Vabalninke - lenta savanoriams atminti

Paskelbta: Trečiadienis, 18 Balandis 2018

 Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Rugpjūčio 15-ąją šventiškai nusiteikę žmonės rinkosi į Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią bei Žolinės aikštę, kur buvo atidengta atminimo lenta krašto savanoriams kūrėjams.

Antradienį vabalninkiečiai ir gausūs svečiai rinkosi į titulinius bažnyčios atlaidus. Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę, arba Žolinę, vabalninkiečiai mini jubiliejų fone. Vabalninko bažnyčia švenčia dvigubą jubiliejų. Šiais metais sukanka 400 metų, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis veikėjas Jeronimas Valavičius prie Vabalninko dvaro pastatė medinę vienabokštę bažnyčią ir jai dovanojo Mieliūnų kaimą. Be to, dvare klebonui buvo skirti 2 valakai žemės. Prieš 200 metų klebonas kanauninkas A. Smalinavičius baigė statyti dabartinę klasicistinių ir neobarokinių formų mūrinę bažnyčią. Abiejų pasaulinių karų vėtrų daužyta ir gadinta, parapijos žmonių rūpesčiu kaskart suremontuota, praėjusį antradienį bažnyčia sunkiai talpino visus susirinkusius. Iškilmingas šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, jam talkino kitų parapijų kunigai. „Net Biržuose per šventes į bažnyčią tiek žmonių nesusirenka,“- šiek tie pavydžiai pastebėjo į šventę atvykę biržiečiai.
Pasibaigus Mišioms, žmonės pabiro į šventorių. Čia vyskupas J. Kauneckas pašventino greta varpinės iškilusį tautodailininko Vido Jatulevičiaus sukurtą ąžuolinį kryžių, skirtą bažnyčios 400 metų jubiliejui. Šis kryžius yra šviesaus atminimo mecenatės Janinos Černiauskaitės-Kuncevičienės dovana tėviškės bažnyčiai.
Kryžiaus autorius V. Jatulevičius buvo lakoniškas: „Tegul šis kryžius saugo parapiją ir jos žmones nuo visokių negandų.“
Vyskupas emeritas J. Kauneckas pakvietė susirinkusiuosius nesiskirstyti, o drauge eiti į Žolinės aikštę, kur bus atidengta atminimo lenta Vabalninko valsčiaus Nepriklausomybės kovų savanoriams.

Čia buvo kelio pradžia

Žolinės aikštėje pastatytą savanorių atminimo lentą dengė baltas lietuviškais raštais austas lino rankšluostis, su gėlių puokštėmis sustojo tautiniais drabužiais apsirengęs jaunimas. Greta rikiuotėje stovėjo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės Biržų 509-osios lengvosios pėstininkų kuopos kariai, atvykę pagerbti savo vyresniųjų ginklo brolių atminimo. Simboliška, kad paminklinė lenta iškilo Žolinės aikštėje. Pasak Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo nario Algirdo Garbausko, būtent čia, tuometinėje turgaus aikštėje, pagrindinis vabalninkiečių kovos už nepriklausomybę organizatorius ir vadovas Bernardas Sakalauskas 1919 metų kovo 30 dieną pakvietė vyrus imtis ginklo. Jau pirmą dieną susidarė 10 savanorių grupė, vėliau išaugusi į daugiau kaip 50 kovotojų turėjusį Vabalninko partizanų būrį.
Nuskambėjo valstybės himnas. Renginio vedėja, Vabalninko kultūros namų kultūrinės veiklos organizatorė Domilė Sribikienė sakė, kad jai į atmintį įstrigo vienos savanorio anūkės žodžiai: „Jų vaikai ir anūkai, rankiodami po kruopelytę iššvaistytą brangiausią mūsų tautos valstybingumo ir jo kūrėjų istoriją, stengiasi išsaugoti savo senelių ir tėvų atminimą, nes patriotizmas, meilė Lietuvai, tėvynei mūsų, yra įrašytas mūsų visų genuose.“
Skambant susirinkusiųjų plojimams, savanorių atminimo lentą atidengė šios akcijos sumanytojas žurnalistas Vilius Kavaliauskas bei Vabalninko seniūnė Lilija Vaitiekūnienė.

Kad išliktų atmintyje ir širdyse

„Daug kur Lietuvoje šios lentos tvirtinamos prie bažnyčių sienų, daug kur - šventoriuose. Čia lenta pastatyta aikštėje, bet ši aikštė turi šventą - Žolinės - pavadinimą. Tegul ši atminimo vieta primena, kaip mūsų broliai ir seserys aukojosi už tėvynės laisvę, tegul primena mums, kad ir mes turime spinduliuoti meile tėvynei, kad ir mes privalome kovoti už teisingumą, ginti laisvę, o jei reikės, atiduoti gyvybę už laisvę ir tikėjimą. Teapšviečia tas atminimas mūsų protus, kad visada kovotume už laisvę, tiesą, tikėjimą, meilę,“ - kalbėjo vyskupas emeritas J. Kauneckas, šventinęs paminklą. „Kad išliktų atmintyje ir širdyse,“ - sakė D. Sribikienė, prieš perskaitydama atminimo lentoje iškaltas savanorių pavardes ir vardus. Karių atminimą renginio dalyviai pagerbė tylos minute, uždegė atminimo žvakutes.

Apie mūsų gyvenimo įprasminimą

Apie tai, kaip svarbu įprasminti savanorių atminimą, jų žygių reikšmę tuometinės valstybės kūrimui kalbėjo Biržų savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas, Seimo nariai Viktoras Rinkevičius ir Audrys Šimas. Vicemerė Irutė Varzienė sakė, jog ši diena sujungia ir įprasmina pagrindinius dalykus, už ko laikosi žmogaus gyvenimas. „Tai Dievas ir šita lenta, kuri žiūri į bažnyčią. Tai yra laisvė, tai yra valstybė, tai yra tėvynė. Tai yra dalykai, kurie mus visus jungia ir suvienija, stiprina ir laiko. Džiaugiuosi, kad 1918-1920 metų Nepriklausomybės kovų istorija nebėra bevardė. Ji tik tada tampa tikra istorija, kai mes ją suasmeniname. Ir būtent pavardės atminimo lentose yra ta suasmeninta istorija, kurią vėliau priglaudžia giminės, šeimos, nes tai yra konkretūs žmonės“, - kalbėjo mero pavaduotoja.
„Lietuva – labai didelis kraštas. Kol pervažiuoji ją nuo pietų iki šiaurės, ji atrodo didelė didelė valstybė. Kai pagalvoji, kiek reikėjo žmonių, kad apgintų tą valstybę, kad ją iš krašto padarytų valstybe. Šie akmenyje išvardinti žmonės nėra tik pavardės, tai konkretūs žmonės su konkrečiais gyvenimais. Jei mes tuos žmones pagerbiame, galbūt kada nors kas nors pagerbs ir mus. Reikia daryti tuos darbus, kurie išlieka ilgam – arba juos kalti akmenyje, arba padėti kitam žmogui, kad jis per savo vaikus, anūkus išsaugotų tą gerą darbą ilgiems metams. Aš manau, kad mūsų visų geri darbai pergyvens mus. Mes turime dirbti, mes privalome ką nors po savęs palikti. Palikime darbus, meilę, kokį nors pėdsaką, štai tokį mūsų artimųjų įvardinimą,“- sakė žurnalistas V. Kavaliauskas.
Trimis šūvių salvėmis 1918-1920 metų savanoriams pagarbą atidavė dabartiniai savanoriai - Krašto apsaugos savanorių pajėgų Biržų 509-osios lengvosios pėstininkų kuopos kariai.

Lenta - visų savanorių atminčiai

Vabalninko valsčius Lietuvai davė gausų būrį žmonių, pasiryžusių ginti jos nepriklausomybę su ginklu rankose. Granito lentoje iškalta 51 pavardė, tarp jų - 5 vyrai, apdovanoti Vyčio kryžiumi. Tai toli gražu ne visi, kurie prieš šimtą metų išėjo kariauti už dar kaip reikiant nesusikūrusią lietuvišką valstybę, kurią jau reikėjo ginklu ginti nuo išorės ir vidaus priešų. Lentoje įamžinti tik tie, kuriems savanorio kūrėjo statusą pripažino 1928-1940 metais veikusi Karių savanorių komisija. Šie žmonės buvo apdovanoti 1928 metais įsteigtu Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, jiems valstybė skyrė žemės. Deja, kaip pripažįsta muziejininkai bei Nepriklausomybės kovų savanorių atminimo įamžinimo iniciatyvos autorius žurnalistas V. Kavaliauskas, kito kelio tiesiog neliko. Dokumentais pagrįstas ir Karių savanorių komisijos patvirtintas savanorio statusas praėjus kone šimtui metų liko vieninteliu įrodymu, kad šie žmonės tikrai buvo savanoriai. Tačiau, anot V. Kavaliausko, pagerbdami juos, privalome prisiminti visus vyrus, išėjusius į karą savanoriais, bet dėl įvairiausių priežasčių savanorio statuso negavusius.

Savanorio kelias

Atminimo lentoje iškaltos penkių Vyčio kryžiumi apdovanotų iš Vabalninko krašto kilusių savanorių pavardės - tai Alfonsas Baniulis, Felicijonas Gesevičius, Stasys Krukauskas, Antanas Petrikėnas bei Dominykas Jėčys. Prie Dominyko Jėčio iškalta gimimo ir mirties data bei apdovanojimas - Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius. Prieš kelias dienas, rugpjūčio 11-ąją, sukako 70 metų, kai žuvo Dominykas Jėčys –Ąžuolis, Pietų Lietuvos partizanų srities ir Dainavos apygardos vadas. Kilęs iš Vabalninko valsčiaus Medžiūnų kaimo kaip savanoris dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Baigęs Karo mokyklą tarnavo įvairiuose daliniuose. 1925 metais buvo perkeltas į Lietuvos šaulių sąjungą, vadovavo įvairių miestų šaulių rinktinėms. 1928 metais jam suteiktas kapitono laipsnis. Sovietams okupavus Lietuvą, perkeltas į Seinių komendantūrą, vėliau iš karinės tarnybos pasitraukė, slapstėsi.
1944 m. pavasarį, generolui P. Plechavičiui įkūrus Lietuvos vietinę rinktinę, D. Jėčys paskirtas šios rinktinės dalinio vadu Alytuje. 1945 metų balandžio–gegužės mėnesį užmezgė ryšį su Alytaus apskrities šiaurinėje dalyje veikusiomis partizanų grupėmis, o birželio mėnesį Punios šile bendrame pasitarime su Dzūkijoje veikusių „Margio“, „Vaidoto“, „Kęstučio“ ir „Geležinio vilko“ partizanų grupių vadais įkūrė „Dzūkų“ rinktinę ir buvo išrinktas jos vadu. 1946 metų gegužės 15 dieną partizanų apygarda pavadinta „Dainavos“ vardu. D. Jėčys daug darbavosi kurdamas apygardą ir įvesdamas joje karinę drausmę. Buvo griežtas, reiklus ir pareigingas, bet kartu linksmas, turėjo gerą humoro jausmą.
1947 metų rugpjūčio 11 dieną MGB kariuomenė apsupo apygardos štabo bunkerį Punios šile. Kautynės truko apie pusantros valandos, apygardos vadas kapitonas D. Jėčys-Ąžuolis ir dar 3 partizanų vadai žuvo.
Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 metų gegužės 19 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis, 1998 m. lapkričio 18 d. dekretu po mirties jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius).


Antanas Vaičeliūnas
2017-08-19

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt