Buvusio Biržų muziejaus direktoriaus Romualdo Dargelio atsiminimai

 2018-06-20
Demokratų g. 3-68, Kaunas

 

Liuda: Kada ir kur jūs gimėte:
Romualdas: Gimiau Parovėjoje 1929 metais gegužės 29 dieną. Mano tėvai ten turėjo 10 hektarų žemės. Dabar toje vietoje gyvena buvusi Petrauskaitė, tai yra Liuda Šernienė. Ji su vyru ant mūsų namo pamatų pasistatė savo namą, kuriame dabar gyvena.
Liuda: Kokie išlikę jūsų vaikystės prisiminimai?
Romualdas: Kaip ir visų vaikų – žaidžiau, mokyklon ėjau. Ėjau Parovėjos pradžios mokykloje, o mano mokytoja buvo Michalina Dirginčienė. Paskui ją su vyru mokytoju Dirginčiumi ištrėmė. Mokykloje buvo viena klasė ir visus mokė viena mokytoja, visus keturis skyrius.
Liuda: Kokia buvo Michalina Dirginčienė kaip mokytoja?
Romualdas: O! Ji buvo labai gera. Bet nuo trečio skyriaus jau mokiausi Biržuose, Biržų pradžios mokykloje. Į ketvirtą skyrių ėjom jau „Aušros“ mokykloje, o vėliau perkėlė į gimnaziją. Gimnaziją baigiau Biržuose.
Liuda: Kokius mokytojus prisimenate iš gimnazijos?
Romualdas: Kuprytę – geografijos, istoriją mokino direktorius Grytė, Sirutytė buvo piešimo mokytoja, gamtos mokytojas buvo Didžiulis, o „Aušroje“ tai Nastopkienė. Paulauskas – matematikos mokytojas, Pikūnas dėstė fiziką. Chemijos mokytojo pavardę pamiršau, nepamenu.
Liuda: O kuris jums labiausiai patiko iš šių mokytojų?
Romualdas: Tai, kad visi geri buvo. Tiesa, klasės auklėtojo pavardės irgi nepamenu. Daug bendravau su mokytoju Didžiuliu, gamtos būrelį gimnazijoje lankiau, kuriam jis vadovavo. Šį būrelį daug mokinių lankė. O man patiko gamta, gamtos mokslas. Mokytojas Didžiulis buvo puikus mokytojas, daug davė žinių apie paukščius. Jis mus išmokė žieduoti paukščius ir tai darydavome pačiuose Biržuose, niekur kitur nevažiavome. Šis mokytojas netingėjo dirbti su mokiniais individualiai. Man buvo palikęs mikroskopą, kad rinkčiau ir nagrinėčiau vabalus. Bet užėjo frontas ir nebespėjau įgyvendinti savo sumanymų, nepasinaudojau tuo mikroskopu.
Vokiečių laikais dar rinkdavome vaistinguosius augalus. Šiam darbui taip pat vadovavo mokytojas Didžiulis.
Liuda: Ar vykdavo gimnazistų pasilinksminimai, vakarėliai?
Romualdas: Tai, kad nelabai. Jau visai baigiant gimnaziją, tai prisimenu, kad buvome susirinkę pas vieną klasės draugę ten link Latvijos sienos, vakarojom, vaišinomės. Bet tai jau buvo visai prieš baigiant, o šiaip nebuvo tokių dalykų. Ir po gimnazijos nebuvo kada linksmintis. Reikėjo padėti dirbti pas Petrauskus.
Liuda: Ką veikėte po gimnazijos baigimo, kur toliau mokėtės?
Romualdas: Tai va, kad tuoj po gimnazijos kurį laiką dirbau muziejuje. Dabar jau nebeprisimenu kas, bet kažkas mane pakvietė ten dirbti. Ir iš karto turėjau dirbti direktoriumi. Tada, 1949 metais muziejuje tik dviese ir dirbome – aš ir dar viena moteriškė.
Indra: O kur tada buvo muziejus?
Romualdas: Taigi tuometinėje savivaldybėje, prie baltosios bažnyčios, Rotušės gatvėje. Šalia muziejaus patalpos buvo biblioteka. Viršuje, antrame aukšte – savivaldybė. Teko bendrauti su kaimynystėje esančiomis įstaigomis.
Liuda: Ar dideli reikalavimai buvo keliami muziejaus darbuotojams, pačiam muziejui?
Romualdas: Reikėjo surašyti visus paminklus, tokia buvo užduotis visoje Lietuvoje. Teko važiuoti, apžiūrėti, surašyti. Bet važinėjau labai mažai, kadangi 1949 metais labai nebuvo transporto, o be to buvo pavojinga. Buvo pokaris, tokie neramūs laikai.
Indra: Ar Biržai po karo labai buvo sugriauti?
Romualdas: Taip, Biržai tikrai buvo smarkiai sugriauti, visas miestas suniokotas, sudegintas. Sveikos išliko tik bažnyčios, o visa kita – išgriauta, sudeginta.
Liuda: Ar tuo metu muziejus buvo lankomas, ar žmonės domėjosi?
Romualdas: Lankė. Gerai neatsimenu, bet rodos, kad muziejaus lankymas buvo nemokamas, nereikėjo mokėti. Muziejų lankydavo patys biržiečiai, kad kas iš kitur atvažiuotų nebūdavo tuo metu.
Liuda: O kaip rinkdavote eksponatus?
Romualdas: Man neteko rinkti eksponatų, nes dirbau labai trumpai. Mane pradėjo spausti toks Merkys, kuris buvo Švietimo skyriaus vedėjas. Kažkuriame, nepamenu, kolūkyje buvo vagiami gyvuliai, tai Merkys man liepė važiuoti patikrinti kartu su kolūkio pirmininku. O vykdomojo komiteto pirmininkas, su kuriuo nuėjau pasitarti, neleido man važiuoti, pasakė, kad čia tikrai ne mano reikalas. Tai porą kartu kai liepė – nevažiavau, o trečią kartą kai liepė, jau važiavau. Kai nuvažiavau, pasirodo, kad mano klasiokas Stragys mokytojavo tenykštėje mokykloje. Tai su juo susitikau ir dar su skaityklos vedėju susitikau, kartu pavakarieniavome. Ir viskas. Po to jau ruošiausi išeiti iš muziejaus direktoriaus pareigų, kadangi darė spaudimą vietos valdžia, o ministerija palaikė, nes vienas vienintelis važiavau patikrinti eksponatų. Man buvo pasiūlymas į Astravo „Siūlo“ fabriką ir tuo pat metu gavau į Kauną kvietimą. Kvietimas buvo iš Zoologijos muziejaus. Linkevičienė Natalija mane pakvietė, nes žinojo mane dar nuo paukščių žiedavimo laikų, be to gi turėjau gamtos būrelį. Kai praėjo frontas, mokytojas Didžiulis nebegrįžo ir aš likau jo vietoje. Direktorius sakė, kad išlaikyk tą būrelį, na tai ir palaikiau. Vėliau iš manęs būrelį perėmė mokytoja, pavardės nepamenu. Kaune, Veterinarijos akademijoje man sudarė sąlygas dirbti Zoologijos-botanikos katedroje, o kartu ir Zoologijos muziejuje laikiausi kol jie mane norėjo perkelti į Vilnių. Bet aš palikau Kaune. Vėliau paėmė į kariuomenę. Sausio mėnesį atvažiavau į Kauną, o balandžio mėnesį jau į kariuomenę paėmė. Kariuomenėje išbuvau nuo 1950 iki 1953 m. rudenio, daugiau nei 3 metus be atostogų. Tarnavau prie Leningrado, Strugi Krasnyje esančiame artilerijos dalinyje. Sunku nebuvo, tada dar nebuvo „diedovčinos“, patyčių. Dalį laiko dirbau medicinos punkte. Po kariuomenės vėl grįžau į Veterinarijos akademiją, kur įgijau zootechniko specialybę, dirbau Botanikos katedroje, vėliau perėjau į Anatomijos katedrą. Nuolat bendravau su Zoologijos muziejumi, ten mokiausi daryti iškamšas pas Jezerską. Anatomijos katedroje dirbau visą laiką kol baigiau Akademiją. Vėliau išėjau į gamybą. Dirbau žvėrelių fermoje Lapių tarybiniame ūkyje. Darbinės veiklos pabaigoje dirbau kompresorinėje Vilko fabrike. Ten net agitmeninėje programoje dalyvavau.
Liuda: O kas po Jūsų, kai išvykote į Kauną, perėmė vadovavimą Biržų muziejui?
Romualdas: Kažkokia moteris, rusė, rusakalbė, komunistų partijos sekretoriaus žmona. Pavardės nebežinau. Tai va, todėl ir išėjau, nes žinojau, kad ji nori užimti šią vietą, o antra – nepatiko man tas siuntinėjimas tirti visokių bylų, kurios visai nesusijusios su muziejaus darbu. Tai buvo policijos reikalas, o liepė man.
Liuda: Ar pasiilgstate Biržų?
Romualdas: Įdomu. Dažnai važiuodavau pas seserį į Biržus, kai dar transportą turėjau, o dabar tik jau kai nuveža dukra. Biržai dabar pasikeitę, baisiai pasikeitę. Po karo gyvenau prie Kilučių ežero pas Petrauskus. Ten dabar viskas jau nebeatpažįstama pasidarė. Su Petrauskais artimai bendravome, nes ten dėdės, mamos broliai gyveno. Bronislavas Petrauskas mano pusbrolis, bet mažokai su juo bendravome. Paskutinį kartą jis pas mane buvo, kai švenčiau 85-metį. Mes buvome vienmečiai.
Liuda: Ar atvykęs į Biržus, užsukate į muziejų?
Romualdas: Esu buvęs vieną kartą kai jau persikraustė į pilį, bet man labiau patinka vaikščioti po pilies teritoriją, irstytis su valtimi po Širvėną. Visada į Biržus vykdavau į klasiokų susitikimus. Žmonai, grynai kaunietei aprodžiau ir Biržus, ir Parovėją.
Liuda: Turite sukaupęs didelę biblioteką, kokios joje knygos?
Romualdas: Daugiausiai apie gamtą, gyvūnus, vabzdžius. Pagrindinis knygų pirkimas buvo kol dar mokiausi. Ir šiaip knyga man – darbo priemonė, laisvu metu nelabai skaitydavau. Mėgau eiti į iškylas kartu su katedros vedėju Matulaičiu. Mes net šautuvus turėjome, bet niekada nemedžiojome, nešaudėme. Dėl paukščių važiuodavau prie Žuvinto ežero, į Ventės Ragą kartu su studentais. Profesoriaus T. Ivanausko ūkis, Botanikos sodas – visos šios vietos buvo naudojamos kaip praktikos vietos veterinarijos studentams.
Dabar džiaugiuosi gerais vaikų, anūkų gyvenimais. Džiaugiuosi, kad sūnus ir žentas mėgsta gamtą, augina šunis, žvejoja, žiemą rūpinasi paukšteliais.
Gyvenimas praėjo normaliai, į tiurmą nepapuoliau, o nedaug truko. Juk mano tėvelis Stasys Dargelis buvo 1918 m. lenkų savanoris, 1941 m. birželio sukilimo Biržuose dalyvis, sukilimo metu ir nušautas, sako, kad rusų partizanų. Mano motina Anastazija Petrauskaitė iš Biržų, o tėvelis Stasys Dargelis nuo Daudžgirių. Jo visi giminės buvo Raudonikiai. Tokia mano kilmė.

 

Atsiminimus užrašė Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkės Liuda Prunskienė ir Indra Drevinskaitė
Tekstas transkribuotas iš audio įrašo, saugomo Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos kompiuteriniuose ištekliuose.

Buvusio Biržų muziejaus direktoriaus Romualdo Dargelio atsiminimai
 
Buvusio Biržų muziejaus direktoriaus Romualdo Dargelio atsiminimai