Biržų apskrities apsauga. Kovos su bolševikais

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Lietuviškos valdžios kūrimosi etapas 1918 metų pabaigoje pasižymėjo ne tik dideliu pilietiniu aktyvumu, bet ir aiškiai pastebimais ideologiniais nesutarimais. Žinia apie paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę buvo pasklidusi, bet gyventojams realiai tai nieko nepakeitė, jokių apčiuopiamų pokyčių žmonių gyvenime neatsirado.
Buvo akivaizdu, kad vokiečių valdžia skaičiuoja paskutines dienas, reikia ruoštis kurti savąją, lietuvišką, tačiau neaišku, kokia ji turi būti, kas ir kaip ją kurs. Tuo metu vis daugiau pabėgėlių iš Rusijos grįžo į tėvynę. Dalis jų parsinešė ir revoliucinių nuotaikų bei idėjų. Todėl nenuostabu, kad daliai sunkiai gyvenančių žmonių kalbos apie socialinį teisingumą, turtinę lygybę, nesavanaudžius darbinius santykius darė didelį įspūdį.

Kokią kurti valdžią?

Tiek sovietmečiu sistemingai ir primygtinai kurtas mitas (esą tada visi Lietuvos „darbo žmonės“ troško tarybų valdžios), tiek dabar likusi vienintelė nuostata, kad visi gyventojai buvo už kapitalistinį šalies vystymosi kelią, yra to meto visuomenės būvio supaprastinimas ir schematizavimas. Iš tiesų situacija buvo sudėtinga ir nevienareikšmė, tą pripažino ir to meto įvykių liudininkai. Varguomenė kartu su tautiniu atgimimu laukė ir socialinių permainų, ekonominio gyvenimo pagerėjimo ir ypač žemės. Vienas iš Joniškėlio apskrities partizanų organizatorių Jonas Navakas taip rašė prisiminimuose apie 1918 metų pabaigą: „... Pastebima socialistinė ir komunistinė propaganda darbininkų ir mažažemių tarpe, jie pranašauja socialistinį rojų žemėje ir nurodo Rusijos pavyzdį... Gyventojų sluoksniai, į kuriuos kreipiama toji propaganda, yra aktyvūs, daug aktyvesni kaip ūkininkai. Šauksmas prie revoliucijos randa nemažai pritarimo kaimo biednuomenės tarpe.“
Kita vertus, negalima kaltinti žmonių, turėjusių pozityvių socialinių permainų vilčių. Dar gerokai iki perversmo Rusijoje nemažai išsilavinusių žmonių manė, jog visus esamus sunkumus galima pakeisti pasaulinio masto socialine revoliucija, dėl kurios galima sukurti, jų nuomone, visiems teisingą ir priimtiną visuomeninę santvarką. Bolševikai, pasisavinę šią idėją, pavertė ją teroro, žudymo, žmogaus laisvių ir teisių brutalaus niekinimo įrankiu. Bet apie visas bolševikų daromas piktadarybes Lietuvoje tuo metu buvo dar mažai žinoma.

Valdžių kaita Biržuose

Todėl nereikia stebėtis, kad valdžią kai kur ėmė kairiosios jėgos. Biržuose 1918 metų gruodžio 30 dieną valdžią perėmė kairieji socialistai revoliucionieriai - eserai, vadovaujami Albino Iešmantos. Revoliucinį komitetą, be pirmininko A. Iešmantos, sudarė sekretorė Ona Puodžiūnienė, iždininkas Albertas Dilys, o nariais buvo V. Rigertas, S. Jakobsonas ir būsimas garsus rašytojas bei dramaturgas Kazys Binkis. Kaip prisiminimuose rašė agronomas P. Variakojis, „jie išvaikė apskrities komitetą ir pasiskelbė perimą visą Biržų apskrities valdžią, taip pat Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos įgaliotinio Kregždės įstaigą. Praktiškai su šios įstaigos perėmimu jie nieko nepadarė. Įstaiga kaip veikusi, taip veikė ir toliau“. Kitaip tariant, politinės valdžios pasikeitimas vykdomosios valdžios veikimo nepakeitė. Panašiai situacija susiklostė ir kaimyniniuose valsčiuose - Vabalninke valdžią perėmė bolševikas Bugaveckas su savo šalininkais. Pirmosiomis 1919 metų sausio dienomis į kairiųjų veikėjų rankas pateko Pasvalio valsčiaus valdžia, vėliau - valdžia Joniškėlyje.
Tačiau kairieji eserai Biržus valdė neilgai. Mat savo veiklos pradžioje jie areštavo keletą iš Rokiškio atsiųstų bolševikų. Išsiaiškinti padėties į Biržus iš Rokiškio buvo atsiųstas Adomas Kurklietis, bolševikinės Rokiškio milicijos viršininko pavaduotojas. Jis slapta susitiko su jau paleistais bolševikais, aptarė padėtį ir grįžo į Rokiškį.
Buvo nuspręsta užimti Biržus. Tam buvo skirtos Rokiškio milicijos pajėgos (apie 30 vyrų), vadovaujamos jau minėto A. Kurkliečio bei iš Dvinsko (Daugpilio) atvykęs raudongvardiečių batalionas. Sausio viduryje šios jungtinės bolševikų pajėgos užima Biržus. Jie išvaiko A. Iešmantos komitetą ir valdybą bei įkuria bolševikų komitetą, vadovaujamą J. Kovalskio. A. Kurklietis tampa Biržų miesto ir apskrities milicijos vadu. Tolimesnis šio žmogaus gyvenimas buvo margas - po bolševikų sutriuškinimo jis perėjo į pogrindį, buvo suimtas, pabėgo iš kalėjimo. 1927 metais išvyko į Urugvajų. 1971 metais grįžo į Biržus, kur 1976 metais mirė.
Biržų savanoriai partizanai tokio gausaus priešo sustabdyti nepajėgė. Dalis partizanų drauge su apsaugos štabo karininkais bandė vykti stoti į Panevėžio batalioną. Tačiau sužinoję, kad Panevėžys jau bolševikų rankose, grįžo į Biržus ir ėmė čia slapta veikti. Kita partizanų dalis pasitraukė į Joniškėlį, kur prisijungė prie Joniškėlio apskrities apsaugos būrio.

Partizanų kovos

Likę rusų bolševikų kariuomenės okupuotoje teritorijoje lietuviai karininkai, mokytojai ir kiti inteligentai sudarė slaptą karinę organizaciją, kurios tikslas buvo priešo užnugaryje plėtoti ardomąją veiklą, telkti jaunus vyrus, mokančius valdyti ginklą. Organizacija apėmė Biržų ir Joniškėlio apskritis, taip pat dalį kaimyninių Kupiškio, Panevėžio ir Šiaulių apskričių. Iš Kauno slapta vežami ir platinami Lietuvos valdžios atsišaukimai. Kovo mėnesį vokiečių kariuomenė sumuša bolševikus Žemaitijoje ir priartėja prie Pakruojo bei Linkuvos. Joniškėlio partizanai nuginkluoja miestelyje stovėjusį bolševikų Žemaičių pulką. Kovo 22 dieną Joniškėlis jau karininko A. Stapulionio vadovaujamo partizanų būrio rankose. Joniškėlis ir Joniškėlio apskritis tampa stipriausiu pasipriešinimo bolševikams židiniu Šiaurės Lietuvoje.
Kovų atgarsiai pasiekia Biržus. Nuo Saločių ir Budbergio (Latvija) pusės vokiečių raitininkų būriai pradėjo puldinėti bolševikus, kartais pasiekdavo ir Biržus. Kaip atsiminimuose rašė Biržų apskrities apsaugos partizanų vadas J. Atstupėnas, apie kovo 20 dieną toks vokiečių raitininkų būrys nuo katalikų kapinių pradėjo šaudyti į miestą. Bolševikai sumišo ir, šiek tiek pašaudę, skubiai pasitraukė Papilio link, palikę visą turtą ir įstaigas. Biržų apsaugos partizanai pasinaudojo ta proga: tą pačią dieną susirinko į Biržus ir išstatė sargybinius bei patrulius.
Bolševikai, sužinoję, kad vokiečiai pasitraukė, po trumpo susišaudymo vėl užėmė miestą.
Sužinoję, kad bolševikai ketina suimti partizanų vadus, partizanai ir jų vadai karininkai J. Atstupėnas, M. Gaidelis ir M. Jašinskas pasitraukė į Biržų girioje esantį Packevičiškio vienkiemį. Kovo 28 dieną Felikso Kairio vadovaujamas partizanų būrelis ties Ruoliškio viensėdžiu susirėmė su bolševikais. Kautynės buvo smarkios, F. Kairys buvo sužeistas, bolševikai net atsitraukė už miesto. Kovo 28 dieną, išgirdę smarkią susišaudymo ugnį Biržų pusėje, partizanai vėl patraukė į miestą. Prisiartinę apšaudė Biržus iš rytų pusės. Tuo metu mieste bolševikai kovėsi su juos puolusiais vokiečiais. Pasijutę supami, raudonieji pradėjo trauktis Papilio link. Kautynėse žuvo vienas partizanas. Vokiečiai į miestą nėjo, jį vėl užėmė partizanai. „Aš pasiskelbiau Biržų komendantu ir tą pačią dieną išleidau Biržų spaustuvėje spausdintą atsišaukimą į apskrities gyventojus. Atsišaukime kviečiau gyventojus laikytis tvarkos ir ramybės, draudžiau ardyti susisiekimo priemones, naikinti valdišką turtą.
Po 21 val. varžiau visokį judėjimą gatvėmis ir keliais. Tojo atsišaukimo išspausdinta apie 300 egzempliorių ir per turguje suvažiavusius ūkininkus padalinta paskleisti po apylinkę“, - atsiminimuose rašė J. Atstupėnas.
Deja, ir šį kartą išlaikyti Biržų savo rankose partizanams nepavyko. Po trijų dienų į miestą įžengė reguliariosios bolševikų kariuomenės dalys, kurios išbuvo čia iki gegužės pabaigos.
Dalis partizanų pasitraukė Pušaloto link, čia susijungė su Pušaloto ir Joniškėlio apskrities partizanais. Nuo tada Biržų, Vabalninko, Saločių būriai kovas tęsė atskirajame Joniškėlio partizanų batalione. Pagrindiniai mūšiai ir susirėmimai šiame fronte persikėlė į liniją Pušalotas - Joniškėlis - Mūšos upė iki sienos su Latvija.

Bolševikų išvijimas

1919 metų gegužės 18 dieną vyriausiasis kariuomenės vadas generolas S. Žukauskas davė įsakymą Lietuvos kariuomenei plačiu frontu pulti rusų bolševikų karinius junginius. Joniškėlio partizanai gavo atskirą uždavinį ir puolimą pradėjo gegužės 20 dieną. Puolimas vyko visu frontu. Gegužės 24 dieną užimamas Pasvalys, Vabalninko partizanų būrys pasiekia Butniūnus ir Darsiškius. Gegužės 26 dieną Biržų partizanų būrys išvadavo gimtąjį miestą. „Artinantis prie Biržų, Biržų partizanams teko susidurti su gana didelėmis bolševikų pajėgomis prie Pabiržės. Čia gegužės mėn. 26 d. 4 val. iš ryto bolševikų kariuomenė, apsupta iš 2 pusių, buvo priversta trauktis Biržų link, buvo paimta daug belaisvių, šautuvų ir 2 kulkosvaidžiai. Bolševikai paliko nukautų ir sužeistų. Tą pačią gegužės 26 dieną apie 11 val. dienos metu atimti iš bolševikų paskutinį sykį Biržai. Prie Biržų tapo 2 bolševikų karininkai nukauti, daug sužeistų, o iš partizanų pusės buvo sužeistas partizanas Meškinis ir nušauti 2 arkliai“, - atsiminimuose rašė šių kovų dalyvis Martynas Mažuika.
Gegužės 27 dieną vabalninkiečiai partizanai užėmė Vabalninką, Ramongalius, Mieliūnus. Saločių partizanai gegužės 28 dieną užėmė Nemunėlio Radviliškį. Gegužės 29 dieną užimtas Akmeniškio kaimas ir Papilio miestelis, o 30 dieną - Kvetkai. Biržų apskrityje bolševikų nebeliko.


Antanas Vaičeliūnas
2017-08-08

 Nuotraukos iš muziejaus „Sėla“ fondų