Nacionalinės valiutos kūrėjas – iš Biržų krašto kilęs Vytautas Petrulis

Paskelbta: Pirmadienis, 16 Balandis 2018

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Niekaip nesibaigia diskusijos, kas buvo atkurtosios Lietuvos valstybės nacionalinės valiutos - lito - „tėvas“. Kai kuriose ankstesnių metų publikacijose ši garbė ir titulas priskiriami tuometiniam Lietuvos banko valdytojui, profesoriui Vladui Jurgučiui. Kiti juo laiko iškilų politikos ir visuomenės veikėją Ernestą Galvanauską. Tačiau dauguma istorikų lito „tėvu“ pelnytai tituluoja mūsų kraštietį, politiką ir valstybės veikėją Vytautą Petrulį.

Prie valstybės kūrimo vairo – trys biržiečiai

Vytautas Petrulis, žymus valstybininkas bei politikas, gimė 1890 m. vasario 3 dieną Biržų apskrities Čypėnų valsčiaus Kateliškių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. 1900-aisiais V. Petrulis baigė pradžios mokyklą. Jam einant dešimtus metus, mirė tėvas, tačiau siekti tolesnio mokslo padėjo vyriausias brolis kunigas Alfonsas, būsimas Nepriklausomybės akto signataras.
Mokėsi Vytautas Mintaujos gimnazijoje, iš kurios paskutinės klasės buvo pašalintas už revoliucinę veiklą. Vėliau kurį laiką mokytojavo, o baigiamuosius egzaminus gimnazijoje išlaikė eksternu.
Baigęs gimnaziją, V. Petrulis išvyko studijuoti į Maskvos komercinį institutą. Įvairiuose šaltiniuose nurodomi skirtingi įstojimo metai, tačiau labiausiai tikėtina, kad studijas jis pradėjo 1910 metais. Lietuvių mokslo draugijos narių sąraše V. Petrulis įvardintas kaip Maskvos komercinio instituto studentas, įstojęs į ją 1910 metais. Kodėl jis pasirinko tais laikais tarp lietuvių nepopuliarią ekonomisto profesiją, sunku pasakyti. Tačiau jo darbai ir pavydėtina karjera Nepriklausomybės metais liudija, kad pasirinktas kelias buvo teisingas.
Baigęs institutą, dirbo Maskvoje, Peterburge, Voroneže.
Voroneže darbavosi Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, prie lietuviškos gimnazijos organizavo buhalterinės apskaitos kursus.
Išvengęs bolševikų teroro, 1918 metų vasarą V. Petrulis grįžo į Lietuvą. Kiek padirbęs „Lietuvos aido“ žurnalistu, buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą. Ten paskirtas į jos Finansų komisiją, kuri domėjosi ir bankų steigimo reikalais.
Rudenį pradėjo dirbti Vyriausybės kanceliarijoje, o 1919 metų pavasarį V. Petrulis - jau Finansų ministerijos valdytojas. Jis faktiškai tvarkė visus ministerijos reikalus, nes kraštietis finansų ministras Martynas Yčas buvo išvykęs į užsienį.
Tų pačių metų gruodžio mėnesį drauge su M. Yču ir A. Prūsu buvo išrinkti pirmojo nacionalinio banko – Lietuvos prekybos ir pramonės banko - valdybos nariais. 1920 metais išvyko į Klaipėdą organizuoti šio banko skyrių. Jam vadovavo iki 1922 metų vidurio, kuomet Ministrų kabineto pirmininkas E. Galvanauskas jį pakvietė dirbti finansų ministru.
Vėliau E. Galvanauskas atsilieps apie V. Petrulį kaip apie vieną geriausių ministrų kabineto narių. Jis pasižymėjo greita orientacija, veiklumu, atvirumu naujovėms, nevengė rizikos.

Lito kelias

Nacionalinės valiutos įvedimas buvo labai sudėtingas klausimas, žinant, kokia tuo metu buvo situacija šalies viduje. Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, pinigai buvo valstybės išlikimo klausimas - reikėjo finansuoti kariuomenę bei kurti valdžios institucijas. 1919 metais Lietuva gavo paskolą ostmarkėmis iš Vokietijos. Šios ostmarkės vasario mėnesį buvo įteisintos kaip oficiali Lietuvos Respublikos valiuta. Lietuviai jas vadino auksinais. Prastėjant situacijai Vokietijoje, jos markė pradėjo smarkiai nuvertėti, kartu smukdydama ir taip varganą Lietuvos ekonomiką. Tai skubino Lietuvos valdžią įvesti nacionalinę valiutą. Tačiau nuosavai valiutai padengti reikėjo aukso arba tvirtos užsienio valiutos atsargų, o jų Lietuvoje nebuvo. Prielaidos tam atsirado 1920 metais, pasirašius taikos sutartį su sovietų Rusija. Pagal ją bolševikai karo nuostoliams atlyginti skyrė Lietuvai 3 mln. aukso rublių kompensaciją. Tuomet Rusijos gautos 10 rublių nominalo carinės aukso monetos buvo sulydytos į aukso luitus ir atsidūrė JAV, Šveicarijos, Anglijos ir Švedijos bankų saugyklose. Turint šiokių tokių aukso atsargų buvo galima galvoti ir apie savų pinigų išleidimą.
Dvejus metus vyko paruošiamieji darbai, o finansų ministru tapus V. Petruliui, šis procesas įgavo visai kitą greitį.
Sparčiai pajudėjo Lietuvos banko kūrimo reikalai, sudarytos sutartys su užsienio spaustuvėmis dėl banknotų spausdinimo, parengtos auksinų keitimo į litus taisyklės, keičiami mokesčiai bei kiti dalykai. Tai leido per trumpą laiką paruošti šalį litui įvesti.
Pirmieji laikinieji litų ir centų banknotai buvo išspausdinti Berlyne 1922 metų rugsėjo mėnesį, o spalio 2 dieną auksinai pradėti keisti į litus, mokant už 175 auksinus vieną litą.
Ant laikinųjų Lietuvos banko banknotų pelnytai puikuojasi V. Petrulio parašo faksimilė. Kaip rašė Lietuvos banko Pinigų muziejaus vadovas Vidmantas Laurinavičius, Lietuvos bankas 1922 metų spalio 2 dieną veiklą pradėjo turėdamas vos penkis darbuotojus, tad pirmame lito įvedimo etape didžiausią darbą atliko ne bankas, o Finansų, pramonės ir prekybos ministerija bei jos darbuotojai, vadovaujami Vytauto Petrulio. „Būtent jis buvo pagrindinis visų sutarčių dėl litų spausdinimo iniciatorius ir organizatorius. Visas sunkiausias darbas teko V. Petruliui, kuris šiandien yra nepelnytai užmirštas“, - apgailestavo V. Laurinavičius.
V. Petrulis prisidėjo ir prie Lietuvos monetų atsiradimo. Pirmieji centai buvo popieriniai, operacijos jais buvo nepatogios, banknotai buvo trumpaamžiai. V. Petruliui vadovaujant Finansų ministerijai, buvo organizuotas tarptautinis konkursas lietuviškoms monetoms nukaldinti. 1925-ųjų vasarį monetos pasirodė apyvartoje labai palengvinusios ir supaprastinusios įmonių, bankų, gyventojų atsiskaitymus. Čia neapsieita be incidentų. Opozicija apkaltino, kad V. Petrulis savanaudiškais tikslais sumažino sidabro monetų prabą ir iš to pasipelnė. Šiai istorijai ištirti sudaryta speciali komisija paneigė piktavališkumą, tačiau įtarimo šešėlis buvo mestas.

Politinė karjera

Politinės veiklos patirties V. Petrulis sėmėsi nuo pat 1918-ųjų, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Jau tų metų balandį jis buvo pakviestas į Lietuvos Tarybos Finansų komisiją, lapkritį kooptuotas į Lietuvos Tarybą, o po kurio laiko paskirtas jos prezidiumo sekretoriumi.
Net penkiose vyriausybėse V. Petrulis užėmė atsakingą finansų ministro postą.
Politinės karjeros viršūnę V. Petrulis pasiekė, kai 1925 metų vasarį jam buvo patikėta suformuoti XI šalies ministrų kabinetą, kuris išsilaikė septynis mėnesius. Ministru pirmininku tapęs V. Petrulis pasiliko ir finansų ministro portfelį.
V. Petrulio vadovaujamą Vyriausybę sužlugdė noras vykdyti ekonominiais interesais grįstą pragmatišką užsienio politiką. Tada Lietuvai vienu metu teko spręsti du uždavinius – diplomatiniais būdais kovoti dėl lenkų užgrobto Vilniaus ir įsitvirtinti neseniai atsiimtame Klaipėdos krašte. Blogiausia, kad šių dviejų problemų sprendimo būdai buvo sunkiai suderinami tarpusavyje. Vis tik V. Petrulis nutarė pamėginti. Dėl medienos stokos sustojo Klaipėdos medžio apdirbimo fabrikai - be tranzito Nemunu visa uostamiesčio medienos pramonė buvo atsidūrusi ties žlugimo riba. Klaipėdos verslininkai spaudė Lietuvos Vyriausybę leisti medieną importuoti iš Lenkijos. Tačiau tiek opozicija, tiek dauguma valdančiųjų sutartinai laikėsi pozicijos – derybos, o juo labiau susitarimai su Lenkija, faktiškai įteisintų Lietuvos sostinės okupaciją.
V. Petruliui daug svarbesni buvo ekonominiai reikalai nei diplomatinės subtilybės, todėl jis ryžosi pradėti kalbėtis su Lenkijos atstovais.
Nors derybos, vykusios Palangoje ir Berlyne, iš pradžių buvo neoficialios ir slaptos, nuo visuomenės to nuslėpti nepavyko. Paskutinis derybų raundas vyko Kopenhagoje, Seimo Užsienio reikalų komitetas buvo apie tai informuotas tik derybininkams išvykus. Apskritai, derybų eiga buvo gausi užkulisinių žaidimų, keistų sprendimų ir viražų, kurie toli gražu nekėlė pasitikėjimo V. Petrulio kabineto veikla. Lenkijos pusės spaudimai peržengė vien medienos tranzito rėmus, imta reikalauti užmegzti konsulinius santykius.
Visa tai sukėlė pasipiktinimo bangą ne tik valdžios koridoriuose, kariuomenėje, bet ir visame Kaune, net provincijoje. Daugelyje vietovių, greičiausiai ne be opozicijos pastangų, buvo rengiami mitingai, kuriuose reikalauta V. Petrulio Vyriausybės atsistatydinimo. Bandymai nuraminti visuomenę buvo nesėkmingi ir rugsėjo 19 dieną V. Petrulio Vyriausybė buvo priversta atsistatydinti.

Susidūrimas su teisėsauga

Politinės karjeros pabaiga nebuvo vienintelis V. Petrulį ištikęs smūgis. Vos pasitraukęs iš valdžios, jis patenka į teisėsaugos nemalonę. Jam pateikiamas platus kaltinimų spektras - žalos valstybės iždui padarymas, indėlio atsiėmimas iš Lietuvos prekybos ir pramonės banko, prieš jam žlungant, palūkanų už Finansų ministerijos suteiktą Tautiniam lietuvių bankui paskolą pasisavinimas, kyšininkavimas ir kt. Kiek tų kaltinimų buvo pagristų, kiek ne, dabar sunku pasakyti. Ekonomisto Vlado Terlecko nuomone, priešų ministras turėjo pakankamai. „(...) Finansų ministerija, pasitelkusi Krašto apsaugos ministerijos pajėgas, griežtai kovojo su prekių kainų kėlėjais ir spekuliantais. Spekuliantai šios kovos buvo taip įerzinti, kad vėliau dalis jų, atsidūrusių Palestinoje, savo šunis vadindavo J. Petrulio vardu. Negalima visiškai atmesti užuominų, jog V. Petrulio „nuskriausti“ spekuliantai jam suorganizavo bylą“, - rašė V. Terleckas.
Yra nuomonių, kad V. Petruliui ir Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovams bylos buvo iškeltos siekiant sukompromituoti juos, kaip politinius varžovus.
Kaip ten bebūtų, teisminiai nagrinėjimai užsitęsė. 1932 metais pavasarį Vyriausiasis tribunolas buvusiam premjerui ir finansų ministrui skiria dvejus metus kalėjimo. Po pusantro mėnesio, prezidentui Antanui Smetonai patenkinus nuteistojo malonės prašymą, paleidžiamas.
Pasitraukęs iš viešojo gyvenimo, V. Petrulis leidžia dienas savo pavyzdingai tvarkomame pieno ūkyje Julijanavos kaime, netoli Aleksoto.

Sovietų verdiktas

1940 metų birželį sovietams okupavus Lietuvą, ūkio darbininkai perspėjo V. Petrulį, kad jis trauktųsi. Šis nepakluso, tačiau apsisaugodamas išsiuntė žmoną su vaikais į Birštoną. Liepos mėnesį naujojo saugumo vado Antano Sniečkaus potvarkiu V. Petrulis suimamas. Jo dvare įsikūrė okupacinės kariuomenės dalinys. Apkaltintas priklausymu „kontrrevoliucinei“ Ūkininkų sąjungai ir tuo, kad „būdamas kontrrevoliucinės Vyriausybės nariu vedė aktyvią kovą už revoliucinio judėjimo nuslopinimą ir Lietuvos komunistų partijos likvidavimą“, 1941 metų pradžioje nuteisiamas 8 metus kalėti lageryje. V. Petrulis buvo išsiųstas į Uchtos lagerį Komijoje. Tačiau tų pačių metų rugsėjį jis vėl buvo suimamas, tardomas ir sukurpiama dar viena byla. Komijos ASSR Aukščiausiasis Teismas nuteisė buvusį premjerą sušaudyti. 1941 m. gruodžio 3 dieną Uchtoje ar jos apylinkėse V. Petrulis sušaudytas. „Lito „tėvų“ klausimą reikėtų spręsti taip: E. Galvanauskas padėjo jo teisinius pamatus, V. Petrulis „pagimdė“ litą, o V. Jurgutis - lito globėjas, augintojas. Tegul nebaimina mūsų patarlė apie tai, kad kiekviena sėkmė turi daug tėvų“, - rašė ekonomistas ir visuomenės veikėjas V. Terleckas.


Antanas Vaičeliūnas
2017-05-16

 

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt