(pildoma) 

Anilionis Romualdas – technologijos mokslų daktaras

Gimė 1946 m. rugpjūčio 21 d. Biržuose. Mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje, vėliau studijavo Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale. 1975 m. apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją „Serijinės gamybos integralinių tranzistorinių aukšto dažnio parametrų matavimas“. Nuo 1975 m. Kauno politechnikos instituto vyr. dėstytojas, nuo 1979 m. Kauno technologijų universiteto Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto docentas, vėliau prodekanas. Yra paskelbęs apie 100 mokslo darbų, keletos mokymo metodinių leidinių autorius. Mirė 2015 m. kovo 19 d.

Anilionis Romualdas [1946 08 21 Biržuose] – radiotechnikos inžinierius, technologijos mokslų daktaras // Kupiškėnų enciklopedija. – Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013-. – P. 57.

Alekna Jonas – zoologas

Gimė 1886 m. Aleknų kaime, Juodupės valsčiuje (Rokiškio raj.). Pirmojo pasaulinio karo pradžioje atsidūrė Rusijoje, 1916 m. baigė Insaro mieste progimnaziją, o 1916–1918 m. studijavo Kazanės mokytojų institute, kur baigė du kursus.
Nuo 1930 iki 1936 m. Jonas Alekna buvo įsidarbinęs Biržų apskrities II rajono pradžios mokyklų inspektoriumi, Biržų muziejaus Gamtos skyriaus organizatoriumi ir vedėju. Jis surinko gausią ir įdomią Biržų krašto gyvūnijos kolekciją, kurioje buvo ir jo labiausiai branginama laumžirgių kolekcija. Deja, didelė jos dalis pasimetė Antrojo pasaulinio karo metu. 1936 m. buvo pakviestas dėstyti zoologijos į Klaipėdos mokytojų institutą. Institutui persikėlus į Vilnių ten taip pat dėstė zoologiją. 1945–1948 m. buvo Vilniaus pedagoginio instituto Zoologijos katedros vadovas. 1950 m. dėl politinių įsitikinimų atleistas iš darbo, motyvuojant tuo, kad neturi aukštosios mokyklos baigimo diplomo. Po atleidimo mokytojavo Vilkaviškio miesto ir rajono mokyklose.
Mirė 1986 m. Palaidotas Vilniuje, Kalvarijų kapinėse.

Tamara Arnastauskienė, Algimantas Jakimavičius. Lietuvos zoologai XVIII-XX a. – Vilnius: Ekologijos inst., 1997. – 431 p.

Ona Atlavinytė – Lietuvos zoologė, ekologė, biologijos mokslų daktarė

Gimė 1916 metų liepos 18 Klyvlende, JAV. Būdama penkerių, 1921 metais su tėvais grįžo į Lietuvą, į tėvų gimtinę Biržų rajone Mikalių kaime už Papilio. Nors tėvai turėjo tik 10 ha ūkį, bet tėvas buvo sumanus ūkininkas, pavyzdys kitiems. Ona Atalvinytė nuo vaikystės daug dirbusi, būdama šešiolikmete įstojo mokytis į Joniškėlio žemės ūkio mokyklą, kurią baigė 1936 m. Po šių mokslų sekė kooperacijos kursai Kaune ir buhalterės darbas Skapiškio valsčiaus pieninėje bei Biržų vartotojų kooperatyve. 1942–1946 metais mokėsi Biržų Amatų ir prekybos mokykloje. Jau subrendusi ir turinti darbinės patirties, Ona Atlavinytė įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos fakultetą, ten kur tikrai norėjo ir svajojo nuo vaikystės. 1950 metais įgijo biologijos- chemijos mokytojos specialybę. Paskyrimą gavo į Telšių mokytojų seminariją, kur dėstė zoologiją, botaniką, žemės ūkio pagrindus, žmogaus anatomiją. Ona Atlavinytė buvo be galo darbšti, energinga, iniciatyvi. Tad po ketverto metų Telšiuose, ji grįžo į Vilnių, į pedagoginį institutą, kur dirbo Zoologijos katedroje laborante, asistente, dėstė studentams neakivaizdininkams. Paskatinta profesoriaus P. Šivickio, Ona Atlavinytė baigė MA Biologijos instituto aspirantūrą, apsigynė kandidato disertaciją „Oligochetų ekologija Lietuvos TSR dirvožemiuose“. 1959–1964 metais gerbiama Ona buvo Lietuvos MA Zoologijos ir parazitologijos instituto jaunesnioji, vėliau vyresnioji mokslinė bendradarbė. Nuo 1990 m. – Ekologijos instituto vyresnioji mokslinė bendradarbė. 1979 metais Tartu universitete apgynė biologijos mokslų daktaro disertaciją. Ona Atlavinytė buvo pirmoji Lietuvoje apgynusi daktaro darbą iš dirvožemio zoologijos tyrimų. Mokslininkė yra išleidusi knygas „Sliekų ekologija ir jų reikšmė dirvožemio derlingumui“(1975 m.), „Sliekai – žemdirbių talkininkai“ (1989 m.), „Sliekų poveikis agrocenozėms“ (1990 m.).       
1979 metais Onai Atlavinytei suteiktas Lietuvos nusipelniusios mokslo veikėjos vardas. 1986 metais už kompleksinių darbų visumą „Dirvožemio bestuburių gyvūnų ir mikromicetų kompleksai ir jų reikšmė dirvožemio derlingumui ir biologiniam aktyvumui Onai Atlavinytei ir jos kolegoms I, Eitminavičiūtei bei A. Lugauskui buvo paskirta Lietuvos valstybinė mokslo premija.
Mirė Ona Atlavinytė 1991 metų vasario 24 dieną Vilniuje, palaidota Biržuose, šalia tėvų, Liepų gatvės kapinėse.

Ona Atlavinytė: Bibliografijos rodyklė. – V., 2016. – 67 p., iliustr.
Butkevičius A. Mokslininkė // Biržiečių žodis. – 1996, gruodžio 17, p. 8.

Audzijonienė (Simanavičiūtė) Lina Adelaida – chemijos mokslų daktarė

Gimė 1940 spalio 27 d. Zastaučių kaime. 1958 m. baigė Geidžiūnų vidurinę mokyklą, 1964 m. – Vilniaus pedagoginį institutą.
1964 m. Mokytojavo Ukmergės rajono Želvos vidurinėje mokykloje. 1964–1971 m. Vilniaus pedagoginiame institute vyr. laborantė, 1967–1971 m. – aspirantė, 1971–1981 m. vyresnioji dėstytoja. Vilniaus valstybiniame universitete 1974 m. spalio 22 d. apgynė Lietuvos respublikos chemijos mokslų daktaro disertaciją „Chromo rūgšties redukcijos tyrimas priklausomai nuo Cu, Ni, Cr, Au katodų būvio“. Nuo 1981 m. – docentė. Parengė apie 40 mokslinių bei metodinių straipsnių, autorinių liudijimų. Yra 2 patentų bendraautorė.

Audzijonienė (Simanavičiūtė) Lina Adelaida // Raimonda Daiva Jankauskienė, Danutė Ona Kimtienė. Lietuvos chemikai: biografijų žinynas. – Vilnius: TEV, 1999. – P. 32.

 

Ausiejus Bronislovas Klemensas – ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius, politologas.

Gimė 1921 m. lapkričio 14 d. Nemunėlio Radviliškyje. 1936 m. baigė Biržų realinės gimnazijos 6 klases. 1945–1948 m. mokėsi Joniškėlio žemės ūkio technikume. 1948 m. dirbo Kelmės rajono žemės ūkio skyriaus vyr. agronomu. 1952–1956 m. studijavo žemės ūkio akademijoje ir dirbo Kelmės tarybinio ūkio direktoriumi. Yra buvęs Ūkio ministerijos ministro pavaduotoju, Lietuvos ministrų tarybos vyr. referentu, Ekonomikos instituto vyr. moksliniu bendradarbiu. 1969 m. sausio 14 d. Vilniaus valstybiniame universitete apgynė Lietuvos respublikos ekonomikos mokslų daktaro disertaciją „Valstybinių prūdinių žuvininkystės ūkių rentabilumo didinimo klausimai“. 1969–1976 m. Vilniaus universitete – vyt dėstytojas, 1979–1986 m. Vilnius inžinerinio statybos instituto vyr, dėstytojas, docentas. Yra paskelbęs apie 200 straipsnių ekonomine ekologine tematika, parašė keletą knygų, brošiūrų.

Bronislovas Klemensas Ausiejus // Pasvaliečiai – knygų autoriai. – Vilnius-Pasvalys [i.e. Panevėžys]: Panevėžio spaustuvė, 1997. – P.19.

Avižonienė Irena – medicinos mokslų daktarė, gydytoja neurologė

Gimė 1926 m. balandžio 29 d. Nemunėlio Radviliškyje. 1946 m. įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 1952 m., mokantis VI kurso paskutiniame semestre, Irena, kaip „netarybinė studentė“, buvo pašalinta iš universiteto. Baigti studijas pavyko tik po J. Stalino mirties. Nuo 1957 m. pradėjo dirbti gydytoja neurologe. 1964 m. konkurso keliu buvo priimta į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Nervų ligų katedrą asistente. Vilniaus valstybiniame universitete 1971 m. kovo 17 d. apgynė Lietuvos respublikos medicinos mokslų daktaro disertaciją „Cerebralinių rachnoidinių ir kai kurių hemodinaminių rodiklių kitimai“. Irena Avižonienė parengė daugiau kaip 80 mokslinių straipsnių, 4 monografijas, kuriose nagrinėjamos nervų sistemos infekcinės ir paveldimos ligos.
Doc. Irena Avižonienė buvo aktyvi Lietuvos neurologų mokslinės draugijos narė, ilgus metus ėjo draugijos pirmininko pareigas, apdovanota Lietuvos neurologų mokslinės draugijos garbės nario raštu. Buvo Lietuvos neurologų asociacijos garbės narė.
Mirė 2021 m. liepos 2 d. Vilniuje.

Neurologė doc. med. dr. Irena Avižonienė 1926 04 26 – 2021 07 02: in memoriam. // Mokslo Lietuva. – 2021, liep. 21, p. 11.

Balanda Balys – ekonomistas, lietuvių-latvių draugijų narys

Gimė 1901 m. liepos 13 d. Daniūnų kaime. 1924 m. baigė Biržų gimnaziją. 1924-1928 m. Lietuvos universiteto Teisės fakultete studijavo ekonomiką. Diplominį darbą „Lietuvos cukraus pramonės raida“ apgynė 1942 m. dirbo Žemės banke, buvo Lietuvių-latvių draugijos narys, 1944 pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Balys Balanda mirė 1954 m., palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.

Varkalaitė-Pliopienė, Rūta. Tarpukario kasdienybės atspindžiai Balio Balandos archyve. – Iliustr. // Nemunas.– 2016, spal. 20 - lapkr. 9 (Nr. 18), p. 22-23.
Nuotrauka: Balys Balanda. "Modern" fotografija. Kaunas. 1919. KAVB RF 1-119, nuotr. 2. Straipsnyje "Nemune" buvo nurodyta data 1924 m., bet ji vėliau aprašant nuotrauką taisyta į 1919 m.

 

Balbierius Petras – skaičiavimo technikos inžinierius, mokslų daktaras

Gimė 1931 m. lapkričio 1 d. Gulbinų kaime. 1957 m. 1957 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1963–1978 m. dirbo Skaičiavimo mašinų specialaus konstravimo biuro vyriausiuoju inžinieriumi, vėliau, 1978–1981 m. Vilniaus automatizuotų valdymo sistemų projektavimo ir konstravimo biuro direktoriumi. Kauno politechnikos institute 1972 m. spalio spalio 6 d. apgynė Lietuvos respublikos elektros ir elektronikos inžinerijos mokslų daktaro disertaciją „Skaitmeninių įrenginių elementų montažinio komutacinio projektavimo algoritminių metodų panaudojimo kai kurių klausimų tyrimas“. Petras Balbierius yra knygos „Elektroninė skaitmeninė skaičiavimo mašina EV8023“ vienas autorių, parašė straipsnių skaičiavimo technikos tematika.

Balbierius Petras [g. 1931.XI.1]. – Tarybų Lietuvos enciklopedija T. 1 A–Grud. – V., 1985. – P. 169.

Balčiauskas Linas – zoologas, biologijos mokslų daktaras

Gimė 1957 m. balandžio 30 d. Biržuose. 1974 m. baigė Biržų vidurinę mokyklą. 1979 m. – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, 1988 m. Kvalifikacijos kėlimo fakultete – programavimą. 1988 m. biologijos mokslų kandidatas. SSRS mokslų akademijos A. Severcovo evoliucinės morfologijos ir gyvūnų ekologijos institute 1988 m. gegužės 24 d. apgynė Lietuvos respublikos biologijos mokslų daktaro disertaciją „Kanopinių erdvinis pasiskirstymas Lietuvos antropogeniniame landšafte“.
Nuo 1979 m. Zoologijos ir parazitologijos instituto (nuo 1989 m. Ekologijos institutas) mokslo darbuotojas, nuo 2003 m. Žinduolių ekologijos laboratorijos vedėjas ir nuo 2008 m. direktoriaus pavaduotojas. 1997–2008 m. Vilniaus universiteto, nuo 2001 m. Šiaulių universiteto dėstytojas, nuo 2009 m. VU profesorius. Nuo 2010 m. Gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos laboratorijos vadovas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, daugelio projektų vadovas. Jo moksliniai interesai: kanopinių, pusiau vandens, plėšriųjų ir smulkiųjų žinduolių ekologija, nykstančios rūšys, stambieji plėšrūnai, erdvinis pasiskirstymas, buveinių analizė, populiacijų valdymas ir kompiuterinis modeliavimas, biologinė įvairovė ir ekologinė įvairovė, kelių ekologija, žinduolių socio-ekonominiai aspektai.
Paskelbė daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių, padarė daugiau kaip 100 pranešimų tarptautinėse konferencijose. Iš anglų kalbos išvertė daugiau kaip 30 biomedicinos ir informatikos srities knygų.

Balčiauskas Linas // Tamara Arnastauskienė, Algimantas Jakimavičius. Lietuvos zoologai XVIII-XX a. – Vilnius: Ekologijos inst., 1997. – P. 33–34.

Balčiūnas Antanas – inžinierius, habil. Technikos mokslų daktaras

Gimė 1928 m. birželio 29 d. Berniškių kaime. 1936–1939 m. mokėsi Meilūnų pradinėje mokykloje, 1941–1944 m. Biržų gimnazijoje, 1953 m. baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją dirbo Šilutės teritorinėje sausinimo sistemoje, o nuo 1954 m. Hidrotechnikos ir melioracijos instituto moksliniu bendradarbiu. Lietuvos žemės ūkio akademijoje 1961 m. rugsėjo 19 d. apgynė Lietuvos respublikos aplinkos inžinerijos ir kraštotvarkos mokslų daktaro disertaciją „Drenuotų dirvožemių fizinių savybių ir vandens režimo pakeitimai kai kurių agromelioracinių priemonių įtakoje Lietuvos TSR sąlygomis“. 1966–1983 m. Hidromelioracijos skyriaus, 1983–1993 m. Hidromelioracijos laboratorijos vedėjas.
Parengė keletą knygų, parašė virš 130 straipsnių melioracijos, drenažo tyrimų klausimais. Dalyvavo tarptautiniuose kongresuose ir simfoziumuose užsienyje, ten skaitė pranešimus. Bendradarbiavo leidiniuose „Mokslo Lietuva“, „Valstiečių laikraštis“ ir kt.

Šaulys, Valentinas. Antanui Balčiūnui - 80. – Portr. // Žemėtvarka ir hidrotechnika. – 2008, Nr. 2, p. 76.
Tarutis J. Kad žemė būtų dosnesnė // Biržiečių žodis. – 1998, birž. 28, p. 4.

Balčiūnas Mindaugas – socialinių mokslų daktaras, krepšinio treneris, Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius

Gimė 1977 m. kovo 15 d. Kupiškyje. Būdamas keturių metų su tėvais atsikėlė į Biržus. 1984–1995 m. mokėsi Biržų „Aušros“ vidurinėje mokykloje. Biržų Vaikų ir jaunių sporto mokyklos auklėtinis. Pirmasis treneris Algirdas Kriaučiūnas. Būdamas 16-os jis tapo jauniausiu krepšinio treneriu Lietuvoje. 1993–1995 m. dirbo Biržų sporto mokyklos krepšinio treneriu, 1999 baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, specialybė – krepšinio treneris. 2005 m. gruodžio 28 d. Klaipėdos universitete Mindaugas Balčiūnas apgynė daktaro disertaciją „Optimizuotų fizinių krūvių taikymo veiksmingumas rengiant jaunuosius krepšininkus“. Visa jo veikla susijusi su krepšiniu: Baltijos krepšinio lygos vykdantysis direktorius, Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius (nuo 2007 m.), FIBA (pranc. Fédération Internationale de Basketball Amateur, Tarptautinė krepšinio federacija) Techninės komisijos narys (nuo 2007 m.). 2013 m. spalio 17 d. Mindaugui Balčiūnui suteiktas Vusterio universiteto (Didžioji Britanija) garbės profesoriaus vardas. 2016–2018 m. Lietuvos sporto universiteto (LSU) prorektorius,
2021 m. – iki dabar Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius, 2018 m. – iki dabar Tarptautinio krepšinio universiteto generalinis direktorius ir prorektorius. Mindaugas Balčiūnas yra keletos knygų bendraautorius,

Balčiūnas, Mindaugas. Biržietis įkūrė tarptautinį krepšinio universitetą: [pokalbis su Lietuvos krepšinio vadybininku Mindaugu Balčiūnu] / [kalbino] Kęstutis Isakas. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2021, birž. 8, p. 1, 5, 7.
Trainys, Vygandas. Žmona vyrą matė ir ant šlovės bangos, ir nublokštą žemyn. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2013, lapkr. 9, priedas "Gyvenimo būdas", p. 4-5.
Lietuvos krepšinio federacija. Žiūrėta: 2023.03.28 internete https://ltu.basketball/struktura/generalinis-sekretorius/

Balčiūnienė Ingrida – humanitarinių mokslų daktarė

Gimė 1978 m. liepos 28 d. Pasvalio krašte, nuo dviejų metukų augo Biržuose. Mokėsi „Aušros“, „Atžalyno“ vidurinėse mokyklose. 1996–2002 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių filologiją, 2002–2004 m. – taikomąją lietuvių kalbotyrą. 2004–2009 m. Vytauto Didžiojo universitete parengta daktaro disertacija „Pokalbio struktūros analizė kalbos įsisavinimo požiūriu“ ir įgytas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis. Ji yra pirmoji ir iki šiol vienintelė mokslininkė Lietuvoje, psicholingvistiniais metodais tirianti savo pačios vaiko kalbą.
Ingrida Balčiūnienė yra parengusi virš 100 mokslinių straipsnių, dalyvavusi tarptautiniuose projektuose.

Dr. Ingrida Micevičiūtė Balčiūnienė: „Biržietiškos tarmės akcentas mano šnekoje juntamas iki šiol“: [pokalbis su humanitarinių mokslų daktare, Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros docente Ingrida Micevičiūte-Balčiūniene] / [kalbino] Stanislava Tijūnaitienė. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2022, rugs. 30, p. 7–8, 10.

Baranova Jūratė – humanitarinių mokslų daktarė, VPU filosofijos katedros profesorė

Gimė 1955 m. gruodžio 15 d. Biržuose. Mokėsi Biržų „Atžalyno“, Vilniaus 31-ojoje (dabar Tuskulėnų) vidurinėje mokykloje. 1978 m. Vilniaus Universitete baigė psichologijos ir filosofijos studijas. 1986 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją – Pragmatistinė Viljamso Džeimso tiesos koncepcija“.
Jūratė Baranova monografijų, eseistikos knygų autorė, parengė filosofijos, etikos mokymo metodikos priemonių, vadovėlių vidurinėms ir aukštosioms mokykloms. Parašė filosofinių, literatūros kritikos straipsnių, prozos kūrinių. Dalyvavo tarptautiniuose projektuose, forumuose mokslinėse stažuotėse. Publikavo kritinių straipsnių, eseistikos kultūros periodiniuose leidiniuose „Kultūros barai“, „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“, kt. Žurnalų „Problemos“, „Istorija“, „Athena“ redakcijų kolegijų narė, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Socialinio ir dorinio ugdymo ekspertų komisijos pirmininkė. Straipsnių, eseistikos išversta į anglų, prancūzų, švedų, esperanto kalbas. Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 2014 m. Literatūrinis slapyvardis – Ana Audicka.
2000 m. Jūratė Baranova pelnė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos vadovėlių konkurso premiją už vadovėlį mokykloms „Filosofinės etikos chrestomatija XI–XII kl.“, 2004 m. – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos aukštųjų mokyklų vadovėlių konkurso premiją už vadovėlį aukštosioms mokykloms „Istorijos filosofija“. 2016-aisiais – „Panevėžio literatūrinės žiemos“ festivalio prizą „Žalvarinė ranka-segtuvas“ už karminius darbus filosofijai, literatūrai, rožėms ir festivaliui. Aktyviai dalyvavo tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara“ . Mirė 2021 m. vasario 4 d. Vilniuje.

Jūratė Baranova-Rubavičienė 1955 12 15 – 2021 02 05: in memoriam. – Portr. // Mokslo Lietuva. – 2021, vas. 22, p. 11.
Kazarian, Sima. Jūratė Baranova, kurios niekada nepažinojau. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2021, vas. 9, p. 8.

Bareikienė Renata Emilija – fizikė, fizikos ir matematikos mokslų daktarė

Gimė 1939 m. lapkričio 10 d. Klausučiuose. Mokėsi biržų J. Janonio vidurinėje mokykloje. 1961 m. baigė Vilniaus universitetą. 1968–1992 m. dirbo Puslaidininkių fizikos institute. SSSR MA Uralo skyriaus chemijos institute 1990 m. spalio 24 d. apgynė Lietuvos respublikos fizikos mokslų daktaro disertaciją „V O - Ag O ir V O - MoO sistemų elektrinis laidumas“.
Puslaidininkių fizikos instituto mokslinė bendradarbė (1968-92). Mokslinių tyrimų sritis – vanadžio oksido ir puslaidininkinių tirpalų elektrinis laidumas, dislokacijos; perjungimo reiškiniai puslaidininkiuose; puslaidininkiniai atminties elementai; monokristalai. Nuo 1992 m. Lietuvos mokslo tarybos darbuotoja. Parengė knygą apie prof. Vytautą Bareikį. Aktyvi evangelikų reformatų bendruomenės veikėja. Nuo 2007 m. Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos prezidentė. Vilniaus Evangelikų reformatų choro „GIESMĖ“ vadovė.

Makariūnienė, Eglė. [Emilija Bareikienė] // Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas. – Vilnius : FI, 2001. – P. 69.

Bartašiūtė Stanislava – fizinių mokslų daktarė, astronomė

Gimė 1953 m. sausio 19 d. Kuodiškyje. Mokslus pradėjo Meilūnų aštuonmetėje mokykloje, tęsė Biržuose vidurinėje mokykloje. Studijavo Vilniaus universitete. Teorinės fizikos ir astronomijos institute ir Vilniaus universitete 1994 m. kovo 3 d. apgynė Lietuvos respublikos astronomijos mokslų daktaro disertaciją „Žvaigždžių populiacijos kinematikos ir cheminių savybių tyrimas aukštose galaktinėse platumose“. VU Astronomijos observatorijos vyresnioji mokslo darbuotoja. Mokslinių tyrimų sritys – Galaktikos sandara ir cheminė evoliucija, senosios žvaigždžių populiacijos ir jų cheminės sudėties, kinematikos ir amžiaus sąryšio tyrimai. Tarptautinės astronomų sąjungos ir Europos astronomų sąjungos narė. Stanislavos Bartašiūtės vardu yra pavadintas vienas iš Lietuvos astronomų atrastų asteroidų.

Bartašiūtė, Stanislava. Net pravažiuojantis autobusas su užrašu „Biržai“ visada suvirpina širdį: [pokalbis su astronome, gamtos mokslų daktare Stanislava Bartašiūte] / [kalbino] Stanislava Tijūnaitienė. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2022, rugs. 23, p. 7–8.
Makariūnienė, Eglė. [Stanislava Bartašiūtė] // Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas. – Vilnius : FI, 2001. – P.113.

Baublys Arūnas – istorikas, muziejininkas, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras

Gimė 1960 m. spalio 27 d. Biržuose. Mokėsi Biržų miesto 2-ojoje vidurinėje mokykloje. 1983 m. baigė Vilniaus universitetą (bibliografiją). 1983–85 m. dirbo LSSR Mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje, 1985–86 m. – LSSR Kultūros ministerijos Bibliotekų reikalų valdyboje, 1986–1993 m. – Biržų krašto muziejuje „Sėla“. 1984–1989 m. dėstė Respublikiniame kultūros darbuotojų tobulinimosi institute Bibliotekininkystės ir muziejininkystės katedroje, kur dėstė LDK numizmatikos kursą muziejų darbuotojams. 1993 m. persikėlė gyventi į Klaipėdą, dirbo Klaipėdos universitete. Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos istorijos institute 2000 m. spalio 18 d. apgynė Lietuvos respublikos istorijos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodas: organizacija, bažnytinė savivalda ir konfesinės inteligentijos formavimas 1795-1830 metais“. 2001–2014 m. doc. dr. Arūnas Baublys buvo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto padalinio Evangeliškosios teologijos centro direktoriumi. Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas Klaipėdoje. Monografijos „Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodas: organizacija, bažnytinė savivalda ir konfesinės inteligentijos formavimas 1795-1830 metais“ bei daugybės mokslinių straipsnių autorius.

Istorikas Arūnas Baublys: „Neskubėkite visko pakišti po negyvomis betono ar akmens trinkelėmis“ : [pokalbis su istoriku Arūnu Baubliu] / [kalbino] Indra Drevinskaitė. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2022, kovo 15, p. 9, 11.
Baublys Arūnas // Lietuva. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008-2015. – P. 963.

Beleckas Rimantas – fizikas

Gimė 1934 m. birželio 13 d. Biržuose. 1966 m. baigė Vilniaus Valstybinį universtetą. Rimantas Beleckas buvo užgrūdintas tremtyje Sibire, laboratorijoje pradėjo dirbti dar būdamas trečio kurso studentu, pats sukūrė didelės galios magnetroninį generatorių su sudėtinga valdymo sistema, kuris generavo 10 GHz stiprius elektromagnetinius laukus netiesinių savybių tyrimams. 1979 m. R. Beleckas apgynė daktaro disertaciją „Siūlinių SbSJ kristalų dielektrinės savybės mikrobangų laukuose“. Apgynęs disertaciją Rimas dirbo pedagoginį bei techninį darbą. Mokslinių tyrimų sritys – feroelektra ir mikrobangų elektodinamika. Sukūrė metrinių ir decimetrinių bangų spektrometrą.

Jonas Grigas. Pažinimo keliais: prieš laiko rodyklę pažvelgus. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013. – 435, [1] p.
Makariūnienė, Eglė. [Rimantas Beleckas] // Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas. – Vilnius : FI, 2001. – P. 51

Bercholcas Jonas – teisės mokslų daktaras, profesorius

Gimė 1934 m. gegužės 15 d. Biržuose. Baigė Biržų gimnaziją, dirbo žurnalisto darbą, mokėsi Vilniaus universitete teisė fakultete. Nuo 1957 m. dirbo Parovėjos MTS instruktoriumi, rajoninio laikraščio „Raudonasis artojas“ (dabar „Biržiečių žodis“) redakcijos bendradarbiu vėliau buvo pa-skir¬tas į Du¬se¬tų ra¬jo¬ną tei¬sė¬ju. Pa¬nai¬ki¬nus šį ra¬jo¬ną, jis grį¬žo į Bir¬žus ei¬ti ra¬jo¬no vyk¬do¬mo¬jo ko¬mi¬te¬to sek¬re¬to¬riaus pa¬rei¬gų. 1964 m. apsigyveno Rygoje, kur dirbo Rygos prokuratūros tardytoju, įvairių įmonių ir įstaigų juristu. Ne vieną dešimtmetį dirbo mokslinį darbą Latvijos ir Lietuvos mokslų akademijos sistemose.
J. Bergholcas jūrų teisės ir supančios aplinkos klausimais įvairiomis kalbomis išspausdino daugiau kaip 150 mokslo ir kitokių darbų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Anglijoje, Japonijoje, JAV, Maltoje. Beveik keturiasdešimt metų profesorius dirbo pedagoginį ir mokslinį darbą, palaikė glaudų ryšį su LJS ir jūrinės visuomenės atstovais, konsultavo jūrų teisės klausimais, rengė jūrų teisės specialistus. Savo kvalifikaciją kėlė Švedijos ir Maskvos universitetuose, skaitė mokslinius pranešimus konferencijose Lietuvoje, Estijoje, Rusijoje. Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje, Švedijoje ir kitose šalyse. 2001 m. Kembridžo (Anglija) tarptautinių biografijų centras Joną Bergholcą paskelbė 2001 metų žmogumi. 2003 m. rugpjūčio 18 d. Jo¬nas Berg¬hol¬cas mi¬rė Ry¬go¬je, pelenai, pagal jo valią išbarstyti Baltijos jūroje.

Butkevičius, Algirdas. Biržiečių ryšiai su Latvija // Šiaurės Rytai. – 2014, lapkr. 18, p. 8.
Januševičius, Borisas. Emigrantai iš Latvijos tarpukario Biržuose (VI). – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2016, geg. 10, p. 4.
Mizaras, Vilius. Bangų purslai // Krantai. – 2014, Nr. 1, p. 42-49.

Bėčius Kostas – agronomas, selekcininkas, ž. ū. mokslų daktaras, agrarinių mokslų daktaras

Gimė 1911 m. liepos 3 d. Ločių kaime. 1923 m. pradėjo lankyti Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą vėliau mokėsi Biržų gimnazijoje. Ją baigė 1931 m. 1937 m. baigė žemės ūkio akademiją. 1936–1954 m. dirbo Dotnuvos selekcijos stotyje, 1945–1954 m. direktoriaus pavaduotojas. 1954–1956 m. Žemdirbystės ir dirvožemio instituto, 1956–1965 m. Žemdirbystės instituto Vokės filialo direktorius. 1958–1962 m. žurnalo „Žemės ūkis“ redaktorius, 1966–1992 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos dėstytojas, 1976–1983 m. Augalininkystės katedros vedėjas. Nuo 1978 m. profesorius.
Vienas ir su kitais sukūrė 10 bulvių ir žirnių veislių, visos rajonuotos Lietuvoje. Populiariausios veislės: bulvių – „Vilija“, „Pirmūnės“, žirnių – „Rainiai“, „Greitukai“.
Veikalai: „Bulvės“ (1957 m.), „Selekcijos pionierius“ (bendraautoris Ch. Markovas, 1966 m.), „Javai“ (bendraautoris K. Dereškevičius, 1962 m.), „Veislinės bulvės“ (1986 m.), „Selekcija ir sėklininkystė“ (bendraautorė L. Ganusevičiūtė, 1974 m., 2 leid. 1989 m.), „Sėklininkystės pagrindai“ (1994 m.), „Sėklininkystė su selekcijos pagrindais“ (su kt., 1994 m.). 2005 m. liepos 22 d. mirė. Palaidotas Kauno rajono Tabariškių kapinėse.

Bėčius Kostas 1911 07 03, Ločiai (Nemunėlio Radviliškio vlsč.): agronomas selekcininkas. – Nuotr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001-2015. – P. 765.
Bėčius Kostas (g.1911 07 03 Ločiuose, Nemunėlio Radviliškio vls., Biržų aps.), agronomas selekcininkas, agrarinių mokslų dr. // Žemės ūkio enciklopedija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidyb. inst., 1998-. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 1998.- P.190–191.
Pagerbtas garsusis augalų selekcininkas: kraštiečiui Kostui Bėčiui – 100 / parengė Rasa Penelienė. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. – 2011, liep. 2, p. 7, 12.

Bėčius Vilius Vytautas – knygų autorius, biomedicinos mokslų daktaras (agronomija)

Gimė 1937 m. gegužės 10 d. Ločiuose. 1945–1949 m. mokėsi Bėčiūnų pradžios mokykloje, 1950–1956 m. Nemunėlio Radviliškio vidurinėje mokykloje. 1961 m. baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją, (nuo 1996 m. Lietuvos žemės ūkio universitetas) joje dėstė, Lietuvos žemės ūkio akademijoje 1968 m. gegužės 7 d. apgynė Lietuvos respublikos agronomijos mokslų daktaro disertaciją „Pašarinių morkų derlingumo padidinimas ir derliaus kokybės pagerinimas Lietuvos TSR sąlygomis“. 1983–1988 m. buvo Augalininkystės katedros vedėjas, nuo 1970 m. docentas. 1978–1982 m. dėstė Gvinėjoje. Mokslinio darbo kryptis – žemės ūkio augalų selekcija ir sėklininkystė. Kartu su kitais sukūrė nebyrančių pašarinių žirnių veisles: „Kiblukai“, „Molinukai“, „Greitieji“, „Tomiai“. Nuo 1995 m. Lietuvos ūkio partijos, nuo 1999 m. Lietuvos valstiečių partijos narys.
Mirė 2001 m. gegužės 25 d. Kaune.

Bėčius Vilius Vytautas: 1937 05 10 // Lietuva. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008–015. – P. 211.
Bėčius Vilius // Žemės ūkio enciklopedija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998–2007. – p. 191.

Binkis Raimondas – fizikas, fizikos mokslų daktaras

Gimė 1958 m. gruodžio 12 d. Papilyje. Mokėsi Vilniaus valstybiniame universitete. Jį baigė 1982 m. Tame pačiame universitete 1988 m. birželio 3 d. apgynė Lietuvos respublikos fizikos mokslų daktaro disertaciją „GaAs ir InP epitaksinių sluoksnių paviršiaus atomų sąveikos su technologinių plėvelių atomais tyrimas“.

Makariūnienė, Eglė. [Raimondas Binkys] // Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas. – Vilnius : FI, 2001. – P. 130.

Bogdanas Konstantinas – skulptorius, humanitarinių mokslų ir menotyros daktaras, profesorius

Gimė 1926 m. vasario 4 d. Žeimiuose. