Norint sukurti tautoje vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti

Paskelbta: Pirmadienis, 16 Balandis 2018

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Kalbant apie prieš šimtą metų atkurtą Lietuvos valstybę, būtina paminėti prielaidas ir reiškinius, lėmusius, kad nedidelė, istoriškai susiformavusi etninė lietuvių tauta išvengė nutautėjimo ir asimiliacijos bei sugebėjo tapti modernia tauta, sukūrusia savo valstybę.

Kalba ir kultūra - valstybės pamatas

Kodėl Lietuva išliko? Į pastarąjį klausimą gražiai yra atsakęs šviesaus atminimo filosofas Leonidas Donskis: „Lietuviams labai pasisekė, kad jie sukonstravo modernią kultūrinę tautą. Kaip politinė tauta, Vakarų Europoje lietuviai XIX amžiuje šansų neturėjo. Bet jie tapo labai sėkminga kultūrine tauta. Jei to nebūtų buvę padaryta, mus būtų ištikęs airių likimas. Airiai turi valstybę, bet nebekalba airiškai. O lietuviai, jei nebūtų kalbėję lietuviškai, XX amžiuje nebūtų tapę politine tauta, turinčia savo valstybę.“ Rusija yra tas veiksnys, kurio negalima pamiršti kalbant apie Lietuvos istoriją. Kai šalia buvo tokia auganti imperinė galybė, gerokai pranokusi kadaise taip pat imperinių ambicijų turėjusią Lietuvą, mums teko taikytis su visai kitokiu istoriniu vaidmeniu ir ieškoti savų išlikimo kelių.
Kalba ir kultūra buvo Lietuvos valstybės rūmo pamatas. Tik šie dalykai leido atsirasti tai kritiškai apsišvietusių, išsilavinusių ir tautiškai susipratusių žmonių masei, kurios išrinkti atstovai pasirašė Vasario 16-osios aktą. Dar svarbiau, kad šis žingsnis buvo palankiai priimtas plačiuose lietuvių tautos sluoksniuose. Tai liudija apie susiformavusią modernią tautą ir jos brandą.

Kalba ir raštas

Švietėjas, kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių, kunigas Mikalojus Daukša – lietuvių raštijos pradininkas - rašė: „Kalba – bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Sunku rasti kitą, taip koncentruotai išreikštą mintį apie kalbos svarbą valstybės gyvenime. Vienas žymiausių praėjusio amžiaus Lietuvos filosofų Antanas Maceina taip sakė apie minties ir žodžio sintezę: „Mintis įgyja pavidalą žodyje, ir žodis įgyja prasmę mintyje. Mąstymas yra tylus kalbėjimas, ir kalbėjimas yra garsus mąstymas.“ Kad mintis ir žodis taptų kūnu ir pasklistų tarp žmonių, reikia nešėjo. Vieninteliu tokiu įrankiu praėjusiais amžiais, o didele dalimi ir dabar, yra spausdintas žodis. Galima būtų daug kalbėti apie vingiuotus lietuviškos kalbos ir rašto kelius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet XIX amžius pagrįstai gali būti laikomas ir tautos, ir kalbos renesansu. Amžiaus pradžioje ypač aktyvi buvo Vilniaus universiteto dėstytojų ir lietuviškai nusiteikusių studentų veikla. Svarstyta galimybė steigti universitete lietuvių kalbos katedrą, skatinta domėtis lietuvių kalbos palikimu. Tačiau caro valdžia 1832 metais universitetą uždarė.

Kitas didžiulis kirtis lietuviškam žodžiui buvo smogtas po 1863 metų sukilimo. Rusijos vietinės administracijos iniciatyva jos vyriausybė 1865 –1866 m. uždraudė lietuviams spausdinti savo leidinius tradiciniu lotynišku, o paskui ir gotišku raidynu bei mokyti vaikus gimtąja kalba, vartoti lietuvių kalbą valsčių savivaldos ir apskričių administracijos įstaigose, neleido lietuviams jose dirbti. Lietuvių spaudos draudimas tęsėsi 40 metų, iki 1904-ųjų. Vilnius, nuo XVI amžiaus buvęs lietuviškos literatūros leidybos centru, prarado savo tradicinę funkciją.
Šitokia politika buvo tikimasi sunaikinti etninius lietuvių pamatus ir surusinti Lietuvos gyventojus. Pirmiausia šitokiu būdu buvo bandoma atskirti lietuvių liaudį nuo negausios inteligentijos, nuo studijuojančio ar mokslus baigusio jaunimo. Rusijos valdžios buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir kitos universiteto bazėje sukurtos specialios aukštosios mokyklos – Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija, Vilniaus dvasinė akademija. Visi, siekusieji aukštojo mokslo, turėjo palikti Lietuvą ir mokytis Estijos, Rusijos, Ukrainos universitetuose ar specializuotose aukštosiose mokyklose. Dauguma lietuvių buvo katalikai, baigę mokslus jie negalėjo gauti darbo Lietuvos valstybinėse įstaigose, nes į jas buvo priimami tik pravoslavai. Lietuviai inteligentai išsisklaidė už Lietuvos ribų, Rusijos imperijoje. Didelė lietuvių išeivių kolonija buvo JAV. Taigi integralus inteligentijos bendravimas su savo tauta buvo galimas tik per spaudą, knygas ir knygeles. Uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvių visuomeninio elito bendravimas su tėvynainiais ir intelektualinės skolos grąžinimas pasidarė beveik nebeįmanomas. Tačiau tokio bendravimo su visa tauta knygos ar periodinio leidinio forma nebuvo galima sustabdyti. Jį tebuvo galima tik trukdyti administracinėmis priemonėmis.
Tuometinėje Lietuvoje dvasininkai sudarė gausiausią inteligentijos dalį.
Jie pirmiausia pajuto lietuviškų leidinių papildymo ir platinimo poreikį, nes religinio turinio literatūra buvo reikalinga apeigoms ir auklėjimui. Rusijos valdžios primetamą kirilicą vietoje lotyniško raidyno dvasininkai vertino kaip kėsinimąsi į liturginius Katalikų bažnyčios reikalus. Tokia dvasininkijos nuostata dėl represinių priemonių prieš lietuvišką spaudą buvo labai reikšminga.
Šios aplinkybės sukėlė ryžtingą, organizuotą ir stichišką pasipriešinimą Rusijos valdžios pradėtam lietuvių spaudos draudimui. Kaip kovos priemonė buvo atgaivinta lietuviškų knygų Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leidimo tradicija. Idėja panaudoti Mažosios Lietuvos spaustuves Rusijos vyriausybės uždraustoms Didžiojoje Lietuvoje vartojamoms knygoms leisti kilo Žemaitijos vyskupui Motiejui Valančiui. Jau 1867, iš savo lėšų sudaręs specialų fondą knygoms leisti, jis Mažojoje Lietuvoje pradėjo spausdinti savo ir kitų autorių religinius bei pasaulietinius veikalus.

Baltojo Erelio skrydis

Lietuviškus leidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri buvo stropiai saugoma. Pernešus ar kitaip pergabenus draudžiamą literatūrą per sieną, ją reikėjo išnešioti ar išvežioti po visą Lietuvą. Šitą darbą atliko knygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sluoksnis. Kaip sakė istorikas Antanas Tyla, iš pirmo žvilgsnio tai – profesinė grupė, besiverčianti knygų platinimu. Tačiau iš tikrųjų – tai nelegalaus politinio ir kartu kultūrinio darbo realizacija. Biržų kraštas pagrįstai didžiuojasi, kad mūsų žemėje užaugo ir veikė vienas ryškiausių Lietuvos knygnešių, vyskupo M. Valančiaus talkininkas Jurgis Bielinis. Pradėjęs lietuvišką spaudą gabenti 1873 metais, dėl valdžios persekiojimų nuo 1890 metų nebegali gyventi namuose, tampa profesionaliu knygnešiu. Tokia veikla užsiėmė ištisus 31 metus, iki pat spaudos laisvės atgavimo.
Kaip pažymi Kazys Misius ir Benjaminas Kaluškevičius knygoje „Didysis knygnešys Jurgis Bielinis“, J. Bielinis buvo aukštos moralės, mokytas, matęs pasaulio, religingas žmogus. Gimė jis Purviškių (Biržų r.) viensėdyje valstiečių šeimoje. Mirus tėvui, Jurgis jaunas perėmė tėvo valdytą žemę. Būdamas aštuoniolikos, vedė. Ši santuoka nebuvo laiminga. Mirė vos kelių mėnesių sūnelis, netrukus ir žmona. Jaunasis našlys, būdamas dvidešimt dvejų, nutarė mokytis. Išvyko į Šiaulius, paskui į Jelgavą (Mintaują), dar vėliau - į Rygą. Baigęs tris klases, mokėjo skaityti ir rašyti rusiškai, lenkiškai, latviškai, vokiškai. 1873 metų rudenį, susitaupęs šimtą rublių, atvyko į Kauną, kur tikėjosi baigti ketvirtą klasę ir stoti į kunigų seminariją. Geležinkelio stotyje buvo apvogtas – dingo daiktai ir pinigai. Apie nesėkmę pasiguodė vyskupo talkininkėms knygnešėms. Šios pasiūlė platinti draudžiamas lietuviškas knygas. Sutiko. Greitai pardavė pasiimtas knygas ir vėl atvyko pas vyskupo talkininkes naujų. Svajonė tapti kunigu vis ruseno. Susitaupęs pinigų, vėl atvyko į Kauną. Tačiau paaiškėjo, kad turėtų pinigų mokslams neužteks. Grįžo į tėviškę, 1876 metų vasarą Suosto bažnyčioje susituokė su Ona Brazauskaite. Ši santuoka buvo sėkminga. Žmona pagimdė penkis vaikus, suprato savo vyro idealus, visaip jį rėmė ir padėjo sunkiame knygnešio kelyje.
1883 metais pasirodęs pirmasis mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis lietuviškas leidinys „Aušra“ žadino lietuvių sąmonę, skatino keliones į Prūsiją. Iš pažįstamo kunigo pasiskolinęs pinigų, suradęs talkininkų, J. Bielinis pradėjo „Aušrą“ ir kitus lietuviškus raštus gabenti į Didžiąją Lietuvą.
J. Bielinis buvo sumanus ūkininkas: taikė sėjomainas, kasė griovius vandeniui nutekėti, rovė kelmus ir kirto krūmus. Biografus stebina įdomus faktas: J. Bielinis gerai sutvarkytą ūkį išnuomojo ir išvyko pasižvalgyti po Vakarų Europą – Vokietiją, Belgiją, Prancūziją… Po kurio laiko per Mažąją Lietuvą grįžo į gimtinę. Ir vėl tęsėsi knygnešystės epopėja.
J. Bielinis pasižymėjo kaip puikus organizatorius, buvo subūręs didžiausią Lietuvoje spaudos platintojų tinklą. Daugelis vėliau žymių knygnešių iš jo išmoko knygnešystės meno: kaip saugiai pereiti saugomą sieną, kaip gabenti ir platinti spaudą. Pats bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, išleido keletą knygelių, laikraštėlį „Baltasis erelis“ (išleido tris numerius). J. Bielinis mėgdavęs sakyti: „Reikia melsti Dievą, tai ir bus Lietuva nepriklausoma. Aš ką padariau, tai per maldą… Reikia dirbti ir Dievą prašyti.“
Knygnešių knygnešys Jurgis Bielinis palaidotas Suosto bažnyčios šventoriuje. Ant jo antkapinio paminklo, sudėto iš tokių pačių lauko akmenų, kaip ir Nežinomam kareiviui, yra iškaltas užrašas: „Norint sukurti tautoje vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti.“
J. Bielinio garbei jo gimimo dieną, kovo 16-ąją, minima Knygnešių diena. 2004 metais knygnešystė, įvertinus jos unikalumą, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.
Knygnešys tapo visos kovos dėl lietuviškos spaudos simboliu. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į kovą dėl lietuviškos spaudos buvo įsitraukę apie 2000 knygnešių.

Slaptos draugijos

Didėjant gyventojų raštingumui, jų savimonei, nuosekliai augo ir lietuviško spausdinto žodžio poreikis. Ėmė kurtis slaptos lietuviškos spaudos platintojų, rėmėjų ir skaitytojų draugijos. Pirmąją sukūrė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Po poros metų carinei valdžiai pavyko šią organizaciją susekti. Iškėlus bylą, nubausta 17 asmenų. Tarp kaltinamųjų buvo kunigų, ūkininkų, amatininkų. Dalis nubaustųjų buvo ištremti į Sibirą. Tačiau Rusijos valdžios susidorojimas su lietuviškos literatūros platintojais jau nebepajėgė sustabdyti prasidėjusio nekontroliuojamos literatūros platinimo sąjūdžio. Knygnešių ratas plėtėsi, tolimesnėse nuo Prūsijos sienos vietose kūrėsi naujos draugijos. Istoriografijoje yra minimos 25 kaimo gyventojų organizacijos. „Atgaja“, „Akstinas“, „Artojų draugija“, „Daukanto manta“, „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“, „Aušrinė“, „Darželis“, „Atžala“, Garšvių knygnešių draugija, „Sietynas“. Tai tik dalis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje veikusių draugijų pavadinimų. Jos buvo valstietiškos, turėjo nuo kelių iki keliasdešimt narių. Draugijų nariai stengėsi įsigyti lietuviškos spaudos, ją platinti, burti skaitytojus, rėmė spaudos leidimą pinigais, korespondencijomis, surinkta tautosaka. Draugijai vadovaudavo komitetas, dažniausiai sudarytas iš pirmininko, knygininko, iždininko, sekretoriaus.
Viena aktyviausių Biržų krašte buvo „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimo“ draugija, susikūrusi apie 1893 metus Savučiuose. Ši draugija 1893 m. leido hektografuotą laikraštėlį „Palemonas“. Išėjo trys numeriai. (Išlikę ir saugomi Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Peterburge.) Draugijos veikloje dalyvavo daug žinomų to meto lietuvių tautinio atgimimo veikėjų - kunigas Adolfas Sabaliauskas - Žalia Rūta, kunigas Julijonas Lindė - Dobilas, knygnešiai Jurgis Bielinis bei Petras Avižonis ir kiti. Vienas iš draugijos kūrėjų buvo Povilas Jakubėnas, vėliau tapęs Biržų evangelikų reformatų kunigu, pedagogu, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi.
Iš visų tokių susivienijimų reikėtų išskirti Garšvių knygnešių draugiją. Ji įbuvo įsikūrusi Garšvių kaime, Panevėžio rajone. Draugijai vadovavo žymus kraštietis, knygnešys Jurgis Bielinis ir knygnešys Kazys Ūdra. Be jų, šios draugijos centrui priklausė dar 7 žmonės. Draugijos centras buvo ūkininko knygnešio Kazio Ūdros namuose. Čia nuolatos gyveno draugijos buhalteris Adomas Ladukas, dažnai apsistodavo Jurgis Bielinis, atvykdavo iš pasienio Antanas Bružas ir kiti žymūs draudžiamos literatūros platintojai. Su draugija bendradarbiavo 45 to meto knygų platintojai. Jie iš pasienio atvežtas knygas išvežiodavo po visą regioną, tarp jų ir Biržus. Per 10 savo gyvavimo metų draugija atgabeno į Lietuvą tūkstančius egzempliorių įvairaus profilio literatūros, periodikos, pristatydavo ją prenumeratoriams. Apie jos veiklos apimtį galima būtų spręsti vien iš to, kad į Rusijos valdžios rankas pateko apie 11 tūkst. draugijai priklausiusių egzempliorių įvairių leidinių, juos transportavo 3 arkliai ir 2 vežimai. Draudžiamos literatūros pristatymas buvo organizuotas nuo Tilžės iki Panevėžio ir toliau. Iš draugijos pristatomų elementorių daugelis tame krašte gimusių visuomenės veikėjų išmoko rašto, susipažino su literatūra, nukreipta prieš Rusijos okupacinę politiką, formavo savo pažiūras. Draugiją įskundus, ji 1895 metais likviduota. Jurgis Bielinis arešto išvengė, Kazys Ūdra buvo areštuotas, dvejus metus kalintas, po to penkeriems metams išsiųstas į tremtį.

Lietuviško žodžio byla

Paskutinį tašką ilgus metus užsitęsusioje lietuviškos spaudos draudimo istorijoje padėjo mūsų kraštiečio inžinieriaus Antano Macijausko laimėta byla Rusijos Senate. A. Macijauskas buvo kilęs iš Pasvaliečių kaimo. Baigęs Panevėžio šešiametę realinę mokyklą, mokslus tęsė Velikije Luki mieste esančioje 7-ių klasių realinėje mokykloje. Sėkmingai per metus baigęs septintą klasę, įstojo į Peterburgo technologijos institutą. Peterburge tuo metu vyko aktyvi lietuvių studentų veikla. A. Macijausko studijų metais Peterburge studijavo apie 100 studentų lietuvių, veikė nelegalios tautinės organizacijos. Didelę įtaką jaunojo lietuvio pažiūroms ir tolesniam gyvenimui turėjo bendravimas Peterburge su bibliografu ir etnografu Silvestru Baltramaičiu, varpininku, garsiu visuomenės veikėju, vėliau - signataru Jonu Vileišiu ir jo broliu inžinieriumi Petru Vileišiu. Tais metais prasidėjo A. Macijausko publicistinė veikla nelegaliai leidžiamuose laikraščiuose „Varpas“ ir „Ūkininkas“. Dalyvaudamas Peterburgo lietuvių veikloje, A. Macijauskas arčiau susipažino su kitais tautinio atgimimo lyderiais - Antanu Smetona, Andriumi Bulota, Steponu Kairiu, Povilu Višinskiu ir kitais.
Po penkerių metų studijų 1898 metais A. Macijauskas įgyja inžinieriaus mechaniko su statybininko teisėmis diplomą.
Kaip teigia knygos apie A. Macijauską autorius Vytautas Pocius, metai, praleisti Peterburge, subrandino A. Macijauską kaip kovotoją už lietuvių teises, suformavo jo politines pažiūras. Čia jis suprato, jog lietuvių kova su carizmu turi vykti per tautinį švietimą bei lietuviškos kultūros vystymą.
Po instituto baigimo Antanas ieško darbo Peterburge, nes Lietuvoje jam, kaip katalikui, gauti valdišką tarnybą neleidžia įstatymai. Be to, jis norėjo pabaigti dar studijų metais pradėtą Lietuviškai-latviško krašto žemėlapį. A. Macijauskas supranta, kad legaliai šį žemėlapį galima išleisti tik Peterburge, kur šiek tiek daugiau laisvės nei kituose Rusijos miestuose. Be to, Lietuviškai – latviško krašto žemėlapis yra kartografinis darbas, skirtas ne tik Lietuvai, bet ir Latvijai. Pagal 1880 metų caro įsaką moksliniuose darbuose buvo leidžiama lietuvių kalbai naudoti lotyniškas raides, jei spaudiniai nebus platinami Lietuvoje.
Didelio ir rimtos apimties Lietuvos krašto žemėlapio su lietuviškais pavadinimais nebuvo. A. Macijauskas atliko didelį darbą, atkurdamas lietuviškai surusintus geografinių vietovių vardus, turėjo išnagrinėti kartografinio mokslo pagrindus. Žemėlapyje panaudotos keturios kalbos, geografiniai pavadinimai - lietuvių ir latvių kalbomis. Žemėlapis išleistas 1900 metų vasarį 2000 egzempliorių tiražu.
A. Macijauskas suprato, kad kol žemėlapis platinamas už Lietuvos ribų, jokių pasekmių nebus. Tačiau kai jis pasieks Lietuvos gyventojus, gali kilti nemalonumų. Taip ir atsitiko. Praėjus aštuoniems mėnesiams po žemėlapio išleidimo, Vilniaus generalgubernatorius Vitalijus Trockis kreipiasi į Rusijos vidaus reikalų ministrą ir prašo konfiskuoti žemėlapį. Žandarai konfiskuoja dar neišplatintus 1186 žemėlapius, kainuojančius po 1 rublį.
A. Macijauskas, turėdamas patyrusių teisininkų paramą, Vyriausybės senate pateikia ieškinį dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Tačiau procesas turi ryškų politinį pobūdį ir tęsiasi iki 1902 metų. Senatas priėmė sprendimą A. Macijausko naudai, bet atsakovai padavė apeliaciją, kurios svarstymas užtruko iki1904 metų. Netrukus senatą pasiekė P. Višinskio byla dėl baudos už lietuviškų afišų platinimą Joniškyje. Ir šį kartą senato sprendimas buvo nedviprasmiškas - nėra juridinio pagrindo bausti žmones už lietuvių rašybą lotyniškomis raidėmis.
A. Macijausko bei P. Višinskio laimėtos bylos galutinai sugriovė juridinius pagrindus, kuriais rėmėsi spaudos draudimas. Be to, nesėkmingai vykstantis karas su Japonija reikalavo kuo mažau nusiteikusių prieš valdžią imperijos gyventojų. Todėl 1904 gegužės 7 dieną caras Nikolajus II oficialiai leido lietuvių rašte vartoti lotyniškas raides. Prasidėjo legalios spaudos ir švietimo era.
Spaudos draudimo laikotarpiu Mažojoje Lietuvoje buvo išleista 1830 pavadinimų Lietuvai skirtų knygų. Spaudos draudimo pradžioje 70 % jų sudarė religinė literatūra, vėliau daugėjo pasaulietinių knygų. XIX a. pabaigoje pasaulietinės knygos sudarė apie 70 % bendro knygų skaičiaus. Populiarios buvo maldaknygės, katekizmai, kurie, be tiesioginės paskirties, daraktorių mokyklose bei šeimose buvo naudojami ir kaip mokomosios knygos. Dėl to jos turėjo po 40 – 50 laidų bei didžiausius (20 000 – 30 000 egz.) tiražus. Nelegalios spaudos plitimą Lietuvoje rodo caro valdžios sulaikytų leidinių skaičius. Vien 1891 – 1903 m. buvo konfiskuota apie 200 000 egz. spaudinių. Palyginus su visais tuo laikotarpiu išleistais lietuviškos spaudos leidiniais, konfiskuotieji tesudarė 6 – 8%, taigi absoliuti dauguma leidžiamos Lietuvai spaudos pasiekdavo adresatą.
„Lietuvos kaimas niekada nebuvo toks tamsus ir neraštingas, kaip aprašoma sovietiniuose vadovėliuose. Lietuviška knyga ant sodiečio stalo visada buvo šalia duonos abišalės“, - sako žurnalistas ir rašytojas Romas Sadauskas.


Antanas Vaičeliūnas
2017-02-28

 

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt