Į Pabiržę grįžo savanorių vardai

Paskelbta: Penktadienis, 13 Balandis 2018

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę


Atiduota dar viena skola tautos atminčiai. Sekmadienį Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje atidengta atminimo lenta šio valsčiaus 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovų savanoriams bei Vyčio kryžiaus kavalieriams.


Simboliška, kad atminimo lenta Nepriklausomybės kovų savanoriams pastatyta greta paminklo Pabiržės parapijos tremtinių ir politinių kalinių atminimui. Po dvidešimties nepriklausomybės metų ne vieno savanorio kūrėjo šeimos gyvenimo kelias pasuko per Sibiro platybių ir sovietinių lagerių Golgotą. Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis Pabiržės bažnyčioje. Jas aukojo Biržų dekanas kunigas Algis Neverauskas, jam talkino Pabiržės klebonas Kostas Balsys. „Budėti ir visą gyvenimą stengtis atpažinti, kokia yra Dievo valia - tai yra visų mūsų pašaukimas. Tie žmonės, kuriuos šiandien mes prisimename, - savanoriai, Nepriklausomybės kovų dalyviai - paliko savo gyvenimus, savo šeimas ir išėjo ginti, nes taip reikėjo, taip jie suprato pareigą ir pašaukimą. Daugeliui toks pasirinkimas buvo sunkus. Ir norint atsakyti į klausimą, kodėl jie taip pasirinko, reikia paklausti savęs, kaip tu dabar pasielgtum. Aš neabejoju, kad ir dabar būtų daugybė vyrų ir moterų, kurie rinktųsi tokį patį kelią. Tarnauti savo artimui, Dievui ir tėvynei ir taip įprasminti savo gyvenimą - to linkiu visiems“, - sakė kunigas A. Neverauskas.
Gamta sekmadienį buvo rūsti. Nuo pat ryto įkyriai lijo, didelis vėjas plėšė ne tik jau gelstančius šventoriaus medžių lapus, bet ir kėsinosi nugriauti lengvas, nuo lietaus pasislėpti skirtas stogines. Tačiau žmonių susirinko. Atminimo lentos atidengimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai Viktoras Rinkevičius ir Audrys Šimas, Biržų savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas, vicemerė Irutė Varzienė, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Vidas Zabiela, savanorių-kūrėjų giminaičiai, šauliai, bendruomenės žmonės. Naujų spalvų šventei suteikė Pabiržės folkloro ansamblis „Žemyna“.
„Iš mamos pasakojimų apie senelį žinau, kad jis savanoriu tarnauti išėjo būdamas septyniolikos metų ir dvejus metus kariavo. Grįžęs Dainiūnų kaime gavo 15 hektarų žemės, ten dirbo, buvo kalvis. Tą kalvę aš dar prisimenu. Tarybiniais laikais viską nugriovė melioracija“, - apie senelį savanorį Edvardą Kavaliauską kalbėjo anūkas Edmundas Drevinskas.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorius Gintaras Butkevičius apgailestavo, kad renginyje negali dalyvauti žurnalistas Vilius Kavaliauskas, savanorių atminimo įamžinimo idėjos autorius. Pasak G. Butkevičiaus, muziejininkai, suprasdami, kaip svarbu įamžinti ir prisiminti Nepriklausomybės kovų savanorius, prisidėjo ir palaikė V. Kavaliausko idėją. Ir nuo „Sėlos“ muziejaus prasidėjo savanorių atminimo įamžinimo sąjūdis Biržų krašte.

Atminimo lentą atidengė savivaldybės meras V. Valkiūnas ir savanorio anūkas E. Drevinskas. Lentoje iškaltos keturios Vyčio kryžiaus ordino kavalierių pavardės: Garjonis Juozas, Kubilius Juras Jurgis, Melnikonis Aleksas, Edvardas Rulinskas. Pabiržės valsčiuje savanorio kūrėjo statusą buvo gavę 11 vyrų: Drevinskas Antanas, Gervė Jonas, Gilis Povilas, Gintautas Kazys, Jovaiša Aleksas, Kateiva Leonas, Kavaliauskas Edvardas, Klepeckas Antanas, Kubilius Petras, Mulevičius Jurgis, Stapulionis Kazys.
Atminimo lentą pašventino Pabiržės bažnyčios klebonas K. Balsys. Kunigas A. Neverauskas atkreipė dėmesį, kad šalia atminimo lentos dar yra vietos. „Nesame apsaugoti ir negalime pasakyti, kad ateityje nereikės pagerbti kitų, kovojusių dėl šalies laisvės“, - sakė dvasininkas.
Atminimo lentą papuošė gėlės ir atminimo žvakelės, nuvilnijo „Žemynos“ atliekama lietuviška karo daina.
Seimo narys A. Šimas savo kalboje sakė norįs paprieštarauti dekanui A. Neverauskui. Politikas sakė nenorintis, kad tuščioje vietoje atsirastų naujos pavardės žuvusių už Lietuvos valstybę. A. Šimo nuomone, nors padėtis pasaulyje sudėtinga, yra pakankamai diplomatinių priemonių, kuriomis galime išsaugoti savo valstybę ir nepriklausomybę.
Apie dėkingumą ir atmintį, būtinybę puoselėti valstybingumo idėją kalbėjo savivaldybės meras V. Valkiūnas.

„Lietuvių tauta, kaip maža tauta, yra ir pasmerkta, ir palaiminta, nes ji turi nuolatos budėti. Tai ir kančia, ir privilegija turėti tokius dramatiškus egzistavimo momentus, kaip knygnešystė, tremtis, Sąjūdis ar savanoriai. Tai tokie mūsų tautoje momentai, kurie sunkiai suvokiami užsieniečiams, neturėjusiems tokios istorijos. Kita vertus, apima didžiulis pasididžiavimas, kad mūsų maža, bet stipri lietuvių tauta šitiek atlaikė“, - sakė vicemerė I. Varzienė.
Nuskambėjo šūvių salvės už savanorius, už laisvę ir už Lietuvą. Susirinkusiems svečiams, projekto iniciatoriams bei organizatoriams, bendruomenei dėkojo Pabiržės seniūno pavaduotoja Violeta Morkvėnienė. Pabiržės bendruomenės namuose visų sužvarbusių renginio dalyvių laukė karšta arbata ir užkandžiai.

Vyčio Kryžiaus kavalieriai

Pabiržėje, atminimo lentoje, iškaltos keturių karių, už narsą apdovanotų Vyčio kryžiaus ordinu, pavardės. Tai, ką pavyko sužinoti apie šių žmonių gyvenimą ir žygius, savo enciklopediniame daugiatomiame leidinyje „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918– 1940)“ sudėjo žurnalistas Vilius Kavaliauskas.

Juozas Garjonis

Gimė 1901 metų balandžio 30 dieną Biržų apskrities Smilgių valsčiaus Smilgių kaime. 1919 metų balandžio 8 dieną savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 6-ajame Vyte¬nio ir 3-iajame Vytauto Didžiojo pėstininkių pulkuose. 1919 metais dalyvavo kovose su bolševikais, 1920 metais - su lenkais. Pristatyme apdovanojimui eilinio Juozo Garjonio nuopelnai aprašyti taip: „Pasižymėjo kovose su bolševikais 1919 metų rugpjūčio 30-31 dienomis ties Iluksta. Kovodamas kartu su būrvedžiu Mykolu Kauneckiu ir eiliniu Petru Volungiu, savo veiklumu atmušė bolševikų antpuolį be pasekmių. Priešas su dideliais nuostoliais išsibėgiojo.“
1919 metų lapkričio mėnesį už narsą ir didvyriškumą kovose su bolševikais apdovanotas l-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“.
Prieškariu, 1935 metais, gyveno Biržų mieste, Žemojoje gatvėje. Tolesnis likimas nežinomas.

Juras Jurgis Kubilius

Juras Jurgis Kubilius gimė 1890 metų balandžio 27 dieną Smilgių valsčiaus Grumšlių kaime. 1911 metais baigė Panevėžio mokytojų seminariją, mokytojavo pradžios mokyklose. 1914 metais mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė karo mokyklą, kaip karininkas dalyvavo Didžiojo karo kovose.
Grįžęs į Lietuvą, 1919 birželio mėnesį mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į Krašto apsaugos ministeriją. Tais pačiais metais jam pripažintas pėstininkų kapitono laipsnis, patvirtintas kanceliarijos viršininku.
1927 metų gegužės mėnesį už gerą ir nepriekaištingą tarnybą apdovanotas antrosios rūšies Vyties Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. Tais pačiais metais pakeltas pulkininku leitenantu, baigė Kauno universiteto Teisių fakulteto Teisių skyrių. 1930 metais savo prašymu paleistas į atsargą.
1930-1936 metais buvo Kėdainių, taip pat Šiaulių miesto ir apskrities viršininku. 1936-1938 metais dirbo nepaprastai atsakingą darbą - buvo Klaipėdos krašto gubernatorius.
1941 metų birželio 14–ąją suimtas ir ištremtas į Sverdlovsko sritį. Čia, lageryje, drauge su kitais buvusiais svarbiais Lietuvos Respublikos veikėjais buvo apkaltintas neva rengęs kalinių sukilimą ir pabėgimą, areštuotas ir 1942 metais sušaudytas.

Aleksas Melnikonis

Aleksandras Melnikonis gimė 1898 metais Pasvalio apskrities Budbergio valsčiaus Kokonių kaime (tai dabartinė Latvijos teritorija, vietovė per kelis kilometrus nuo Lie¬tuvos sienos). 1919 metų spalio 8 dieną pašauktas stojo į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo eiliniu 1-ojo husarų pulko antrajame eskadrone. Dalyvavo kovose su lenkais. 1923 metų liepos mėnesį už narsius žygius kovose su lenkų kariuomene apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi. Tikslus žygdarbio aprašymas nėra išlikęs. Grįžęs iš kariuomenės vedė žmoną Elžbietą, dirbo žemę, turėjo 15 hektarų ūkį.
1948 metų gegužę Aleksandro ir Elžbietos šeima ištremta į Sibirą, į Irkutsko sritį. Sunkių išbandymų ir žiaurių gyvenimo sąlygų palaužta, Elžbieta Melnikonienė netrukus mirė. Tebebūdamas Sibire, A. Melnikonis dar kartą vedė lenkų kilmės merginą. Su ja susilaukė dviejų vaikų, iš kurių vienas Sibire mirė.
1957 metais lenkų kilmės asmenis pradėjo iš Sibiro leisti grįžti į tėvynę. Drauge su žmona ir sūnumi A. Melnikonis išvažiavo į Lenkiją ir daugiau į Lietuvą negrįžo. Mirė Lenkijoje apie 1970 metus.

Edvardas Rulinskas

Edvardas Rulinskas gimė 1894 metų spalio 13 dieną Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus Pabalčių kaime. Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, įstojo į karo mokyklą ir 1916 metais gavo pirmą karininko laipsnį. 1919 metais pašauktas į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kovose su visais Lietuvos priešais. 1920 metų vasario mėnesį už bermontininkų fronte parodytą narsą apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi. 1924 metais turėdamas vyr. leitenanto laipsnį išeina į atsargą ir imasi ūkininkauti. Gyveno pasiturimai, valdė apie 170 hektarų ūkį.
1941 metų birželio mėnesį kartu su žmona Anele Kotryna išvežtas į tremtį. Pakeliui atskirtas nuo žmonos, suimtas ir nukreiptas į Rešotų lagerį Krasnojarsko krašte. Žmona ištremta į Altajaus kraštą, ten ji ir žuvo.
Grįžęs 1956 metais iš Sibiro, E. Rulinskas gyveno Raseinių rajone. Paskutiniais gyvenimo metais buvo apsistojęs Likėnuose, kur ir mirė 1984 metų rugpjūčio 30 dieną. Palaidotas Pabiržės kapinėse.


Antanas Vaičeliūnas
2017-10-10

 

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt