Biografija

Poetas, pedagogas, spaudos darbuotojas Leonardas Žitkevičius gimė 1914 m. lapkričio 19 d. Vabalninke, Biržų rajone. Pirmojo pasaulinio karo metais Žitkevičiai buvo pasitraukę į Rusiją. Grįžusi į Lietuvą, šeima apsigyveno Vabalninke. Baigęs Vabalninko pradžios mokyklą, L. Žitkevičius mokėsi Biržų gimnazijoje. 1934 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti lietuvių literatūrą ir kitus lituanistinius dalykus. Universiteto studijų nebaigė, perėjo į Klaipėdos pedagoginį institutą, kurį baigė 1938 m. Mokytojavo Veisiejų, Žąslių ir Trakų valsčių pradžios mokyklose. Lietuvai atgavus Vilnių, studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. 1942-1944 m. dirbo Valstybinėje leidykloje ir Kauno radiofone literatūros skyriaus redaktoriumi: rengė jaunimo radijo valandėles, literatūrinius ir muzikinius montažus. Gimnazijoje buvo ateitininkas, studijuodamas priklausė korporacijai „Šatrija“. Vokiečių okupaciniais metais prisidėjo prie antinacinio pasipriešinimo, bendradarbiavimo pogrindinėje spaudoje, reiškėsi kaip politinis satyrikas. Suredagavo slaptą leidinį „Literatūros vakaras“ (padaugintas šapirografu). 1944 m. pasitraukė į Karaliaučių, Vokietiją, vėliau – į Austriją. 1945 m. vėl grįžo į Vokietiją. Apsistojęs Augsburge, dirbo savaitraščio „Žiburiai“ redakcijoje. 1947 m. persikėlė į JAV, apsigyveno Niujorke. Dirbo fabrike, bendradarbiavo „Vienybėje“. Nuo 1968 m. gyveno Brukline, iki 1984 m. dirbo „Darbininko“ redakcijoje. Talkino Lietuvių rašytojų draugijai kaip vertinimo komisijos narys (perskaitė per 100 rankraščių). Eilėraščius pradėjo spausdinti 1927 m. „Žvaigždutėje“, vėliau skelbė ir kituose jaunimo laikraščiuose ir žurnaluose. Išleido jaunimui skirtas knygas „Čyru vyru pavasaris“ (1935 m.), „Su tėvelio kepure“ (1938 m.), „Muzikantų brigada“ (1941 m.), „Tarp tūkstančio žvaigždelių“ (1944 m.), „Nemunėlio šnekos“ (1945 m.), „Saulutė debesėliuos“ (1953 m., premijuota), „Aš nelauksiu, kol užaugsiu“ (1985 m.). Vilniuje išleista rinktinė „Su tėvelio kepure“ (1994 m.). Spaudoje ir almanchuose yra paskelbęs poezijos ir suaugusiems. Šioje vyrauja meilės, prarastos tėvynės ilgesio, sudužusių iliuzijų motyvai, dažna ironija. Išleido lyrinių ironijų rinkinį „Daiktai ir nuorūkos“ (1954 m.). Vėliau garsėjo eiliuotomis humoreskomis („Šilkai ir vilkai“, 1950 m., Runcės Dandierino slapyvardžiu; „Vizijos prie televizijos“, 1957 m., Balio Pavabalio slapyvardžiu). Slapyvardžiais pasirašinėjo ir periodikoje („Draugo“ sk. „Spygliai ir dygliai“) skelbiamus humoristinius kūrinius (rinktinė „Mil-žinai ir slibinai“, 1984 m., apdovanota V. Krėvės literatūrine premija). Rašė knygų recenzijas, dalyvaudavo literatūriniuose vakaruose. Mirė Leonardas Žitkevičius 1995 m. kovo 6 d. Brukline. Po poeto mirties Lietuvoje išleistos knygos: „Čiampar vampar” (2005 m.), “Rinktiniai raštai” (2007 m.).