Valerija Joneliūkštytė-Šeškienė
Gim. 1926 m. spalio 22 d. Raikėnų k., Rokiškio raj. valstiečių šeimoje
Išsilavinimas aukštasis, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Gyvena Biržų rajono Kupreliškio miestelyje, Mokyklos g. 21.

Kupreliškyje mokykla uždaryta. Rugsėjis čia tylus. Vėjo švilpesys pro išdaužtus langus kedena buvusių mokinių piešinius, negailestingai plėšdamas juos nuo sienų. Nyku. Skauda širdį kiekvienam, kas čia mokėsi, kas planavo savo ateitį. Netektys visada skaudžios – pastaroji taip pat.
Šių metų rugsėjį – dar viena skaudi žinia atskriejo iš mūsų sostinės Vilniaus. Mirė rašytojas Algimantas Zurba, Kupreliškio mokyklos auklėtinis, didelis savo krašto mylėtojas, visą gyvenimą svajojęs ir vykdęs savo pasižadėjimą: ...mylėti žmogų, matyti jame kilnią sielą, būti jam skaidriu žiburiu. Tai eilutės iš albumo 1959 m., kurias įrašė Algimantas po sėkmingai išlaikytų abitūros egzaminų.
Algimanto tėviškė – Žvaguičių kaimas, kuklūs ir darbštūs žmonės, vienas kitą mokėję atjausti, reikalui esant padėti, už gerą žodį ar veiksmą padėkoti. Tokia buvo ir Zurbų šeima, kurioje augo Algimantas, keturi broliai ir sesutė Zina. Darbštumo, kultūringo elgesio, savitarpio supratimo, dėmesio ir meilės mokykla buvo vaikams šeima. Vaikai neleido laiko tuščiai, nes vykdė tėvelių įpareigojimus: prižiūrėjo gyvulius, ravėjo daržus, šienavo ir dirbo visą, ką tėveliai pavesdavo; niekas net nemanė, kad galima tėvų neklausyti.
Į Kupreliškio vidurinę mokyklą Algimantas atvyko iš Smaliečių pradinės mokyklos, kur jį mokė Amžinos atminties mokytoja Darata Suveizdienė. Ši geros širdies ir reikli mokytoja buvo ir mano mokytoja – tik kitoje mokykloje ir kitu laiku. Apie ją Algimantas irgi atsiliepė labai gražiai: Ji buvo kaip mama. Algimantas prisiminė, kad ir rašytojo kelią jam atvėrusi ši mokytoja. Mat, Naujųjų metų eglutės renginiui parašęs pjesę, net vaidmenį sau pasirinkęs – Vėją. Pjesė buvo suvaidinta, o jos autorius – įvertintas dovanėle.
Kupreliškio vidurinėje mokykloje greit pritapo prie klasės draugų. Algimantas mėgo pasakoti apie save, domėjosi draugų išgyvenimais. Buvo žingeidus, mokėjo bendrauti. Mokėsi gerai, daug skaitė, todėl turėjo turtingą žodyną, sugebėjo daryti išvadas, tuo sudomindamas savo draugus. Nebuvo Algimantas išdidus ar pasipūtęs, nesirinko ir tokių draugų.
Mokydama lietuvių kalbos ir literatūros, pastebėjau, kad ši disciplina jam labiausiai patinka. Ypač mėgo rašinius apie gamtą, lankytas ekskursijų metu vietas, mėgo rašinius susijusius su įvairiais nuotykiais. Rašinių kalba gyva, stilius savitas, temos sprendimas apgalvotas. Jo rašinius dažnai skaitydavome klasėje arba literatų būrelio susibūrimuose. Sužinojau, kad jis rašo ir mergaitėms eilėraščius. Man neteko jų skaityti. Gyvenime nei poetu, nei dramaturgu Algimantas netapo. Pasirinko prozą.
Baigęs Kupreliškio vidurinę mokyklą, be didesnių svarstymų pasirinko Vilniaus universitete Lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Be to, jau buvo giliai įbridęs į kūrybą. Pirmąją apsakymų knygelę „Svetimas pabučiavimas“ išleido 1965 m. Ją gavau kaip dovaną su padėka ir linkėjimais, įrašytais paties autoriaus. Ši knygutė, man pasirodė kaip Algimanto įžanga į didįjį literatūrinio darbo procesą. Iš tikrųjų Algimantas beveik kasmet padovanodavo visuomenei po knygą. Pradžioje jo kūryboje vyravo temos iš jaunų žmonių gyvenimo, vėliau brendo pats rašytojas, platėjo jo kūrybos horizontai. Baigęs universitetą, dirbo mokytoju, bet greit grįžo į Vilnių, ėmėsi laikraščių bei žurnalų redagavimo. Žinoma, augo ir savos kūrybos užmojai.
Su Algimantu Zurba mūsų ryšiai nenutrūko per visą jo kantrų, intensyvų kūrybos laikotarpį. Deja, sveikata blogėjo, bet vis dar sėsdavo už darbo stalo ir sakinys po sakinio buvo skirtas naujai knygai. Bet liga padarė savo darbą.
Paskutinis mūsų susitikimas įvyko Biržuose, kai buvo pristatomas romanas „Aušrų migla“. Iš daugelio dovanotų, man ši – pati reikšmingiausia ir brangiausia. Algimantas joje parašė trumpai, prasmingai ir amžinai:
Už viską dėkingas.
Dėkinga ir aš Algimantui už meilę ir atmintį.

Buvusi mokytoja V. Šeškienė

Kupreliškio vidurinėje mokykloje. 1958 m.  

Algimantas Zurba  

Valerija Joneliūkštytė-Šeškienė Algimanto Zurbos knygos pristatyme