Susitikimas vyko Biržų Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje
Radvilos g. 3, Biržai
2026-02-10

Ona V.: Esu Ona Valašimienė, buvusi Praniauskaitė. Gyvenau paežery, Radvilos gatvės 6 numeryje gal nuo kokių 2 metukų iki kol ištekėjau. Tai būtų laikotarpis nuo 1948 metų. Brolis jau gimė tame bute 1949 metais. Turėjome tik vieną kambarį, nors šeima buvo nemaža, penkių asmenų, nes su mumis kartu gyveno bobutė. Bet kaip jau būdavo seniau, visi sutilpome ir visiems buvo gerai. Tame Radvilos 6 name, pirmame aukšte gyveno to namo buvusi šeimininkė taip pat Stefanija Snarskienė. Ji maždaug 1960 metais išvažiavo į Ameriką, ten ją išsivežė sūnus. Sūnus važiavo į Maskvą pas tuometį vadovą Chrusčiov‘ą, prašė leidimo, kad leistų jai išvykti pas jį į JAV. Leido, tai ji išvažiavo ir ten pasiliko. Name be mūsų liko gyventi poeto Konstantino Snarskio šeima, mokytojas Stasys Stonkus bei mūsų mokytojas Karkauskas. Vėliau mokytojai išsikėlė kitur ir tada prasidėjo kaita, vis kiti gyventojai ateidavo.
Liuda: Sakykite ar poetas Kostas Snarskis turėjo giminystės ryšį su buvusiais namo šeimininkais Snarskiais?
Ona V.: Taip, tai buvo poeto vyresnio brolio nuosavybė ir Stefanija, kuri išvyko į Ameriką, buvo brolio žmona. Šeimininkė Stefanija, rodos, kad buvo gimusi 1900 metais, o gal netgi 1899 metais.
Liuda: O kaip Stefanijos sūnus išvyko į Ameriką, dėl kokių priežasčių?
Ona V.: Labai paprastai, antrojo pasaulinio karo metais pabėgo iš Lietuvos, pasitraukė į Vokietiją kaip ir daugelis. Man mamytė yra sakiusi, kad jis buvo 1922 metų gimimo. Jo vardas buvo Eugenijus. Kadangi šis vardas labai patiko mano mamytei, tai ir mano broliui davė tokį vardą. Taigi, vėliau Eugenijus Snarskis iš Vokietijos išvyko į JAV, kaip Biržuose įprasta sakyti į Ameriką.
Liuda: Prisiminkime jūsų kaimyną poetą Kostą Snarskį, kurio jubiliejų ką tik paminėjome. Kokia jo šeima buvo, koks jis pats?
Ona V.: Pirmos žmonos aš neatsimenu. Tik bendraudavau su jų dukra Audrone, kuri buvo 7 metų kai išsikėlė su mama ne tik iš šio namo, bet ir iš Biržų. Išvyko, nes poetas išsiskyrė su pirmąja žmona Milda Ribakaite, Audronės mama, su kuria buvo susituokęs dar karo metais. Aš labiau prisimenu Snarskį kai jau jis gyveno su antrąja žmona, kurios vardas buvo Stefanija. Taip ir prisimenu kaip poetas išėjęs į kiemą šaukdavo – Staput‘, kur tu? O žmona ji vadindavo Kosteliu. Kostas Snarskis mažai išeidavo į lauką. Vis sėdėdavo kambaryje, žaisdavo šachmatais, vis knygomis apsikrovęs, nes vertėjavo. Žmonai Stefanijai ne visada tai patikdavo, kad vyras amžinai įkniubęs į knygas, į raštus. Taigi, jis lindėdavo kambaryje ištisai.
Odeta: Aš kiek atsimenu, tai į gyvenimo pabaigą poetas išeidavo į lauką, ypač vasarą, išsinešdavo tuos savo šachmatus, bet tikrai retai. Kai sulaukdavo svečių, kurie moka žaisti šachmatais, tai išeidavo sužaisti vienos kitos partijos. Bet ir tų svečių tada, matyt, jau mažai bebūdavo.
Ona V.: Tai dukra Audronė yra pasakojusi, kad kai į svečius atvažiuodavo giminaitis aktorius Juozas Kanopka su kolegomis ir kitais žinomais žmonėmis, apsistodavo pas Snarskius. Tada piliakalnyje buvo salė, kurioje ne tik vietiniai įvairius renginius ruošė, atvykdavo ir žinomi artistai. Štai tada Kostas Snarskis jau išeidavo iš savo kambario ir aktyviai bendraudavo su svečiais. Su žinomais žmonėmis lengvai rasdavo bendrą kalbą, turėdavo apie ką pasišnekėti.
Liuda: O dukra Audronė dažnai atvažiuodavo?
Ona V.: Taip, dažniausiai vasaromis. Kol baigė vidurinę mokyklą tai atvažiuodavo kiekvieną vasarą ir būdavo beveik per visas atostogas. Kai baigė mokyklą, mokėsi, susituokė, prasidėjo šeimyninis gyvenimas, tada jau jos nebematydavome. Audronė yra statybos inžinierė ir jos vyras Jurgis Ražaitis irgi inžinierius. Kaune jie yra žinomi ir vertinami kaip puikūs savo specialybės žinovai bei praktikai. 2024 metais statybų ekspertas Jurgis Ražaitis dalyvavo TV laidoje „Mano pasas meluoja“, nes būdamas 78 metų vis dar dirba. Tai va toks poeto Kosto Snarskio žentas, vienintelės dukros Audronės vyras. Jiedu turi sūnų Audrių Ražaitį – projektavimo ir statybų konsultacijų įmonės vadovą.
Liuda: Smagu girdėti, kad poeto Kosto Snarskio kūrybiškumas turi tęsinį – jo palikuonys taip pat kūrybiški, kad ir kitoje plotmėje.
Ona V.: Su antra žmona poetas neturėjo vaikų, buvo tik posūnis, Stefanijos sūnus Jasiko pavarde. Dar prisimenu kai buvo pas tą posūnį susirinkę klasiokai, kurie už mane vyresni kokiais keturiais metais, tai buvo pas mus užlipęs K. Snarskis ir liepė man eiti pabendrauti su jaunimu. Jie buvo visi vyresni, gudresni, neturėjau kalbos su jais.
Liuda: O kasdienybėje, buityje koksai buvo Kostas Snarskis?
Ona V.: Kad nėra tekę matyti. Vieną kitą kartą esu mačiusi, kad malkų atnešė. Mačiau kaip skaldė tas malkas. Darže tai tikrai nesu jo mačiusi.
Odeta: Iš kitų namo gyventojų prisiminimų buvo pasisakyta, kad K. Snarskis labiau vertino namo mergaites, ne berniukus. Jam mergaitės labiau prie širdies buvo, nes paklusnesnės, darbštesnės ir sakydavo jūs protingesnės, iš jūsų tai tikrai bus žmonės. O berniokai atseit padykę, nieko gero iš jų.
Ona V.: Mergaitės mandagesnės, nors mano broliai irgi buvo mandagūs, ne akižaros. O jo dukra kai atvažiuodavo atostogauti, tai sakydavo, kad aš to tėčio beveik nematau, jis į knygas amžinai įlindęs. Tai kai jis miegodavo, ji sutvarkydavo jo knygas, dulkes nuvalydavo, toks buvo jos rūpestis. Pabūdavo šalia tėčio.
Liuda: O kokie jūsų abiejų atsiminimai apie tą gražų namą, kur visi gyvenote?
Odeta: Labai gražus namas, kiek jame buvo pokyčių. Gyventojų jame buvo daug, daug rekonstrukcijų patyrė.
Ona V.: Po šešiasdešimtų metų atsirado poreikis remontuoti. Tada prasidėjo persitvarkymai. Mūsų šeima buvo didelė, o tik tas vienas kambarys, kuriame ir virtuvė, ir miegamasis, ir visą kitą. Remontas buvo būtinas.
Odeta: Snarskių butas buvo didelis.
Ona V.: O šalia Snarskių Karkauskas gyveno. Ta šeimininkė jiems visiems valgyt gamino, jais rūpinosi, kambarius patvarkydavo kol išvažiavo į Ameriką.
Odeta: Namas, kuriame mes visi gyvenome, Radvilos gatvėje numeris 6 buvo pastatytas 1937 metais. Net pamatuose ši data yra išraižyta, į ežero pusę.
Ona V.: Mačiau dokumentuose, kad pradėtas statyti 1933 metais. Kažin kaip ten yra.
Liuda: O kiek dabar gyvena žmonių tame name?
Ona V.: Vienas žmogus, teisingiau būtų sakyti – viena.
Odeta: Butai kaip buvo taip ir yra keturi, tik viename gyvena, o kitų butų gyventojai turi kitus butus ar namus ir į šį namą ateina tik vasaroti. Taip gavosi savaime, nes senieji gyventojai išmirė, o jų vaikai turi savo gyvenimus.
Liuda: Prisiminkite, ar Snarskių laikais ateidavo, ar lankydavosi Biržų žymūs žmonės pas juos?
Ona V.: Taip, būdavo. Turėdavo jie tų svečių, prieidavo, privažiuodavo daug. Bet kas tokie man jaunai nelabai buvo aišku.
Liuda: Kokie buvo Biržai Snarskių laikais, koks miestas, koks to meto prisiminimas?
Ona V.: Svarbiausia buvo ežeras, piliakalnis, Astravas. Eidavome gi pasivaikščioti. Prie mūsų ypatingai didelis judėjimas būdavo vasarą, nes visi eidavo maudytis. O žiemą kaip tik atskirtis, nes Radvilos gatvelę užpustydavo, niekas jos nevalydavo, negalėdavom net į mokyklą išeiti. Tai tetė mums pirmas prabrisdavo pėdas, tada mes su broliais taikydavome į jo pėdas. Vėliau pasidarydavo geresni takeliai.
Odeta: O gal tada ta gatvelė buvo neasfaltuota?
Ona V.: Brukas buvo.
Odeta: Tik vėliau užasfaltavo tą bruką, tiesiai ant jo liejo asfaltą.
