Biržiečiai Jonas ir Martynas Yčai - atkurtos Lietuvos pirmosios vyriausybės ministrai (I)

Paskelbta: Trečiadienis, 31 Sausio 2018

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Lietuviai visais amžiais buvo neprilygstami, kai reikėjo kovoti dėl savo nepriklausomybės. Lakoniškas, aiškus ir išbaigtas Vasario 16-osios aktas - puikus paminklas tautos drąsai, išminčiai bei vienybei. Tai įstabi ir patraukli idėja, tačiau signatarų parašai po šiuo aktu dar nereiškė laisvės ir nepriklausomybės de fakto. Laukė sunkus ir painus Lietuvos valstybės idėjos materializavimo kelias. Šiame kelyje – ryškūs biržiečių pėdsakai.
 
Kaip savo prisiminimuose rašė Petras Klimas, vienas Vasario 16-osios akto signatarų, „Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas vasario 16 dieną pasiliko nutarimu, kurio okupacinė valdžia neleido vykdyti“. Kraštas buvo valdomas griežtos okupacinės karinės administracijos, tiek centrinis, tiek vietinis valdžios aparatai buvo sukomplektuoti iš vokiečių. 1918 metų kovą Breste pasirašiusi sau palankią taikos sutartį su sovietine Rusija, kaizerinė Vokietija savo planuose Lietuvą regėjo kaip imperijos dalį, sujungtą su Prūsija. Vokietija tuo metu kaupė paskutines jėgas sumušti prancūzų ir anglų kariuomenes Vakarų fronte. Rytų fronte kariavusios divizijos buvo permestos į Vakarus. Vokietijos kariuomenės puolimas Vakarų fronte neatnešė planuotos pergalės. Rugsėjo pabaigoje vokiečių kariuomenės vadas P. Hindenburgas pripažino, kad Vokietija karą pralaimėjo, ir kreipėsi į Vyriausybę, kad toji pradėtų derėtis su sąjungininkais dėl paliaubų. Be to, spalio mėnesį Vokietijoje prasidėjo bruzdėjimai, lapkritį virtę revoliucija. Kaizeris Vilhelmas II buvo priverstas atsisakyti sosto ir emigruoti iš šalies.
Akivaizdus karo pralaimėjimas ir vidiniai neramumai šalyje vertė Vokietijos vyriausybę keisti politiką dėl okupuotų kraštų. 1918 m. spalio 20 dieną Vokietijos kancleris pareiškė, kad Vokietijos vyriausybė paveda patiems lietuviams spręsti dėl santykių su kitomis valstybėmis. 1918 metų lapkričio 4 dieną Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas pavedė Augustinui Voldemarui sudaryti pirmąją atkurtos Lietuvos vyriausybę, kuri buvo patvirtinta lapkričio 11 dieną.
Iš tiesų tai buvo generolai be kariuomenės. Kraštas okupuotas ir valdomas vokiečių valdžios. Nenustatytos ir iš dalies neaiškios būsimos valstybės sienos. Nėra nei materialinių, nei žmogiškųjų išteklių, nėra jokių lietuviškų vietos valdymo organų. Vienintelė atrama - tai Lietuvos gyventojų palaikymas, augantis pasitikėjimas savo jėgomis ir sugebėjimais, geresnio ir laisvesnio gyvenimo viltys, siejamos su valstybės atkūrimu bei lietuviškos valdžios sudarymu.
Tačiau tos kartos valstybės vyrai drąsiai priėmė iššūkį. Šioje komandoje buvo ir du mūsų krašto vyrai - broliai Jonas ir Martynas Yčai. Jonas tapo švietimo ministerijos valdytoju, faktiniu pirmuoju švietimo ministru. Martynas Yčas buvo paskirtas finansų ministru.

„Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas“

Šie žodžiai priklauso pedagogui, mokslininkui, valstybės ir visuomenės veikėjui Jonui Yčui. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras gimė 1880 metų liepos 21 dieną Biržų valsčiaus Šimpeliškių kaime. Tėvai - ūkininkai Martynas ir Zuzana (Dagilytė) Yčai. Tėvas buvo raštingas, skaitė, slėpė ir platino draudžiamus lietuviškus raštus. Už tai caro valdžios žandarų buvo sulaikytas ir trims mėnesiams uždarytas į kalėjimą. Išėjęs iš kalėjimo ir jausdamas, kad rusų valdžia jo nepaliks ramybėje, M. Yčas nusprendžia emigruoti. 1890 metų rudenį jis paliko savo ūkį, šeimą ir emigravo į Ameriką. Daugiau nei dvidešimt metų dirbo kasyklose, ten ir mirė.

Pasukęs dėdės keliu

Motinai, likusiai su keturiais mažais vaikais, tvarkytis ūkyje padėjo vyro tėvas Jonas Yčas. Vyriausiąjį sūnų Joną tėvai buvo nusprendę leisti į mokslus, jis 1890 metais pradėjo mokytis Mintaujos gimnazijoje. Kai senelis nusprendė susigrąžinti anūką ūkininkauti, jį nuo tokio žingsnio atkalbėjo dėdė - poetas ir vertėjas Stanislovas Dagilis. Tiek Jono, tiek jaunesnio brolio Martyno gyvenimo kelią daug lėmė dėdės S. Dagilio žodis ir patarimai. Būtent Dagilis paskatino Joną Yčą rinktis studijas Peterburgo istorijos-filologijos institute, kurį ir pats buvo baigęs. Šis faktas savaip koregavo abiejų sūnėnų likimus. Sėkmingai baigęs keturias Mintaujos gimnazijos klases, Jonas Yčas tęsė mokslą Slucko (Baltarusija) evangelikų reformatų gimnazijoje. Remiamas evangelikų reformatų bažnyčios sinodo ir dėdės Stanislovo Dagilio, J. Yčas gimnaziją 1898 metais baigė sidabro medaliu. Po metų įstojo į Peterburgo istorijos ir filologijos institutą, kuris materialiai išlaikydavo savo auklėtinius.
Galima sakyti, Jonas Yčas pasuko dėdės, o ne tėvo siūlomu keliu. Tėvas Amerikoje dirbo kalnakasyboje, tad savo sūnus svajojo matyti kalnakasybos inžinieriais. Vyresniajam Jonui primygtinai siūlė stoti į Kalifornijos politechnikos institutą. Tačiau nei Kalifornija, nei technikos ar inžinerijos mokslai Jono Yčo netraukė. Jis studijavo istoriją, senąsias (graikų ir lotynų) kalbas ir jautė pasitenkinimą humanitariniais mokslais. Aiškiai ėjo savo dėdės nubrėžtu keliu. Tėvas nerimo, laiškuose grasino neremti jaunėlio Martyno mokslų gimnazijoje, bet sūnaus nukreipti į inžineriją jam taip ir nepavyko.
Baigiamasis diplominis darbas „Lietuvos miestų atsiradimo laiko ir priežasčių klausimais“ buvo labai gerai įvertintas. Deja, šis pirmasis J. Yčo mokslinis darbas taip ir liko neišspausdintas. Biržiečiui buvo pasiūlyta pasilikti institute ruoštis profesūrai, bet jis atsisakė. Naudodamasis institutui suteikta privilegija, kad geriausiai baigusiems studentams leidžiama patiems pasirinkti vieną iš laisvų gimnazijos mokytojų vietų Rusijos imperijoje, jis pasirinko Tomską Sibire. Vargu, ar mokytojo darbas Sibire atrodė patrauklesnis už būsimą profesūrą Peterburge, tačiau stigo lėšų, reikėjo rūpintis brolio Martyno mokslais. Sibiro gimnazijose mokytojams buvo mokami didesni atlyginimai. Antra vertus, Tomskas buvo universitetinis miestas, tad J. Yčas galvojo ir apie tolesnes istorijos studijas bei mokslinį darbą.

Sibiro metai

J. Yčas, planavęs Sibire išbūti ne ilgiau kaip šešerius metus, čia gyveno 13 metų. 1903–1908 metais J. Yčas mokytojauja Tomsko gimnazijoje, o 1904–1906 metais vadovauja privačiai Tomsko gimnazijai. J. Yčui pakako metų, kad spėtų gerai užsirekomenduoti ir, matyt, ne vien tarp gimnazijos sienų, tad jam ir buvo pasiūlyta vadovauti privačiai gimnazijai. 1906 metais į Tomską atvyksta ir brolis Martynas, kuris 1907 metais išlaiko abitūros egzaminus ir pradeda teisės studijas Tomsko universitete.
Vasarą, nors kelionėje tekdavo praleisti vos ne dvi savaites, broliai parvažiuodavo į Lietuvą.
1906 metų vasarą kartu su tuomet dar gimnazistu broliu Martynu ir kitais Biržų inteligentais surengė pirmą viešą lietuvišką vakarą.
1907 m. J. Yčas tapo pradėjusios veikti Lietuvių mokslo draugijos nariu, susirašinėjo su draugijos įkūrėju Jonu Basanavičiumi, per atostogas atvykdavo į draugijos susirinkimus, skaitė pranešimus.
1908 m. J. Yčas skiriamas mokytoju ir inspektoriumi į Semipalatinsko berniukų gimnaziją, ten dirba net aštuonerius metus.
Tais pačiais metais, parvykęs į tėviškę, Papilio evangelikų reformatų bažnyčioje susituokė su kunigo ir vertėjo Adolfo Neimano dukra Ona.
J. Yčas aktyviai dalyvavo Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenės veikloje, buvo renkamas į Sinodą, materialiai rėmė pirmąjį lietuvišką Lietuvos evangelikų reformatų mėnesinį laikraštį „Pasiuntinys“, pradėtą leisti 1911 m. pradžioje Vilniuje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, brolio Martyno Yčo, Valstybės Dūmos atstovo, padedamas, Jonas 1916 metais persikėlė į Voronežą, kur buvo didelė lietuvių karo pabėgėlių kolonija. Čia veikė dvi lietuvių gimnazijos, abi įsteigė M. Yčas, kuris veikė kaip Valstybės Dūmos narys. Jonas Yčas buvo paskirtas rusų gimnazijos direktoriumi, o 1917 metais įkūrė pirmąją lietuvių pedagogų rengimo ir tobulinimo įstaigą – Lietuvių mokytojų institutą. Paskaitas skaitė Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis ir kiti puikūs savo dalyko žinovai, būsimi profesoriai. Jau pirmais mokslo metais institute paskaitų klausėsi geras pusšimtis klausytojų.
Po bolševikų perversmo 1917 metų lapkričio mėnesį buvo areštuoti žymiausi lietuvių šviesuomenės Voroneže veikėjai. Jonas Yčas, rizikuodamas netekti laisvės už valdiškų pinigų išeikvojimą, paima iš rusų berniukų gimnazijos 13 000 rublių ir išperka lietuvius kalinius iš bolševikų komisarų.

Atgal į tėvynę

1918 m. birželio pabaigoje su karo pabėgėlių ešelonu grįžo į Lietuvą. Tarp pirmųjų nepriklausomos Lietuvos ministrų, pakviestų į Laikinąją vyriausybę 1918 m. rudenį, buvo ir Jonas Yčas. Ministrų kabineto pirmininkas prof. A. Voldemaras pavedė J. Yčui, kaip patyrusiam pedagogui, rūpintis atgimstančios Lietuvos švietimo ir kultūros reikalais. 1918 m. jis buvo Lietuvos Valstybės Tarybos Švietimo komisijos Vilniuje pirmininkas, rengė švietimo sistemos metmenis realios nepriklausomybės dar neturinčiai valstybei. 1918 m. lapkričio 11 d. – 1919 m. kovo 12 d. švietimo ministerijos valdytojas, 1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d. švietimo ministras Prano Dovydaičio sudarytame ministrų kabinete.
„Per tą laiką sunkiomis kovų už Lietuvos nepriklausomybę sąlygomis jis padėjo pagrindus šalies švietimo sistemai. J. Yčo pasišventimas sutelkė negausias to meto švietimo ir kultūros pajėgas nepriklausomos Lietuvos mokyklai kurti“, - rašė istorikas Jonas Aničas broliams Yčams skirtoje monografijoje.
1919 metais J. Yčas išvyko į Karaliaučiaus universitetą ruošti daktaro disertacijos. Už disertaciją „Simono Grunau, XVI amžiaus kronisto, reikalu“ Karaliaučiaus universitetas 1920 metais jam suteikė net du mokslinius titulus: filosofijos daktaro ir laisvųjų menų magistro.
Grįžęs iš Karaliaučiaus, J. Yčas gavo netikėtą švietimo ministro siūlymą: vykti į Panevėžį eiti neseniai įkurtų trijų lietuviškų gimnazijų direktoriaus pareigas.
J. Yčas buvo moksleivių uniformų įvedimo šalies mokyklose pradininkas, vienas pirmųjų įvedė mokinių skatinimą pagyrimo lapais ir medaliais.
1922 metais J. Yčo darbo krūvis labai padidėjo, nes jis buvo paskirtas dar ir Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesoriumi, dėstė Lietuvos, Rusijos, Vokietijos, Latvijos istoriją.
1925 metais vasarą savo paties prašymu atleidžiamas nuo visų Panevėžyje eitų pareigų. Pasilikęs Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto profesoriumi, J. Yčas išvyko į Klaipėdą, kur iki 1927 metų dirbo Klaipėdos krašto direktorijos patarėju švietimo reikalams, nemažai nuveikė stiprindamas lietuvybę Klaipėdos krašte, diegdamas ten lietuviško švietimo tradicijas.

„... Biržai nėra tuščias vardas Lietuvos istorijai“

1927 m. rudenį, pajutęs, kad dviejų tarnybų krūvis sunkiai pakeliamas, atsistatydino iš pareigų Klaipėdos krašte, su šeima persikėlė į Kauną, kur ėjo profesoriaus pareigas Lietuvos universitete ir atsidėjo taip mėgstamam istorijos mokslui. Jis rašė apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą ir žemaičius, Žalgirio mūšį, Biržų mokyklą XVI-XIX a., Mažosios Lietuvos lietuvius. Jo universitete skaitytų paskaitų rankraščiai buvo padauginti ir 1926-1928 metais išleisti atskirais leidiniais.
J. Yčas tyrė Biržų miesto praeitį ir Radvilų, ypač Jonušo Radvilos, veiklą. Brolis Martynas Yčas, pirmasis vyresniojo brolio Jono biografas, rašė: „Jo visų svajonių svajonė buvo parašyti Lietuvos istorijos vadovėlį. Šį darbą jis pradėjo 1922 metais, rinkdamas ir tvarkydamas medžiagą.“
1930 – 1931 metais rinko medžiagą Prancūzijos ir Švedijos archyvuose, parašė monografiją „Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė“. Pasak biržiečio istoriko Antano Seibučio, „šia knyga Jonas Yčas simboliškai pasistatė paminklą“. Koks tas paminklas, geriausiai atsako brolis Martynas, rašydamas knygos įžangoje: „... Jis aprašė šio miesto praeitį dėl to, kad Biržai nėra tuščias vardas Lietuvos istorijai. Biržai – kunigaikščių Radvilų sostinė, tų kunigaikščių, kurie buvo pionieriai Lietuvos nepriklausomybės, troško matyti savo gimtąjį kraštą vėl atgimusį ir atstatytą, savo praeities vertą, kada garbingi Lietuvos valdovai vadovavo mūsų tautai, taip aukštai iškilusiai visos Europos kaimynų tarpe“.
Užklupusi sunki liga ir ankstyva mirtis sutrukdė J. Yčui pabaigti rašyti jau pradėtą knygą apie kunigaikščius Radvilas.
Mirė Kaune 1931 metų gruodžio 17 dieną. Palaidotas senųjų Kauno kapinių evangelikų reformatų dalyje. Šias kapines sovietinė valdžia 1959 – 1961 metais sunaikino, todėl Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Jono Yčo kapas nežinomas.
„Jonas buvo punktualus, teisingas, kuklus, nebuvo matyti ant jo veido nusiminimo, jis niekuomet nebuvo paniuręs, gyvenimo perblokštas, palaužtas, bet visuomet linksmas, susikaupęs, blaivus, giliai mąstantis, į gyvenimą su jo mažmožiais jis žiūrėjo iš aukšto su pakelta galva, su lengvu jumoru“, - rašė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kolegijos prezidentas dr. Jokūbas Mikelėnas.

Antanas Vaičeliūnas
2017-04-25

 

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt