„Saulės“ šviesos nutviekstas kraštas (I)

Paskelbta: Ketvirtadienis, 19 Balandis 2018

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Po keleto dienų Biržų „Saulės“ gimnazija minės savo įkūrimo šimtmetį. Vos porą metų jaunesnė už pirmąsias lietuviškas gimnazijas, trimis mėnesiais vyresnė už nepriklausomą Lietuvos valstybę, išlaikiusi vidurinės mokyklos statusą ir sovietmečio negandose, ši gimnazija ir toliau lieka švietimo sistemos flagmanu Biržų mieste.
 
Panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, Didžiojo Vilniaus Seimo raginimai kurti lietuviškas mokyklas ir auklėti jaunimą tautine dvasia, leidimas kurti švietimo draugijas XX amžiaus pradžioje stipriai pagyvino lietuviškos kultūrinės ir švietimo aplinkos vystymąsi. Kūrėsi įvairios draugijos, būreliai, steigėsi lietuviškos mokyklos. Suprantama, rusų valdžia ne tik nepadėjo tokioms mokykloms, bet jų steigimąsi visaip varžė, tad steigti mokyklas teko vien visuomenės pastangomis ir lėšomis. Šioje veikloje didelį aktyvumą rodė lietuviška dvasininkija, pelniusi didelį autoritetą ir žmonių pasitikėjimą. 1906-1912 metais buvo įkurtos „Žiburio“, „Saulės“, „Ryto“ ir kitos švietimo draugijos.

Reikšminga „Saulės“ draugijos veikla

1906 metų birželio 25 d. Kauno gubernijos gubernatorius P. Veriovkinas patvirtino „Saulės“ draugijos pirmuosius įstatus. Kunigai K. Olšauskas, P. Januševičius, pasauliečiai A. Laumianskis, pedagogas T. Žilinskas, gydytojas R. Šliūpas, vargonų meistras J. Garalevičius ir buvo draugijos steigėjai. Vėliau jau papildytuose draugijos įstatuose buvo nurodytas draugijos tikslas: „Platinti apšvietimą ant pamato katalikų tikėjimo tarp lietuvių gubernijoje“. Pradėjusi veiklą, draugija atkreipė dėmesį į didžiulį lietuvių mokytojų trūkumą ir ėmėsi rengti mokytojus lietuviškoms mokykloms. Draugija neapsiribojo vien mokytojų ruošimu. Ji įvairiose vietose organizavo savo skyrius - 1913 metais draugija turėjo 63 skyrius, 3372 narius. Draugijos skyriai steigė pradines mokyklas, sekmadieninius ir vakarinius kursus suaugusiems, bibliotekas, skaityklas, knygynus, vaikų darželius ir kitas švietimo įstaigas. Ypač ji daug nuveikė steigiant įvairaus tipo švietimo įstaigas Kauno gubernijoje. 1906–1914 m. įsteigta 62 pradinės mokyklos ir kursai suaugusiems, juose dirbo 42 mokytojai, čia mokėsi daugiau kaip 1500 mokinių. Draugija organizavo ir vakarus, vaidinimus bei kitus renginius. Šis darbas buvo vienintelė tautinė kultūrinė programa Lietuvos kaimo žmonėms. Tai žadino kaimo žmonių nacionalinę savimonę ir padėjo jiems įsitraukti į visuomeninį gyvenimą.
1916–1918 m. draugija įsteigė gimnazijas Kaune, Telšiuose ir progimnazijas Biržuose, Kupiškyje, Zarasuose, Jurbarke, Ramygaloje, Rokiškyje, Šeduvoje, Utenoje, Žagarėje.
Atkūrus nepriklausomybę, draugija dar kurį laiką išlaikė savo pozicijas, steigė ir naujas mokyklas. Valstybė, siekdama daryti įtaką švietimo sistemai, po truputį perimdavo savo žinion privačias, ypač katalikiškas, mokyklas, vis mažiau materialiai rėmė draugijai priklausančias mokyklas. Draugija, nebegalėdama išlaikyti mokyklų, pati jų atsisakydavo. 1940 metais bolševikams užgrobus Lietuvą švietimo draugija „Saulė“ buvo paleista.
„Saulės“ draugija turėjo didžiulę reikšmę rengiant nacionalinius mokytojų kadrus, sukūrė tankiausią pradinių mokyklų tinklą, įsteigė daugiausia gimnazijų ir progimnazijų. „Saulės“ mokyklų auklėjimo programa buvo suderinta su katalikų bažnyčios tikslais, mokyklas prižiūrėjo bažnytinė vadovybė. Nepriklausomybės laikotarpiu draugijos mokyklų darbas vyko pagal Švietimo ministerijos nustatytas mokymo programas.
„Saulės“ draugija atliko svarbų vaidmenį švietimo raidoje, lietuviškumu-patriotiškumu ir katalikišku auklėjimu yra labai nusipelniusi lietuvių tautai ir valstybei. Ji dešimtmečiu paspartino švietimo raidą Lietuvoje.

Biržų „Saulės“ draugija

Biržų gimnazija gimė toje „Saulės“ draugijos kuriamų aukštesniųjų mokyklų bangoje. Mokytojas Jurgis Kutra rašė: „1917 metų spalio mėn. 4 d. Biržuose įsisteigia tam tikras Komitetas, į kurį įeina kunigas Kazimieras Rimkevičius, kunigas Juozas Janilionis ir Adomas Ramašauskas. Tas Komitetas pasivadina „Saulės“ draugijos Biržų skyriumi. Šio Komiteto svarbiausias uždavinys įsteigti Biržuose aukštesniąją mokyklą.“ Akivaizdu, jog minėtas Komitetas neatsirado per vieną naktį. Viena vertus, „Saulės“ draugijos veiklos pėdsakų randama krašto pradinių mokyklų steigimo istorijoje. Ne paskutinėje vietoje yra ir tas faktas, kad vienas iš „Saulės“ draugijos kūrėjų, prelatas profesorius Povilas Januševičius buvo kilęs iš Biržų, miesto visuomeniniame gyvenime aktyviai dalyvavo Januševičių šeimos nariai. Per šį žmogų steigėjai tikėjosi gauti dalį reikalingų mokyklos veiklai lėšų. Apie tai prisiminimuose mini ir J. Kutra: „... pralotas Povilas Januševičius dalį lėšų pažada išrūpinti ir iš „Saulės“ draugijos“.
Nereikia pamiršti, kad Biržuose iki karo veikė keturklasė aukštesnioji pradžios mokykla, buvo pakankamai aukštesnio mokslo norinčių siekti jaunų žmonių.

Komiteto narys

Lietuviškumo dvasią palaikančių kunigų K. Rimkevičiaus ir J. Janilionio, išsilavinusių to meto žmonių, veikla švietimo vystymo linkme suprantama. Tačiau į kuriamą komitetą turbūt neatsitiktinai buvo pakviestas pasaulietis A. Ramašauskas. Tai turėjo būti žmogus, neabejingas švietimui, tautiniam judėjimui, turintis autoritetą vietos visuomenėje.
Apie šį žmogų liko tik pluoštas prisiminimų, kuriuos gyvenimo saulėlydyje parašė jauniausioji A. Ramašausko dukra Sabina Ramašauskaitė-Bieliukienė-Karosienė. Gimusi Biržuose 1912 metais, ji 1931 metais baigė tėvo kurtą Biržų gimnaziją. Vėliau moteris studijavo Vilniaus universiteto Gamtos fakultete, tapo mokslininke, dirbo Lietuvos MA Biologijos institute. 2003 metais apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų gelbėjimą karo metais.
Štai ką ji 1989 metais užrašė atsiminimuose apie savo tėvą (moteris savo giminę vadina Romašauskais): „Adomas - Julijonas Romašauskas gimė Biržuose 1867 metų birželio 14 dieną miestelėno Adomo Romašausko (1831 - 1869, Biržuose) ir Rozalijos iš Balbierių, Kazimiero d. (g. 1835 m. Daumėnų k.). Jo tėvai, t. y. mano seneliai, turėjo Biržuose bažnytinei jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje sklypą su trobesiais Vilniaus g. ir žemės Biržų miesto laukuose.... Gimus sūnui, tėvas, t. y. mano senelis, pasodino ąžuoliuką, kuris ir šiandien auga prie šaligatvio Vilniaus g. ir ženklina buvusios Romašauskų sodybos vietą... A. Romašauskas baigė Biržų miesto dviklasę mokyklą. Turėjo gražų braižą, rašė kaligrafiškai. Dvidešimtmetis jaunuolis stojo tarnauti Biržų apskrities tardytojo sekretoriumi. tardymo reikalais dažnai tekdavo išvykti į kaimus, susitikti su kaimiečiais lietuviais (tardytojas buvo rusas) ir sekretorius gerai pramoko šnekamąją lietuvių kalbą.
<... > Mūsų tėvas Adomas Romašauskas buvo apsišvietęs, išprusęs žmogus. Labai domėjosi knygomis, mėgo skaityti - skaitydavo net valgydamas. Draugavo su Biržų katalikų bažnyčios vikaru Kazimieru Rimkevičiumi, ir, matyt, šio įtakojamas, nežiūrint, kad buvo caro įstaigos tarnautojas, pirko ir skaitė lietuviškas knygas, leidinius. Pamenu, mūsų 1918 m. sudegusio namo svetainėje spintoje ir stalo stalčiuose buvo daug knygų knygučių ir laikraščių.... Tėvas dalyvavo mėgėjų vaidintojų būrelyje. Motina yra pasakojusi, kad tėvas vaidindavęs ir ji, atitekėjusi į Biržus, matė tuos vaidinimus, kurie jai teikė nemaža džiaugsmo. Su vaidinimais išvykdavę ir į aplinkinius kaimus.
<... > Tėvas bičiuliavosi su „Kalevalos“ vertėju, rašytoju kun. Adolfu Sabaliausku - Žalia Rūta (1873 - 1950). Jis, rodos, tada kunigavo Papily. Tartum per miglą matau, kaip kun. A. Sabaliauskas, liesokas, ilgu kunigo rūbu apsivilkęs, tempia su tėvu toliau nuo gaisro į galudaržę spalvotus avilius. Tėvas buvo geras bitininkas, turėjo apie 20 avilių bičių...
<... > Tėvas buvo atbundančios Lietuvos patriotas. 1919 ar 1920 m., sėdėdamas su dviem mažom mergaitėm (vyresnieji vaikai visi dar buvo Rusijoje) prie degėsių krūvos, besikuriančios nepriklausomos Lietuvos iždui nuo rankos numovęs atidavė savo vestuvinį žiedą ir iš gaisro išgelbėtą sidabrinį įdėklą stiklinei.
Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių ir latvių kalbas. Motina vis ragino mokyti dukras rusų ir lenkų kalbas. Tėvas buvo blogas pranašas – atsakydavo - „tegu mokosi tas kalbas, kurias moko gimnazijoje“ (mokėmės anglų, vokiečių ir lotynų). Rusų kalba „be ateities“...“
<... > Gerbė mokytus žmones ir pažįstamą jaunimą ragino mokytis, sakydavo, kad mokyti žmonės Lietuvai būsią labai reikalingi..... Tėvas labai džiaugėsi, kad dukra Regina, pamokomis pasirinkusi kiek pinigų, baigusi gimnaziją, ketino važiuoti į Kauną studijuoti. Deja, tėvas dukrų studenčių nebematė...
<... > Tėvas buvo mėgiamas žmogus. Gražiai sugyveno su pažįstamais, kaimynais... Jau po tėvo mirties, 1931 m., baigusi gimnaziją, sutikau pašto viršininką A. Plepį. Pasiteiravo, kaip gyvenu, ką veiksiu. Pasakiau, kad noriai eičiau kur nors tarnauti į kokią nors raštinę, bet kad tokių tarnybų Biržuose nėra. „O, kaip aš norėčiau padėti Adomo dukrai! Bet šiuo metu ir pas mus pašte nėra laisvos jokios vietelės“, - kalbėjo reformatas Mykolas Plepys, kataliko Adomo Romašausko dukrai. Tai rodo, kad santykiai tarp žmonių priklauso nuo jų asmenybių, o ne nuo religijų ar įsitikinimų“.

Pirmieji gimnazijos žingsniai

Komitetas kreipėsi į aukštesniąją okupacinę vokiečių valdžią, prašydamas leisti įsteigti Biržuose gimnaziją. Sudaromas siūlomų mokytojų bei mokyklą administruojančių žmonių sąrašas, nustatomos jiems algos. Lapkričio mėnesį šaukiamas visuotinis „Saulės“ draugijos Biržų skyriaus susirinkimas. Susirinkimas patvirtina susikūrusį Komitetą ir papildo jį naujais nariais. Į Komitetą papildomai išrenkami Jonas Sprindys, Jonas Januševičius, Antanas Kaziliūnas ir Povilas Murelis. Susirinkimas patvirtina ir mokytojų sąrašą. „Butas mokyklai parenkamas Dirvono (dabartinėje Vytauto) gatvėje, Lurjes namuose, antrame aukšte. Vietos komendantas majoras Holtz vietą užleidžia ir pažada atiduoti mokyklai užsilikusį buv. Biržų aukštesniosios pradžios mokyklos inventorių“, - rašoma J. Kutros prisiminimuoseLapkričio 5 dieną organizuojami stojamieji egzaminai. Priimami mokiniai iki 20 metų amžiaus, išimties keliu ir vyresni. Iš viso įstoja 110 pirmųjų gimnazistų.
Mokslo metų pradžia nukeliama į lapkričio 20 dieną, nes vis nėra vokiečių valdžios leidimo. Leidimas nesulaukiamas ir tai dienai, todėl komitetas kreipėsi į Biržų apskrities kreishauptmaną Losleiną (Löslein) leisti atidaryti mokyklą ir nesulaukus leidimo. Pastarasis sutinka. Šai kaip gimnazijos atdarymo šventę aprašė pedagogas, vėliau gimnazijos vicedirektorius J. Kutra: „Lapkričio mėn. 20 dieną gimnazijos atidarymo šventė. Katalikų ir ev. reformatų bažnyčiose iškilmingos pamaldos. Po pamaldų šventės dalyviai renkasi į gimnazijos išpuoštą salę. Prasideda aktas. Į susirinkusiuosius pirmutinis prabilsta „Saulės“ skyriaus pirmininkas kun. Rimkevičius. Jis kalba apie mokyklos uždavinius, mokytojų ir mokinių pareigas ir mokslo reikšmę pavieniam asmeniui ir visai tautai. Baigdamas savo kalbą, padėkoja vokiečių vyriausybei už tai, kad ji leido lietuviams įsteigti Biržuose tautinę mokyklą. Jam atsakydamas Kreishauptmanas Löslein pabrėžia, kad mokyklos tikslas yra žmonių kultūrinimas, bet ne vokietinimas.... Pagaliau vedėja Likevičiūtė perskaito priimtuosius mokinius ir nurodo jiems jų pareigas.... Taip pasibaigia gimnazijos atidarymo šventė. Prasideda kasdieninis jos darbas.“
O tas darbas buvo toli gražu ne lengvas ir paprastas. Mokinių amžius svyravo nuo 10 iki 20 metų, trūko tinkamų vadovėlių, praktiškai nebuvo mokymo priemonių ar lietuviškos mokslo terminologijos.
1918 metais, pradėjus lietuviams grįžti iš Rusijos, atsiranda naujų mokytojų. Metų pabaigoje vokiečiai iš Biržų pasitraukia, valdžia pereina į lietuviško Apskrities Komiteto rankas. Tačiau politinės valdžios tais metais dažnai keičiasi. Valdžią 1918 metų gruodžio 30 dieną perėmė kairieji socialistai revoliucionieriai - eserai, vadovaujami Albino Iešmantos, juos netrukus pakeičia tikrieji bolševikai. Kiekviena valdžia bando daryti kokias nors reformas ir gimnazijos darbe. Normaliam darbui trukdė ir dažni ginkluoti bolševikų ir partizanų susirėmimai, neretai buvo šaudoma po gimnazijos patalpos langais.

Į Švietimo ministerijos rankas

1919 metų vasarą, išvijus bolševikus, Biržuose įsigali lietuviška valdžia. Dabar kyla klausimas, kas toliau rūpinsis gimnazijos išlaikymu – „Saulės“ draugija, vietos savivaldybė ar Švietimo ministerija. Nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė, ne paskutinėje vietoje ginčuose buvo tikėjimo ir tautybės dalykai. Galiausiai po ilgų derybų sutarta kreiptis į Švietimo ministeriją, kad gimnazija taptų valstybine. Ministerija sutiko tik dalinai padėti, skyrusi lėšas darbuotojų algoms. Patalpomis, jų šildymu, inventoriumi ir mokymo priemonėmis rūpinasi Biržų Apskrities Valdyba. Gimnazija plečiasi, kasmet prisideda po vieną, dvi klases. 1923 metais išleidžiama pirmoji laida. Egzaminus išlaiko ir brandos atestatus gauna 12 gimnazistų: 8 vaikinai ir 4 merginos.
Vis tik apskrities valdybai gimnazijos išlaikymas buvo pernelyg didelė finansinė našta, todėl vėl prašoma ją perimti Švietimo ministerijos žinion. Ministerija sutinka ir nuo 1924 metų sausio 1 dienos gimnazija tampa valstybine.

Rūmų statybos vargai

Neturėdama savo rūmų, gimnazija mieste nuomojo patalpas keturiose vietose: Jansonų name (pašto pastatas) užėmė visą antrą aukštą ir dvi klasės buvo įsikūrusios trečiajame, taip pat po antrąjį aukštą Š. Kaco namuose, V. Šimkevičiaus ir J. Kaziūno namuose. Be to, gimnazijai priklausė ir miesto rotušės antrasis aukštas. Naujame rotušės pastate sąlygos dirbti buvo neblogos, o kitos nuomojamos patalpos nebuvo pritaikytos mokyklai - žemi, tamsūs kambariai, be koridorių, nebuvo kiemų ar aikštelių mokiniams pajudėti. Ne veltui kai kuriuos nuomojamus butus mokiniai vadino „vištidėmis“. Savo pastato neturėjo ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusi pradžios mokykla. Jau tuomet buvo daromi žygiai mokyklai statyti. Grafas Tiškevičius dovanojo vieną hektarą žemės ir reikalingą kiekį medienos. Rūmų statybai buvo sudarytas komitetas, kuris rinko aukas, parūpino statyboms reikalingų akmenų.
Išaugus gimnazijai, buvęs komiteto pirmininkas superintendentas Povilas Jakubėnas organizuoja draugiją gimnazijos rūmams statyti. Į draugijos valdybą išrenkami notaras Bronius Kasperavičius, daktaras Jokūbas Mikelėnas, agronomas Ignas Šidlauskas, daktaras Jonas Šliūpas, T. Tabakinas, J. Kutra, P. Baltušis ir M. Dorfanas. Draugija veikė trejus metus, organizavo narius, rinko aukas Lietuvoje ir Amerikoje, bandė įtikinti tuometinę šalies valdžią rūmų statybos būtinumu. Draugija parengė net keturis statybos planus, iš kurių tinkamiausiu pripažintas inžinieriaus R. Steikūno. Pagal šį projektą rūmai turėjo būti 3 aukštų ir turėti apie 60 kambarių. Rūmų pastatymas būtų atsiėjęs per milijoną litų. Akivaizdu, be valstybės pagalbos toks projektas nebuvo įmanomas.
Perėmus 1924 metais „Saulės“ gimnaziją Švietimo ministerijai, draugija savo veiklą nutraukė. Jos veikla nenuėjo veltui - buvo paskleista žinia, išpopuliarintas rūmų statybos klausimas, dėl to ne kartą kalbėta tiek ministerijoje, tiek Seime.
Rūmų statybos klausimas vėl atsinaujino 1929 metais, vėl atkurta statybos reikalais besirūpinanti draugija. Inžinieriaus R. Steikūno plano, kaip pernelyg brangaus, atsisakyta. Naują projektą paruošti kviečiamas architektas Vytautas Landsbergis–Žemkalnis.
1930 metų valstybės biudžete skiriamos lėšos Biržų gimnazijos rūmams statyti, statybą imasi kuruoti pati Švietimo ministerija. Uždavinys V. Landsbergiui–Žemkalniui teko nelengvas, nes rūmai turėjo atitikti to meto modernios mokyklos reikalavimus, talpinti 400-500 mokinių ir biudžetas būtų apie 400 000 litų. Iš kelių paruoštų projekto variantų buvo pasirinktas pats kukliausias. Tiesa, vėliau jis buvo šiek tiek koreguotas, padidinant ir praplečiant kai kurias patalpas.
Statybos rangos sutartis su rangovais broliais D. ir G. Ilgovskiais pasirašyta 1930 metų birželio mėn. 18 dieną, o 30 dieną jau prasidėjo žemės darbai. Liepos 20 dieną iškilmingai pašventintas kertinis akmuo. Statybos vyko 1930-1931 metais, technine priežiūra rūpinosi architektas V. Landsbergis-Žemkalnis.


Antanas Vaičeliūnas
2017-11-14

Nuotraukos – iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ rinkinių

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt