„Saulės“ šviesos nutviekstas kraštas (II)

Paskelbta: Ketvirtadienis, 19 Balandis 2018

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

Rūmų atidarymas

1931 metų vasara biržiečiams tikrai buvo įsimintina. Birželio mėnesį piliakalnyje, priešais rūmų griuvėsius, atidengtas paminklas kunigaikščiui Jonušui Radvilai. Atidaryme dalyvavo daug garbių svečių, Pirmojo husaro pulko kariai.
Rugsėjo mėnesio 13 dieną buvo du dideli įvykiai - atidengtas ir pašventintas paminklas Žuvusiems dėl Lietuvos Nepriklausomybės bei iškilmingai atidaryti naujieji gimnazijos rūmai. Kaip prisiminimuose rašė tuometinis gimnazijos direktorius Antanas Juška, kone visos dienos prieš šventę buvo lietingos. Išgyventa, kad negalės atvažiuoti iš Kauno aukšti svečiai, dėl to nukentės visos iškilmės. Iš tiesų prezidentas Antanas Smetona į gimnazijos rūmų atidarymą neatvyko, Vyriausybei atstovavo vienintelis švietimo ministras biržietis Konstantinas Šakenis. Pirmiausia buvo atidengtas ir pašventintas paminklas Žuvusiems dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Paminklą atidengė ministras K. Šakenis. Po šventinimų ir iškilmingų kalbų visi pasuko į gimnaziją. Čia ministras pasakė kalbą, apžiūrėjo rūmus, stebėjo gimnazijos sportininkų pasirodymus. Vakare gimnazijos salėje vyko koncertas ir pasilinksminimas.
Gimnazijai 1934 metais buvo suteiktas Antano Smetonos vardas. Po 1940 metų okupacijos mokykla pavadinta Juliaus Janonio vardu, vėliau vėl vadinosi valstybine gimnazija. J. Janonio vardas vidurinei mokyklai grįžo 1956 metais, taip vadinosi ir 1959 metais čia įkurta vidurinė internatinė mokykla.
1995 metais mokyklai sugrąžintas „Saulės“ vardas, o nuo 1998 metų atgautas ir gimnazijos statusas.

Švietimo ir kultūrinės veiklos centras

Tačiau ne pavadinimai, statusas ar pastatai lemia esmę. Tarpukario Biržuose gimnazija neabejotinai buvo stipriausias intelektualinio potencialo centras krašte. Čia telkėsi geriausi pedagogai bei motyvuotas, išsilavinimo ir žinių norintis siekti jaunimas. Gimnazija davė ne tik mokslo žinių, bet ir gyvenimo būdo bei elgsenos sampratą. Buvę gimnazistai atsiminimuose rašo ne tik apie mokytojų vestas pamokas, bet ir apie auklėjamąjį darbą už klasės ribų. „Pro kitus mokytojus buvo galima praeiti ir nenukėlus kepurės, o pro V. Januškevičių nė nemėgink. Jis iš tolo pamato net kiekvieną pirmaklasį gimnazistiška kepure, ir jo veide atsiranda maloni šypsena. Tartum pats didžiausias malonumas būtų po tiek nesimatymo dienų jį sutikti. Pirmam pasveikinti šį visada pasitempusį mokytoją mokiniui niekada nepavykdavo. Iki susitikimo likus dar kokiems penkiems žingsniams, jis pirmutinis nuvoždavo skrybėlę, palenkdavo galvą ir apdovanodavo mokinuką tokia šypsena, jog atrodydavo, kad tik šito vaikinuko jo tvarkingoje kasdienybėje iki šiol dar trūko... Ar ne pravartu iš jo pasimokyti tiems mokytojams, kurie skundžiasi nemandagiais mokiniais?“ - rašė 1940 metų laidos gimnazistas Vytautas Vajega, pats pasirinkęs pedagogo kelią. Ideologiniu pagrindu jaunimas nebuvo vienalytis - veikė kairiąsias idėjas propaguojantys aušrininkai, vėliau pasivadinę „Spindulio“ moksleivių organizacija. Dalis mokytojų taip pat laikėsi socialistinių pažiūrų. Dešinei pusei atstovavo ateitininkai, siekiantys sujungti tautiškas ir katalikiškas vertybes, pirmenybę teikdami katalikybei. Mokinių draugijos leido savo pačių redaguojamus laikraštėlius ar žurnalus, kuriuose polemizavo su oponentais, dėstė mintis ir siekius.
Nežiūrint ideologinių požiūrių skirtumų, gimnazija daugumai savo auklėtinių suformavo ir įskiepijo tas bendražmogiškąsias vertybes bei kultūros supratimą, kurių vėliau nepajėgė pakeisti nei užėję okupantai, nei tų okupantų valdžioje užimti aukšti postai. Tokiu gimnazijos auklėtiniu buvo Biržų savivaldybės garbės pilietis Ksaveras Kairys. Baigęs 1928 metais Biržų gimnaziją, pokariu K. Kairys tapo žymiu sovietinės Lietuvos valdžios žmogumi, Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoju bei aukštu komunistų partijos veikėju.
„Saulės“ gimnazijos muziejuje saugomas šio žmogaus laiškas, datuotas 1969 metų vasario 14 diena. Paprastas, žmogiškas, ranka rašytas popieriaus lapas, nors tuometinis Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas turėjo ne vieną sekretorę mašininkę. Laiške K. Kairys dėkoja, kad mokykla išrinko jį pedagogų tarybos garbės nariu: „Šis Jūsų dėmesys giliai jaudina mane, mano mintis nukelia į mokyklą, kurią prieš 40 metų baigiau, suteikia galimybę vėlei pasijusti gimtosios mokyklos kolektyvo nariu, dalyvauti jos gyvenime. Tai didelis džiaugsmas man, o kartu ir įpareigojimas skirti didesnį dėmesį tam, kad mūsų mokykloje gerėtų darbo sąlygos, moksleivių pažangumas, kiltų mokomojo ir auklėjamojo darbo kultūra“, - sakoma laiške. Ir nė vieno lozunginio žodžio apie socializmą, komunistinį jaunimo auklėjimą, partijos ir vyriausybės planus švietimui - nieko, kas neišvengiamai būdavo tokio kalibro sovietų veikėjų pasisakymuose ar dokumentuose. Kalbama tik apie darbo sąlygas bei kultūrą, o ne ideologiją. Dabartiniai „Saulės“ gimnazijos vadovai mano, kad tik dėl šio žmogaus pastangų mokykla sovietmečiu išliko kaip švietimo įstaiga.

Poetų mokykla

Daugybė Lietuvoje ir pasaulyje žinomų žmonių buvo Biržų gimnazijos mokiniai. Apie vienus išleistos monografijos, kiti paminėti kukliau, treti nepelnytai užmiršti. Visi jie atliko ir atlieka prasmingus darbus, visi verti atskiro paminėjimo. Tačiau peržvelgus kraštui ir pasauliui nusipelniusių Biržų gimnazijos auklėtinių sąrašą, jų pasirinktą ar juos pasirinkusį gyvenimo kelią, galima pastebėti vieną siejančią savybę. Dauguma šių žmonių pasirinko būtį, o ne buitį. Poetai ir dailininkai, kunigai ir rašytojai, muzikai ir menininkai - dominuoja veiklos, kur reikalingas stiprus meninis ir dvasinis pradas. Kodėl šio derlingo ir nuobodžiai lygaus krašto vaikai kėlė akis ir širdis nuo žemės maitintojos, kas lėmė tokios kūrybingų asmenybių gausos iškilimą? Viena aišku, kad gimnazijos aplinka ir kultūrinė terpė padėjo jiems atsiskleisti, rasti gyvenimo ir kūrybos kryptis. Kaip rašė jau minėtas V. Vajega, „Gal tada jau reikėtų kalbėti ir apie Biržų poetų mokyklą. O ta mokykla ir buvo Biržų gimnazija. Jei jos auklėtinis B. Brazdžionis „šaukė tautą“, jeigu B. Krivickas ir M. Indriliūnas, trokšdami jai padėti, pokario metais išėjo į mišką ir ten galvas padėjo, tai čia neabejotina joje dėsčiusių mokytojų įtaka“.

Gimnazijos duris užvėrę

Metai, praleisti gimnazijoje, subrandino jaunuolius kaip piliečius ir asmenybes. Kaip kūrėjai, jie išaugo ant čia įgytų žinių, suformuotų kultūrinių ir moralinių vertybių pamato. Šie dalykai didžia dalimi tapo jų gyvenimo ir kūrybos moraliniu imperatyvu, nesvarbu, kokiomis visuomeninėmis sąlygomis jie gyveno, kūrė ar kovojo. Gimnazijos šimtmetis yra puiki proga dar kartą prisiminti nors dalį čia išaugusių žmonių, savo darbais, kūryba ir veikla kėlusių, stiprinusių, gynusių Lietuvos valstybę ir lietuvybę tiek gimtajame krašte, tiek visame pasaulyje. Pirmąją gimnazijos laidą 1923 metais baigė muzikas Vladas Jakubėnas. Vis dar diskutuojama, kurie jo nuopelnai lietuvių muzikai yra svarbiausi – kompozitoriaus ar kritiko. Jakubėno kūrybinį palikimą sudaro apie 90 muzikos kūrinių ir daugiau nei 1000 straipsnių knygoms, periodiniams leidiniams. Trečiajame-ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje V. Jakubėnas buvo vienas pirmųjų profesionalių muzikos kritikų Lietuvoje, aktyvus „Muzikos ir teatro“, „Lietuvos aido“, „Naujosios Romuvos“, „Vairo“, „Jaunosios kartos“, „Septynių meno dienų“ ir kitų spaudinių bendradarbis, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Kaip ir daugeliui tos kartos inteligentų, jam teko emigranto dalia. Mirė 1976 metais Čikagoje.
„Jokūbo Dagio talentas glūdi tame, kad jis nuostabiai sugeba medyje ar bronzoje išgauti žmogaus nuotaikas - nusistatymus savo paties ir kitų atžvilgiu. Jo skulptūrų veidų bruožuose ir kūno linijose atsispindi ištisas žmogaus gyvenimas, tiek jojo tragiškoji, tiek komiškoji pusės: viltis ir neviltis, džiaugsmas ir skausmas, nuostaba ir nuobodulys, nuovargis ir darbo įkarštis, vaiko baimė ir donkichotiška drąsa. Pradėjęs kurti ir dalyvauti parodose dar nepriklausomoje Lietuvoje, savo kūrybinį potencialą išskleidė atvykęs Kanadon, kur nuo 1954 m. galėjo visiškai atsiduoti kūrybiniam darbui. Jo darbų buvo išstatyta įvairiose Kanados Skulptorių Sąjungos, Kanadiečių Karališkos Meno Akademijos, Ontario Dailininkų Sąjungos, Montrealio Dailės Muziejaus ir kitų ruošiamose parodose“, - taip apie Biržų gimnazijos auklėtinį, skulptorių tapytoją ir poetą rašė Čikagoje leistas religinės ir tautinės kultūros žurnalas „Laiškai lietuviams“.
Poetas ir amžinas rezistentas Kazys Jakubėnas. Poeto Kazio Binkio mokinys, 1928 metais baigęs Biržų gimnaziją, pats pasirinko poeto kelią. Socialistas, tris kartus kalintas Antano Smetonos laikais, vokiečių okupacijos metais persekiotas gestapo, nepuolęs į sovietinių okupantų glėbį ir, kitaip nei daugelis kairiųjų literatų, atsisakęs bendradarbiauti su naująja valdžia. „Aš galiu suprasti, kodėl Kudirkos satyrose arkliai baidosi žandarų, bet nesuprantu, kodėl Cvirka baidosi Kudirkos!“ – trenkė K. Jakubėnas 1945 metais viename rašytojų susirinkime Petrui Cvirkai, kategoriškai pasisakiusiam prieš tai, kad sovietinėje Lietuvoje būtų spausdinami Vinco Kudirkos kūriniai.
Pastarasis jį įskundžia saugumui, prieš poetą liudija rašytojas kolaborantas Antanas Venclova. Be kaltės nuteisiamas ir išvežamas į Karagandos lagerius. 1947 metais paleidžiamas, bet, kaip rašytojui, jam užtrenktos visos durys. Paslaptingomis aplinkybėmis žuvo (nužudytas?) 1950 metų sausį Vilniuje.
Bernardas Brazdžionis, vienas pačių iškiliausių nepriklausomybės metais susiformavusių lietuvių poetų, dar gyvas būdamas tapo monumentalia, beveik mitine figūra. Pranašu, šaukiančiu tautą budėti ir kovoti, sergstinčiu nuo paklydimų, B. Brazdžionis tapo Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai be vokiečių okupacinės cenzūros žinios pasirodė rinkiniai „Šaukiu aš tautą“ (1941), „Iš sudužusio laivo“ (1943), ligtolinį kūrybos kelią apibendrinanti rinktinė „Per pasaulį keliauja žmogus“ (1943). Ir šalia kitas Brazdžionis - Vytė Nemunėlis, kurio eilėraščiai vaikams pilni konkrečių, net ir mažiausiems vaikams suprantamų įvaizdžių. Su jo Meškiuku Rudnosiuku užaugo kelios lietuvių kartos
Jonui Kalvanui, 1933 metais baigusiam Biržų gimnaziją, teko nelengvas išbandymas tarnauti Dievui ir Bažnyčiai sovietiniame lageryje. Vyskupas J. Kalvanas tapo viena žymiausių XX a. liuteronų bažnyčios asmenybių. Jis dėjo daug pastangų, kad bažnyčia atsilaikytų prieš sovietinę priespaudą, stengėsi, kad bažnyčia būtų reprezentuojama Europos ir pasaulinėse liuteroniškose bei ekumeninėse konferencijose. „Aš kovojau gerą kovą, žygį pabaigdamas, tikėjimą išlaikydamas“, - ši Biblijos eilutė nusako visą vyskupo J. Kalvano gyvenimą.
„Gausus grafiko Antano Kučo kūrybinis palikimas: šimtai apipavidalintų ir iliustruotų knygų, dešimtys estampų, ekslibrisų, nesuskaičiuojami piešiniai ir akvarelės, o kur dar plakatai, taikomosios grafikos darbai. Tačiau ryškiausias A. Kučo indėlis į Lietuvos knygos meną. (...) Antanas Kučas gyveno sunkiu ir sudėtingu laiku. Karai ir okupacijos laužė, genėjo, rovė iš šaknų, išsklaidė po pasaulį ne tik jaunus, bet ir subrendusius, daug nusipelniusius Lietuvos kultūrai menininkus. (...) Šiais visuotinio kosmopolitizmo laikais visa Profesoriaus kūryba išliko lietuviškos dvasios kaip reto mūsų kūrėjo. Tai ir yra didžiausia Antano Kučo gyvenimo vertė“, - rašė jo mokinys ir kolega grafikas profesorius Juozas Galkus. A. Kučas Biržų gimnaziją baigė 1929 metais.
Vienas žymiausių Lietuvos filosofų Antanas Maceina, tarsi numatydamas jaunajai kartai ateinantį išbandymą, 1940 metais rašė: „Tik asmuo suvokia savo mirties motyvus, ir šie motyvai jį pakelia iki herojaus laipsnio. [... ] Jeigu objektas, dėl kurio mirštama, yra pergyvenamas kaip asmenybės moralinė vertybė, kaip integralinė savo išvidinio gyvenimo dalis, tuomet mirtis bus herojiška.“
Šie žodžiai galėtų būti epitafija dviejų 1938 metų laidos gimnazistų ir poetų – Mamerto Indriliūno ir Broniaus Krivicko - gyvenimui. Jaunas ir daug žadantis poetas, vertėjas ir kritikas Mamertas Indriliūnas 1944 metų pabaigoje išėjo su ginklu į mišką. Likimas pastarajam davė mažai laiko gyvenimui ir kūrybai. 1945 metų vasario 21 dieną M. Indriliūnas ir jaunesnis brolis Jonas su grupe partizanų žuvo. Jam buvo vos 25 metai.

Bronius Krivickas, iškiliausias rezistencijos poetas, geriausius savo kūrinius parašė partizanaudamas. Miške ar slapstantis gimė 34 eilėraščiai, 38 sonetų ciklas, 53 eiliuoti margumynai „Poilsio valandai“, 63 satyriniai kūriniai, iš kurių bene labiausiai išgarsėjo rinkinys „Po Stalino saule“. Be kūrybos, vertė J. V. Gėtės (J. W. Goethe), Š. Bodlero (Ch. Baudelaire) eilėraščius, mokėsi kalbų. Skrybėlėtą, akiniuotą, ginklo iš rankų nepaleidžiantį B. Krivicką partizanai buvo praminę „literatūros profesoriumi“. Žuvo 1952 metų rugsėjo mėnesį, išdavus jo bunkerį. „Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios baisios vergijos jungu ne tik nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji, kurie geriau pasirinko kankinio vainiką negu išdavystę. Ir, ieškodamas atsakymo į tuos klausimus, jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę“, - 1952 metais rašė kariaujantis poetas Bronius Krivickas.
Į sovietinio režimo sumaitotų asmenybių plejadą galima įrašyti ir buvusius gimnazijos mokinius, tragiškosios kartos poetus brolius Eugenijų ir Leonardą Matuzevičius. Kartu su M. Indriliūnu ir B. Krivicku 1938 metais baigęs Biržų gimnaziją, E. Matuzevičius įstojo į Kauno universitetą, vėliau mokslus tęsė Vilniaus universitete, artimai draugavo su Vytautu Mačerniu ir Kaziu Bradūnu. Buvęs ateitininkas, sovietmečiu apšauktas „vidiniu emigrantu“, gniuždomas ir įtarinėjamas poetas turėjo taikytis prie svetimos ideologijos ir poetikos.
Brolis Leonardas Biržų gimnaziją baigė 1941 metais. 1945 metais suimtas už pogrindinę veiklą ir nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Kalėjo Intos lageriuose. Čia, lageryje, veikė slaptas literatūros mylėtojų būrelis, kuris turėjo keturiolika narių. Tarp jų buvo iš Biržų krašto kilę Petras Zablockas ir Leonardas Matuzevičius. Savo kūrybą pieštuku užrašydavo ant beržo tošies, bet daugiausia jos likdavo pačių literatų galvose. Atkūrus Nepriklausomybę politinių kalinių kūryba išvydo dienos šviesą atskira knyga.
„Dvasine šiluma spinduliavęs kunigas, kuris išpažinčių klausydavo nežvilgčiodamas į laikrodį, neklausė, kur dirbi, kiek uždirbi ir už kurią partiją balsuosi. Kiekvienas žmogus jam buvo didelis ir nesuprastas pasaulis, vertas meilės ir pagarbos. Su kiekvienu ieškodavo to, kas jungia, ne to, kas skiria..... Jis artino Dievą prie žmonių paprastu ir kasdieniu elgesiu, taigi statė Žmonių bažnyčią“, - taip savo knygoje monsinjorą Kazimierą Vasiliauską apibūdina Ramunė Sakalauskaitė. 1941 metais baigęs gimnaziją, K. Vasiliauskas pasirinko dvasininko kelią. Sibiro tremtinys, kuriam į Lietuvą pavyko grįžti tik 1969 metais. Profesorė Viktorija Daujotytė K. Vasiliauską vadino vaikščiojančia meile ir paskutinės Rytų Europos idealistų kartos atstovu.
Šito žmogaus negalima suvokti iš karto ir iki galo. Tai – kultūros reiškinys, kuris laikui bėgant vis kinta, yra sunkiai apibrėžiamas, tačiau vis vien išlieka nuostabiai vientisas. Tai Jonas Mekas. Poetas, prozininkas, filmų kūrėjas, dažnai vadinamas „amerikietiškojo kino avangardo krikštatėviu“. Pasaulio žmogus, menininkas, kuriantis tarsi sau, tačiau pakliūnantis į pasaulio žvilgsnį. Kantriai lipdantis savo gyvenimo statinį - Antologijos filmų archyvą. Paklaustas, kas jį įkvepia, J. Mekas atsakė: „Visuotinė žmonijos raidos istorija. Visi poetai, visi šventieji, visi žmonės, kurie tūno mano bibliotekoje, kurie generuoja gražiausias žmonijos svajones. Pats esu to dalis ir negaliu to išduoti. Privalau būti su jais. Negaliu būti su politikais. Esu su žmonijos svajotojais.“
„Nepaklusęs laikui“. Taip pavadinta atsiminimų knyga apie literatūrologą ir kritiką Vytautą Kubilių, 1946 metų Biržų gimnazijos abiturientą. „Drįsčiau teigti, kad iki šiol niekas V. Kubiliui neprilygsta nei mokslinių interesų platumu, nei jų realizacijos reikšmingumu, nei suinteresuota, drąsia reakcija į literatūros ir visuomenės gyvenimo kaitą“, – knygoje rašo sudarytoja dr. Donata Mitaitė. Jos nuomone, V. Kubilius yra viena ryškiausių asmenybių XX a. lietuvių literatūrologijoje ir kritikoje, o sovietmečiu – pati ryškiausia.
Kai kartą kažkas paklausė, ar yra šokęs su parašiutu, profesorius Vytautas Brėdikis atsakė: „Aš ruošiuosi skristi į viršų, o ne kristi žemyn.“ Aštraus sąmojo ir grakščių architektūrinių linijų meistras, žymus architektas ir pedagogas gimė Biržuose, čia 1949 metais baigė gimnaziją. Vilniaus autobusų stotis, Antakalnio ir Lazdynų gyvenamieji rajonai, J. Janonio paminklas Biržuose ir kiti urbanistiniai objektai - tai V. Brėdikio projektų įgyvendinimo rezultatas.

Jei krepšinis yra antroji lietuvių religija, tai jos popiežiumi bene tris dešimtmečius buvo Vladas Garastas. 1952 metais baigęs Biržų gimnaziją, pats buvęs aktyvus sportininkas tapo legendiniu treneriu. Jo vadovaujamo Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos kovos su Rusijos sporto klubų komandomis, ypač su Maskvos CSKA, išeidavo už sportinių varžybų suvokimo ribų. Praėjusio amžiaus devintame ir dešimtame dešimtmečiuose Lietuvos žmonėms Kauno „Žalgirio“ pergalės buvo tautą vienijantis ir pasididžiavimą savo šalimi skatinantis veiksnys.

Antanas Vaičeliūnas
2017-11-16

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt