Autobiografija. Atsiminimai

Gimiau 1905 m. spalio 4 d. Biržų apskrityje Vabalninko valsčiuje Gataučių sodžiuje vidutinio tipo šeimoje. Tėvai grįžo iš Amerikos parsiveždami mane dar negimusią. Mano tėvelis iš labai gausios šeimos buvo jauniausias ir tėvo mylimiausias. Tėvas prašė, kad kol jis gyvas sugrįžtų, o kai numirsiąs, kad norės vėl galės grįžti atgal. Perdalino ūkį, dviem sūnums po 20 ha. Ir trobesius. Tėvelis nebuvo labai stiprios sveikatos ir gyvendamas Amerikoje tūkstančių nesusikrovė. Be to buvo, kaip žmonės sako, minkštaširdis. Išgėrinėti nebuvo mėgėjas. Bet visuomet mokėjo atjausti silpnesnį ir reikalui esant sušelpti. Motina irgi turėjo tą pačią silpnybę. Turėjo auksines rankas, bet trobos vienas nepastatysi. Reikėjo samdyti darbininkai. Nors senelis pasogai davė vieną karvę, prieauglį, metinę kiaulę, avelę, arklį ir keletą vištų. Daugiau gyvulių tėvelis prisipirko. Su vienu arkliu ūkyje neįmanoma. Ir su viena karve blogai. Senais laikais karvės nebuvo tokios pieningos kaip dabar. Senelis persikėlė gyventi pas jaunėlį, savo mylimiausią sūnų. Mano dėdė, tėvelio brolis, labai geras buvo, tik lėtokas. Buvo tamsaus gimimo. Plaukai vešlūs, juodi. Ūsai gana dideli, irgi labai juodi. Būdamas stambus ūkininkas vedė taip pat stambaus ūkininko dukrą, Vabalninko valsčiaus, Bartkūnų sodžiaus Vaitiekūnaitę Elžbietą. Vedybos nebuvo iš meilės. Taigi, kai liko ant pusės ūkio, tai dėdienė kaltino mano motiną ir visą laiką jos nemėgo. Atvažiavę apsigyveno pas senelį ir skubinosi statyti gyvenamąjį namą. Tebuvo tik vienas galas su dideliais langais. Dar buvo tėvelio nevedusios trys seserys, davatkėlės, panorusios gyventi Vabalninke, kad būtų netoli bažnyčia. Mano tėvelis savo lėšomis pastatė nemažą gryčią, jos ten ir užbaigė savo vargelį. Tėvelis Apolinaras buvo priešingybė savo broliui Marcelinui. Šviesaus veido, mėlynų akių, geltonų plaukų ir ūsų. Be to buvo labai gyvo būdo jaunystėje. Jeigu sodžiuje jaunimo išdykavimai be jo neapseidavo. Kartais išdaigos nelabai girtinos. Kai buvo pusbernis, prieš išvažiavimą JAV, eidavo naktigonėn. Labai linksmas būdavo ir visko išsigalvodavo. Daržuose jau yra agurkų, bet kaip gi juos naktį pamatysi. Labai lengva agurkus surasti po agurkų lysvę pasivoliojus. Virkščius aptraiško, negerai, bet argi jauni, išsisiautėję ką pagalvoja. Anot Maironio: „Jaunos dienos neprotingos, paklydimais gan turtingos“. Turtingi giminės nelabai jį mėgo, nes jį mėgo samdiniai ir vargšai. Jų priekaištai nesugraudino jo. Kai grįžo iš Amerikos, visai jo nebepažino, mat jau buvo ne didžiažemis, bet pusininkas. Motina irgi buvo iš didelio ūkio, to paties sodžiaus Vincentina Venckutė. Jos tėvas anksti mirė palikdamas du sūnus ir dvi dukras našlaičiais. Nelengva buvo mano senelei ir jos vaikams prie tėvo brolio Liongino. Pagyvenęs, nevedęs ir ligotas. Mokėjo ne tik lietuviškai skaityti, rašyti, bet pusėtinai rusiškai ir matematiką. Šiaip tai jis geras buvo žmogus, dievotas, bet ne davatka. Visas sodžius jį gerbė. Su visokiais reikalais į jį kreipėsi. Ir jis vienodai maloniai elgėsi su „onoravais“ ir su vargšais. Buvo vadinamas „Dėdytė Lionginas“. Dar buvo giminaitė, vadinama „tetulyte Nastazija“, labai senutė. Buvusi bažnyčios „pročka“, jos žinioje buvo visas bažnyčios garderobas, kurį ji prižiūrėdavo. Jau aš prisimenu tų dviejų senukų mirtį, buvo jau labai seni.


Taigi be tėvo likusiai šeimai nebuvo lengva. Mano būsimai motinai buvo 17 metų, ji visą laiką turėjo troškimą išvažiuoti į Ameriką. Ir tai buvo slaptas troškimas. Baisu buvo ir pagalvoti, kad ir minčių kas nesuprastų. Išjuoks tik. Kas duos pinigų, kas globos. Kai Petrulis išvažiavo į Ameriką, tai Vinciutei trys, ar keturi metukai buvo, sakoma, „nežinomi Dievo keliai“. Tikrai taip.


Apolinaras atsiuntė broliui laišką klausdamas, gal yra mergaičių norinčių į Ameriką. Gavęs tokį laišką Marcelinas nuėjo pas Venckus, buvo kaimynai. Nusinešė ir laišką, klausdamas, jau išaugo tavo mergaitės, gal nori važiuoti į Ameriką, persiūsiu „šipkartę“ (laivokartę). Vincutei vos neišlėkė širdis. Na ir parašė Marcelino broliui, kad Vincė jau užaugo ir nori važiuoti. Žinoma, ir ji pati tuojau parašė, kad rankytes ir kojytes išbučiuosiu, kad tik iškviestų. Vinciutė mokėjo gerai skaityti ir rašyti, net rusiškai pasirašyti. Jos motinos broliai Vaižmužiai buvo Dominykas matininkas, Kostantinas vaistininkas. Broliai buvo nevedę. Kostantinas ir pasiėmė sesers dukrą našlaitę pramokinti rašto ir šeimininkavimo. Visa nelaimė, kad namiškiai greit atgal parsivežė. Ūkis didelis, darbo daug. O kam moterims mokslas. Apsivedus mokės vystyklus plauti ir be knygų. Apsiašarodama grįžo panelė, gražiai aprengta, kaip žmonės sako „išprususi“. Sugrįžus prasidėjo, ne tik namuose ūkio darbai, bet ir šeimininkavimas įvairiuose baliuose. Tai laidotuvės, pakermošiai ar vardinės (gimimo dienų anksčiau nešvęsdavo), jau sodžius turėjo savo šeimininkę. Nebereikėjo iš Vabalninko parsivežti „mesčionkos“, daug būdavo vargo , atsivežt, parvežt. Užmokėti ir paviržio geras gabalas. Ūkininkės, nenorėdamos viena kitai nusileisti, kaip įmanydamos stengėsi kaimynę aplenkti. Parvažiavusi šeimininkė išgarbina blogai ar gerai, ir jau viso miestelio davatkėlės žino. Vincutės neapgavo, „laivokartę“ atsiuntė. Iš Vabalninko pašto parsinešė, rodos skriste nuskrido.


Buvo Atvelykis, bet truputį pašalę. Basa nejautė gruodelio nei ledokšnių. Žinoma, buvo graudu, ir ne vieną ašarėlę nubraukė. Kai nuvažiavus susitiko Petrulį, šis nustebo. Išvažiuodamas paliko marškinėliais bėgiojančią, o dabar... Graži, liekna, vidutinio ūgimo, mėlynakė. Petrulis už ją buvo 17 metų vyresnis. Gražiom, jaunom lietuvaitėm tuo laiku Amerikoj kursas buvo. Bijodamas jos netekti, daugiau kaip už metų pasipiršo. Apsivedė, tik penkis metus pagyveno Amerikoje, tada grįžo į Lietuvą, parsiveždami sūnų pusketvirtų metukų.


Tame name su dideliais langais ir aš gimiau. Ta naktis, kurioje išvydau pasaulį, mamos pasakojimu buvo baisi. Perkūnija su žaibais. Didžiulė vėtra, atrodė, sugriaus naują namą. Lietus su ledais. O ta naujagimė pritardama gamtos stichijai balsiai užrypavo. Viskas baigėsi laimingai.


Man buvo gal keturi metukai, kai mirė senelis. Prisimenu, kaip grabo žvakės degė, žmonių daug buvo suėję, giedojo. Prisimenu, kaip mano broliukas Boleslovas, už mane jaunesnis pusantrų metų, norėjo, kad leistų prie senelio atsigulti. Senelis dažnai jį lovoje šalia savęs pasiguldydavo. Mamai vakarinė ruoša su gyvuliais, su vakariene, nedaug laiko buvo su vaikais gaižti, tai ir liekame senelio globoje. Kiek prisimenu, senelis buvo neperdidelio ūgio, toks plonytis, labai greitas, baltais plaukais ir visada linksmas. Prieš mirtį, per savaitę, mano vyresniajam broliukui padirbo grėbliuką šienui grėbti ir dar sutaisė naginėles apsiauti. Savaitę pagulėjęs, užmerkė akis turėdamas 96 metus. Po laidotuvių kaimynai ir giminės susirenka pasivaišinti, dar truputį pagiedoti, kaip sakoma į „pagrabą“. Bet neprisimenu aš to šurmulio. Turbūt mus vaikus atidavė tatulytės Nastazijos globai. Po laidotuvių Boliukas ilgai verkė, kad senelis nepareina. Mama nuramino sakydama, kad seneliui dabar labai gera pas Dievuliuką danguje ir išmokino už senelį melstis, persižegnoti jau mokėjom. Mus, vos pradedančius kalbėti, tuojau pirmiausias mokslas buvo „žegnonė“. Tai broliukas atsiklaupdavo, persižegnodavo ir susiėmęs rankutes melsdavosi. Jo malda būdavo trumpa. „Tėve mūsų, kursai esi danguose“, du , kartais ir daugiau kartų pakartodavo. O paskui „aferavoju už seneliuko dūšią“. Persižegnoja ir klausia mamos „Ar senelis girdėjo, kaip aš jam meldžiuos?“ Mamai patvirtinus, kad tikrai girdėjo, klausdavo: „O Dievulis?“, mama turi užtvirtinti, kad tikrai girdėjo. Tada linksmai, viskuom patenkintas, eina žaisti. Žaislai būdavo: degtukų dėžutė, siūlų špuliukės, matkų kūlelio storesni žagarai, iš kurių ir namą „pabudavojame“ ir gilų šulinį surenčiam. Gavę virvutę, pririšam puodelį, viedrą vandeniui semti. Kartais atsitinka negirdėtas dalykas, kad mūsų viedre atsiranda labai skanaus gėrimo, kvepiančio duona. Ir dabar nesuprantu, kaip mama, suspėdavo į puodelį įpilti gėrimo, kad negalėdavom pamatyti. Jau užaugusi klausdavau motinos, kaip spėdavo ji tai padaryti. Atsakymą gavau tokį: „Jei apsivesi ir turėsi vaikelių, tai išmoksi taip padaryti“. Deja mano likimas buvo kitoks. Vyriausias brolis Marcelinas jau prie mūsų netiko. Vasarą tėveliui buvo laukuose padėjėjas, o žiemą mokinosi Vabalninke pas kažkokią „daraktorę“ ir gyveno pas tėvelio seseris – davatkėles. Jos neturėjo jokio supratimo, kaip su vaiku elgtis. Rytą kiekvieną dieną anksti keldavo į bažnyčią eiti. Penktadieniais pasnikas ir t.t. Tėvelis nuvažiuodavo kiekvieną savaitgalį, bet kažkaip nekreipė dėmesio. Bet mama nuvažiavusi tuoj pamatė, kad blogai, vaikas visai sunykęs, utėlių užpultas. Ir parsivežė į namus. Sekančiais metais pradėjo lankyti pradinę mokyklą, vadinamą „narodnaja“. Apsigyveno pas mamos giminaičius, jau pagyvenusius žmones. Jie savo vaikų neturėjo, tai ir nesuprato, nežinojo, kaip su vaiku elgtis. Vyresnesai brolis buvo labai kantrus, kad ir kas negerai, nesiskundė. Tėveliai visa tai matė, bet nebuvo kas daryti. Gabus buvo moksle, bet pradėjo nesuspėti paruošti pamokų. Kol šviesu, reikia šeimininkei malkų prinešti, sniegas nuo tako atkasti, kartais ir nuo šaligatvio. Vakare seni žmonės anksti eidavo miegoti ir broliui neduodavo ilgai deginti lemputės, nes žibalas brangus, nors tėveliai nupirkdavo žibalo ir didesnei lempai. Vieną kartą, beruošdamas pamokas, užsigulęs ant knygos užmigo. Tada dėdė, pamatęs miegantį berniuką prie degančios lempos, atsikėlęs, įpykęs vaiką nubaudė, nusukiodamas ausis. Rytą, net nevalgęs, išsiverkęs nuėjo į mokyklą. Mokytoja Šura labai mylėjo mano brolį, už tai, kad jis niekada neskųsdavo draugų. Nukentėjęs nuo jų juos teisindavo. Miesto vaikai visada daugiau padykę ir negali pakęsti, kad iš sodžiaus atvažiavę mužikėliai būtų vertinami kaip jie, dar baisiau, kad jiems už pavyzdį stato. Ir apsirengimas prastas, apavas daugiausia naginėlės. Žinoma turčių vaikai tai visai kas kita. Šuros tėvas buvo pašto viršininkas, rusas, nebepamenu jo pavardės, protingas ir visų giriamas žmogus. Šura savo rūpestį dėl mano brolio papasakojo savo tėvui. Tame pačiame name buvo mokykla ir paštas. Buvo šeštadienis, mokinius paleisdavo anksti. Mokytoja mano brolį nusivedė į savo kambarius ir abu su tėvu, nors iš tokio tylenio viską sužinojo. Suaugę, protingi, devynmetį nuginklavo. Ašarų buvo daug. Kaip mums pasakojo, jau paaugęs, kad nieko nebijojęs, kad ir būtų mušę, tik bijojęs, kad iš mokyklos neišmestų. Nuprausė, skaniai pavaišino, išleido į namus ir prisakė, kad nei tiems senukams, nei vaikams nesakytų kur buvęs. O kai atvažiuos tėtis ar mama, kad tuojau ateitų pas mus. Vaikui širdis dreba, likimas dar nežinomas. Parvažiuoja mama iš Vabalninko, labai susijaudinus, tokia nerami. Būdavo, kai iš kur nors sugrįžta ilgiau namie nebuvusi, pirmiausia vaikus paglamonėja, išbučiuoja, tik tuomet su tėveliu apie reikalus kalba. Jau mūsų pulkelis buvo padidėjęs dar vienu broliuku Alfredu. Dar neturėjęs metukų sunkiai sirgo plaučių uždegimu. O seniau sodžiuje buvo tokia mada, pas marinamą ligonį, seną ar jauną susirenka moterų. Mudu su broliuku stovim išplėtę akis. Žvakė dega, mama užsigulusi ant lopšelio verkia. Viena iš „karšintojų“ pasižiūrėjo į mus piktai ir pradėjo barti, ko Jūs dabar stovit kaip stuobriai. Negaila Jums, kad broliukas miršta, neverkiat jo. Gerai, kad Dievas jo pagailėjo ir pasiima į Dangų pas angeliukus. Nepalieka gyventi prie tokių nedorėlių. Visos tos tiriados jau neatsimenu. Mama paėmė iš lopšio Alfredą ir davė mums jį pabučiuoti. Jo akutės buvo užmerktos. Aš žiūriu, kur jo sparniukai, ta dėdienė sakė, kad jis jau angeliukas. Deja sparniukų nemačiau... Tik kai mudu su broliuku jį pabučiavome, atsimerkė, pasižiūrėjo į mus ir kažin ką pasakė savo, mums nesuprantama kalba ir nusišypsojo. Pasižiūrėjęs į mamą kažką sušnypštė. Veidukas paraudo ir akutės pradėjo merktis. Ta piktoji dėdienė greit uždegė žvakę ir pradėjo kažkokias maldas, liepdama vaikelį guldyti į lopšį, kad būsią jam lengviau numirti. Mama paklusniai norėjo įsakymą išpildyti, bet staiga tėvelis atsirado, turbūt už mūsų stovėjo, sulaikė mamą, užgesino žvakę marintojos rankose. Pasakė, gana, neškitės žvakę ir manau jau pavargote čia betupinėdamos, jau vakaras, ruoštis laikas. Tu Vinciut, neverk. Krizę praėjo, mat kaip gražiai užmigo. Jūs vaikai tyliai būkit, nepribudinkit Alfreduko. Karšintojos tuojau išėjo pro duris tylomis, tik pati vyriausioji burbtelėjo: „Mat bedievis, nori vaiką be maldų ir be žvakės numarinti“. Tėvelis tai išgirdęs pasakė, kad užaugęs sūnus jam mirštančiam žvakę uždegs. Moteriškė dar pakartojo „bedievis“ ir trinktelėjo duris, pasivijo drauges. Sodžiuje pasklido kalbos, kad Petrulis bedievis, mirštančiam vaikui žvakės nedavė uždegti ir t.t. Jis taip susikompromitavo, kad žmonės mūsų kiemo nelankė. Alfredukas greit pasveiko, buvo labai gyvo charakterio. Mama susijaudinusi dėl vyresniojo sūnaus grįžo iš miesto papasakojo tėveliui, kad ji nuėjusi pas viršininką, ją labai maloniai sutiko, pavaišino ir pasikalbėjęs apie visus negerumus, jo dukters mokinio, pasiūlė ar neprieštarautų, kad jie sūnų pas save paimtų. Jis nebus čia skriaudžiamas. Turi sūnų, kuriam reikia gero draugo, nes labai išdykęs ir tingi mokytis. Sako, turiu viltį, kad Jūsų sūnus savo elgesiu paveiks jį. Mama nežinojusi ką atsakyti, tylėjusi ir viršininkas pagalvojo, kad mūsų mama bijo, neįveiks susimokėti arba vaiką gali surūstinti. Vienas sau nusišypsojęs pasakė, kad brangiau nekainuos, kaip pas gimines, vaikas bus sotus ir gerai prižiūrėtas. Sekmadieniais į bažnyčią jei norės galės eiti, nebus draudžiama, nes jis tikintis, nors ir ne kas sekmadienį, bet nuvažiuoja į Biržus, ten yra cerkvė. Mama labai nedrąsiai paklaususi, kiek kainuoja visas išlaikymas, sakė ir jį maitins, pasakė labai mažą kainą, kad mama nusistebėjo. Viršininkas pasakė: „O dabar ponia Petruliene, eik ir savo berniuką su visu kraičiu atvesk“. Mamai buvo labai nepatogu iš tetos nors ir tolimesnės paimti vaiką. Vienu metu tik nenugalėjo giminystės jausmas, bet sveikas protas pergalėjo. Žinoma giminaičiai užsigavo, kad juos „paniekino“. Jie labai mokėjo išnaudoti mano tėvelius. Anais laikais sekmadienį pameistrauti buvo didelė nuodėmė. Tai tėvelis ar yra laiko ar ne, turi mesti ir važiuoti ką nors sutvarkyti. Tai tvartuko durys nebeužsidaro, tai slenkstis pakrypęs, ar karvutei lovys prakiuro. Ir daug visokiausių darbų išrasdavo. Tėvelis burnodavo, bet eidavo, keiktis tai nemokėjo, bet namuose darbų visokių pilna. Mamai labai nesmagu, kad jos giminės taip dideli savanaudžiai ir stengiasi išnaudoti neatsižvelgdami, kad jau pulkelis mažų vaikų, daug rūpesčių ir reikalų. O tėveliui nepatogu daug burnoti, dėl to, kad mamos giminės. O kai Marceliną nukėlė į naują gyvenimą, lengvai atsikvėpė. Broliukui pas naujus šeimininkus buvo nepaprastai gerai. Aptaisė savo sūnaus drabužėliais, kad ir padėvėtais, bet dar labai gražiais batukais. Laukėm ir negalėjom sulaukti švenčių atostogų, kada tėvelis jį parsiveš. Pagaliau sulaukėm. Įėjo į gryčią tikras ponaičiukas. Marceliukas kaip užaugęs taip ir mažas labai lėtas buvo. Mes nedrįsome prieiti. Tai jis pasveikino mamą, tada mus visus išbučiavo. Nuo mažojo iki visų. Mama klausia, kodėl nuo Alfreduko pradėjai sveikintis, jis sako, man taip mokytoja sakė. Pirmiausia mamą, o tada nuo mažojo broliuko ar sesutės. Didieji reikia pratinti kantrybės. Apdalino skaniais saldainiais mokytojos dovana. Tėvelis važiuodamas iš miesto visuomet parveždavo, bet tik po vieną mėtinį. Ir mes visuomet pabučiuodavom ranką. Ir kokie jie būdavo skanūs, nepalyginamai skanesni, negu dabartiniai įvairūs šokoladai. Kaip mes tuos mėtinius „gerbdavom“, niekada viso saldainio tą dieną nesuvalgydavom. Mama padėdavo aukštai ant spintelės, kad „pagundos“ kuriam nebūtų. Tuo pačiu mumyse ugdydavo kantrybę. Apžiūrėjau iš visų pusių tą, kaimyno vadinamą „mokslinčių“. Bet ir vienas kitas atėjo pažiūrėti, kaip atrodo „surusintas“ vaikas. Niekas nežinojo, viskas buvo daroma labai slaptai. Viršininkas, būdamas rusas, surado lietuvį mokytoją ir pasamdė mokinti, savo sūnų ir mūsų broliuką lietuvių kalbos. Sakė: „Jei esi lietuvis, turi mokėti ir mylėti savo tautos kalbą“. Marceliukas 1914 m. baigė „narodnaja“ vien penketais, taip pat ir Paulius pasidarė pirmųjų eilėj. Ir mano tėveliams buvo gera, už butą ir už drabužėlius nereikėjo mokėti. Net nebesamdydavo žmogaus sniegui nuo tako nuvalyti, nei klasės iššluoti. Abu berniukai viską padarydavo. Ir jiems buvo it koks sportas. Pasidarė Paulius labai darbštus ir tėvas džiaugėsi juo. Buvo dėkingas mano tėvams, kad leido savo vaiką pas juos gyventi. Broliukas puikiai rusų kalbą išmoko. 1914 m. rodos, kad birželio mėnesį prasidėjo pasaulinis karas. Ir viršininko šeima pasitraukė į Rusiją. Rodos, kad 1920 m. brolis gavo laišką iš Povilo. Per revoliuciją, jo tėvą sušaudė, kaip buvusį caro žmogų. O Paulius su seserimi Šura, pasikeitė pavardę ir pasitraukė į užsienį.

II
Grįžtu atgal į vaikystę. Jau mes buvome penki vaikai. Keturi broliai, o aš viena tarp jų. Kuris iš tėvų mane mylėjo labiau, negaliu pasakyti. Abu labai mylėjo, bet nelepino. Kur reikėjo pabardavo, bet nei vienas nemokėjo keiktis ar bjauriais žodžiais koliotis. Rykštelės tekdavo paragauti, bet tik labai retais atvejais. Tėvelis nėra prieš mus pakėlęs nei rykštės, nei diržiuko. Už tėvelio nepaklausymą atsiimdavome iš mamos. Taigi tėvelio įsakymas buvo žaibu vykdomas.


Nežinau, gal aš ir nesupratau tada, bet kaip dabar galvoju, tai mūsų tėveliai buvo gana kultūringi ir anais laikais gerokai išprusę. Kaip anksčiau minėjau mamą gerokai pralamdė jos motinos brolis. Tėvelis Amerikoje pakliuvo pas gerą fermerį, kurio gimtinės šaknys buvo Lietuvoje ir pats dar neblogai lietuviškai kalbėjo. Išmokino tėvelį skaityti ir truputį rašyti. Man labai buvo įdomu žiūrėti, kaip jis suraitydavo savo pavardę. Nuo pat lopšio neišleisdavo vaiko nuogu užpakaliuku. Namo pašalėje visada būdavo papilta gražaus balto smėlio vaikams žaisti, nebuvo jokių smailių daiktų, nei lazdelių, nei tokių daiktų kur vaikas galėjo susižeisti. Tėvelio lentelės buvo nuobliuotos, mažos kaladėlės, degtukų dėžutės, o gražiausia tai siūlų špulutės, ant kurių pritaisyta dėžutė. Puikūs ratukai būdavo. Kitų kiemų vaikai mums pavydėdavo, kokie mes laimingi būdavom. Vakare viską sunešdavom į priemenę, sudėdavom į dėžę. Kartais taip nebesinorėdavo to tvarkymo, bet būtinai tą savo darbą padarydavome. Mama pasakė, kad naktį matydamas netvarką aitvaras visus mūsų žaislus nuneš, ne kartą taip buvo. Atėję žaisti nieko neberadome, o kas likę sudraskyta ir smėlis išspardytas. Jau kada gerokai paaugom, išsikėlėm į viensėdį, sužinojome, kad vieno kaimyno vaikai tokį šposą padarydavo. Mama žinojo, bet mums nesakydavo, nenorėdama iš mažens sudrumsti nuotaikos ir sukelti neapykantos.


Mūsų kiemas buvo didelis. Namas truputį toliau nuo „ulyčios“ ir jame buvo net penkios didelės obelys, už namo dar penkios ir labai didelė kriaušė. Daug slyvų geltonų, didelių ir daug agrastų ir serbentų. Obelys kiekvienais metais gausiai derėjo, nes kiek prisimenu rudenį juos patręšdavo mėšlu. Kiemas buvo aptvertas lentų tvora. Didžiuliai vartai į jį įvažiuoti ir maži varteliai, vaikščioti. Didieji buvo reikalingi įvažiavimui, nes užu sodo buvo didelis daržas. Obuolius vasarinius kai kada veždavo į Vabalninko turgų, kaimynai kurie neturėdavo parsinešdavo. Kiek suspėdavo mama džiovindavo. Duonkepė krosnis būdavo didelė, tėvelis padarė dvi dideles blėtas. Jau ir aš mokėjau obuolius pjaustyti. Ant sienos prieš saulę niekad nekabindavo, sakė, kad visokie vabzdžiai gali ligomis apnešti. Žiemą išvirdavo obuolienės. Cukrus buvo prabanga. Sacharinas buvo neapsakomai skanus. Kriaušės veislė buvo „Petruška“, tik kai jos pradeda gelsti, skubiai reikia sudoroti. Tai daug jų pridžiovindavo ir kai jas kartu su obuoliais išvirdavo, nereikėjo nei sacharino. Skanumėlis. Rodosi ir dabar jų skonį prisimenu. Rudeninius ir žieminius obuolius veždavo į Rygą. Dideles vežėčias (ratus) pripakuoja tarp šiaudų obuolių ar kriaušių, kas ką turi ir susidaro trys ar keturi tokie keliauninkai ir išvažiuoja iš vakaro, kad iš ryto būtų Rygoje. Tėtis mus visus išbučiuoja, o mamą pabučiavęs į veidą, dar ir ranką pabučiuoja. Sėdasi į sau paliktą sėdinaitę, persižegnoja sakydamas: „Dieve padėk man“ ir išvažiuoja. Mes visi stovime „ulyčioje“ (gatvėje) ir matom, kai važiuojančių susidaro karavanas. Stovime ir žiūrime, kol paskutinis vežimas dingsta iš akių. Susikaupę, be jokio triukšmo sueiname į gryčią (kambarį), tylomis, pavalgę vakarienę einame miegoti. Nors mažieji bevalgydami jau beveik miega. Jau ir sapne valgydavom parvežtas barankas. O kokios skanios, trapios, kvepiančios. Parveždavo ne po vieną kaip iš Vabalninko, bet didžiulę virtinę. Mes tada dar nesupratom, kaip sunkiai jos uždirbamos.


Oi, gražu būdavo jau į rudens dienas. Dienos trumpesnės, gryčioje dega lempa dešimto numerio ir per langą apšviečia netoliese augusias obelis. Mes keturi, vyriausias padeda tėveliams vakaro ruošoje su gyvuliais. Nors dar neturėjo nei 12 metų, bet šiokia tokia pagalba. Taigi, klykaudami sukomės tame, apie medį apšviestame plote.


Daug iš vaikystės prisiminimų ir jau peržengusia pusę devintos dešimties plaukia kaip padangių debesėliai. Prisiminimai vieni kitus veja lenktyniaudami. Tėvai buvo labai sąžiningi, geriau jau savo pridės, negu svetimą paims. Mus vaikus nuo pat mažens mokino būti teisingais. Mokino žaislus be pykčio ir be ašarų pasidalinti ir mažesniųjų neskriausti. Taip įpratom, kad užaugome nesakydami, kad to, ar kitokio daikto man pirmiausia reikia, bet aš dar galiu prabūt, labiau reikia kitam. Nebuvo jokių pikčių, nepasitenkinimų. Niekados neužmiršiu, kaip mudu su broliuku ėjom žirniauti. Man septyni, jam penki su puse metukų. Sodžiaus žemė buvo rėžiais, vadinamais šniūrais. Mes savo šniūrą gerai žinojome. Dėdės šniūras irgi šalia. Mama darė gražias nedidelias pintinėles ir prisakė į svetimą žemę neiti ir nei vienos ankšties nenuskinti. Prižadėjome ir kaip toj pasakoj Joniukas su Elenyte, rankutėmis susikabinę, einame. Mums buvo ilgas kelias. Pagaliau pamatėme ir savo šniūrą, bet visai šalia buvo dėdės. Mudu nusprendėm dėdės, tai ne svetimo. Sustoję nusiskynėm, dabar nepamenu po kiek ankščių. Gardumėlis... Prisirinkę, laimingi kiutiname į namelius, visai nenujausdami, kas mūsų laukia. Mama sutiko su užuojauta, kad gal labai pavargot, ar į svetimus nebuvot įbridę? Ne į svetimus nebuvom įbridę, tik dėdės nusiskynėm, pasakėm kiek anksčių. Mama patylėjusi truputį sako, vaikeliai, juk aš jums sakiau, kad skintumėte, tik savo ir prižadėjote manęs klausyti. Dėdė atskirai gyvena, kas yra dėdės, tai ne mūsų. Aš jūsų nebausiu, bet turit savo klaida atitaisyti. Praneškit dėdei, kiek anksčių nuskynėt ir atsiprašykit, pabučiuokit ranką. Geriau būtų rykštele pašventinus, negu eiti pas dėdę. Aš jaučiausi it vagis, padaręs sunkią nuodėmę. Bet mama nenusileido, ėjome verkdami. Laimė, dėdienės su vaikais nebuvo namuose. Po visų atsiprašymų ir dovanojimų ceremonijos, dėdė mus nuramino, davė kriaušių. Pas juos buvo dar kitokių „smalinėmis“ vadinamu. Pripylė Boliukui kepurę ir palydėjo į namus. Niekada neužmiršiu dėdės su mama pokalbio. Dėdė: „Kad tu, Vinciut, jau per daug, dėl kelių ankštelių vaikučius virkdai“. Mama: „Nuo ankštelės ir ant arklio užlipa“. Dėdė nesiginčijo. Bet mums tai buvo neįspėjama mįslė. Kaip gi nuo tokio mažo daiktelio ant tokio didelio arklio galėtų užlipti. Kai jau gerokai paaugau supratau, kad mama buvo labai protinga. Gal tik gerųjų tėvelių dėka niekados neteko raudonuoti, dėl savo vaikų nesąžiningumo. Berniukai tai nebūtų berniukais, jeigu niekada neiškrėstų kokių šposų. Aš turėjau ilgus geltonus plaukus, tai mano mamą prikalbėjo leisti mane per atlaidus procesijoje gėlių barstyti. Ir nemanau, kad tuo mama nesididžiuodavo. Iš visų mergyčių buvau mažiausia, o plaukai ilgiausi. Vieną sykį vyresnis broliukas sako; „Mūsų Pranytės plaukeliai kaip šilkelis“. Mylėjo mane broliai, ypač mažesnieji. Vaikai, nors ir labai geri, ypač berniukai, esti užsimiršimo valandėlių ir nusižengia įsakymams. Užsipelno bausmę, kurią būtinai turi išspręsti. Tėveliai nieko nevartojo bausmei, nei kumščio, nei kokio pagalio. Nedaužė kur pakliuvo. Rykštelė mūsų „baubas“ visuomet įkišta sienoje virš durų būdavo. Turėdavom atsinešti rykštelę ir apnuoginti savo vargšą užpakaliuką. Visas šis pasirengimas aplaistomas gausiomis ašaromis. Kartais norėdavom pagudrauti, atnešdavom tokį niekam tikusį, apdžiuvusį pagaliuką, kuris greit sutrupės. Mama paėmus sulaužo ir reikia grįžti tikros, geros rykštės. Kai paaugau tą „egzekuciją“ pamatydavau, puldavau mamai rankas bučiuoti, kad brolių nebaustų, verčiau už juos mane. Mama supykusi kartais sušerdavo, kartais ne. Bet tuojau išeidavo paliepusi čia jos laukti. Kai sugrįždavo jos akys būdavo ašarotos. Susiklupdo mus visus keturis ir sako: „Dabar vaikeliai pasimelskite, jūs už save ir aš už jus, kad augtumėte geri ir užaugtumėt gerais žmonėmis“. Tai pasakiusi pradėdavo verkti. Pamatę verkiančią mamą ir mes „paleidžiame dūdas“. Ir tos trys „Sveika Marija“, gerokai užsitęsdavo. Mažiausias tuo metu buvo gal 4 metukų. Matydamas visus verkiant ir pats pradeda. Vyresniojo mūsų tarpe nebuvo. Arba mokykloje, arba kur nors su tėveliu dirba. Ir visada, kada tokie „teismai“ vykdavo nebūdavo namuose. Vieną kartą vakare, vaikai jau miegojo, aš užsimerkusi girdėjau, bet nemiegojau. Girdžiu tėvelis pašnabždom sako mamai, Vinciute, tu per daug vaikams griežta. Mūsų vaikai neblogi, žiūrėk kaimynų ir į svetimus sodus dažnai nebijo įlyst ir akmenimis pasimėto. Mamytė sako, negi norėtum, kad mūsų vaikai taip darytų, gink Dieve, sako tėvelis, tai tu man ir nedrausk, sako mamytė, kai jie įsidūksta, tada viską pamiršta. Baudžiu su saiku, nesužalosiu. Nedrausk laikyti vadžias, kol jie patys pradės suprasti, kas galima ir kas negalima, kas gera ir kas bloga. Mat, Vinciut, tu juos baudi, o jie tave labiau myli, nei mane ir girdžiu, kaip sunkiai atsiduso. Mama užprotestavo, kad tai netiesa. Kai išvažiuoji į tolimą kelionę, visi taip tylūs būna, susikaupę, o vakare, mano neraginami patys meldžiasi. Prie maldos prideda prašymą, kad kai važiuos tėvelis per didelį mišką, visi vilkai miegotų. Išgirdau, kai tėvelis pasakė, „Ačiū, Vincut“, ir laiminga užmiga. Rytą nubudusi prisiminiau, kad su vadžiomis baus, nesakiau broliukams, bijodama išgąsdinti. Praėjo keletas dienų ir viską pamiršau, su tomis vadžiomis nieko nebuvo. Nors atliekamo rublio nebuvo, bet mes nebuvome nei nuskurdę, nei purvini. Pigūs drabužėliai sulopyti, suadyti. Dabar kartais pagalvoju, kaip viena mama viską galėjo suspėti, labai retai pastebėdavo, kad būtų blogoj nuotaikoj. Nors ir mus bausdavo, niekad nerodė piktumo. Tėvelis, nors iš senelio ūkį gavo, bet nebuvo linkęs prie žemės. Su nerimu laukdavo pavasario. Ir visą laiką buvo subjurusia nuotaika. Buvo toks vienas didžiažemis dėdė, Baronas, nevalyvas žmogus. Labai jam nepatikdavo, kad mes dar tokie maži, o su kelnaitėmis, sakė, kad auga amerikoniška gauja ir bus ūkininkams piemenų ir bernų. Užbaigdavo necenzūriniais žodžiais ir sakiniais. Jo bijodavome, pamatę į mūsų namą įeinantį bėgdavome į trobą. Buvo pamaldus, bet savotiškai aiškindavo bibliją. Labai sveikas buvo, žiemą ar vasarą nei vieno nepraleido sekmadienio į Bažnyčią, nors 10 km. reikėdavo žygiuoti. Basas. Sunkaus charakterio buvo žmogus. Jo nuožiūra, visi kaimynai buvo negeri, visi bedieviai. Eidamas per sodžių po pažastimi lazdą-pagalį pasikišęs kažką kolioja. Visi jo nemėgo. Žmona dėl didelio ūkio ėjo ir gi ne iš meilės ir turbūt ne už žmogaus. Baronas, kai buvo nevedęs turėjo užsiauginęs gražų, širmą arklį. Baronienės klausė, kodėl ėjo už jo, juk matė, koks nevalyvas, atsako: „Mat ūkis didelis ir jis labai gražų arklį turėjo“ — vargšė. Ne už žmogaus ėjo. Taip anais senais laikais taip ir būdavo. Nesvarbu, koks žmogus, savo dukteris stengėsi kaip nors išleisti už turtuolių. Nors karčiom ašarom vergdama prašo nevaryti. Net jo nemylinti, bet pagalvojus siaubas ima. Tėvų neperkalbėdavo. Na, o jei jaunikis giminėj, kad ir tolimoj yra kunigas, tai jau be kalbų. Tokios garbės nepraleisi. Mamos brolis, Venckus Fabijonas, būdavo, jei išgeria keletą stiklų miežinio, užtraukia:


Oi rūta, rūta
Aš tave pasėjau
Neleido močiutė
Už kurį mylėjau.
Išleido močiutė
Už didžio turtuolio.
Nedavė kepti
Didelio raguolio.

 

Nors ir vargo su tuo turtuoliu. Nors jau gerokai suaugusi, bet ūkininkauti nesugebėjo. Apleido ūkį. Kai paaugo vaikai, dvi dukros vyresnės ir du sūnūs, pagerėjo gyvenimas.
Mano tėvelis amatininkas buvo geresnis nei žemdirbys. Prie ulyčios pasistatė kalvę ir dirbo joje, kaip patekęs į „septintą dangų“. Švilpauja ir uždainuoja. Jau nuo ankstyvo rudens įneša varstotą į trobą. Vakarais dirba prie jo. O koks mums vaikams būdavo džiaugsmas, kai iš obliaus pradeda kristi, mūsų akims žiūrint stebuklingos skiedrelės. Pilna gryčia triukšmo, juoko. Nors mažylis broliukas vos tik paėjo, bet iš to džiaugsmo visa gerkle plyšojo. Tėveliai mums nedraudė taip linksmintis ir vienas į kitą pasižiūrėję šypsojosi. Kiekvieną žvilgsnį pastebėdavau. Ir labai greit reaguodavau. Jei tėveliai linksmi, nors buvau verkusi, tuojaus mano ašaros nešluostomos nudžiūdavo, užsimiršdavo liūdesys ir baimė. Dabar laiko daug turiu viską pergalvoti. Ir viską prisiminti. Kaip filmo juostoje slenka, vaikystės dienos, prisimenu kiekvieną smulkmeną. Iš pat mažens buvau svajotoja. Miegodavau su mama. Iš vakaro visi vaikai stipriai įmiega ir aš taip pat, bet apie vidurnakty nubudau, o Viešpatie, koks gražumėlis, per langą spokso mėnulio pilnatis. Toks didelis ir toks gražus. Praplaukia paslėpdami jį debesėliai. Mėnulio šviesa juos puošia sidabru, o kiek daug, jų, tų debesėlių. Ir visi skuba, kur jie bėga, ne bėga, o skrenda.


Iš mamos pasakojimų apie Ameriką susidariau pasakišką vaizdą. O, kad man ant to debesėlio. Spėjau pagalvoti ir skrendu į nežinomus tolius gražiausiom spalvom, o tie debesėliai taip greit neša, aplinkui tylu. Bet gi aš viena, vienut viena, nėra nei tėvelių, nei broliukų. Nusigąstu, nebematau jokio grožio, taip norisi atgal grįžti, bet aplinkui jau tamsėja, nei mėnulio, nei žvaigždžių, o debesėlis vis lekia ir lekia. Pradėjau šaukti, kad sustotų ir nubudau mamos glėbyje. Tokie sapnai dažnai aplankydavo. Kai paaugau labai pamėgau audras. Žiemą, kai dangus ir žemė maišosi, didžiausios pūgos, aš noselę priglaudusi prie stiklo klausausi, kaip už lango vėtra kaukia, ūžia, švilpia, sniego gūsiai į langą beldžiasi. Ir aš viską užmirštu ir nematau, kas troboje darosi. Dar į mano protui nesuprantamus tolius nuklystu. Matau seneliuką brendantį per nematomą sniego pūgą. Ir man pasirodo, kad čia tas pats nabagėlis, per petį pasikabinęs terbelę, kuris pas mus ateina, o kartais ir pernakvoja. Ir staiga surinku – mama, seneliukas ateina. Dažnai girdėdavau, kaip mama tėveliui sako, ir kas iš tos mūsų mergaitės bus? Taip gerai bėgo vaikystė. Pavasariai su pražydusiais sodais, vasaros su šienapjūtėmis. Koks džiaugsmas būdavo, kai prasidėdavo šieno vežimas į daržines. Važiuodami į pievas susodina mus į uores ir nuveža į lauką. Dar mes ne darbininkai, bet norime tokiais būti. Senelis, dar kai gyveno padirbo mažus vaikiškus grėbliukus. Didesnieji su jais, o mažieji su glėbeliais šieną nešėme į krūveles.

III

Šių metų kovo mėnesio 23 d. 36 nr. „Utenio“ laikraštį perskaičiau rajono kultūros namų direktorės straipsnį prašantį atsiliepti kas dar prisimena klojimų teatrus. Suvirpėjo širdis, nusikėliau į tolimą praeitį. Nepajutau, kaip sudrėko akys, o gerklėje it kas užkliuvo. Jau geriau neprisiminti... Užmiršti... Šiaip taip save pergalėjau. Bet vėl liepos 25 d. „Utenio“ korespondentė R. Stundžienė prašo žinančių apie tuos sodžiaus teatrus atsiliepti.


Esu sveikesnė, sąlygos geresnės, viena kambary, niekam nekliudau. Mano kartos nebe daug belikę. Pagalvojau, kad mirštančiųjų prisiminimai it koks testamentas.
Dabar kultūros namuose, nieko nestinga, kiekvienam spektakliui yra reikalingi daiktai. Yra žmonės kurie rūpinasi. Veikėjams lieka tik gerai atlikti savo vaidmenis. Mums buvo sunkiau, o kartais labai, net labai sunku. Tenka kartais dėl „salės“ pakovoti. Dėdėms ir dėdienėms rankas nubučiuoti. Koks siaubas. Kai skelbimai išklijuoti, vieta nurodyta, o klojimo savininkas atsisako mus priimti. Tenka atsižadėjus ambicijas keliais puldinėti. Mažai tokių, bet buvo. Dideli, viešiems vakarams ruošti tinkami klojimai būdavo tik stambių ūkininkų. Kad suvažiuotų tik ponai, ūkininkai tai jau kas kita, o dabar susirenka visi „smirdaliai“, skurdžiai , samdiniai. Ir labai nepatenkinti, kad jų sūnūs ir dukros kartu su tais driskiais. Vaikai jau kitaip galvoja, nors tėvų „onorai“ juose dažnai pastebimas. Ypač šokiuose ir žaidimuose. Retai ūkininkaitis išves šokti arba į ratuką įsuks samdinę ar bedniokę ir taip pat ūkininkaitės nenoriai arba visai neis su nepatinkamu.


Aš daugiausia gyvenau Kaune. Parvažiuodavau vasarą į tėvynę atostogų. Norisi namiškiams laukų darbuose padėti. Bet iš pirmos dienos pribūna jaunimo delegacija su įvairiais prašymais. Dar mat noriu aš „psibranginti“, o mama mūsų pokalbio nusiklausiusi tvirtai pasako: „Reikia ir padėk“, nusprendus tvirtai. Na ir prasideda darbai, pjesės perskaitymas, veikėjų paskirstymas, rolių rašymas ir nutarimas, vieta, laikas pirmai repeticijai. Tempas, per dvi savaites suruošti vakarą, darbų šimtai. Surasti klojimas, lentų scenai ir suolams. Dekoracijos, uždanga. Pastatyti vartai – bromas, parūpinti klojimui išpuošti ir scenai (jei reikia), berželių ir vainikams ąžuolo šakų – tai vyrų darbas. Mergaitėms sunešti vienodos spalvos lovatieses, nupinti vainikus. Prie darbų visi, kas kiek gali. Pagalvoji, kad tas prastas sodžiaus žmogus, sunkiai dirbąs, dar be saulės pradedąs, visą dieną prie šieno ar rugių, dar turi jėgų juokauti, prisimint anekdotą ar užtraukti dainą. Į repeticijas nueiti, ne sodžius, o vienkiemiai, kitiems ir gana tolokai. Nutariam pas kurį nors, kad maždaug visiems būtų vienodas kelias. Skirstomės po gerokai įtempto darbo. Rytuose jau šviesėja. Į mano pusę einančiųjų nėra. Pasisiūlo palydėti, nereikia. Labai gera vienai. Stebuklingai gražus auštantis rytas. Kojos braukia pievų rasą. Jausmai netelpa krūtinėj, mintys galvoje. Ir visas nuovargis dingsta. Mano tėvynė nuo Biržų į pietų pusę 18 – 20 km. Lygumos. Nei kalvų, upelių ir ežerų nėra, bet man rodos, kad laukai, pelkės, krūmokšniai nuostabiai gražūs. Ir norisi apglėbti, prispausti prie širdies ir mylėti ...mylėti.
Nuklydau nuo temos. Taigi. Pora, trejetų repeticijų einasi sunkiai. Reikia vienam, antram vaidmenis keisti, sutinka be įsižeidimų. Nepasakiau nieko dėl muzikantų. Be jų joks vakaras ar gegužinė. Yra du broliai savamoksliai ir Pranas Kaulinskas. Vienas akardionu, antras smuiku ir trečias būgnu. Kiek jiems mokėdavo neatsimenu. Bet kartais jie išvažiuodavo groti vestuvėse. Rūpestis naujas. Pasisekdavo gauti Vabalninko Šaulių Būrio orkestras. Puikus orkestras. Kai užtraukdavo, tai rodosi ir klojimo stogas pasieks debesėlius. O kaip lengva šokti prie tokios muzikos. Sunkiausia tai samdiniams. Buožės truputį niurzga. Bet kažkaip nepatogu. Vakarus gegužines rengia organizuotas jaunimas „Pavasarininkai“,. Šaulių ir kitokių organizacijų sodžiuje nebuvo. Laikas greit bėga. Artėja dienos pilnos nerimo ir darbų. Man reikia visus matyti, išgirstu „Pranyt“, ar gerai šis, ar gerai tas?


Šį vakarą rengėm mano tėviškėj. Daug klojimų jau užimta rugiais, mūsų dar tuščias. Šeštadienį didžiulis darbas. Gaspadorių iš anksto paprašom, kad jaunimą leistų šeštadienį nuo pietų prie klojimo darbų. Tą misiją turiu aš atlikti. Nusižeminusi prašau ir man neatsako. Ne dėl savęs, dėl tų vargšų bedalių, jie pasijunta žmonėmis. Juk ir jie šį tą gali ir reikalingi. Yra labai protingų apsiskaičiusių, gabių. Užgirstu per bobeles, kad jei ne Petrulytė, tai mūsų niekas nepriimtų į artistus. Vargas juos visus išvaro ieškoti duonos plutos pas svetimus. Ir ta pluta dažnai būdavo karti...net labai. Labai lengva su sodžiaus jaunimu dirbti. Šiai kartai sunku ir įsivaizduoti, kad paprastas, kitas net pradinės nebaigęs, taip įsigyvena į veiksmus. O kokie energingi ir išradingi, tik lietuviška gamta tokius išaugina. Gamta išmokino būti dorais, siekti gražaus gyvenimo.


Statėm „Amerika pirty“, reikia krosnies. Tikra krosnis su priekrosniu, kur galima padėti puodą. Šeimininkas užsirepečkina ant krosnies. Piemenukas ant „uslano“ sėdi ir drožinėja.
„Petras Kurmelis“, užėjęs miške savo žmoną besivaikančią, buvusį mylimąjį, grubiai su ja pasielgė ir jie parkrito ant kelmo po medžiu. Ant tikro kelmo, o po kojų miško samanos. Paskutiniu laiku pamėgo mano rašytas dramas. Gerų rašytojų dramos neįveikiamos sodžiui. Mano kalba, sakiniai, be mandrių žodžių. Lengva išmokti, suprasti jų esmę. Šį kartą mokomės mano 3 – veiksmų dramą „Ji pasiaukojo“. Labai gerai išmoko roles ir gerai įsisavino veiksmą. Aš buvau viskuo: scenarijum, režisierium, grimorium ir reikalui esant sufleriu. Ir beveik kiekvieną kartą turėjau pagrindinę rolę. Be veikėjų reikia dar daug žmonių. Klojimas išpuoštas berželiais ir vainikais. Durys apipintos vainikais ir iš šalių berželiai. Viršum durų plazda trispalvė. Prie įvažiavimo į kiemą aukšti vartai papuošti žalumynais ir trispalvėmis vėliavėlėmis. Prie klojimo didelis plakatas, kad klojime ir prie klojimo rūkyti negalima. Toliau rūkymo aikštelė berželiais aptverta, puola suolų pastatyta ir plakatas „rūkymo palapinė“. Puikus išradimas. Ne visur taip rūpestingi su išradimais. Bet nelaimių nesigirdėjo, kitur tai pasitaikydavo smarkių muštinių įsigėrus. Pas mus nepasitaikė. Mes senųjų patarimo paklausydavom. Mano motina, gal atsargumo dėlei, patarė rūkantiems surasti kokią būdelę. Ir kilo mintis berželių palapinę padaryti. Kai mano tėviškėj ruošiamas vakaras, tai mama daug padėdavo savo patarimais, o brolis ir paauglė sesutė darbais. Afišas, plakatus paruošdavo. Paruošiam keletą programų, nujausdami būsiant svečių. Va tuoj keletas centų nubyra. Suolai daugiausia nenumeruoti. Bilietų viena kaina. Daug narių kuopelių įsijungia į darbą, nes daug žmonių reikia. Prie durų baltai apdengtas stalelis, bilietus pardavinėja dvi gražuolės, malonios, mandagios. Prie durų du kontrolieriai. Viduje vėl du žmonės tvarkos žiūri. Lauke du – trys žmonės, žiūri, kad apie pašalius nesišvaistytų. Visais laikais buvo, yra, gal ir bus, kurie ant drąsos paima. Degtinė brangi, alaus užtenka, Biržietiškas skanus ir stiprus, o jei laimė nusišypso, pusbonkėlė kišenėj atsiranda... (puslitriais nebuvo). Tvarkdariai būdavo suaugesni vyrai, greit tokius pastebėdavo. Pusbonkėlis tvarkdario rankoj ir grįžta savininkui, kai šis keliauja į namus. Iš karto dar protestuoja, bet greit susitaiko su netektimi. Jo laimė, pasiėmė dėl drąsos, norėdamas atkeršyti savo konkurentui. Išsiblaivė, gražiai pasilinksmino ir keršto troškimas užgeso. Laimingas, net dainą su visais kartu traukia. Taigi, jau viskas paruošta. Patikrinam nuodugniai, kad ko nors netruktų. Net vandens kibiran atnešam ištroškusiems. Publika renkasi, vienam būrelį, net armonikos garsai skamba. Seniams be švarkų vaikščioti, dar labiau baltiniais trumpom rankovėm, ne mada. Vyrai išsipuošia įvairiaspalviais kaklaraiščiais. Mergaitės visomis pievų gėlių spalvomis. Bernaitis perka du bilietus, sau ir savo draugei, koks jis jaučiasi išdidus... Ir kaip įdomu stebėti. Suvirpa kažkas sieloje skaudaus. Veidu nuslenka šešėlis. Pastebi artistai, sunerimsta, kas atėjo klausia. Jie nežino mano tragedijos, mano sielos kančių. Turiu save suimti į rankas. Visus ruoštus vakarus prisimenu, o jų buvo daug, bet šis su visomis smulkmenomis likosi atminime.


Šį kartą turime dūdų orkestrą, kol kas lauke, maršas sutinka ateinančius. Sodiečių tarpe pasirodo moksleivių. Gražus oras, dūdos toli girdisi, publikos bus. Mano artistai džiūgauja. Eisim, be skubotumo pradėsim ruoštis. Bet visi sužiuro, važiuoja lengvoji mašina. Tais laikais sodžiuje pamatyti „tanabilį“ – sensacija. Visi spėlioja, pas ką galėtų važiuoti. Tik štai, sumažina greitį, įsuka per vartus ir tiesiai prie klojimo, pažinau mašiną. Vabalninko dvarininko Jansono Leono. Dūdoriai pamatę mašiną, užtrenkia maršą. Išlipa keturi vyrai. Mašinos savininkas, Vabalninko kooperatyvo vedėjas, mano buvęs gimnazijos suolo draugas ir du studentai. Mums besisveikinant, matome į kiemą įvažiuoja porinė, senovinė karieta. Išlipa trys sutanuoti. Vabalninko kanauninkas ir du klierikai. Motina juos pasitinka, sueina į seklyčią. Svečių netikėtų ir nemaža. Visi keturi kavalieriai neskupavojo už maršą. Mano brolio ir vieno vakaro rengėjo palydėti nueina pasižiūrėti visoj apylinkėj pagarsėjusio darželio. Už jį buvo paskirtas prizas. Deja jo negavau. Kaip šiais laikais, taip ir anais.


Niekur nematau veikėjų. Vargšai, susispietę į krūvelę labai pergyvena. Šitiek ponų, kas bus? Tik drąsos, drąsos ir laisvumo. Mums besigrimuojant praneša, motociklu du atvažiavo. A, tai gerai, sakau, kuopelei pajamos, o mums šlovė. Artistai išgirdo mano žodžius, pusvalandį pavėlavę, pradėjome.


Trečias skambutis, scena apšviesta dviejų didelių lempų. Matau artistai jaudinasi, sąmoksliškai mirkteliu. Jie nusišypso, žinau, bus gerai. Atitraukiama uždanga. Žvilgteliu į salę, sausakimša, sėdinčių ir stačių. „Na, Pranyte, laikykis“, pagalvojau.


Kai publikos gausu nuotaika pakili. Artistai puikiai vaidino, gerai baigėsi pirmas veiksmas. Aplodismentai vos neviršijo muzikos. Daug pakeitimų scenoje nereikėjo. Trečias skambutis antram veiksmui. Tvarkoj. Trečias veiksmas eina gerai. Įtampos nesijaučia. Einame prie pabaigos. Aš guliu nušauta, mano mylimasis klūpo prie manęs verkdamas ir kužda į ausį: „Nebežinau, užmiršau ką kalbėti. Pranyte, sakyk“. Žaibu pergyvenau siaubą, nesėkmė nuliūdins mūsų džiaugsmą, žinau, ką jis turi kalbėti. Bet negaliu pasakyti, juk aš mirusi, scena smarkiai apšviesta, kiekvienas lupų krustelėjimas bus pastebėtas. Jo galva mano veidui padarė šešėlį. Priminiau jam vieną kitą žodį ir baigėsi viskas gerai. Užuolaida užtraukiama, aplodismentai, šaukia artistus, pasirodėm. Prie užuolaidos žmogui įkyru, pakelk, nuleisk. Vėl nesiliauja skandavimas: „Autore, autore“. Maniau pašauks ir nustos, kur tau, išeinu. Nespėjau nei „pasiklonioti“, kaip savo rankose pajutau rožes. Vienas studentas įteikė. Orkestras tušą sutrenkė. Nematyta, negirdėta naujovė. Pabučiavau rožes ir pravirkau. Kunigas kanauninkas dar pora žodžių tarė apie mane. Palinkėjo jaunimui dorai pasilinksminti, atsisveikino. Kasininkės ir du valdybos nariai suskaičiavo pinigus. Likusius bilietus nunešė į trobą, mama davė užrakinamą stalčių. Artistai dauguma išsiskirstė, likau paskutinioji. Tik kodėl suolų netvarko, visi stovi. Nespėjau nieko pasakyti, jau aš skrendu papuoštoj kėdėj iki pašelmenio, orkestras groja tušą, publika ploja šaukdama valio. Užtraukė „ilgiausių“. Norėjau atsistoti, bet vienas iš svečių sulaikė. O man vis tiek. Ir kaip nuoširdžiai tas paprastas jaunas žmogus, kurio delnai nuo plūgo, dalgio, ar šakių, pūslėti, saulės nubučiuotais veidais, be pavydo šaukia „ilgiausių“. Kai nutyla, atsikėlusi nuo kėdės visiems padėkojusi, išėjau iš klojimo. Toks sunkus graudulys užgulė sielą. Per tas dvi savaites, taip išsisėmiau, o šis vakaras pribaigė. Norėjau eiti į namus truputį atsikvėpti. Eidama pro mašiną, pastebėjau praviras dureles ir įsėdau. Publika, kol klojimą sutvarko ant kluono, žaidimus pradėjo. Pirmiausia tradicinį „Žilvytį“, girdėjau viską per sapną, užsnūdau. „Gana miegoti, mes laukiam šokėjos“. Truputį pasidarė gėda, kad, taip greit ištižau. Bet pusvalandį nusnūdus jaučiausi žvali. Palikusi „garbintojus“ nustebusius, nubėgau į trobą, nusiprausiau, persirengiau ir atgal. Sodžiuje per vakarus ir gegužines buvo madoje „skrajojantis paštas“. Ant scenos prie staliuko sėdi vienas ir prekiauja „sekretkom“ ir nusmailintais pieštukais padarytais iš vieno du. Publikai prisegami numerėliai. Paštą nešioja daugiausia paauglys ir kiek pajėgia šaukia numerius. Įdomu... Užsimezga pažintys, flirtas. Laiškais ką nori pasakyti, drąsiau. Šį kartą taisyklėm nusižengiame, vietoj 12 val. baigėm 2 val. Rytuose parausvėjo. Gražu, linksma iki graudumo. Būdavo jau apie vienuolika būreliais traukia į namus. Vieni dainuodami kiti tylomis. Šį kartą, buvo kitaip. Išgirdę vakaro pratęsimą, sukruto. Na ir nusivariau. Vyrų valsas. Tik pradedi šokti su vienu, jau kitam papuoli. Kartais ateina pagyvenusių pasižiūrėti vaidinimo, užgrojus polkutę, neiškenčia. Žmonelę pasodina pailsėti, o pats trypia su mergaite. Vakaras pasibaigė, visais kraštais skamba, tylų priešaušrį pabudina dainos...


Užrakinę klojimą skirstomės. Kažko gaila, kad viskas praėjo ir nebepasikartos. Ant rytojaus susirenka keletas vyrų ir mergaičių sutvarkyti klojimo.
Tikėkimės, kad tai kada nors grįš. Seku spaudą ir matau, kad daug yra pasišventusių, negailėdami jėgų, neskaičiuodami valandų nei rublių, visa savo esybe pasinėrė į šį kilnų kiekvienam lietuviui lietuvišką atgimimą.


Bet yra ir tokių ir dar nemažai, kurie prisidengia veiklumo kauke stengiasi savo mašną pastorinti. Atpildą gaus senatvėje. Sąžinė prabils. Kai žmogus netenka sveikatos – sąžinė stipri ir viską primins.

IV

Gegužinei parinkome kalnesnę vietą ir kad arti nebūtų krūmokšnių. Taip darėme dėl įvairių dalykų. Numatytą vietą aptveriame berželiais, perpindami viela, kad kas nesumanytų per juos brautis. Virvė nors ir stora nepatvari. Palei berželius lentų suolai. Aikštelės vidury stulpas vėliavai. Gražiai su vėliavėlėmis išpuošti vartai. Muzikantas pakyla. Tuoj įėjus prie dviejų stulpų prikalta lenta, prikalinėta didelių vinių ir virš lentos plakatas „Kepurėms“. Iš lauko pusės stalelis bilietų kasa. „Skrajojantis paštas“, būtinai. Prie vartų kontrolieriai, tvarkdariai akylūs. Visus mato. Laikas eina greit. Reikia pradėti. Stengiamės būti punktualūs. Daug kartų teko tarti atidarymo žodį. Tada jaučiausi didelę pareigą atliekanti. Stengiuosi nutaisyti rimtą miną. Apžvelgiu publiką. Prašau kultūringai linksmintis. Vyrai, kurie dar su kepurėmis, prašau nusiimti, sėdinčiuosius atsistoti ir orkestrą prašau Tautos himną. Palaukiu, kol orkestras susitvarkys, sušunku „ratelis“ ir (mažai nenorinčių) tradicinis „Pasėjau žilvytį“. Bežaidžiant orkestras užgroja suktinį. Ratelis subyra. Prasideda šokiai. Kai broliukai muzikuoja jiems vakarienės ruošti nereikia. Iš Vabalninko dūdoriams reikia. Kai muzikantai pavalgo ir pailsi, rengėjai sugalvoja laiką užpildyti monologais, eilėraščiais ir dainomis. Sustoja keli vyrai ir užtraukia dainą. Būrys greitai didėja. Ir kodėl lietuviai dažniausiai mėgsta liūdnas dainas. Gal užsilikimas iš senelių, kai ėjo baudžiavą. Tada tikrai nebuvo linksma. Šventadienio vakaras. Ramus, besileidžiančios saulės spinduliai apšvietė vėliavą, berželių viršūnes, besirengiančius nakties poilsiui laukus, pievas. Žmogus pajunta nekasdienišką tylą. Nujausdamas tą iškilmingą rimtį orkestras nutyla. Jaunimas judrus, ilgai tylėti negali. Užtraukia dainą. Liūdnai skamba jos garsai. Ilgesys, lūkestis, viltis, meilė... Kiek gražių dainų. Niekada tokių dainų ir tokių garsų klubų teatrai negali girdėti. Gamtos vaikai, nežinodami gaidų, neturėdami dirigentų, bet klausantis, širdis iš džiaugsmo, krūtinėje šokinėja, ar verkia. Ką gi iki šiol televizijoj matydavom ilgaplaukiai berneliai, apsipešusios mergelės dainuoja, nežinai ką, šokiai – stumdymasis alkūnėmis, nugaromis.


Retai pamatydavom svajingą valsą, trankią polką, lietuvišką suktinį, klumpakojį ir kitus liaudies žinomus šokius. Dainos su dirigentu nesudaro to įspūdžio, koks jaučiamas jaunimui dainuojant gamtoje. Oi, kad dabartinis jaunimėlis pamėgtų gamtą, dažniau gegužines rengtų. Vasarą gryname ore linksmiau ir sveikiau. Gal bus galvojančių, kad „nusišneku“, bet aš neįsižeisiu. Dabar užgožia viską pamėgtas rublis, „volgos“, modernūs baldai ir t.t.


Nagi, turėkim vilties, nes daug jaunų grįžta į sodžius. Gal norės susigrąžinti, kas prarasta.
Sutema. Aikštelėj uždegamos lempos, šokiai, žaidimai, dainos. Laikas bėga nesulaikomai greit. Nesinori baigti, visą, tai ką jauti, ką pergyveni. Bet tvarkos reikia laikytis. Orkestras paskutinį kartą užgroja suktinį, trenkia maršą. Ženklas skirstytis. Pulkais į visas puses. Ir dainos skamba. Ženklas skirstytis. Pulkais į visas puses. Ir dainos skamba. Užsigirsta visokių, linksmų ir liūdnų. Ir štai vien vyrų balsai: „ Neišeik, dar palauk čia prie kelio, parymoti tyliais vakarais...“


Prašymas neišeiti, nepalikti gimtojo sodžiaus ir jo. Jis taip ją myli. Gal supras tą gražią, didelę meilę jai...
Orkestrantai klausosi tolstančių balsų ir sako: „Gražu“ ir išvažiuoja. Viskas baigėsi. Sutvarkome kas negalima palikti ir jau eisime savais takeliais. Bet atsiranda vienas, pagautas azarto, pakilios nuotaikos užtraukia punktą. Ir nė vienas neatsilaikom prieš tokią pagundą. Rytuose gerokai prašviesėja. Rytojaus dieną viską sutvarkyti. Tik lieka numinta iki blukumo šokių aikštelė.

 

V

...O tu, mama, nė vieno nepalikai mūsų be mokslo. Mudu su vyresniuoju broliu dar prie tėvelio baigėme Biržų progimnaziją, o du broliai ir sesutė liko Tavo rūpesčiui ir Tu juos išmokslinai. Tai va, mūsų sodžiaus žmonėms buvo rakštis. Kad našlė daug vargingesnė už juos sugebėjo ir nualintą ūkį pakelti, ir dar vaikus mokinti. Labai artimas žmogus, turintis didelį ūkį liepė (ne prašė) pas jį leisti ganyti, tai nebus taip sunku. Bet tu, Brangioji mama, jam atsakei:„ Vieną sijoną turiu, bet jei reikės ir tą parduosiu.“ Sunku aprašyti visą vaikystę, kuri buvo skurdi, bet kartu ir turtinga. Mes iš tavęs mokinomės, kad reikia kantriai ir šviesiai žiūrėti į ateitį. Kai būdavo labai sunku, susiklupdydavo visą mūsų pulkelį prie Marijos paveikslo, nuoširdžiai truputį pasimelsdavo (ilgomis maldomis nevargindavo) ir vėl Tavo veidas buvo linksmas. Galbūt širdis ir labai kentėdavo dėl padarytų nuoskaudų, artimų žmonių ir kaimynų. Greit laikas bėga, mes užaugom. Vienas brolis stojo savanoriu Kaune į gusarus. Liktiniu paliko pakeltas į viršilą. Nepaprastai jis mylėjo arklius. Toks mažas atsitikimas buvo. Žiemos švenčių atostogoms parvažiavom į Tėviškę, mus užkvietė teta, mamos sesuo į svečius. Jau ir antras brolis aviacijoj, aš tuo laiku irgi mokiausi Panevėžy. Brolis pakinkė į plačius razvalinus juodbėrį. Mama, Tavo brolio dukterys, jų viešnia, aš, du kariškiai išvažiavom. Apie 10 km. kelio. Sniego buvo nemažai. Važiuojant papieviais pasitaikė griovelis užneštas sniego, suklupo arklys, apvertė roges, o mes visas krovinys atsidūrėme sniege. Kariškiai puolė prie arklio, o mes kapstomės po pusnį. Man tai juokas, o mano pusseserės ir jų viešnia labai užsigavo, kad tokie kavalieriai nežino tokių visiems aiškių mandagumo taisyklių. Kad jiems labiau rūpėjo arklys, negu mes paskendusios sniege. Visą tą tariamą nemandagumą brolis nuleido negirdomis, pasakodamas įvairius juokus, parvažiavęs iš tetos pasakojo nuotykius. Tai tu, mama, Alfredui sakai, kad negerai vaikeli, reikėjo pirmiausia gelbėti mergaites. Mat mama, jis atsakė, jos visos suvirto į minkštą sniegą ir jos galėjo lengvai atsikelti ir nelaukti, kol sutvarkėme arklį ir roges. Aš tikrai žinau, kad Tu, mama, pritarei sūnaus elgesiui. Dar prisiminiau, kai 18 –kos metų gusaras savanoris gavo pirmąją eilinio kareivio algą, penkis litus. Tau, mama, parsiuntė visus dėl cukraus. Gavusi pinigus tu juos bučiavai ir verkei. Bučiavai ne tuos litus, o sūnaus širdį ir tuo džiaugsmu negalėjai su niekuo pasidalinti. Turtuoliui niekas pavydo nerodo, dėl to, kad taip ir turi būti, bet vargingesniems prašviesėjus gyvenimui savo darbštumu, sunkiu darbu, pavyduolių daug. Tavo vaikai nė vienas nerūkė, negirtuokliavo, po „vakaruškas“ per naktis nesitrankė. Kad nueidavo į šokius,Tavo mama, žodis būdavo šventas. Dešimtą vaikai būkite namie. Ir buvo. Draugų vilionėms nepasidavė. Tu žinai mama, kad aš savo sodžiuje draugių neturėjau, visos buvo stambių ūkininkų dukros. Ir visos šilkuose skendėjo. Tėvai skolose paskendę, o dukterys slapčiom nuo tėvų parduodavo grūdų ir puošdavosi. Mes skolių neturėjom, bet ir litų neturėjom. Bet aš buvau patenkinta savo rūbeliais, nors labai prastais. Tai mama sakydavo, kad ne rūbas žmogų puošia, bet ne priešingai. Nors pigus, bet tvarkingai laikomas drabužis gražiai atrodo. Atsimenu mama, kai nupirkai korto suknelei, kasdienę. Buvo puiki siuvėja Vabalninke gyvenanti, visuomet man siūdavo, pilką spalvą papuošė bordo aksomu. Puiki siuvėja buvo Natalija Paliulytė, Liepojoj siuvimo mokyklą lankė. Juk tu mama sakydavai, kad brangiau už darbą sumokėsi, ilgiau dėvėsi. Kai parsinešiau tu nustebai, kokia puiki suknelė. Pabučiavau ranką – padėkojau. Buvom įpratę taip. Ne iš vergiškumo, bet iš meilės. Metai bėgo nepastebimai. Pergyvenau sielos tragediją, bet tu daugiau už savo dukrą pergyvenai, negu aš pati. Aš širdgėlą išliedavau kūriniuose.

Atsiminimus iš Pranės Petrulytės dienoraščio surinko ir perrašė vyresn. bibliotekininkė Rita Venskūnienė
2021 03 15