Biografija

Pranė Petrulytė gimė 1905 m. Biržų apskr. Vabalninko valsčiuje, Gataučių km. Abu jos tėvai – Apolinaras Petrulis ir Vincenta Venckutė, buvo iš to paties kaimo. Kaip daugelis to meto vyrų, taip ir Apolinaras buvo išvykęs į Ameriką. Ten apsibuvęs atsiuntė „šipkartę“ kaimynų Vincutei, gerokai jaunesnei mergaitei. Ji skubėjo 10 km. pėsčiomis į paštą, paskui keliavo už Atlanto. Ten gimė vyriausias sūnus Marcelinas. Likusio Lietuvoje tėvo prašymu grįžo atgal. Plaukiant per Atlantą, po Vincentos širdimi spurdėjo nauja gyvybė – vėliau pavadinta Prane, Pranyte, o kaimynų Pranute. Atlantas buvo audringas, o gimimo metu siautė audra ir Gataučių kaime, tai paskatino pradėjusią literatę pasivadinti Audrų Dukros slapyvardžiu.


Grįžus Apolinaro šeimai, pasidalino žemę su broliu po 19 ha. Į pasaulį atėjo dar 2 sūnūs ir dukra Joana. Anksti mirė šeimos galva. Našlė vertėsi sunkiai, bet, būdama šviesios sielos, stengėsi leisti į mokslus vaikus, du vyresnieji baigė progimnaziją, kiti ją baigė jau mirus tėvui. Iš negausių prisiminimų matyti, kaip Pranytė mylėjo savo motiną, brolius, seserį. Iš savo pirmo honoraro nupirko broliui neprastą portfelį. 1944 m. buvo proga vykti į Ameriką, ją kvietė pusbrolis Bernardas Brazdžionis, jau pasižymėjęs poetas, kuris bėgo nuo Tarybų valdžios. Buvo besigundanti ir Pranė, bet tuo metu sunkioj padėty buvo jos sesuo (besilaukianti, ką tik po vyro žūties). Bernardas Brazdžionis prieš karą lankėsi Gataučiuose pas Venckus. Parašė eiles, padėką šeimininkei už skanius blynus, tą eilėraštį Pranytė, rodos buvo, atidavusi į Utenos biblioteką. Ir Venckų, ir Petrulių šeimose buvo vertinama knyga. Pranė bendravo su vietiniais inteligentais: Vabalninko Natalija ir Severina Paliulytėmis, Ladigų ir Vildžiūnų šeimomis (Stefanijos Ladigienės atžalomis), kunigais. Yra išlikęs pas Ladigas 3 min. filmukas, kur Pranytė Paliulių sode su šios šeimos nariais. Joana Ladigaitė-Ardžiūnienė ją prisimena kaip šviesią asmenybę, kuri rasdavo bendrą kalbą su daugiau išsimokslinusiais žmonėmis. Pranės išsilavinimas irgi buvo ne toks menkas tiems laikams, todėl ji dirbo valdiškose įstaigose: draudimo bendrovėje ir pan. Teko pagyventi įvairiose Lietuvos vietose; Kaune, Vilkaviškyje, Kupiškyje, kt. Kolūkio laikais dirbo „Liepų“ kontoroje, tuo metu buvo daugiau raštingų žmonių, bet Pranė, pasak dukterėčios, priimta kaip invalidė (dėl kojos sunkiai dirbo lauko darbus), buvo stropi, patikima, ne „pliotkininkė“.


Literatūroje reikštis Pranytė pradėjo apie 1929 m. Buvo išspausdinti jos eilėraščiai, dramos to laiko katalikiškos krypties žurnaluose. Atskiromis knygelėmis buvo išleistos pjesės: „Likimo auka“, „Dešimt tūkstančių“, „Ji pasiaukojo“. Apie 1935 – 36 m. „Moters“ žurnale išspausdinta pjesė „Knygnešio duktė “. Autorė rėmėsi gyva medžiaga: Vabalninko Paliulytės buvo knygnešio Tamošiaus Paliulio dukros, prisiminusios tuos laikus. Kitose pjesėse Pranė gvildeno moralines temas, aktualias tam laikmečiui. Eilėraščių rinkinys „Mano motinai“ – tai meilės ir dėkingumo ženklas mamai, gebėjusiai dvasingumu pakilti viršum žemės, nors ir labai priklausomai nuo jos. Rašė apie gamtą, meilę, tų eilėraščių buvo spausdinama žurnaluose. Poetė aiškina, kodėl pasirinko Audrų Duktės slapyvardį:

Audringą naktį aš gimiau,
Audringas dienas gyvenau.
Audrų, audrų man kuo daugiau,
Be jų gyventi nesmagu.

Daug širdies audrų padiktuotų eilių liko rankraštyje. Meilės žodžiai taip ir liko gulėti popieriuje. Jie buvo skirti vieninteliam žmogui. Užsimindavo apie tai tetulytė, bet daug neklausinėjau – nelindau į „dūšią“. Baisiausios audros supurtė šeimą karo pabaigoje, pokariu: žuvo sesers vyras, du broliai.


Dar grįžtant į trisdešimtuosius ir vėlesnius metus Pranė aktyviai dalyvavo katalikiškojo jaunimo organizacijoje „Pavasaris“, vadovavo kuopelei, rengdavo pranešimus (tai matome keliose nuotraukose).
To meto vakarėliuose Pranytė užtraukdavo dainą, vesdavo ratelius, organizavo žaidimus. O kur dar įvairios tradicinės šventės: Joninės, varduvės ir pan... Visur buvo pilna Pranytės. Ji kartu su kaimyne Emilija Gislionyte, kitais aktyvistais suburdavo Gataučių ir gretimų kaimų (Nausėdžių, Upeliškių) jaunimą vaidinimams. Po karo prisidėdavo prie mokytojos A. Strelčiūnienės režisuojamų Klojimo teatro spektaklių. Tai buvo pjesės – pasakos „Pelenė“ (Pranytė – Fėja), apie 1948 m. „Meškos trobelė“ (apie 1956). Artistai, daugiausia suaugusieji, su keliais vaikais. Pranė kartu su mokytoja kūrė scenarijus ar juos pritaikydavo mišriai suaugusių ir vaikų auditorijai. Manau, nors tiksliai nežinau, kad prisidėjo ir prie kostiumų, scenografijos kūrimo. Apie Klojimo teatrą ji rašė savo prisiminimuose Utenos senelių namuose jau drebančia ranka, bet dar šviesia galva.


Pati nesukūrusi šeimos, savo meilę dalino sūnėnams, dukterėčiai – sesers dukrai, kitiems giminaičiams, net tolimiems. Vardinių ar kitų švenčių progomis dovanodavo knygas, pati jas vertindama iš anksto apsirūpindavo. Prieš Kalėdas mums, dukterėčioms ir kaimynėms, atnešdavo saldumynų, ne kartą net mandarinų. Kaip geroji fėja iš „Pelenės“ spektaklio, nes anais laikais tai buvo stebuklas. Yra dovanojusi Bernardo Brazdžionio „Meškiuką Rudnosiuką“, „Čyru vyru pavasaris“ – tos knygelės buvo išsaugotos nuo prieškario laikų, nes Tarybų valdžia šio poeto nepripažino.


Knygos, vaidinimai, – tai temos, kurioms turėdavom daug laiko, eidamos į Deikiškių pušynę rinkti mėlynių. Buvimas miške – dar vienas mūsų bendras pomėgis. Į vieną pusę eiti tekdavo apie 4 km. Nors šlubavo, bet buvo ištverminga, kantri. Įsidėdavome pietus: lašinių, kiaušinių. Pranytė mane įpratino valgyti sumuštinius su rūtom. Į miškelį, šalia namų, ji eidavo aviečiauti, rinkti žagarų kurui. Likusi savo nameliuos viena (kai išsikėlė brolis su šeima), ji neturėjo jokio gyvulio, užtat galėjo nuvažiuoti į miestą aplankyti giminaičių, buvo nepriklausoma nuo kaimynų.


Pranė buvo žmogus, apie kurį sakoma: ir prie pečiaus, ir prie svečio. Mokėjo šeimininkauti, kepti tortus, padėdavo kaimynams per balius, vestuves, „pagrabus“. Savo namuose irgi mėgo kažką įdomesnio pasigaminti, pavaišindavo apsilankiusius. Pamenu, kaip mokė kepti biskvitą. Mylėjo gėles, augindavo daug gladijolių. Į senatvę naują hobį rado: gamino gėles iš krepinio popieriaus, jas suformuodavo apliedama vašku, – labai gražiai pavykdavo, daugiausia rožės. Dailininkė M. Ladigaitė po daugelio metų manęs klausė, gal dar yra užsilikę, nežinau kokiu tikslu: ar norėjo aprašyti, nufotografuoti, eksponuoti, ar pati gaminti.


Į senatvę Pranutė pati nebekūrė, bet su popierium ir plunksna vis draugavo. Vienu metu domėjosi, rinko medžiagą apie stebuklingas, šventas vietas Lietuvoje ir užsienyje. Yra išlikę ranka rašyti ir spausdinti mašinėle surinkti aprašymai, nors spaudoje nebuvo publikuoti, – tuomet tai buvo draudžiama. Yra pasakojusi, kaip pati lankėsi pas stebukladarį, sergantį epilepsija, kažkur netoli Vilniaus.


Melioracijos metu, panaikinus sodybą, Pranė išsikėlė į Panevėžį pas seserį Joaną. Nenorėjo būti našta nei jai, nei dukterėčiai Loretai, netrukus išsikraustė į Utenos senelių namus. Ten pritapo, nesiskundė nei ji, nei ją aptarnaujantys. Teko aplankyti, turėjo atskirą kambarėlį. 3 metus pagyveno nepriklausomoje Lietuvoje, ja domėjosi Utenos kultūros darbuotojai, korespondentai. Pasirodė straipsniai „Moters“ žurnale, „Utenio“ laikraštyje 1989 m. vienas jų gražiu pavadinimu „Tarsi gerumo žolelė“. Šio dėmesio paskatinta Pranė parašė prisiminimus, dalis jų buvo kaip laiškas motinai, išmokiusiai optimizmo, tikėjimo į Dievą, – visa tai padėjo ramiai atsisveikinti su gyvenimu.


Mirė Pranytė 1993 m. Utenos senelių namuose. Palaidota Biržų raj. Deikiškių kapinėse šalia tėvų, palydėta viso būrio dukterėčių ir sūnėnų.

Dukterėčia Aldona Petrulytė -Andrianova
2021 balandis.