Ona V.: Taigi, prisimenu, eidavome į šokius su bateliais aukštais kulniukais vis taikydamos, kad koja nepakryptų, nes per bruką su aukštakulniais sunku buvo eiti.
Odeta: Kai žiūri nuotraukas, tai matosi, kad yra išlikę namo medžiai ir ąžuolai ir tos pačios alyvos ir gyvatvorės iš to laiko. Kiek ilgai medis gyvuoja. Pasižiūri nuotraukas ir matai – namas pasikeitęs, o medžiai tie patys ir tokie pat galingi, gražūs. Sode tebėra pušis, kurią sodino Snarskiai. Kai po Atgimimo į Lietuvą buvo atvykęs iš Amerikos namo savininkų sūnus Eugenijus, jis ėjo prie tos pušies ir apkabinęs matavo kiek ji paaugo kol jo nebuvo.
Ona V.: Šiaip tai gražu buvo mūsų gatvelėje, mūsų name, o vasarą tai ypatingai. Kai sodai žydi. Atsimenu tokį momentą. Buvo gal kokie 1971 metai, kai „Biržiečių žodyje“ paskelbė, kad piliakalnyje kasė katinėliui duobę ir prikasė tunelį, kuris vedė po ežeru į Astravą... Tai atsimenu tada ėjau į darbą ir niekaip negalėjau suprasti ko tie žmonės plūsta į tą piliakalnį, važiuoti, pėsti, ištisomis grupėmis – ko jie čia nori? Tik darbe paskaičiau laikraštį ir supratau, kad tai balandžio 1 dienos šposas – aprilius. O žmonės šventai tikėjo ir visi ėjo žiūrėti kur tas tunelis, tiesiog minios žmonių. Buvo smalsuolių net iš kitų miestų.
Odeta: Vasarą tai tikrai jausdavosi pagyvėjimas mūsų gatvelėje, nes buvo bene vienintelis takas į pliažą. Na, dar nuo piliakalnio laipteliais nusileisdavo, bet ten buvo sunkiau. Tais laikais jachtklubas veikė, valčių nuoma buvo ir kioskelis buvo, limonadą ten pirkdavome, ledus. Buvo gelbėtojų stotis.
Ona V.: Buvo laikas, kai tie gelbėtojai mūsų name bazavosi.
Odeta: Žiema buvo galimybė iš tų pačių pliažo kioskelių išsinuomoti pačiūžas. O valtį išsinuomoti buvo paprasta, niekas ten nieko per daug nesaugodavo. Jei mes vaikai tik turėdavome kapeikų, tai nueidavome ir išsinuomodavome valtį, laisvai duodavo. Plaukdavome vieni vaikai iki pat Astravo ir net gerai plaukt nemokėjom, bet buvome drąsūs. Aišku laikas buvo ribotas, vienai ar dviem valandoms, bet niekas nekontroliuodavo ar bus kartu tėvai, ar ne.
Ona V.: Ir neteko girdėti, kad būtų kokių nors nelaimių, kad kažkas nutiktų.
Liuda: Kiek pamenu tais 1970–1985 metais labai daug biržiečių turėjo savo asmenines valtis.
Odeta: Štai Onos tėtis Praniauskas buvo pagrindinis valčių meistras Biržuose. Jis vienintelis mokėjo valtį sumeistrauti taip kaip reikia. Visi tai žinojo ir kreipdavosi tik į jį.
Ona V. Tai jau taip.
Odeta: Čia Birutės gatvėje valtys buvo nuleidžiamos į vandenį, buvo kaip ir prieplauka, tai tų valčių pririkiuota buvo daugybė.
Ona V.: Ir gražu būdavo. Per Jonines visi pasipuošdavo savo valtis ir plaukdavo į ežerą. Kas pasiimdavo akordeoną, kas armoniką – plaukia ir groja, dainuoja. Vienam krašte vienokia daina, kitam – kitokia, oi, kaip gražu buvo. O lelijų žydėjimas... Tik va, nei poetas Kostas Snarskis, nei jo žmona tai niekada nei maudydavosi, nei plaukdavo – nebuvo vandens mėgėjai.
Odeta: Šiaip kaimynai tai buvome draugiški. Vasarą visos namo moterys eidavome prie lieptelio, kartu prausdavomės, maudydavomės, kalbėdavomės. Bet Stefanija Snarskienė tai ne, niekada neateidavo. Ji buvo labai rami, išlaikyta. Mėgdavo kieme pasėdėti su rankdarbiais, kažką darydavo gražaus.
Ona V.: Ir į šventes Snarskiai neidavo, jie buvo namisėdos. Tiesa, sulaukus svečių ir pasivaišinus, Konstantinas Snarskis mėgo dainuoti. Kadaise poetas buvo choristas, priklausė chorui, o jo žmona Stefanija – „Mūzos“ draugijos aktorė. Matomai, būdami jaunesni, dalyvavo Biržų kultūriniame gyvenime.

Atsiminimus nufilmavo vyresn. bibliotekininkė Vaiva Vaitkevičiūtė
Kalbino ir tekstą transkribavo bibliotekininkė Liuda Prunskienė