Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

Kitais metais drauge su modernios Lietuvos valstybės šimtmečiu minėsime ir svarbią mūsų kraštui datą – pirmosios Biržų savivaldybės-Biržų parapijos komiteto susikūrimo šimtmetį. Tai viena ankstyviausiai susiorganizavusių savivaldų Lietuvoje.

Nors Lietuvos valstybės atkūrimo aktas buvo paskelbtas vasario mėnesį, realūs valstybės kūrimo darbai prasidėjo tik 1918 m. lapkritį, kai pralaimėjusi karą Vokietija buvo priversta leisti Valstybės Tarybai sudaryti Vyriausybę. Ko gero, tik tada imta rimčiau svarstyti, kaip perimti iš vokiečių valsčių, apskričių ir miestų valdymą. Kuriantis Lietuvos valstybei bene pagrindinis klausimas buvo, ar pavyks tą valstybę įtvirtinti. Netrūko abejojančių, ar lietuviai iš viso sugebės vieni valdytis, neturėdami patirties, išsilavinusių žmonių. 1918 metais  nebuvo aišku, ar kitos valstybės pripažins Lietuvą. Todėl kurti vietose savą valdžią, statyti valstybę „iš apačios“ buvo labai svarbu.
Vyriausybė 1918 m. lapkričio 11 dieną atsišaukimu paraginusi gyventojus kurti vietos valdžią - parapijų komitetus - išsamiai neišaiškino, kaip tai padaryti. Dėl to kilo nemaža sumaištis. Ją dar padidino spaudoje pasirodžiusios skirtingų politinių partijų savivaldybių rinkimų instrukcijos, neretai prieštaravusios vyriausybės nurodymams.
1918-1919 metais  Lietuvoje savivaldybės - komitetai, tarybos - buvo labai greitai išrinkti ir ėmėsi tvarkyti vietos gyvenimą (turto perėmimas iš vokiečių administracijos, prekybos reguliavimas, miškų apsauga, degtindarių baudimas, milicijos steigimas, aprūpinimas ir t. t.). Aktyvus gyventojų dalyvavimas pirmųjų savivaldybių rinkimuose liudija jų sąmoningumą ir pilietiškumą. Rinkdami savo valdžią gyventojai pirmiausia suvokė esą ir naujos Lietuvos valstybės atrama, rėmė jos kūrimą. Tačiau kita dalis gyventojų, rinkdami komitetus, siekė tik apsisaugoti nuo beprasidedančio pokarinio chaoso ir vargu ar suvokė būsimą valstybę. Prasidėjus prievolėms,  iš jų pusės pasireiškė nemažas pasyvumas.

Savivaldos pradžia - parapijos komitetas

Vokiečių okupacijos laikais administraciniame Lietuvos suskirstyme Biržai buvo kreisas (apskritis) ir  iki 1918 metų pabaigos valdžia buvo okupacinės vokiečių administracijos rankose. Kaip rašo atsiminimuose  buvęs Parapijos komiteto narys Jonas Gasiūnas, „Biržiečiai Lietuvos Tarybos atsišaukimą organizuoti vietos valdžios administracinius organus, Parapijos Komitetus, gavo iš Vilniaus maždaug 1918 metų rugsėjo ar spalio mėn.“. Nors komiteto veiklos pradžios data laikoma  lapkričio 20 diena, anot J. Gasiūno, slapti vietos aktyvistų susirinkimai prasidėjo anksčiau. „Jau ir anksčiau buvo slaptų... susirinkimėlių, pavyzdžiui, pas velionį kleboną kun. K. Rimkevičių klebonijoje, pas dabar atsargoje esantį  gen. Kazimierą Ladigą, pas mane, tuomet buvusį „Saulės“ gimnazijos gimnastikos, lietuvių kalbos ir piešimo mokytoją, Biržuose ir mano tėviškėje Drųseikių kaime, pas agronomą Kregždę Lyglaukiuose ir kitur“, - rašė 1934 metais J. Gasiūnas laikraštyje „Biržų žinios“ .Apie šiuos organizatorius rašė ir kitas parapijos komiteto  narys Kostas Burbulis: „Pirmiausia jie, slapta nuo vokiečių  pasitarę, paskelbė viešai visai Biržų apylinkei, kad  1918 m. 11 mėn. 18 dieną įvyks Biržų parapijos komiteto rinkimai...“ Lapkričio 20 dieną buvo galutinai suskaičiuoti balsai. Iš viso buvo išrinkta 14 asmenų: 7 reformatai ir 7 katalikai. Be to, vėliau buvo išrinkti 2 žydų tautybės piliečiai: Fridmanas ir Šenkeris.  Iš šių 16 asmenų ir buvo sudarytas pirmasis Biržų Parapijos Komitetas, kuris priėmė iš vokiečių visą valdišką turtą, visus sandėlius ir rūpinosi administracija.
Biržų Parapijos Komitetas buvo pirmoji rinkta savivaldybė. Kiek vėliau Biržų apskrities (kreiso)  parapijų Komitetų atstovai (komitetų buvo susidarę iki 11) pavedė Biržų Parapijos Komitetui eiti ir Biržų apskrities komiteto pareigas. Į jį buvo išrinkti šie asmenys: agronomas P. Kregždė - pirmininkas, J. Gasiūnas - pirmininko pavaduotojas, K. Kregždė - vyriausiasis sekretorius; nariais: J. Mekas, evangelikų - reformatų kunigas P. Jakubėnas, katalikų klebonas K.  Rinkevičius, Jukna, Valiulis, Muralis, Balčiūnas ir kiti.
Šalia Biržų apskrities komiteto buvo organizuojama ir Biržų apskrities apsauga. Šios veiklos ėmėsi karininkai K. Ladiga, J. Atstupėnas, M. Gaidelis, J. Nastopka, M. Jašinskas, V. Snarskis.

Apskrities komiteto veikla

1918 lapkričio pabaigoje Biržuose įsikūrė Lietuvos žemės ūkio ir Valstybės turtų ministerijos įgaliotinio įstaiga, kurios įgaliotiniu buvo paskirtas Biržų Parapijos Komiteto pirmininkas agronomas Petras Kregždė. Jis kartu su Biržų Parapijos Komiteto nariais bei Biržų apskrities viršininku Povilu Žitkevičiumi iš vokiečių pradėjo perimti įstaigas ir išteklius bei kitokį turtą: daugybę dvarų su gyvu ir negyvu inventoriumi, malūnus, lentpjūves, vaisių džiovyklas, įvairių prekių urmo sandėlius, prekes, geležį ir jos gaminius, intendantūros sandėlius su javais ir kitokias prekes. Kaip rašė K. Burbulis, komiteto veiklos pradžios veikla buvo sunki: „Pirmiausia, kaip jau anksčiau buvo minėta, vokiečių okupantai ne tiktai komiteto rinkimams, bet ir jo veikimui trukdė. Paskui nebuvo nei lėšų būtiniausiems raštinės reikmenims įsigyti, nebuvo nei ginklų, nei susisiekimo priemonių. Jei reikėdavo kur nuvykti spręsti nesusipratimus tarp lietuvių ir vokiečių, reikėdavo eiti pėstiems. Bet vis dėlto raštinės reikmenis patys komiteto nariai, nors ir negaudami jokio atlyginimo, savo lėšomis nusipirko.
Sargybiniai prie daboklių buvo pastatyti ir apginkluoti vėzdais, kadangi ginklų iki vokiečių išvykimo niekur nebuvo galima gauti. Vokiečiai ginklų bijojo duoti, kad lietuviai jų neužpultų. Iš išlikusių pirmojo komiteto posėdžio, kuris įvyko 1918 m. lapkričio 20 d., dokumentų matyti, kad buvo išleistas į visuomenę atsišaukimas, kuriame Lietuvos piliečiai buvo raginami nebeduoti vokiečiams rekvizicijų (maisto, grūdų, rūbų ir t. t.); nebevažiuoti su arkliais vežti vokiečiams malkų, smėlio ir t. t.; nepirkti iš vokiečių daiktų ir gyvulių, kurie yra atimti iš vietos gyventojų.
Be to, komitetas leido atidaryti turgų, jis ir iki šios dienos tebeveikia pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Malūnuose leido malti grūdus; leido laisvai vartoti pinigus, nors ir nelietuviškus. Nors vokiečiai ir nenorėjo su tuo sutikti, bet jie nieko nebegalėjo padaryti.“
 Iki 1918 metų Kalėdų vokiečiams pasitraukus, apskrities komitetas organizuoja Biržų miesto tarybos rinkimus. Tačiau taryba veikia tik apie 10 dienų, 1919 metų pirmomis dienomis valdžią Biržuose perima  kairiųjų eserų revoliucinis komitetas,  vadovaujamas  A. Iešmanto.  Tačiau dar po savaitės Biržus užima tikrieji bolševikai, kurie vėliau su reguliariąja rusų raudonarmiečių kariuomene čia išbuvo iki gegužės mėnesio pabaigos.
Išvijus bolševikus, Biržuose prasidėjo naujas savivaldos vystymosi etapas.

Pirmasis komiteto pirmininkas Petras Kregždė

Pirmasis Biržų  parapijos ir apskrities komiteto pirmininkas agronomas Petras Kregždė gimė 1894 metų sausio 2 dieną Lyglaukių kaime gausioje ūkininkų šeimoje,  iš kurios išėjo ne vienas Biržų kraštui ir visai Lietuvai nusipelnęs žmogus. Baigęs Biržų pradžios mokyklą, mokėsi Bauskės gimnazijoje, vėliau Dotnuvos aukštesniojoje agronomijos mokykloje. Per Didįjį karą pradėjo mokytis Žemės ūkio akademijoje Maskvoje, iš kur buvo mobilizuotas į kariuomenę ir pasiųstas į Peterburgą, Petropavlovsko karininkų mokyklą.
Nuo 1917 metų  P. Kregždė tarnavo 17-ajame Sibiro šaulių pulke Novonikolajevske (dabar Novosibirskas),  rugsėjo mėnesį paskirtas Omsko karinės technikos dalinio karininku. Kiek vėliau buvo perkeltas į Novonikolajevsko apskrities  Maisto valdybą. Sibire P. Kregždė aktyviai įsijungė į lietuviškų organizacijų veiklą, buvo išrinktas Tremtinių draugijos pirmininku, rūpinosi mokyklų ir kursų pabėgėliams organizavimu.
1918 metais grįžęs į gimtinę, aktyviai dalyvavo vietos savivaldos organų kuriamajame darbe. Susikūrus Biržų parapijos komitetui, išrenkamas jo pirmininku, tas pačias pareigas eina ir Biržų apskrities komitete. Metas buvo sudėtingas - vokiečiai traukėsi, reikėjo apskrityje kurti civilinę valdžią, organizuoti gyventojų ir turto apsaugą.
Netrukus iš vyriausybės Vilniuje buvo gautas  paskyrimo raštas, kad P. Kregždė yra skiriamas Žemės ūkio ir Valstybės turtų ministerijos Biržų apskrities įgaliotiniu ir jam pavedama perimti iš vokiečių administracijos visą turtą. „... Agr. Kregždė iš apskrities komiteto ir pirmininkavimo atsisakė ir tuojau prasidėjo skubus, įtemptas ir sunkus organizavimo darbas. Užėmę Marcinkevičiaus namuose porą kambarių, dirbome beveik ištisai per visą parą, ten pat kiek nusnūsdami. Sumanesnius vyrus, galinčius iš vokiečių priiminėti turtą, įgaliotinis P. Kregždė skyrė savo padėjėjais. Tokiais padėjėjais buvo M. Tamulėnas, P. Šernas, J. Mekas, K. Sruoga, K. Ječius (Jacevičius), J. Karaša, K. Burbulys, Balčiūnas iš Salamiesčio. <...> Įgaliotinis Kregždė vokiečių kalbos nemokėjo. Vertėju dažniausiai teko būti man. Vykti pas vokiečių kreishauptmaną Losleiną į Astravo dvarą įgaliotinis nenorėjo, todėl nusiuntė jam pakvietimą atvykti susitarti dėl turto perdavimo eigos. Įgaliojime įrašytoji komisaro Zimerle pavardė galutinai nulėmė kreishauptmano nusistatymą. Jis davė savo įvairių įstaigų vedėjams turtą perduoti įgaliotinio Kregždės įstaigai. <...> Įgaliotinis Kregždė su vokiečiais elgėsi korektiškai. Jis reikalavo iš jų greito ir tikslaus jo įsakymų pildymo. Jo toks elgesys imponavo vokiečiams, įpratusiems būti pareigingiems, ir jie stropiai pildė įgaliotinio duotus parėdymus. <...> Per ankšta įgaliotinio įstaiga netrukus buvo perkelta į erdvesnius reformatų klebonijos (meškauskynės) namus, iš kurių vokiečiai jau buvo išsikėlę. Pirmas aukštas buvo paskirtas įstaigai, o antras – miegojimui. Šiame name beveik visi įstaigos tarnautojai ir gyveno.
<...>Agr. P. Kregždė sugalvojo ir suorganizavo meninį būrelį. Pavadino jį Biržų dailės draugija „Mūza“. Valdybos pirmininku buvo išrinktas pats iniciatorius agr. P. Kregždė. Į valdybą įėjo mkt. K. Kregždė, J. Mekas, P. Variakojis ir kt. Vokiečiams pasitraukus, vaidinimams buvo numatyta panaudoti Astravo dvaro rūmų tris didžiules sales. Kad į vaidinimus galėtų daugiau žmonių suvažiuoti iš tolimesnės apylinkės, viename dvaro manieže buvo parengta patalpa vežimams su arkliais. <...> Agr. P. Kregždė buvo didelio takto, švelnaus būdo, tauri asmenybė. Nesiveržė viešumon ir nemėgo reklamuotis. Jo darbą ir nuopelnus, kuriuos jis atidavė Lietuvai per visą nepriklausomybės laiką, sunku aprašyti ir įvertint,“ – taip apie savo buvusį bendražygį rašė Petras Variakojis žurnale „Mūsų sparnai“  1972 metais.
 Tačiau ramiai dirbti buvo lemta trumpai. Nors kraštą užgrobė bolševikai,  pradžioje jie P. Kregždės nelietė, tik reformavo jo vadovaujamą įstaigą, sukūrę naujus skyrius, kurių viršininkais buvo paskirti komisarai. P. Kregždė buvo paskirtas dirbti Žemės ūkio skyriuje. Tačiau likti Biržuose buvo pavojinga, nes sklandė gandai, jog traukdamiesi bolševikai gali nepatikimus tarnautojus likviduoti. Todėl P. Kregždė ir dar keli jo skyriaus darbuotojai pasitraukia. Kaip atsiminimuose rašo P. Variakojis , „komisaras Kovalskis davė parėdymą visiems, kas gali, keturis pabėgusius (agr. P. Kregždę ir dar 3 kitus) sutikus vietoje nušauti; kitiems pabėgusiems (mane ir 3 kitus) „sušaudyti per tribunolą“; kitiems pabėgusiems sudaryti teismą“.
Išvijus bolševikus, P. Kregždė grįžo į Biržus ir iki 1920 metų dirbo  Žemės ūkio ministerijos įgaliotiniu Biržų ir Panevėžio apskrityse. Vėliau dvejus metus agronomas darbavosi Žemės ūkio ministerijos inspektoriumi  Rokiškio, Utenos, Zarasų apskrityse.
Nuo 1922 metų P. Kregždė jau Kaune. Čia jis paskiriamas  Žemės ūkio ministerijos skyriaus viršininku, pradedamos Žemės reformos vicedirektoriumi. Pagal Lietuvos valstiečių sąjungos (vėliau-valstiečių liaudininkų) sąrašą 1922 metų rudenį išrinktas į I (Steigiamąjį) Seimą. Čia buvo Žemės ir miškų ūkio, Ekonominės komisijų narys, Krašto apsaugos komisijos narių  K. Griniaus, V. Natkevičiaus pavaduotojas; nuo 1923 m. vasario 6 d. – Finansų ir biudžeto komisijų narių V. Kvieskos ir A. Tornau pavaduotojas. 1924 metų gruodžio mėnesį išrinktas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Centro komiteto nariu.
Pasibaigus darbui Seime, nuo 1923 iki 1926 metų P. Kregždė buvo vienas kooperatyvų sąjungos vadovų, „Lietūkio“ direktorius ir valdybos narys.
Nuo 1927 metų iki pat okupacijos 1940–aisiais P. Kregždė ėjo Žemės banko direktoriaus pareigas, buvo  Žemės ūkio rūmų valdybos vicepirmininkas, „Lietūkio“ Pieno centro bei Kooperatyvų sąjungos valdybų narys, Ekonominių studijų draugijos narys, Klaipėdos ir Šventosios uostų statybos finansavimo komisijos pirmininkas.
Šalia  tiesioginių atsakingų pareigų, kraštietis  vykdė ir švietėjišką veiklą - rašė finansų ir kooperacijos klausimais į laikraščius „Lietuvos aidą“, „Lietuvos žinias“, „Ūkininkų patarėją“, „Lietuvos ūkininką“.  Parašė dramos kūrinius: „Vyresnysis angliakasys“, Jonas ir Onutė“.
Petras Kregždė buvo aktyvus Lietuvos evangelikų  reformatų bažnyčios narys, Sinodo kuratorius, tris kartus buvo išrinktas evangelikų reformatų  Sinodo pirmininku. Rėmė bažnytinę spaudą, padėjo statyti naują evangelikų reformatų bažnyčią Kaune.
1940 metais P. Kregždė atsisakė užimti žemės ūkio ministro pareigas A. Merkio vyriausybėje. Užėjus sovietams, Žemės bankas buvo nacionalizuotas, P. Kregždė iš direktoriaus pareigų atleistas. Nacių okupacijos metais kurį laiką dirbo Žemės ūkio rūmų vicepirmininku  ir direktoriumi, kol ši įstaiga 1942 metais vokiečių buvo uždaryta.
Vėl artėjant Raudonajai armijai, P. Kregždė su šeima žvejų laivu pasitraukė į Švediją. Gal šią šalį pasirinko todėl, kad tarpukariu priklausė Lietuvių ir švedų draugijai, buvo šios draugijos iždininkas. Čia dirbo fabrike, dalyvavo lietuviškoje veikloje. Drauge su kitais reformatų veikėjais įkūrė Lietuvių draugiją, buvo išrinktas jos pirmininku.
1947 metų pavasarį P. Kregždė su šeima atvyko į Niujorką, JAV. Čia balandžio 22 dieną staiga mirė, ištikus širdies priepuoliui.
Po daugiau kaip pusės amžiaus P. Kregždės palaikai grįžo į gimtuosius Lyglaukius. 2003 metais  su sūnumis ir marčiomis į Biržus atvykusi P. Kregždės dukra Rita Kregždaitė-Klybienė atgabeno ir perlaidojo Lyglaukių kapinėse urnas su  P. Kregždės ir jo žmonos Marijos pelenais.

Antanas Vaičeliūnas
2017-09-19