Janinos Šataitės-Sakalauskienės, Pabiržės krašto gyventojos, gyvenimo atsiminimai

2020-08-07
Pabiržė
Biržų rajonas

 

Janina: Esu gimusi Pabiržės parapijoje, Žemuogynės vienkiemyje.

Liuda: O kur ta Žemuogynė buvo, juk tai gražiausias Biržų krašto vietovardis, bet nežinome kuriame krašte?

Janina: Už Kirdonių, kai važiuoji į Pasvaliečius per mišką, pravažiavus mišką, po dešine puse pirmas vienkiemis – mano tėviškė.

Liuda: O Žemuogynė tai sodžius ar vienkiemiai?

Janina: Nežinau nuo kokių metų, bet labai seniai ten buvo eigulynė. Per karą ir kareiviai ieškojo Žemuogynės ir rasti negalėjo. Dar toliau buvo Kazlų kaimas, o toliau jau Pasvaliečiai. Ir Strėliškiai buvo netoli.

Liuda: Ar jūsų tėveliai buvo ūkininkai, ar amatininkai?

Janina: Tai gal ūkininkai, buvo 8 hektarai žemės. Tėvelis grįžo iš kariuomenės net aštuonis metus atitarnavęs Rusijos kariuomenėje, nes gimęs dar apie 1890 metus. Kai grįžo iš kariuomenės, tai tuojau ir ženijosi. Jis iš Pasvaliečių kilęs, o mama iš Kirdonių kaimo, buvusi Murauskaitė. Pirmus metus po vedybų dar gyveno Pasvaliečiuose, pas tėvus. Tada jam davė eigulio tarnybą ir jie persikraustė į eiguvos sodybą Žemuogynėje. Tada tėvelis jau gaudavo atlyginimą ir buvo šiek tiek lengviau. Prasiplatino gryčią, padarė ilgesnę. Mūsų buvo 6 vaikai, aš buvau vidurinė. Augome trys sesės, trys broliai. Vyriausia buvo sesuo, jau mirusi.

Liuda: O jūs kelintų gimimo?

Janina: 1929 metų, jau 91 suėjo. Mes dvynukai su broliu. Brolis Antanas buvo 1934 m. gimimo. Dar kitas brolis 1936 m. Mama nebesusitvarkydavo viena, tai samdydavo mergaitę, kad padėtų prie vaikų auginimo, daržų ravėjimo, o mamytei kiti namų ruošos darbai reikėjo nudirbti. Kaip mama pasakojo tai baisi pradžia buvo: nei kur atsisėsti, nei kur atsigulti. Net stalo nebuvo, tai tokius blukius nupjovė ir jau stalas. Ir kai kunigas kalendavojo, tai prie tokio stalo ir kunigą sodino, vaišino. Atseit, tegu pamato kaip žmones gyvena. Vėliau aišku, kad prasigyveno, bet neteko džiaugtis geru gyvenimu, nes tėtis gana jaunas, tik 53 metų pasimirė. Mažasis vaikas buvo dar tik 6 metukų.
Pro mus ėjo frontas, buvo sunku, baisu. Nieko nebuvo. Sūrio džiovinto su kirviu atsikertam ir užvalgom. Taip nuo bado gynėmės.

Liuda: Ar buvote pasitraukę iš sodybos, ar kasėte apkasus sau slėptis?

Janina: Buvom, žinoma, kad buvome pasitaisę tokį sklepą. Ir kubilus vandens buvome priruošę, jei degtų gryčia, kad būtų galima gesinti. Bet kai užėjo smarki ugnis, tai bėgom į Girelę, į Kirdonių mišką. Ir prabuvom dvi savaites tarp tankų. Gerai, kad vokiečiai ilgai nesilaikė Pasvaliečiuose. Žmonės sako dabar tai bus koše, jeigu laikysis, bet atsitraukė. Bet vis tiek teko ugnies linijoje pabūti. Baisu. Vienam akope rėkia „Tėve mūsų“, kitam „Sveika, Marija“ žmones išsigandę. Aik tu balon!

Liuda: Jūs jau buvote paauglė ir gerai atsimenate tą baimę?

Janina: Atsimenu. Mes trys, brolis ir sesuo kažkaip išsiskyrėme, o mama persikėlė per Mūšą pas seserį ir ten jokių baisumų nematė. Visokių tada buvo žmonių ir nutikimų. Vieni saugojosi, kad nenušautų, kiti ėjo vogdami. Kadangi gyvenome prie miško, tai matėm, kad miške sustatytos rusų „Katiušos“ dar dvi savaites stovėjo. Frontas traukėsi į Latvijos pusę, link Liepojos. Ten vyko dideli mūšiai. Viso ko teko matyti ir pergyventi.

Liuda: O kokie ryškiausi vaikystės, tėvų namų prisiminimai?

Janina: Ganyti teko savo gyvulėlius. Labai neturėdavom ką apsivilkti, ką apsiauti. Ganyti keldavo anksti, rytais būdavo šalta. Tai prisimenu, kai karvė nusišlapindavo, atsistodavai į tą balą ir taip gerą, kojos sušyla. Aš paganydavau nuo ryto, tada mane keisdavo brolis, o aš eidavau mokyklon, nes 9 valandą jau būdavo pamokos.

Liuda: O kur buvo Jūsų mokykla?

Janina: Pasvaliečiuose, pas Četvergą. Paskui Četvergą išvežė į Sibirą. Mokytojas buvo iš Kirdonių, Juronis. Pasvaliečiuose jis dirbo gan ilgai. Pirmoje klasėje teko eiti tik du mėnesius pavasarį, o paskui rudenį jau į antrą klasę. Ir tada mokykla jau buvo pas Naudžių. Trečia klasė buvo Lapiškiuose pas Zakrį, o ketvirtoje vėl Pasvaliečiuose. Ketvirtoje klasėje jau mokė Grudzinskaitė Teodora. Tada buvo jos pirmi mokytojavimo metai, nes turėjo vos 18 metų. Mokytoja T. Grudzinskaitė buvo atėjusi į namus mamos prašyti, kad leistų toliau mokytis, nes mokslas sekėsi. Pabiržėje pasimokiau du mėnesius, Lapiškyje gyveno mano senelis Murauskas, bet apsirgau skarlatiną, atsilikau nuo mokslų ir nebėjau. O kitais metais lankiau mokyklą Smilgiuose penktą klasę. Ir baigėm, egzaminus išlaikėme, bet dokumentų niekas nespėjo išduoti, nes užėjo karas. Ir prapuolė viskas, dokumentų taip ir nebegavome.

Liuda: Kas geriausiai sekėsi mokytis?

Janina: Diktantus rašyti, skaičiavimas. Daugybos lentelę visą mokėjau jau antroje klasėje, o dabar vaikai dar aštuntoje klasėje nemoka.

Liuda: Kuom būtumėte norėjusi būti, jei būtų buvusi galimybė rinktis?

Janina: Muzikos mokytoja. Labai patiko. Mūsų visa šeima dainuodavo. Sulipdavome ant sklepo, aukštai ir dainuodavome. Bet norint mokytis muzikos reikėjo turėti savo instrumentus, kurie buvo brangūs. Kur gi. Reikėjo viską patiems užsiauginti, kad išsiausti galėtum, apsirengti. Kas duos tuos instrumentus. Metus pabuvau namuose, o tada ėjau mokytis siūti. Mokiausi Pabiržėje pas Šimienę pusantrų metų. Mano mokytoja gyveno tiesiai ties bažnyčia esančiame name, kur ir namas ir ūkinis pastatas po vienu stogu, bet tai vėliau. O kai dar mokiausi, tai siuvėjos Šimienės šeima gyveno tame pačiame namelyje kur ir Budriūnai. Viename gale jie, kitame Budriūnaitė Elenutė, kompozitorių Budriūnų sesuo.
Šiaip dainų nesimokėme, specialiai, bet jei tik kur išgirsdavome, tai vyriausioji sesuo Elzė tuoj užrašydavo ir dainuodavome. Stovi va, pridėta visa krūva sąsiuvinių su ano meto dainomis.

Liuda: Ar daug turite dainų sąsiuvinių?

Janina: Turime. Ir „Žemynos“ ansambliui esu davusi pasirinkti, pasimokyti šio krašto dainų. Surinkta visokių yra. Kur tik ką nugirsdavome ir užsirašydavome, tik, kad nelabai buvo kur užsirašyt. Prasti tie sąsiuvinėliai.

Liuda: O kaip klostėsi toliau Jūsų gyvenimas, po to, kai mokėtės siuvėjos amato?
Janina: 1947 metais liepos mėnesį baigiau. Siūt jau galėjau, bet nebuvo nei kokių agentų, nei kokių mokesčių nereikėjo mokėti. Šešis metus pas mamą gyvenau vien tik iš siuvimo. Baisiai daug darbo buvo. Ir mamai buvo kažkiek lengviau. Buvo iš ko rugių nusipirkti. Žemės tai nebuvo. Laikėmės, dar kokius du metus, nėjome į kolūkį. Bet niekas neišėjo, labai didelės prievolės buvo. Šeši metai vien tik siuvant, tai jaunystė buvo graži. Ir į šokius pradėjome nueiti. Vasarą kiekvieną sekmadienį eidavome į gegužines.

Liuda: Ar jums patiko toks jūsų darbas?

Janina: Patiko, buvo gi galima dirbti kūrybiškai. Mados buvo. Vienąkart buvo, kad pasisiuvau sau, tai klausė manęs kur tokį fasonėlį gavau, atsakiau, kad „iš nemokėjimo“. Pati sugalvodavau modelius, kartais kai kur pamatydavau. Užsakymų ir klienčių buvo daug. Tai atlaidai Saločiuose, reik naujos suknios, tai vėl kur. O tie atlaidai... pilnos bažnyčios žmonių, visi pasipuošę. Daug turėjau užsakymų. Ir kailiniai reikėjo siūti, nes niekur kitur nebuvo. Tokie laikai. Medžiagų čia nebuvo. Reikėjo važiuoti į Bauskę medžiagų kam reikėjo mandriau. O šiaip, kad atnešdavo iš namų, tai baltas namines drobes, išsiuvinėdavo Biržuose ir būdavo gerai, gražu.

Liuda: Ar siūdavote vien moterims, ar ir vyrams kostiumus?

Janina: Pasiūdavau ir vyrams. Mokė mano siuvimo mokytoja visko. Ji buvusi Jukonytė iš Užubalių, ištekėjusi už Šimo. Tik kai užsidirbo, šituos namus Pabiržėje pasistatė, ten prie bažnyčios. Seniau ten, ant to kampo prieš bažnyčią, buvo Motiejūno, bet kai jie išmirė, nupirko Šimai tą sklypą.

Liuda: Ar pati noriai eidavote į šokius?

Janina: Patikdavo. Eidavau labai. Šokti išmokė toks vyresnis, Drevinskas. Visokių šokių: ir svingą, valsą, ir fokstrotą. Visokių šokių. Pagal taktą tai nelabai ir reikėjo mokytis, užteko jausti taktą.

Liuda: O kas grodavo šokiuose?

Janina: Savi visi. Kas tik turėjo kokį instrumentą. Mano vyras Sakalauskas labai gražiai grodavo. Dar tada jo nepažinau. Toks Stapulionis iš Toliūnų, kitas Sakalauskiukas, Grigaliūnas Albinas iš Kirdonių – mūsų jaunystės muzikontai. Šauliai dar atvažiuodavo su dūdom iš pačių Šiaulių. Gegužinės būdavo Pasvaliečiuose tokioje aikštėje, berželiais apkamšytoj. Kuris girtas ateidavo, to neįleisdavo. Du buvo tokie pijokai, toks Zajarskas ir Balčiūnas. Tai jie kitą dieną sakydavo, kad nieko ten tuose šokiuose nebuvo, o iš tikrųjų, niekas jų neįleido. Gražu būdavo šokiuose, tikrai gražu. Bet va, toks laikas buvo, pokaris. Ir miškiniai užeidavo. Draugė labai verkė ir pasakojo apie tai kaip Kirdonių mokykloje šokių metu nušovė mokytoją Gailiūną. Visko buvo, viską praleidom per savo gyvenimą.

Liuda: O jūsų krašte buvo partizanų?

Janina: Žinoma, kad buvo. Pažįstami. Prie miško gyvenome, tai kaip nežinosi. Ateidavo, tai ir valgyti reikėjo duoti. Vėlai ateidavo. O buvo kas saugo. Toks Simonavičius sėdėdavo ir laukdavo ar iš miško neišlis partizanai (banditais vadindavo). Jis buvo vietinis NKVD viršila. Tai mūsų mama prašydavo brolio Jono, kad eitų „perkelti karvių“. Jis eidavo aplink, žinojo kur, kad perspėtų partizanus jog reikia saugotis, nesirodyti. Bijojom. Jei skrebai ir partizanai būtų pas mus susitikę, būtų nei namų, nei mūsų nelikę. Buvo sunkūs laikai. Bet visa tai vyko daugiausiai kai aš mokiausi siūti, tai man mažiau teko patirti tos baimės. Dar vienąkart atėjo toks skrebas Čerenkis iš Saločių, tai jis buvo labai toks žiaurus. Išsivarė jis mane į mišką, kad pasakyčiau kur banditų (partizanų) bunkeris. Aš sakau, kad čia negyvenu, o Pabiržėj, tai nežinau, visai nieko nežinau. O jis sako sakyk, jei nori gyventi, o jei ne, stok prie to beržo – šausim. Neverkiau, buvau tokia sustingusi ir vis kartojau, kad nieko nežinau, kad čia nebūnu, kad tik retkarčiais pareinu pasiimti maisto, ką mama įdeda ir kiek galiu panešti. Kai vienodai, ramiai kalbėjau, tai ir jis aprimo. Sako susitarkim, kad tu paieškosi kur jie yra. Prižadėjau paieškoti. Davė dviejų savaičių laikotarpį šiai užduočiai. Ir tikrai po dviejų savaičių vėl atėjo. Pasakiau jiems, kad visur išlaksčiau, išžiūrėjau, bet nieko neradau. Tai žadėjo dar ateiti, atseit, turėjau būtinai jiems atrasti ir pasakyti. Bet jau kitą kartą praėjo pro šalį, nebeužėjo. Salotiečiai skrebai buvo labai pikti, žiaurūs, pabiržiečiai tai ne, ne tokie.

Liuda: Ar Pabiržėje daug buvo tų vadinamų liaudies gynėjų – skrebų?

Janina: Buvo buvo. Jatužis Jonas Pabiržės gyvenvietėje Sodų gatvėje. Šiais laikais jau jį bariau kam išnešė mano tėvo aulinius batus ir kepurę tada, tai tylėjo, nieko nesakė. Valaškevičius dar buvo. Kitus jau pamiršau. Mums jauniems tai kas, bet mūsų mamai tai buvo labai sunku. Viena, be vyro, su būriu vaikų. Bet prie miško – grybų, uogų, riešutų – visko sočiai. Net ąžuolo gilių prisirinkdavome ir maldavome, šerdavome kiaules ir kavą iš gilių darydavome.

Liuda: O kaip reikia iš gilių kavą daryti?

Janina: Giles išgliaudai, supjaustai, pamirkai piene, pavirini ilgokai, sumali mėsmale ir kava gaunasi labai skani, sveika. Dar užbalindavome su pienu. Su pienu labai valgydavome žemuoges. Sodą užveisė, serbentų daug turėjome, uogienes virdavome, nes šaldytuvų tai nebuvo. Turėjome tikrai gerą sklepą (rūsį).

Liuda: Kaip naudojote sodo derlių?

Janina: Užsodino didelį sodą, bet daug ir iššalo. Bet buvo senovinių obelų tai obuolių netrūkdavo. Sunaudodavome patys, daug prisidžiovindavome, virdavome su bruknėmis, nes tokiai košei cukraus nereikėjo. Virdavome ir serbentus su cukrumi, mat daktaras yra sakęs, kad virtas cukrus sveikiau, ne taip kenkia.

Liuda: Kokie jūsų kasdienybės patiekalai buvo tada, jūsų jaunystėje?

Janina: Duona. Duoną kepdavo savo. Savo buvo mėsytė, savo sviestas, grietinė, pienas. Sviesto įdėdavo į indelį tam kartui, o likusį išnešdavo į rūsį. Nebuvo mados kaip dabar, kad vis žiūri į šaldytuvą. Vaikai aišku būtumėm norėję, dar piemenėlis buvo Makrickas Bolė. Mes dar buvome per maži piemenauti, o jų vaikų buvo daug, tai leido Bolę piemenaut. Mama užtepdavo ant duonos sviesto, suvoždavo ir sako neškis Boliuk, neškis. Tokia kunigo Rolando Makricko tėvo vaikystė. Makrickai gyveno čia netoliese, prie Grigaliūnų vienkiemio, prie kapelių, važiuojant vieškeliu link Lapiškių.

Liuda: Kokius patiekalus gamindavote šventėms, Velykoms, Kalėdoms?

Janina: Kai savo būdavo grietinės, sviesto, tai prikepdavo sausainių, pyragų. Kisieliaus išvirdavo. Bandeles kepdavo dažniau, ne tik didžiosioms šventėms, bet ir atlaidams, pakermašei, kartais šiaip sekmadienį. Diliai dažnai atvažiuodavo iš Juodeišių. Ten kur jų namai, ilgus metus buvo Kirdonių aštuonmetė mokykla. Nebuvome giminės, bet mūsų tetė sueidavo, tai Diliai dažnai lankydavosi. Petras Dilys ilgus metus buvo Pabiržės valsčiaus viršaitis. Jo brolis tai buvo antroje pusėje miško, mes vienoje pusėje, jis antroje. Viršaičio Petro Dilio dukra išsimokė daktaro profesijos ir gyveno Kaune. O pokaryje Dilio namuose padarė mokyklą. Mano brolis Albertas į tą mokyklą eidavo, iš Žemuogynės toloka, bet mokėsi ten. Brolis buvo rūpestingas, tad anksti keldavosi, kad spėtų laiku nueiti. O Petras Dilys kaip viršaitis buvo labai geras žmonėms. Mes buvome mažučiai, bet mama yra pasakojusi, kad P. Dilys Velykų šventėms pasamdydavo dūdų orkestrą. Tai kol tris kartus su tuo orkestru apeidavo žmonės apie bažnyčią – pašėlęs gražumas būdavo. Vieną punktą nugieda choristai, kitą su dūdom. Tai aš dabar ir sakau, kad „Žemynos“ ansamblis galėtų ką nors šventėms sugalvoti. Taigi, sako, seniau labai gražu būdavo. Geras žmogus buvo, tai sueidavo. Buvo jis ten kažkur paimtas (politinis kalinys, tremtinys), tai grįžo visai be sveikatos ir neužilgo pasimirė. Skaičiau kokią tai knygą, kurioje rašė, kad Petro Dilio sūnų Adolfą ir dvi dukras, Stefanija ir Bronę, labai kankino. Tik nebeatsimenu, kokioje knygoje skaičiau. Ne juokas, nes gi Petras Dilys buvo ir ketvirtojo Lietuvos Seimo narys (1920-1940). Toks gyvenimas.

Liuda: O kaip susipažinote su vyru Albertu Sakalausku?

Janina: Per gegužinę. Jo pusseserė Grigaliūnaitė privedė prie manęs, nors mes sėdėjome kokios trys, bet ji jam sako – dabar šitų pašokink. Pašokom, o aš jam nei vardo nežinau, nei pavardės, visai nepažinau. Bešokant, jis priglaudė mane ir sako – aš tavo, tu mano, o mes abu esam Dievo. Taip ir pradėjome draugauti. Už kokių trijų savaičių jis vėl atėjo su Naraškevičiumi. Sakalauskai buvo iš netolimo Bikšių kaimo. Man tada buvo 21 metai, o kaip apsiženijome, tai jau buvau 24 metų. Kelis metus draugavome, jis vis ateidavo. Būdavo nuvažiuoju su dviračiu į Biržus su reikalais ar į krautuvę, tai pamatysi, jis jau ir eina šalia. Juokdavausi, kad sekioja mane. Bet jis kojos nelankstė. Buvo susimušęs, tėvai nežiūrėjo, tai pradėjo rastis kelyje pūliai, o paskui suretėjo. Taip ir sakydavo, kad per tėvų apsileidimą man reikia kentėti. Mums tiko, nes buvo vyresnis tik pusantrų metų. Toks jau mūsų likimas. Susituokėme 1953 metais.

Liuda: O kur buvo vestuvės, kokios jos?

Janina: Žemuogynėje. Buvo šeštadienis. Šliūbas vyko Pabiržėje. Buvo šalta žiema, vasario 14 diena, net 32 laipsniai šalčio. Į kompaniją prašėm pusseseres, bet tokie laikai dar, tai nedidelis pulkas buvo. Baliui Albertas pasisamdė dūdas. Prieš pat vestuves pardavė savo akordeoną, o vestuvėms nusisamdė dūdas, nes kitiems vestuvėse grojo akordeonu, o mums norėjo kitaip. Kokie 5 muzikantai buvo, tie dūdoriai. Per šiuos papildomus svečius ir duonos mama pritrūko.

Liuda: Kokios tada vestuvių tradicijos buvo?

Janina: Išlydint į šliūbą, tėvai atsisėsdavo, priėjus atsisveikinti, jaunieji bučiuodavo tėvų kojas, dėkojo, kad užaugino. Taip man mama pasakojo. Bet man taip jau nebereikėjo. Vestuvėse svarbi buvo svočia. Jaunoji privalėjo būtinai turėti baltą bukietą. Kai sušliūbavojo, priėjome prie Šv. Marijos altoriaus, pasimeldėme. Tada ant Marijos altoriaus padėjome tą baltąjį bukietą, o svočia man įteikė margą bukietą, palinkėdama margo gyvenimo. Kai parvažiavome, buvo vaišės, o vidurnaktį šlėjerį (veliumą) nuėmė nuo mano galvos. Prakalbas sakė svočia, nes buvo iškalbinga. O daugiau tų tradicijų ir neatsimenu, nes tada nebuvome dar tokie gudrūs. Mama yra pasakojusi, kad ir jų jaunystėje panašiai buvo. Vestuvės tęsdavosi kokias tris dienas. Antrą dieną kardavo piršlį melagį. Jaunajai reikėjo turėti rankšluosčių prisiaudus, kad galėtų piršlį vaduoti. Bet prieš tai piršlys dar skaitydavo prakalbą, išrokuodavo kam palieka savo turtą. O svočią tai degindavo, veždavo su vonia už kūtės ir ruošdavosi deginti. Bet jaunoji uždeda rankšluosti ant pečių ir tiek piršlys, tiek svočia jau „išgelbėti“. Tai dar prieš šitą ceremoniją būdavo visokių juokų. Svočia su piršliu slėpdavosi, kad jų nerastų. Yra buvę, kad svočia persirengia gaspadine, su paprastu chalatėliu ruošiasi po virtuvę ir niekas negali jos rasti, nes neatpažįsta. Kai iš kitos pusės atvažiuodavo kviesliai, tai reikdavo viską saugoti, nes jie viską vogdavo.
Vestuvėse dainuojamos specialios tai progai dainos. Grįžus iš bažnyčios visa palyda rasdavo stalą persirengėlių užsėstą, tad reikėdavo stalą išsipirkti: pyragais, saldainiais, gėrimo buteliais ir būtinai dainomis. Stalą užėmę persirengėliai irgi turėjo savo dainas. Iš persirengėlių jaunoji būtinai buvo vyras, o jaunikis – tai moteris. Ir tos dainos tada tokios: Jaunieji mūsų, atsiprašom jūsų
Prašom prašom atvažiuot į kaimelį mūsų.
Girdėjo piršlalis miestely buvai
Tai pirkai, degtinę pirkai...
Tada jau piršlys deda ant stalo butelį degtinės. Svočia uždeda pyrago, tortą ant stalo. Taip jau stalas ir išpirktas. Tokios buvo tradicijos. Vestuvės būtinai vykdavo per abi puses. Pirma jaunosios gimtuosiuose namuose, tada antrą dieną išvažiuoja pas jaunąjį ir ten vėl dvi dienos. Iš to paties jaunimo, kurie vėliau vestuvėse dalyvaudavo būdavo bromo pinėjai. Bromas (apipinti vainikais vartai) tiesiog būtinas prie vestuvių kiemo, pro jį į sodybą įeidavo visi vestuvininkai. Ir tam tikros dainos buvo dainuojamos pinant vainikus bromui. Baigiantis vestuvėms, trečioje dienoje visą bromą nešdavo į tą kaimynų kiemą, kuriame buvo jau galinčių ženytis. Bromo nešėjus reikėjo nors simboliškai pavaišinti.

Liuda: Kaip toliau klostėsi jūsų gyvenimas?

Janina: Po vestuvių vyras dar kurį laikas gyveno savo tėvų namuose, dirbo sandėlininku, o aš buvau pas savo mamą. Daug siuvau, eidavau net į namus apsiūti visos šeimos, kam reikėjo. Paskui, jau rudeniop, kažkoks pažįstamas mano vyrui pasakė, kad galima važiuoti į Vabalninką, ten yra toks vokietis, geras tekintojas ir pas jį galimą išmokti šio amato. Tada į Vabalninką išsigabenome jau abu. Vabalninke nuomavome butą. Amato jis mokėsi tris mėnesius. Vyriausioji dukra Lina gimė Vabalninke prieš pat Naujus metus. Krikštynų didelių nekėlėme, tik mano mama atvažiavo, buvo kokie trys keturi žmonės. Krikštynos tuomet būdavo kuklios. Pasiuvau dukrytei baltą suknytę su ružavais kaspinais. Krikštas senovėje vykdavo pas zakristijoną, bažnyčioje neteko. Balius būdavo irgi kuklus, viskas paprastai. Išskirtinių tradicijų neatsimenu. O kad ir būdavo tais laikais koks suėjimas, tai svečiai patys atsinešdavo vaišių: namie kepto pyrago, pončkų (spurgų), sviesto, dešros – kas ką sumanydavo. Einant į balių neštis maistą buvo madoje ir per kitas progas, per vestuves taip pat. Tada tokio šumnumo kaip dabar nebūdavo. Išvirdavo mėsos šmotą ir dalindavosi visi aplink stalą, pjaudavo svečiai kiek kuris norėjo. Daržovių nebūdavo, geriausiu atveju krienų duodavo ar kokių kopūstų. Net balių gaspadinių (šeimininkių) tada nebuvo, jos vėliau atsirado, kai žmonės prasigyveno. Per mūsų vestuves tai buvo gaspadinė – Šlikos Paliutė iš Kirdonių.
Jau už metų atsigabenome į Pabiržę. Tada mano vyras jau 15 metų Pabiržėje dirbo tekintoju, o paskui dar 15 metų – suvirintoju.

Liuda: O kaip buvo organizuojamos laidotuvės, kokie jų papročiai?

Janina: Būtinai būdavo giedama, teko daugelyje laidotuvių giedoti. Nabašninką veždavo ir žmonės lydėdavo su arkliniais vežimais, tai ir vežant giedodavome ilgiausias litanijas. Mano tetę kai laidojo, tai buvo labai daug, net trisdešimt padvadų (kinkinių), mat eigulys, neprastas žmogus. Grabus (karstus) seniau darydavo namuose. Užsisakydavai pas kokį meistravą žmogų, kuris moka padaryti. Ant apsėdų (šermenyse) pašarvodavo, pagiedodavo babutės, vyrai, kurie balsus turėjo. Tarpuose tarp giesmių buvo susirinkusiems nešiojamos bandelės, alus. Taip buvo atsidėkojama už tai, kad atėjo pagerbti, gedėti, padėti palaidoti. Ir dabar dar Pabiržės krašte kai kuriuose kiemuose šio papročio yra laikomasi. Giedoriams po visko duodavo vakarienę. Laidotuvių dienoje, būtinai mirusįjį veždavo į bažnyčią, ten buvo laikomos už jį Šv. Mišios. Jau palaidojus visi rinkdavosi į mirusiojo namus žėlabnų (gedulingų) pietų. Mirusio artimieji visus metus nešiodavo žėlabą (gedulą): moterims ryšėdavo juodą skarutę, bet taikydavom ir drabužius tamsius ar visai juodus rengtis, o vyrai švarko atlapą pažymėdavo juoda juostele. Niekam net į galvą neateidavo mintis, kad palaidojus artimą žmogų, nenešioti gedulo. Pamatai apsirengusį juodai ir iš karto žinai, kad jam kažkas mirė. Už mamą, tėvą, vyrą ar brolį su seseria nešiodavo gedulą ištisus metus, už senelius trumpiau. Kaip kas suprasdavo. O už savo vaiką seniau sakydavo, kad nereikia gedulo nešioti. Atsimenu kai statė Likėnuose pirmąjį korpusą, mano dėdė Albertas vežė statyboms plytas ir atsitiko taip, kad pasibaidęs arklys jį sužalojo. Senelis dar vežė į Panevėžio ligoninę, bet nešant ant rankų į palatą, dėdė mirė. Tai atsimenu, kad senelis su bobute tik iš kiemo išleido, bet į kapus dėdės nelydėjo, nes buvo toks paprotys, kad nei mažo, nei suaugusio vaiko negalima lydėti į kapines, nes gali tekti visus vaikus iškavoti (gali tekti palaidoti). Seniau ir į šliūbą tėvai nevažiuodavo, laukdavo jaunųjų namuose.

Liuda: O kaip Jums sekėsi gyventi Pabiržėje?

Janina: Kai grįžome į Pabiržę, tai butą gavome Daudžgirių dvare. Ten gyvenome 5 metus. Mano vyras dirbo Pabiržės MTS tekintoju. Jam į darbą buvo netoli, pareidavo pietų į namus, pabūdavo prie vaikų, kol aš gyvulius sužiūrėdavau. Paskui jį prikalbino eiti dirbti į kolūkį, kad būtų traktorių brigadininkas.
Daudžgiriuose gyventi buvo sunku, kentėjau. Kad ir dvaras, bet ponystė menka. Reikėjo lipti laipteliais, kurių buvo net devyni, kad įeiti į vidų, o pirmus metus dar gyvenome antrame aukšte. Sunku buvo nešioti kibirus, vaikus ir visa kita. Pečius buvo rūsyje, jei norėdavai ką nors išsikepti reikėjo lakstyti į rūsį. Būdavo kambaryje pasitaisai bulkutes (bandeles), tada eini į lauką, apeini aplink, įeini į rūsį ir tik tada gali pašauti į pečių. Pečius buvo geras, kepė gerai, bet labai didelis, dvariškas, tai tas bulkutes ar duoną kepdavome kokios dvi kaimynės kartu susitarusios. Po karo ilgą laiką Daudžgirių dvare buvo vaikų prieglauda, tik vėliau išdalino butais. Dar buvo salė, kurioje ruošdavo programas, šokius. Kokius tris metus kartu veikė ir mokykla. Buvo keturi butai. Mes ten apsigyvenome 1954-1955 metais. Prisimenu, gale dvaro klėties buvo maždaug aras dilgynių. Išsibedžiojau, įsirengiau daržą, pasisodinau agurkų, svogūnų, pomidorų, dar vyras jį aptvėrė. Taigi nieko nebuvo, sklypelį davė maždaug už kilometro, kur ten prilakstysi dėl krapo ar svogūno. Jau dvaro gėlynų nebebuvo, tai pasisodinau savo palangėje gėlių, bet vežikai išvažinėjo, kvaili buvo, nesupratingi, nesiskaitantys, nepripažįstantys tokių gražumų. Buvo tokie keturi vietiniai nedori vyrai, susirinkdavo sekmadienį per pačias Mišias ir giriasi kiek kuris ką primušė... Kokie ten žmonės. Labai bjaurūs buvo tokie Bagdonavičiai. Jis dirbo apylinkėje, o ji vis mane persekiodavo kur einu, ką nešu, jai net trijų obuolių būdavo gaila, jei paimdavau iš sodo savo vaikams. Gyveno dar Landauskas Vytautas, Repšys, Medelinsko Liucija, Čepokai.
Gerai, kad buvo geras kolūkio pirmininkas Motiejus Lapėnas. Jis pasiūlė mums paskolą, kad galėtume pasistatyti namą Pabiržėje. Per pusantrų metų namą pastatė, bet vidaus neįrengė. Pradėjome name gyventi, net grindų dar nebuvo. Patys viską įrenginėjome, pamažu, po truputį. Paskolą turėjome grąžinti per porą metų. Gerai, kad siūdavau, turėjau papildomų pinigų, dar gyvulį kokį užaugindavome, parduodavome. Kaip gera buvo savo name, savo kiemelyje, ką nori tą pasidarai, nuo nieko nepriklausomas. Tuoj ištaisiau didelį darželį, nes mėgau gėles. Gėlių prisivežiau iš mamos, visokių: tulpių, pinavijų, karkliukų, ramuniukų, jurginų. Mano darželį ir per televizorių yra rodę, buvo nufilmavę. Savo namuose visada geriau.

Liuda: Ar visada tik siuvėja buvote?

Janina: Ne, ne, tas siuvimas tai tik taip sau, papildomai. Esu ir valgykloje dirbusi, bet pagrinde tai lauko darbininkė buvau. Ir ravėti reikėdavo ir burokus rauti, dobilus žaginiuoti. Kartais už mane vaikas atidirbdavo, nes kai išeidavau visai dienai į darbą aš, tai vakare nebūdavo ko valgyti nei mums, nei vaikams. Kitos moterys dėl to pykdavo, pavydėdavo. O brigadininkas juokdavosi, kad vaikas daugiau padaro, nei mama. Sūnus Juozas paaugęs, jau buvo stiprus. Lina gimė Vabalninke, sūnus Juozas Daudžgiriuose, o mūsų mažoji Jūratė jau Pabiržėje 1965 metais, savo nameliuose.

Liuda: Kokie tuo laiku buvo smagiausi dalykai gyvenant Pabiržėje? Kas svarbu be šeimos, be darbo?

Janina: Dar kol dvare gyvenome, atvažiavo pirmininkas M. Lapėnas ir liepė eiti dainuoti, dar pagąsdino, kad jei neisim dainuoti, tai mašinos neduos dėl statybos. Griežtai, bet teisingai. Tuo metu meno vadovu Pabiržėje dirbo toks Zaremba, geras vadovas. Aš su mažu vaiku nenorėjau eiti, tai siūliau vyrui, kad jis eitų į saviveiklą. Jis grįžęs po pirmos repeticijos džiaugėsi, kad buvo gerai, jam patiko. O kai atsikėlėme gyventi į Pabiržę, į savo namą, tai ir aš ėjau į chorą, abu dalyvavome. Tuo metu kultūros namai buvo dabar jau nuardytame name kur buvo prie Braškos, toje vietoje, kur dabar stovi paminklas Antanui Macijauskui. Tame name tuomet buvo ir apylinkės vykdomasis komitetas ir kitos įstaigos. Šventės ar koncertai vykdavo parapijos salėje, kur už bažnyčios. Mama yra pasakojusi, kad parapijiečiai aukojo pinigus, kad būtų pastatyta parapijos salė. Ta salė buvo labai patogi, su durimis iš abiejų pusių, kai vaidindavome – labai patogu. Prie meno vadovės Grudzinskienės buvome net Žemaitės spektaklį „Klampynė“ pastatę. Grudzinskas mokė dainuoti, o Zaremba jau buvo išvažiavęs į Kauną. Kolūkis nupirko dūdas ir kokie septyni vyrai mokėsi groti, kad būtų dūdų orkestras. Tais laikais buvo daug žmonių, daug vyrų ir visi noriai eidavo dainuoti, su džiaugsmu visi dalyvavo saviveikloje. Važiuodavome ir į Vilnių koncertuoti, net du kartus ir aš važiavau, bet respublikinėse Dainų šventėse tai nedalyvavau, nenorėdavau, žmonių labai daug, pavargsti, nenorėjau. Net ir dabar prisimenu eilėraštį iš ketvirtos klasės, kurį išmokė mokytoja Teodora Grudzinskaitė: Aš niekur neisiu iš savo gražiosios tėvynės / Kitų kraštų dangus manęs nesuvilios / Priprato mano rankos prie grėblužio klevo / Ir pirštai glamonėt darželyje žalias rūtas / Širdis čia alpo, džiaugėsi, dejavo / Ir kokią valandą dienas audringas ir šventas / Kokia graži ta Lietuvos sena močiutė / Su baltu nuometu / Tėvynę ji mylėjo, gerbė / Savo gražiais darbais puošė./ O pagrindinis choras tai buvo jungtinis – Gulbinų, Kirdonių ir Pabiržės. Už bažnyčios, prie senosios varpinės, kalnelio aikštėje vykdavo apylinkės Dainų šventės, o dabar sako, kad ten kada tai buvę kapai. Dabartinė bažnyčia jau trečia Pabiržėje. Mama yra sakiusi, kad 15 metų šią bažnyčią statė. Projektas buvo paimtas iš Rygos (inžinieriaus Floriano Vyganovskio) ir baigta statyti apie 1910 metus. Prie statybų ir parapijiečiai talkino. Reikėjo kasti pamatai, o technikos tada beveik nebuvo. Klebonas Ignas Andrišiūnas ir užsimušė per tas statybas. Sako, kad meistrai susėdo pietauti, o klebonas lipė ant pastolių kažko pažiūrėti, nukrito ir susižalojo. Dar skubiai vežė į Rygą, bet nebeišgelbėjo, numirė. Namelyje prie bažnyčios tvoros gyveno Udrėnaitė Petrutė. Ji mokydavo vaikus, rengdavo juos prie pirmosios Komunijos. Kai Petrutė numirė, tai tą namelį paliko mano tetės broliui Šatui Adomėliui. Bet jis irgi buvo gal koks vienuolis, nes nešiodavo tokį rudą austą ilgą drabužį, kaip kokią suknią. Dabartinę kleboniją pastatė per keletą metrų atokiau, o Petrutės namelio vietoje dabar gėlių klomba. Su vyskupėliu Vincentu Sladkevičiumi daug neteko bendrauti, bet vienąkart buvau pas jį užsakyti Mišių. Labai maloniai priėmė. Pabiržiečiai tuo metu apie jį beveik nekalbėdavo, o dauguma gal ir nežinojo kas jis per žmogus. Vėliau su vyru žiūrėjome per televizorių kaip kardinolas pasakojo apie savo vargus Sibiro tremtyje, tai net verkėme. Kokie baisūs laikai buvo, kad žmones kankino badu. Mes net per karą nebadavome. Turėjome džiovintų sūrių, su kirviu atsikerti ir čiulpi. Bet iš baimės ir valgyti nesinorėdavo.

Liuda: Ar didelė Jūsų šeima?

Janina: Trys vaikai, anūkai aštuoni, proanūkių dvylika. Esu bagota. Dabar vaikus labai gera auginti, nebereikia nei vystyklų plauti, nei vargti. Tik tiek, kad nebegaliu pakelti proanūkių, sunkios, aš nebeįveikiu. Gražu vaikai. Kai kurie anūkai užsienyje, Norvegijoje. Bet yra darbo ir Lietuvoje, tik dirbk teisingai, tai ir čia galima gyventi. Kai daug pinigų nori, tai visur blogai, o jei esi kuklus, tai visur gerai.

Liuda: Koks didžiausias Jūsų gyvenimo džiaugsmas?

Janina: Pats gyvenimas yra didžiausias džiaugsmas. Kai viskas gerai ir džiaugiesi. Bet buvo visko. Ligų, ligoninių, operacijų, visko daug. Bet iš giltinės pabėgau. Kai pagalvoji, kiekvienam savo gyvenimas, kiekvienam savo. Svarbiausias dalykas gyvenime – dainos, gebėjimas nepasiduoti. Labiausiai man tiko su vyresniąja seseria. Ji vyresnė buvo už mane, tai net prieš karvių melžimą, pirma padainuodavo, tik tada imdavosi darbo. Antroji sesuo, ištekėjusi už Naraškevičiaus į Čeniškių kaimą, irgi smagi dainininkė ir visi Naraškevičiai – dainininkai. Jonas mano brolis dvynys. Dar buvo brolis Vytautas, jaunylis Albertas. Ir visi mes dainušnikai didžiausi. Dainuodavo ir mūsų tėvai, nors tėvas daugiau mėgo šposus pasakoti. Mamos mama, mūsų babutė irgi buvo šposininkė. Gavėnioje, kai plėšydavome plunksnas su talka, tai babutė vis kokių nors anekdotų pripasakodavo, kad būtų linksmiau ir darbas nepabostų. Atsimenu jos pasakojimą kaip ji namuose laukė apsilankant kunigo. Seniau nešiodavo labai ilgus sijonus, žinodama koks gerbiamas svečias apsilankys, ji apsirengė išeiginį sijoną, pasipuošė. Laukia laukia, o to kunigo kaip nėr, taip nėr. Pasikaišė sijoną ir nuėjo ji į tvartą gyvulėliams pamėtyti pašaro. Išeina iš tvarto, o kieme jau kunigas atvykęs. Ji iš to strioko, taip ir nesusitvarkė aukštai pakelto sijono iš po kurio matėsi kojinės iki kelių ir viena plika šlaunis. Pakvietus kunigą į trobą, kunigas ir klausia ar ji visada taip nešiojanti rūbus, o ji ir atsakanti, kad tik šventom dienom ir kai kunigėlis atvažiuoja...

Liuda: Kuri daina iš žinomų jums pati gražiausia?

Janina: Visos labai gražios, o dažniau dainuodavome tas, kurios tada madoj buvo. Iš atlikėjų labiausiai patiko Nelė Paltinienė su Eugenijumi Ivanausku. Man patinka švelnios dainos.

 

Atsiminimus užrašė Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos darbuotojai Liuda Prunskienė, Simona Bindariūtė ir Agnas Dagys.
Tekstas transkribuotas iš audio įrašo, saugomo Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos kompiuteriniuose ištekliuose.

 

Janinos Šataitės-Sakalauskienės, Pabiržės krašto gyventojos, gyvenimo atsiminimai
 
Janinos Šataitės-Sakalauskienės, Pabiržės krašto gyventojos, gyvenimo atsiminimai
 
Janinos Šataitės-Sakalauskienės, Pabiržės krašto gyventojos, gyvenimo atsiminimai