Biržų krašto generolai (II)

Paskelbta: Antradienis, 27 Vasario 2018

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Lietuvos kariuomenės vaidmuo atkuriant Lietuvos valstybę yra itin svarbus. 1920 metais Tautų Sąjungos taikos delegacijos pirmininkas Lietuvos delegacijai pasakė: „Už savo tautos Nepriklausomybę jūs turite būti dėkingi ne Ambasadorių konferencijai ir ne Tautų Sąjungai, bet tik savo narsiai kariuomenei.“
Lietuvos ministro pirmininko Augustino Voldemaro pasirašytame įsakyme Nr. 1, kuriuo buvo įkurta Apsaugos Taryba ir įsakyta pradėti formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką, yra ir biržiečio Stasio Nastopkos pavardė.

Nuo Rinkuškių iki Vitebsko

Stasys Nastopka gimė 1881 metų birželio 19 dieną Rinkuškių kaime, valstiečių šeimoje. Joje augo trys sūnūs - Petras, Martynas ir Stasys - ir visi trys gavo išsimokslinimą. Tėvas Jokūbas paauglystėje mokėsi Biržuose, reformatų mokykloje. Baigęs šią mokyklą, tapo raštingiausiu žmogumi kaime. Jauniausiojo sūnaus Stasio tėvas neplanavo leisti į mokslus, jis turėjo perimti tėvo ūkį. Įkalbėtas vyriausiojo sūnaus Petro, tėvas išleidžia jaunylį mokintis į Bauskės realinę mokyklą. 1894 metais tėvas Jokūbas miršta, ir prievolės perimti ūkį Stasys nesilaiko. Baigęs 6 realinės mokyklos klases, savanoriu 1902 metais stoja į Rusijos caro kariuomenę ir tarnauja 3-iajame Kauno tvirtovės pulke. 1904 metų rudenį įstoja į Vilniaus karo mokyklą. Brolių remiamas, ją 1907 metais baigia. Prasideda karininko tarnyba Rusijos kariuomenėje - 2-ajame Varšuvos tvirtovės pulke ir 178-ajame pėstininkų Vendeno pulke. Rusijos revoliucijos metu, nuo 1917 metų rugpjūčio 4 dienos, buvo Vendeno pulko vadu. Iš viso Rusijos kariuomenėje tar¬navo iki 1918 metų - tarnybą baigė papulkininkio laipsniu.
Vokiečių ir austrų frontuose buvo du kartus sužeistas - į koją ir į stuburą. Sužeidimo į nugarą padariniai generolą kamuos visą likusį gyvenimą.
Už narsą fronte apdovanotas Šv. Vladimiro, Šv. Anos bei Šv. Stanislovo ordinais.
Prasidėjus lietuvių karių tautiniam sąjūdžiui Rusijoje, S. Nastopka pasitraukia iš rusų kariuomenės ir stoja į Vitebske steigiamą lietuvių batalioną. Kariai jį išrenka vadu. Bolševikams išformavus batalioną, 1918 metų spalio mėnesį grįžta į Lietuvą.

Kovos su bolševikais ir lenkais

Atvykęs spalio pabaigoje į Vilnių, papulkininkis S. Nastopka pirmuoju Apsaugos ministerijos įsakymu skiriamas į Apsaugos tarybos narius. Gruodžio 4 dieną jis paskirtas Apsaugos rikiuotės viršininku, o gruodžio 24-ąją - Apsaugos ministerijos viršininko padėjėju. Į kraštą veržėsi bolševikinė Raudonoji armija, besikuriančiai Lietuvos kariuomenei labai trūko didesnę patirtį turinčių aukštesnio laipsnio karininkų. S. Nastopka siunčiamas į bolševikų frontą. 1919 kovo 11 dienos Krašto Apsaugos ministerijos įsakymu karininkas S. Nastopka skiriamas atskiros brigados vadu. Pradžioje į ją įėjo I ir II pėstininkų pulkai, artilerijos pulkas, Panevėžio kuopa, inžinerijos batalionas, aviacijos dalis ir Kauno miesto komendantūra.
Nors vasarį įnirtingose kautynėse prie Šėtos, Kėdainių, Jiezno ir Alytaus Lietuvos kariuomenei pavyko pristabdyti bolševikų veržimasi Kauno link, pavojus trapiai šalies nepriklausomybei toli gražu nebuvo praėjęs.
Nors kariuomenės pajėgumas dar buvo nedidelis, Lietuvos vyriausybė, pasitarusi su kariuomenės vadovybe, nutarė pasinaudoti patogiu momentu, kai bolševikams pradėjo nesisekti ne tik Lietuvoje, bet ir kovose su lenkais. Pulti visu frontu jėgų nepakako, todėl nuspręsta priešui smogti dviejose vietose, brigadą padalinus į dvi rinktines.
Visą pavasarį tęsėsi permainingos kovos su bolševikais, Lietuvos kariuomenei veikiant Ukmergės - Daugpilio ir Kėdainių - Panevėžio - Subačiaus kryptimis. Šiaurės Lietuvoje toliau aktyvėjo partizanų veikla. Gegužės 27 dieną partizanai užėmė Vabalninką, gegužės 29 dieną - Papilį, gegužės 30 dieną - Kvetkus. Nuo tos dienos Joniškėlio ir Biržų apskričių teritorijose nebebuvo nė vieno Raudonosios armijos kareivio.
1919 metų liepos mėnesį atskiroji brigada pavadinama II brigada, jai toliau vadovauja S. Nastopka. Brigados gretas papildė pirmosios laidos karo mokyklos karininkai. Rugpjūčio mėnesį prasideda baigiamasis kovų su bolševikais etapas. II brigada puolimą Daugpilio kryptimi pradėjo rugpjūčio 26 dieną. Nežiūrint priešo stipraus gynimosi, operacija vyko labai sklandžiai. Rugpjūčio 29 dienos vakare karininkas S. Nastopka telegrama pranešė vyr. kariuomenės vadui S. Žukauskui bei generaliniam štabui, jog jo vadovaujama brigada nubloškė bolševikus už Dauguvos: „Laimingas esu pranešdamas Jūsų Ekscelencijai, kad pavestoji man grupė išvarė bolševikus už Dauguvos mano bare nuo Rubaniszki iki Glaudon. <... > Liudiju apie karžygiškumą man pavestos grupės. Nuostolių ir trofėjų skaičius aiškinamas. Pulk. Nastopka.“
Visa Lietuva džiaugėsi vienu pašalintu pavojumi. Nors frontas su bolševikais dar buvo iki 1920 metų pradžios, tačiau jis nebebuvo toks pavojingas ir karinė vadovybė galėjo dalį kariuomenės iš jo atitraukti ir nukreipti į kitas Lietuvai pavojingas vietas.
Spalio mėnesį S. Nastopkai suteikiamas generolo leitenanto laipsnis ir jis skiriamas Generalinio štabo viršininku. Už žygius prieš bolševikus generolas apdovanojamas Vyčio kryžiumi. Nuo 1920 metų liepos 13 iki rugpjūčio 23 dienos S. Nastopka laikinai ėjo kariuomenės vado pareigas. Šiose pareigose generolui S. Nastopkai teko vadovauti Lietuvos kariuomenės žygiui į Vilnių, kada lenkų pajėgoms traukiantis Varšuvos link mūsų kariuomenė Vilniaus krašte susitiko su rusų Raudonąja armija.
1920 metų rugpjūčio 23 dieną generolas S. Nastopka skiriamas I divizijos vadu. Prasidėjus sunkiems mūšiams su L. Želigovskio pajėgomis, tenka trauktis iš Vilniaus. Spalio 22 dieną Lenkijos kariuomenės kavalerijos grupuotė prasiveržia kairiajame divizijos sparne ir išeina į divizijos užnugarį. Generolas S. Nastopka ir dalis štabo patenka į lenkų nelaisvę, iš kurios grįžo gruodžio 4 dieną, jau pasibaigus kovos veiksmams.
Nuo 1921 metų liepos iki 1923 metų spalio mėnesio S. Nastopka ėjo kariuomenės inspektoriaus pareigas. 1923 metų spalį buvo paskirtas ypatingųjų reikalų karininku prie kariuomenės vado.
1924 m. liepos 23 dieną dėl sveikatos buvo išleistas į atsargą, o nuo 1928 metų - į dimisiją.

Visiems laikams sugrįžęs į gimtinę

Grįžo į Biržus, ūkininkavo, aktyviai dalyvavo Lietuvos kūrėjų savanorių sąjungos bei evangelikų reformatų sinodo veikloje. Kaip savanoris, S. Nastopka buvo gavęs 20 hektarų žemės. Pirmoji S. Nastopkos žmona buvo Marijona Bukareva, stačiatikių tikėjimo rusė. 1917 metais jiems gimė dukra Liudmila. Vėliau, 1932 metais, generolas vedė antrą kartą - ūkininko dukterį Juzefą Grumšlytę. Tai buvo evangeliko reformato ir katalikės santuoka. J. Nastopkienė yra pasakojusi, kad abu užsitraukė Nastopkų giminės nemalonę. 1934 metais jiems gimė sūnus Tautvydas Donatas (mirė 2015 metais).

Generolą vis labiau kamavo Didžiajame kare sužeistas stuburas. Žmonos pasakojimu, skausmo priepuoliai kartodavosi, vyrą paralyžiuodavo. Po vieno tokio priepuolio S. Nastopka 1938 metų spalio 19 dieną staiga mirė.
Pagal velionio valią generolas buvo palaidotas gimtojo Rinkuškių kaimo kapinaitėse. Laidotuvės spalio 22 dieną buvo iškilmingos, kaip ir pridera tokio rango kariškiui. Karstas buvo vežamas ant patrankos lafeto, nuleidžiant karstą saliutuojama kariuomenės patrankų bei šautuvų salvėmis, grojo kariuomenės orkestras.
Dalyvauti laidotuvėse atvyko kariuomenės vado ir krašto apsaugos ministro atstovas III pėstininkų divizijos vadas brigados generolas Gerulaitis, III divizijos štabo viršininkas pulk. Urbšas, VIII pulko vadas pulk. Butkevičius, IV pulko vadas pulk. Žadeika, I ir III pėstininkų pulkų karininkai, per 300 karių VIII pėstininkų pulko batalionas ir IV artilerijos pulko patrankų baterija.
„Lačplėšio“ ordino kavalieriaus, generolo S. Nastopkos pagerbti atvyko Latvijos kariuomenės delegacija - generolas Kurelis, pulkininkas Skurbe bei kapitonas Tomas. Kalbėdamas prie kapo, generolas Kurelis sakė atvykęs atiduoti paskutinę pagarbą karininkui, kuris petys į petį drauge su latvių kariuomene mušė bendrą priešą.
Pokariu generolo kapas buvo apleistas ir bebaigiantis sunykti. Kaip prisiminimuose rašė sūnus Tautvydas, apie tėvo kapą jam pasakė gerokai vyresnis pusbrolis, mokytojas Liudomiras Nastopka. Jis pažadėjo kapo sutvarkymą paremti finansiškai. „Tėvo kapą atstačiau, uždėjau antkapį, paprašiau šalia gyvenančios moters apravėti ir pasodinti našlaičių. Kapą ji tvarkė iki mirties. Kapininkė yra pasakojusi apie didelį susidomėjimą mano tėvo kapu ir manimi, nes, anot jos, atvažiuodavo mašinomis „dideli viršininkai“, net „uniformuoti“, - rašė T. Nastopka.
1992 metų lapkričio 21 dieną, prieš pat Lietu¬vos kariuomenės dieną, generolui leitenantui S. Nastopkai iš naujo atidengtas antkapinis paminklas. Jo architektė – Rita Vėlyvienė.


Antanas Vaičeliūnas
2017-06-27

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt