
Mėdžius P. Didžiulės jėgos ir dvasios kūrėjas // Tėvynė. – 1986, vas. 6.
Skodžius P. Didelis įnašas į literatūros lobyną // Biržiečių žodis. – 1986, vas. 1.\

 

Stonis Vincas skrastas.ltStonis Vincas Kazimieras (tikr. Kazimieras Žitkus Žitkevičius) (kunigas, poetas) – gimė 1893 m. gruodžio 29 d. Vabalninke Biržų rajone. Mokėsi Panevėžio keturklasėje mokykloje. 1919 m. baigė Kauno kunigų seminariją, kunigavo. 1953–1959 m. dirbo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi. Išleido eilėraščių rinkinius „Ašarėlės“, „Lyrika“. Eilėraščiams būdingi tautosakiški įvaizdžiai, tėvynės meilės deklaracija. Eilėraštis „Gražių dainelių daug girdėjau“ virto plačiai žinoma ir dainuojama daina. Išvertė A. Puškino, M. Lermontovo, J. Baltrušaičio kūrybos. Parengė tikybos vadovėlių pradžios mokykloms. Mirė 1986 m. vasario 24 d. Kaune.

Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001, p. 471.
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 201.

 

 

Strazdas Antanas. bernardinai.ltStrazdas Antanas ( poetas, kunigas) – gimė 1760 m. kovo 9 d. Astrave (dabar Margėnai, Rokiškio raj.) 1798 m. baigė Varnių kunigų seminariją. Nuo 1790 m. kunigavo Kupiškyje, Subačiuje, Karsakiškyje, Kupreliškyje, Diliuose, Pandėlyje. Po 1814 m. nuolatinių pajamų neturėjo. Gyveno iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už elgesį ne pagal luomo pašaukimą 1828 m. buvo suspenduotas ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Po metų, savavališkai iš jo pasitraukęs, grįžo į Kamajus. 1814 m. išleido poezijos rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos“, kurį sudaro 9 pasaulietinio turinio eilėraščiai ir 2 religinės giesmės. Beveik visi eilėraščiai paplito žmonėse, virto liaudies dainomis. Eilėse atsispindėjo viltingesnio pasaulio vizija. Savo eilėmis pagrindė poezijos ryšio su tautosaka tradiciją ir davė pradžią lietuviškai lyrikai. Mirė Antanas Strazdas 1833 m. balandžio 23 d. Kamajuose Rokiškio rajone.

Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001, p. 471.
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 57.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2012, p. 585.

 

Strielkūnas Jonas. bernardinai.ltStrielkūnas Jonas (poetas) – gimė 1939 m. kovo 16 d. Putauskuose Panevėžio rajone. Jonas Strielkūnas anksti išmoko skaityti. Dar vaikystėje perskaitė namuose buvusias knygas – įvairių laikų elementorius, senus kalendorius, prieškario žurnalų komplektus. 1957 m., baigęs Vabalninko vidurinę mokyklą, Jonas Strielkūnas literatūrą studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Tačiau po pirmo kurso grįžo į Vabalninką ir dirbo Vabalninko rajono laikraščio redakcijoje. Vėliau Biržų rajoninio laikraščio redakcijoje. Sekantis darbas buvo Šukionių kaimo klube-skaitykloje. Panevėžyje baigęs buhalterių kursus, Jonas Strielkūnas dirbo buhalteriu mokykloje, naftos bazės operatoriumi. Atvykęs į Vilnių, poetas 1967–1978 m. dirbo laikraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje korektoriumi. Nuo 1978 m. pagrindinis užsiėmimas – vertimai iš rusų, anglų, latvių ir kitų kalbų. Tarp jo verstų poetų: Afanasijus Fetas, Borisas Pasternakas, Janis Rainis, Fiodoras Tiutčevas ir kiti.
Poetas yra prisipažinęs, kad eiliuoti jau pradėjo dar ganydamas, bet aišku tada dar niekur neužsirašydavo. Popieriuje eiles fiksuoti pradėjo nuo šeštos klasės. Dar dirbdamas Panevėžio degalinėje parengė pirmąją savo knygą, kuri 1966 m. buvo išleista eilėraščių rinkiniu „Raudoni šermukšniai“. Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, tai buvo riba, nuo kurios prasidėjo lietuvių literatūros modernėjimas. Iš gimtosios Aukštaitijos žemės, iš jos dainų, padavimų, tėvų tarmės, kasdienių rūpesčių atėjo Jono Strielkūno lyrika. Ji – Lietuvos kaimo, valstietiškos kasdienos ir papročių, žmogaus ir žemės, žmogaus ir istorijos saitų atspindys. Jonas Strielkūnas yra žolės, medžio, kelio, vienišos sodybos, žmogaus širdies verpetų poetas. Baladiškose jo eilėse kažkas ateina iki mūsų iš labai toli, iš labai giliai... Jono Strielkūno poezijoje iš skausmo ir liūdesio gimsta dar nebūto pasaulio grožis, iš realybėje nesutaikomų priešybių – meno tiesa. Poetas – tradicinio ketureilio meistras ir liko jam ištikimas visą gyvenimą. 2001 m. pasirodė pirma ir vienintelė Jono Strielkūno knyga vaikams – „Iš vieversio žemės“. Pasak poeto kurti mažiesiems nėra sudėtinga, tik „reikia persijungti į kitą bangą“.
Jonas Strielkūnas yra net keleto premijų laureatas. 1986 m. pelnė „Žydinčios vyšnios šakelės“ prizą, 1991 m. – Poezijos pavasario laureatas, 1996 m. – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, 2000 m. – Taraso Ševčenkos fondo premiją (už vertimus), 2001 m. – Jotvingių premijos laureatas. Apdovanotas Kanados lietuvių literatūros, A. Miškinio, V. Tamulaičio premijomis.

Bukontienė D. „Šimtą metų verkiau, o paskui Nelauktai liepos lietūs nulijo“ // Valstiečių laikraštis. – 1997, kovo 8.
Dabulevičienė P. Jonas Strielkūnas // Tarp knygų. – 2009, Nr. 2, p. 22.
Jakulevičius D. Trečiasis brolis Jonas // Pirmadienis. – 1997, saus. 13-19.
Jankauskienė G. Patirties poezija // Kalba Vilnius. – 1985, rugs. 6.
Jankeliūnienė L. „Žydinčios vyšnios šakelė“ – J. Strielkūnui // Literatūra ir menas. – 1986, liep. 12.
Neporožnia N. Jonui Strielkūnui įteikta Taraso Ševčenkos fondo premija // Literatūra ir menas. – 2001, saus. 5, p. 1.

 

Šepetys JonasŠepetys Jonas (istorikas, ev. Reformatų spaudos leidėjas, kunigas, rašytojas) – gimė 1867 m. kovo 5 d. Švilpiškio vienkiemyje, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Baigęs Biržų pradinę mokyklą mokslus tęsė reformatų gimnazijoje Slucke. Baigęs ją 1889 m. įstojo Dorpato universiteto teologijos fakultetą. Mokslus baigė 1893 metais. Kunigavo Šuokiškio, Nemunėlio Radviliškio parapijose. 1915 m. pasitraukė į Rusiją, mokytojavo gimnazijoje Voroneže. 1923 m. grįžo į Nepriklausomą Lietuvą. 1941 m. išvyko į Vokietiją, persikėlė į Lodzę. Anksti įsijungė į lietuvių tautinį judėjimą, bendradarbiavo „Aušroje“. 1907 m. leido religinį žurnalą „Pasiuntinys“. Išspausdino religines knygas „Jonas Kalvinas“, „Kaimo pamokslai“, „Utopijos“, „Reformacijos istorija Lietuvoje“. 1940 m. Jonas Šepetys pasitraukė iš aktyvaus tarnavimo parapijiečiams, gavo kunigo emerito statusą ir planavo apsigyventi Biržuose. Tačiau politinė situacija viską pasuko kita linkme. 1941 m. Jonas Šepetys išvyko į Vokietiją, o paskui pasitraukė į Lodzę. Mirė Jonas Šepetys 1941 m. balandžio 28 d. Lodzėje, Lenkijoje.

Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013, p. 82.
Žurnalistikos enciklopedija. –Vilnius, 1997, p. 486.

 

Šlikas Alfredas. Liet. evangelikų reformatų bažnyčiaŠlikas Alfredas (pedagogas, publicistas) – gimė 1902 m. liepos 15 d. Užušiliuose rajone, Biržų rajone. 1915 m. karo nublokštas į Rusiją, mokėsi karo pabėgelių mokykloje Petrograde. Grįžęs į Lietuvą, tarnavo valsčiaus savivaldybėje, vėliau lankė gimnaziją. 1926 m. Alfredas Šlikas įstojo į Kėdainių mokytojų seminariją. Čia jis ėmė reikštis kaip literatas, artimai bendravo su būsimu poetu Vytautu Montvila. Vėliau A. Šlikas mokslus tęsė Marijampolės mokytojų seminarijoje, baigęs dirbo Drąseikių , „Aušros“ mokyklose mokytoju. Buvo Biržų jaunalietuvininkų vadovybės narys, „Radvilos“ draugijos centro valdybos narys. Rašė žurnaluose „Sėjėjas“, „Jaunoji karta“, laikraštyje „Biržų žinios“. 1941 m. išvežtas į lagerius, 1943 m. nuteistas dešimčiai metų. Mirė Rešiotų lageryje 1944 m. sausio 14 d.

Butkevičius A. Alfredas Šlikas. Rašytojas, mokytojas, visuomenės veikėjas // Biržiečių žodis. – 2017 rugs. 12, p. 4.
Seibutis A. Alfredui Šlikui – 105 // Šiaurės Rytai. – 2007, liep. 14.

 

Venclova VytautasVenclova Vytautas (poetas, vertėjas) – gimė 1939 m. sausio 2 d. Žaliojoje, Biržų rajone. Baigęs Kupreliškio vidurinę mokyklą studijavo Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Po studijų dirbo Kauno rajono Linkuvos aštuonmetėje mokykloje, vėliau – „Šviesos“ leidyklos pedagogikos leidinių redakcijos vedėjas. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1984 m. išleisdamas eilėraščių rinkinį „Dienovidžio valanda“. Iš rusų kalbos į lietuvių kalbą išvertė knygas
„Dialogai apie auklėjimą“, „Didaktika: pradinės klasės“, „Žvaigždė migloje“, „Faraonų kapo paslaptis“.

Vanagas V. Lietuvos rašytojų sąvadas. – Vilnius. 1996, p. 457.
Venclova V. Dienovidžio valanda. – Vilnius, 1984.

 

Vinciūnienė Rita. XXI amžiusVinciūnienė Rita (prozininkė, mokytoja) – gimė 1944 m. sausio 1 d. Šalniuose, Biržų rajone. 1969 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo pedagoginį darbą Vabalninke, Biržuose. Nuo 1986 m. gyveno Kaune ir dirbo pedagoginį darbą. R. Vinciūnienė kūrė nuo 1970 metų. Pirmuosius humoristinius ir publicistinius tekstus pradėjo publikuoti literatūrinėje ir pedagoginėje periodikoje, bendradarbiavo „Nemune“, „Biržiečių žodyje“. Išleido ,,humoreskų rinkinį „Taip susitinkame“, apsakymų knygą vaikams „Didžioji kaltė“, esė ir impresijų knygą „Skaudus praregėjimas“, „Tėvo Severino pamokos“. Humoreskos lakoniškos, joms būdingas detalumas, paauglių kalbėsenos imitacija. Apsakymuose „Didžioji kaltė“, „Trobelėje vėl šilta“ vaizduojami J. Janonio ir K. Binkio vaikystės epizodai.
Nuo 1995 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Mirė 2015 m. vasario 20 d. Kaune). Palaidota Karmėlavos kapinėse.

Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001, p. 545.
Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 479.

 

Zablockas MykolasZablockas Mykolas (Evangelikų reformatų žurnalo „Mūsų sparnai“ redaktorius, poetas) – gimė 1912 m. lapkričio 16 d. Smaliečių k., Biržų rajone. Mykolą Zablocką, baigus pradžios mokyklą, tėvas norėjo palikti vietoje savęs ūkyje, bet jis nebuvo linkęs ūkininkauti. Kurį laiką šen ten dirbo, netgi prekiavo, o vėliau įstojo į Joniškėlio žemės ūkio mokyklą. Dar būdamas namuose, kartu su broliu Petru ir Petru Juodgudžiu Mykolas leido savo vaikiškus leidinius „Varpstis“, „Aukso stygos“. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje Klaipėdoje, M. Zablockas bendradarbiavo „Kario“ žurnale, rašė į vaikų žurnalus „Žvaigždutę“, „Žiburėlį“.
Po kariuomenės liko Klaipėdoje, anot brolio Petro, „dirbo vietinėje transporto įmonėje, vėliau Klaipėdos krašto gubernatūroje spaudos skyriuje vietinio laikraščio bendradarbiu ir faktiškuoju redaktoriumi“. 1939 m. M. Zablockas leido evangelikų visuomenės savaitraštį „Tiesos žodis“.
Okupavus 1940 m. Lietuvą Tarybų Sąjungai, M. Zablockas buvo suimtas, bet žmonos repatriantės dėka buvo paleistas ir su visa šeima išvyko į Vokietiją. Dirbo įslaptintose karinių lėktuvų gamyklose Basdorfe ir Ciūlsdorfe. Mirus žmonai, 1948 m. su mažu sūnumi išvyko gyventi į JAV. Čia iš pradžių gyvenimas irgi nebuvo saldus, teko dirbti ir valytoju, vėliau baigė braižytojų kursus ir dirbo inžinierių biure.
Mykolas Zablockas atidarė savo prekybos įmonę ir dirbo joje iki pensijos. Čia gyvenimas vėl pasisuko kiek netikėtai. Mirus išeivijos lietuvių evangelikų reformatų žurnalo „Mūsų sparnai“ redaktoriui P. Bružui, nuo 1989 m. M. Zablockas iki pat savo mirties redagavo šį leidinį. 1991 m. Čikagoje jis išleido ir savo eilėraščių rinkinuką „Už tėviškės durų“. Mirė – 2000 m. rugsėjo 30 d. Čikagoje, JAV.

Dagilis J. Mykolas Zablockas 1912 11 16 – 2000 09 30 // Šiaurės rytai. – 2000, spal. 7, p. 2.
http://www.siaure.lt/main/turinys/lietuvybes_zenklai/1/10277

 

Zablockas Petras Sėlos nuotraukaZablockas Petras (pedagogas, poetas) – gimė 1914 m. sausio 3 d, Smaliečių kaime, Biržų rajone. Petras Zablockas gimė ūkininko šeimoje. Baigęs Smaliečių pradžios mokyklą sąlygų toliau mokytis neturėjo, todėl ruošėsi savarankiškai, kasmet Biržų gimnazijoje eksternu išlaikydamas po vieną klasę. 1931 metais pradėjo mokytis gimnazijos V klasėje. Dar mokydamasis Biržų „Saulės“ gimnazijoje, Petras buvo žinomas kaip turįs literatūrinių gabumų. Jis gyveno viename kambaryje su būsimais poetais Eugenijumi Matuzevičiumi ir Leonardu Žitkevičiumi. Ši trijulė gimnazijoje leido moksleivių literatūrinį almanachą. Vokiečių okupacijos metais Petras Zablockas Biržuose įsteigė teatrą, tapo šio teatro direktoriumi, pastatė K. Binkio „Atžalyną“, suvaidino šią pjesę 46 kartus. 1939 m. P. Zablockas baigė pedagoginį institutą. Mokytojavo Limparuose, vėliau Pabiržėje, Daujėnuose, Biržuose, Joniškėlyje. Dirbo Joniškėlio progimnazijos direktoriumi, kada jį areštavo. Kaip nepatikimas sovietinei valdžiai, pedagogas buvo nuteistas dešimt metų kalėti ir amžinai tremčiai. Išgyventi lageryje Petrui padėjo žmonos siunčiami maisto produktai. Jiedu susipažino Pabiržėje. Valė mokė pradinukus, o jis buvo tos mokyklos vedėjas. Šeimą sukūrė 1942 metais. Vyrą nuteisus, Valė jo grįžtant laukė dešimt metų. Zablockai išaugino dukrą Danguolę. Ji yra biofizikos mokslų daktarė.
Atskirai galima išskirti ir P. Zablocko veiklą Evangelikų reformatų bažnyčios labui. Dar vaikystėje šia tema pradėjęs rašyti eilėraščius, reportažus – tai tęsė iki gilios senatvės. Karo metais buvo išrinktas Bažnyčios kuratoriumi, o XX a. pabaigoje – Evangelikų reformatų bažnyčios kolegijos prezidentu.
P. Zablockas mirė 2008 m. liepos 13 d. Panevėžyje, eidamas 95-uosius metus, palaidotas Biržų evangelikų reformatų kapinėse, ant Širvėnos ežero kranto.

Butkevičius Algirdas. Skausmo ir vilties poezija // Biržiečių žodis. – 1990, lapkr. 13, p. 3-4.
Butkevičius Algirdas. Vilties paukštė – poezija // Biržiečių žodis. – 1993, gruod. 31, p. 3.
Mikeliūnienė Stasė. „Atsivers mano vasaros klėtys...“ // Panevėžio rytas. – 1999, saus. 23, p. 11.

 

Zurba AlgimantasZurba Algimantas (rašytojas, publicistas, buvęs ilgametis žurnalo „Moksleivis“ redaktorius) – gimė – 1942 02 08 Žvaguičių kaime, Biržų rajone. Algimanto Zurbos literatūrinis kelias prasidėjo Kupreliškio vidurinėje mokykloje nuo eilėraščių. Pirmieji posmai atsirado sienlaikraščiui, pasak rašytojo norint įtikti patrauklioms mergaitėms, vėlesni buvo spausdinami Vabalninko, Pandėlio rajonų laikraščiuose. Viliojo spauda, žurnalistika. 1960 metais stodamas į Vilniaus universitetą mąstė ar nepasukus į žurnalistiką, bet pasirinko literatūros studijas ir jas sėkmingai baigė 1964 metais.
1964–1966 m. dirbo mokytoju Čebatorių aštuonmetėje mokykloje. Tebemokytojaujant Čebatoriuose pasirodė pirmasis jo apsakymų rinkinys „Svetimas pabučiavimas“. Kartą nunešęs dar vieną apsakymą į „Švyturio“ redakciją gavo pasiūlymą palikti mokyklą ir vadovauti žurnalo poezijos skyriui. Neilgai A. Zurba pabuvo „Švyturio“ darbuotoju, nuo 1967 m. jį paviliojo „Moksleivis“. Pradžioje buvo „Moksleivio“ skyriaus vedėjas, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 1974–1981 m. ir 1989–2001 m. vyriausiasis redaktorius. Tuo laikotarpiu A. Zurba skatino jaunąją kartą rašyti, rėmė savo skaitytojų kūrybinio kelio pradžią, recenzavo, spausdino kūrinius „Moksleivyje“, talkino konkursuose, rengė susitikimus su rašytojais. Taip pat jis buvo Jaunųjų filologų konkurso sumanytojas bei pradininkas, ilgametis pirmininkas. Sudarė tris moksleivių kūrybos rinkinius. 1981–1986 m. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas. Algimantas Zurba visą gyvenimą, kad ir kur dirbo, pirmiausia buvo – rašytojas.
Kurti A. Zurbą labiausiai įkvėpė vaikai. Pirmasis įkvėpėjas – sūnus, jam parašyta knyga Išmeskit narvelį (1978); dukrai skirta smagi apysaka-pasaka Nulėpausis ir Striukumbukas (1985). Sutrumpintas šuniukas – parašytas po pasivaikščiojimų su anūke. Tačiau rašytojas išgarsėjo savo romanais jaunimui ir apie jaunimą: Šimtadienis (1975), Integralas (1981). Tai to meto populiariausios lietuvių autorių knygos.
Rašytojas niekada nepamiršo, savo šaknų. Gimtajam kraštui skirti keturi jo romanai: Molžemis (1986) ir trilogija kurią sudaro romanai Savūnė (1994), ...eina... (2000), ...jai tešviečia (2002). A. Zurba visada mielai važiuoja į susitikimus su biržiečiais, dalyvauja savo krašto renginiuose, skatina jaunąją kartą kurti, išreikšti save, kritiškai žvelgti į pasaulį.
2003 m. vasario 25 d. suteiktas Biržų savivaldybės Garbės piliečio vardas.

Algimantas Zurba: „Eidamas šypsojausi“: [pokalbis su rašytoju] / kalbino Algirdas Butkevičius // Šiaurės rytai. – 2012, saus. 7, p. 6, 12.
Gusčius A. Stebukladario namuose – lazda... (Keli štrichai rašytojo Algimanto Zurbos portretui) // Žiemgala. – 2009, Nr. 2, p. 31-34.
Jazukevičiūtė A. „Kvailiok, bet švarumą išsaugok“ // Veidas. – 2007, Nr. 6, p. 54-56.

 

ZitkeviciusLeonardŽitkevičius Leonardas (poetas, žurnalistas, redaktorius) – gimė 1914 m. lapkričio 19 d. Vabalninke, Biržų rajone. Mažutis Leonardas tėvų buvo išvežtas į Rusiją, nes jie bėgo nuo artėjančios kaizerinės Vokietijos okupacijos. Į Vabalninką 1918 metais būsimas poetas grįžo tik su mama. Juos priglaudė tėvo brolis, augantį Leonardą rėmė giminaitis poetas kunigas Kazimieras Žitkevičius-Žitkus (Vincas Stonys). Baigęs Vabalninko pradžios mokyklą, Leonardas Žitkevičius mokėsi Biržų gimnazijoje. Čia jis pasireiškė kaip gabus ir veiklus literatas. Leonardas Žitkevičius, Petras Zablockas ir Eugenijus Matuzevičius sudarė „Biržų Veimaro trijulę“, kuri liko ištikima poezijai iki mirties. Pirmieji eilėraščiai „Gruodis“ ir „Žiema“ buvo išspausdinti 1927 m. žurnale „Žvaigždutė“. Su šiuo leidiniu poetas bendradarbiavo ilgai. Savo eilėraščius Leonardas Žitkevičius spausdino ir suaugusiems skirtuose laikraščiuose „Sargyba“ bei „Pavasaris“. 1935 metais pasirodo jo pirmoji knyga „Čyru vyru pavasaris“. „Ateities spindulių“ recenzijų skiltyse puikavosi smagūs jo satyriniai feljetonai. Mėgdavo pasirašyti slapyvardžiu Eždžion Tekšt arba Dandierinas Runcė. Kartu gyvenęs poetas Petras Zablockas prisimena, kad Leonardas turėjo įgimtą patrauklumo dovaną: nesistengė apie save burti draugų, tačiau buvo nuolatinėje jų apsuptyje – smagus, sąmojingas, originalus.
1934 m. baigęs Biržų gimnaziją Leonardas Žitkevičius įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Netrukus persikėlė į Klaipėdos pedagoginį institutą. Baigęs, mokytojavo Veisiejų, Žąslių, Trakų pradžios mokyklose. Vėliau studijavo Vilniaus universitete. Dirbo valstybinės leidyklos redaktoriumi, Kauno radiofone organizavo radijo laidas jaunimui. Savo kūrybą spausdino periodiniuose leidiniuose „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Aidai“. Iki Antrojo pasaulinio karo išleido dar dvi eilėraščių vaikams knygas: „Su tėvelio kepure“ ir „Muzikantų brigada“. Jau tada Leonardas Žitkevičius tapo antologiniu poetu.
Dalyvavo antinacistinėje rezistencijoje, pogrindžio spaudai rašė satyrinius kūrinius apie okupantų piktadarystes, bendradarbiavo laikraštyje „Į Laisvę“. 1944 metų pabaigoje Leonardas Žitkevičius pasitraukė į Vokietiją, o 1947 m. išvyko į JAV, kur apsigyveno Niujorke. Dirbo fabrike ir rašė tik priešokiais. Bet jau 1955 m. išleido satyrinių eilėraščių knygą „Daiktai ir nuorūkos“. Gyvendamas Amerikoje Leonardas Žitkevičius daugiau kūrė poeziją suaugusiems – lyrines ironijas, satyrą ir humorą. Išleido 4 rinkinius. Viso yra išleidęs 11 autorinių knygų. 2005 m. Lietuvoje išleista Leonardo Žitkevičiaus rinktinė „Čiampar vampar“, o 2007 m. – Rinktiniai raštai.
Leonardo Žitkevičiaus kūrybos pagrindiniai motyvai – prarastos Tėvynės ilgesys, ištikimybė Lietuvos kaimo žmonėms, o satyros prisodrintos kasdienybės ironijos ir šmaikštaus humoro. Jo eilėraščiai vaikams pilni žaismės, linksmumo, judrumo, išdaigų, parašyti vaikams suprantama kalba ir vaizdais. Poeto eilėraščių, skirtų vaikams, tekstais parašytos dainos skambėjo JAV, Kanados lietuvių dainų šventėse, lietuviškų mokyklų vakaruose, vakaronėse, dabar skamba Lietuvoje. Smagią nuotaiką poetas mėgo kurti įvairiausiais garsažodžiais: kaukšt, pliaukšt, keberiokšt, čiampar vampar, rida dai! Bet aprėpiant visą Leonardo Žitkevičiaus kūrybą vaikams, galima teigti, kad jis – pats džiaugsmingiausias lietuvių mokytojas poetas. Leonardas Žitkevičius yra išvertęs R. Baumbacho, M. Claudiuso, M. Falko, F. Šilerio eiles. Mirė – 1995 m. kovo 6 d. Niujorke, JAV.

Auryla V. Rimto juoko poetas // Literatūra ir menas. – 1994, lapkr. 19, p. 4.
Butkevičius A. Kūrė mažiems ir dideliems // Šiaurės rytai. – 2014, lapkr. 22, p. 7.
Leonardo Žitkevičiaus atminimui // Gimtasis kraštas. – 1995, bal. 13, p. 6.
Pakalniškienė L. Leonardas Žitkevičius // Tarp knygų. – 2014, Nr. 10, p. 24-29.

 

 

Parengė Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyresn. bibliotekininkės Dalia Motiejūnienė, Liuda Prunskienė, Laima Ramutėnienė
Nuotraukos iš Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos, muziejaus „Sėla“ fondų.
2019 – 2020 m.

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt