2020-07-01
Likėnai

 
Likėnai yra mano tėvų ir senelių žemė. Čia kažkada mano senelis ir gyveno, ir dirbo. Mano tėvas į kariuomenę išėjo irgi iš Likėnų dvaro, dar 1922 metais. Tarnavo Kretingos parubežiniame pulke raštininku, buvo puskarininkis. Grįžo iš kariuomenės 1925 metais ir kaip tik tais metais dalino Likėnų dvaro žemę. 250 hektarų buvo išdalinta naujakuriams. Vienoje pusėje Likėnų dvaro įsikūrė Aleksiūnai, kiti naujakuriai, o mano tėtis gavo žemės kitoje pusėje Likėnų ir tas kaimas tapo Dainiūnų kaimu. O istorija buvo tokia: 1925 metais skirstė žemę, atvažiavo matininkas, kuris matavo tas žemes, viską sutvarkė kaip reikia ir klausia vyrų kaip tą naują kaimą vadinsim. Tyli vyrai, kuklūs kaimo žmones nieko nesako. Tada matininkas pats pasiūlė pavadinti Dainiūnais, nes, pasak jo, vakarais čia visi labai gražiai dainuoja. Tai taip ir liko. Ir štai dabar nuo 1925 metų, greitai jau bus 100 metų, kai kaimas turi tokį pavadinimą. Dainiūnų kaimas buvo vienas ilgiausių kaimų, prasidedantis nuo Likėnų pakraščio, kur buvo Ruplėnų sodyba, einant į vakarus būtų maždaug 2 kilometrai. Pačiam kaimo gale toks Liaudanskas gyveno ir ten vadinosi Londono gatvė, numeris pirmas. Dabar jau pusės kaimo nebėra, žmones pasikeitę, senųjų jau nebelikę. O apie Likėnus atmintyje labai daug yra išlikę atsiminimų. Anapus Likėnų tvenkinio yra buvęs Likėnų dvaro kumetynas. Buvo toks Žygintas Anilionis, tai mes su juo esam ten buvę. Atsimenu buvo toks didelis didelis klojimas, o šonuose buvo gyvenamas. Dabar, aišku, jo nebėra. O kai pradedi į Padaičius važiuoti, kairėje pusėje Ruplėnai gyveno, paskui Šarkiūnai, tai jų tas tvartas dar buvo dvaro laikų, pamūrytas dvarui. O pakrašty toks palivarko namelis buvo. Ten gyveno toks Didžgalvis, Anilioniai ir kiti žmonės. Ir pagaliau Likėnai yra turėję daugiau literatų. Čia gyveno toks Adolfas Matuzevičius, poeto Eugenijaus Matuzevičiaus dėdė. Jis Likėnuose parašė puse pirmosios knygos „Ei, vyručiai, šen į būrį“, taip ji vadinosi. Ji buvo išspausdinta Biržų spaustuvėje. Adolfas Matuzevičius, beje, buvo Kazio Binkio draugas. Ir ten toks įdomus sutapimas: mano močiutė buvo Darata Matuzevičiūtė, o Matuzevičius čia kažkodėl, Likėnuose, rašė eilėraščius. Nors dalis eilėraščių yra Biržuose. Toks įdomus sutapimas. Mano močiutė, kai senelis mirė būdamas 39 metų, ji liko viena su 7 vaikais, kai kurie jų buvo visai dar maži. Ir Likėnuose, Likėnų dvare yra mirusi mano teta penkiolikmetė 1916 metais.
Nežinau ką daugiau paminėt. Turiu daug amatų, bet vienas iš svarbesnių yra drožyba. Kviečiu apsilankyti į mano „Medinukų galeriją“, kuri yra Biržuose, „Biržiečių žodžio“ redakcijos kieme, Vytauto gatvėje. Ten yra Biržų krašte didžiausia medžio drožinių kolekcija. Darbų yra maždaug apie tūkstantį.

Atsiminimus užrašė Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkė Liuda Prunskienė.
Tekstas transkribuotas iš audio įrašo, saugomo Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos kompiuteriniuose ištekliuose.