Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

Dabar, kai Lietuva džiaugiasi surastu Vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto originalu, vertėtų dar kartą atidžiai pažvelgti į tuos 20 laiko pablukintų parašų. Ar tikrai pakankamai mes įvertinome žmones, kurių koncentruotos politinės minties fizine išraiška ir tapo šis dokumentas.

Gimė Vabalninko krašte

Kunigas Alfonsas Petrulis buvo vienas iš keturių dvasininkų, kurių parašai padėti ant valstybės atkūrimą skelbiančio dokumento. Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos gimimo metrikų knygoje, saugomoje Lietuvos valstybės istorijos archyve, yra įrašas apie Alfonso Konstantino Petrulio gimimą ir jo krikštą. Kaip rašoma senąja rusų kalba, jis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 dieną Kateliškių kaime, ūkininkų Juozapo ir Izabelės Jankevičiūtės šeimoje. Jo krikštas įvyko tų pačių metų rugpjūčio 16 dieną, o krikštatėviais buvo pasirinkti Stanislovas Pauliukevičius ir Malvina Juozapota (Juzefa) Marcinkevič.
Šeimoje augo penki vaikai- visi trys broliai išėjo mokslus. Vytautas tapo finansininku, dirbo keliose vyriausybėse, buvo finansų ministras. Jis neretai vadinamas lietuviško lito „tėvu“. Kitas brolis Boleslovas tapo karo gydytoju. Alfonsas buvo vyriausias. Jis iš pradžių buvo mokomas namuose, daraktorius jį mokė lietuvių ir lenkų kalbų. Nuo 1885 metų būsimasis dvasininkas mokslus tęsė Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose.
Norint tęsti mokslus ir vėliau dirbti Lietuvoje, tuo metu buvo dvi galimybės – pasirinkti kunigystę arba žemės ūkio mokslus. A. Petrulis rinkosi kunigystės kelią. 1891 metais įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Tačiau po kelerių metų, 1895-aisiais, jis savo paties noru nusprendė nutraukti mokslus dvasinėje kunigų seminarijoje. Tais pačiais metais A. Petrulis išvyko į užsienį, tuometinę Austrijos–Vengrijos imperiją, ir pradėjo mokytis Lvovo veterinarijos institute. Studijavo dvejus metus, tačiau mokslų nebaigė, kadangi nusprendė stoti į Vilniaus dvasinę kunigų seminariją ir pabaigti studijas bei gauti kunigystės šventimus. Taip jis savo prašyme seminarijos rektoriui rašė: „<…> Aš išėjau iš Seminarijos, išvykau į užsienį, kur Lvovo mieste įstojau į Austrijos Imperatoriškąjį–Karališkąjį Veterinarijos Institutą. <…> Aš nesijaučiau dvasiškai ramus ir kažkoks vidinis balsas mane vertė sugrįžti į Seminariją. Laikydamas šį vidinį balsą kaip pašaukimo ženklą, aš trokštu sugrįžti į Seminariją <…>.“ 1898 metais seminarijos vadovybė gabų seminaristą pasiuntė į Petrapilio dvasinę akademiją – to meto prestižinę aukštąją mokyklą. Tačiau ten sušlubuoja sveikata. Todėl 1899 metais buvo grąžintas į Vilnių ir tų pačių metų pavasarį įšventintas į kunigus. A. Petrulis gavo puikų paskyrimą į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią vikaru.
Ne vienerius metus siekęs, keliskart abejojęs savo pašaukimu ir klajojęs savo pasirinkimų keliais, galiausiai Alfonsas Petrulis įgyvendino savo troškimą ir tapo kunigu.
Ir ne tik kunigu, bet ir rūpestingu bei aktyviu visuomenės veikėju.

Klajonės po parapijas

Atrodo, jauno, gabaus, išsilavinusio, mokančio lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų kalbas kunigo karjera turėjo greitai kilti į viršų. Bet jau tų pačių metų pabaigoje, 1899-ųjų gruodį, A. Petrulis buvo išsiųstas į Bagdonavą (dabartinė Baltarusija). Tokio netikėto karjeros rakurso priežastis - bandymai įvesti lietuvių kalbą bažnyčioje. Lietuvybės gynimo, puoselėjimo bei įtvirtinimo kelią kunigas A. Petrulis pasirinko visam gyvenimui. Lenkiška bažnytinė vadovybė negalėjo taikstytis su tokiu jauno dvasininko išsišokimu, nepaklusnumu ir tvirtu pasiryžimu ginti lietuvių kalbą. Nuo tada jam buvo atimtos visos galimybės dirbti didelėse parapijose.
Prasideda kunigo A. Petrulio klajonės po įvairias parapijas. 1901 jis buvo perkeltas į Joniškį, Giedraičių parapiją. Čia A. Petrulis, būdamas klebonu, ne tik nenutraukė savo ankstesnės veiklos, bet ir užmezgė ryšį su knygnešiais. Todėl dar gerai nespėjęs čia įsitvirtinti, jau 1903 metais perkeltas į Maišiagalą. Čia, įsitikinęs, jog daugumoje kaimų žmonės kalba lietuviškai, pradeda vieną kartą per mėnesį bažnyčioje sakyti lietuviškus pamokslus. Be to, gavęs vyskupo leidimą, pradeda lietuviškai mokyti vaikus tikėjimo tiesų. Tai sukėlė lenkuojančių parapijiečių rūstį, šie nepaliaujamai skundė kleboną vyskupui bei rašė į lenkiškus laikraščius visokias melagingas žinutes.
Už pernelyg aktyvią lietuvybės veiklą kunigas A. Petrulis 1907 metais buvo iškeltas iš Maišiagalos ir nublokštas vėl į Baltarusiją, į tolimą Nalibokų parapiją.
1908 metais vyskupo įsakymu buvo perkeltas į Marcinkonių parapiją Varėnos rajone. Tai buvo atokvėpio metai lietuviškame krašte. Čia vykdo tiek pastoracinę, tiek kultūrinę - švietėjišką veiklą, rašo į spaudą.
Po trejų metų, 1911-aisiais, A. Petrulis turėjo palikti Marcinkonis. Šį kartą jis paskiriamas klebonu į Pivašiūnus, Alytaus rajoną. Čia jam likimas lėmė darbuotis ilgiausiai – net 18 metų.

Kad mokslo, pasaulio naujienos pasiektų parapijiečius, A. Petrulis kartu kunigais Vladu Mironu (būsimu ministru pirmininku) bei Juozu Navicku pradėjo leisti katalikišką laikraštį „Aušra“, prisidėjo steigiant kitus lietuviškus laikraščius ir žurnalus, rašė jiems straipsnius, platino spaudą parapijų kaimuose ir miesteliuose. Straipsniuose aiškino parapijiečiams įvairiausius mokslo dalykus bei pasiekimus, pavyzdžiui, kaip veikia barometras, termometras. To meto Lietuvoje žmonių tamsumas ir neraštingumas buvo didelis. Kad žmonėms geriau sektųsi ūkininkauti ir žemės ūkio žinios taptų prieinamos, dalyvavo ūkininkų būrelyje, pats jam ir pirmininkavo. Įkūrė vartotojų draugijos kooperatyvą, buvo išrinktas sekretoriumi. Suorganizavo chorą, įsteigė „Blaivybės“ ir „Ryto“ draugijų skyrius.
Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą ir Pivašiūnus, kunigas A. Petrulis buvo suimtas, o po kurio laiko paleistas. Suėmus antrą kartą, jam pavyko pabėgti ir pasitraukti į Kauną. Nuo 1920 metų, Lietuvos kariuomenei išstūmus lenkus, vėl darbuojasi parapijoje, kartu su mokytoju J. Sabaičiu sutelkia lietuvių šaulių būrį.
Paskutinė kunigo A. Petrulio parapija – Musninkai Širvintų rajone, kur atvyko 1928 metų pavasarį.
O 1928 metų birželio 28 dieną, ryte, eidamas aukoti šv. Mišių, sukniubo prie altoriaus. Nuolatiniai šmeižtai, bažnytinės vyriausybės persekiojimai, įtemptas dvasinis, visuomeninis ir politinis darbas palaužė jo sveikatą. Mirė A. Petrulis tesulaukęs 55 metų. Palaidotas Musninkų Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje.

Politikas ir visuomenės veikėjas

Galima tik stebėtis, kad lenkiškoji Bažnyčios vadovybė nepasiekė savo tikslo ir nesužlugdė atkaklaus lietuvybės puoselėtojo A. Petrulio. Jis, nors dirbo mažose parapijose, tačiau aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Rasdavo laiko ir lėšų atvykti į Vilnių. 1905 metais dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1917 metų liepos 10 dieną A. Petrulis kartu su kitais Vilniaus lietuviais inteligentais pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui Georgui Michaeliui. Jame pabrėžiama, kad lietuviai „negali kitaip sau vaizduotis savo ateities, kaip tik nepriklausomybės pavidalu“. Jis buvo organizacinio komiteto narys Vilniaus konferencijai parengti, dalyvavo Vilniaus konferencijoje ir buvo išrinktas į Tautos Tarybą, vienerius metus buvo jos sekretoriumi. Drauge su kitais signatarais pasirašė Vasario 16 dienos aktą, dalyvavo vėlesniuose Tarybos posėdžiuose. 1918 metų rugsėjį A. Petrulis, A. Smetona ir M. Yčas aplankė Popiežiaus nuncijų Miunchene ir perdavė prašymą Popiežiui pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir suteikti jai apaštališkąjį palaiminimą. Su nuncijumi tartasi ir dėl Vilniaus vyskupo.
A. Petrulis dirbo Lietuvos Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Signataro Alfonso Petrulio atminimui 1998 metais išleistas specialus pašto ženklas, jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Pivašiūnuose, aikštė Musninkuose, pastatyti paminklai Pivašiūnuose ir Paparčiuose, Musninkų gimnazijai suteiktas Alfonso Petrulio vardas. Gimtinėje broliams Alfonsui ir Vytautui Petruliams pastatytas atminimo paminklas.

Antanas Vaičeliūnas
2017-04-04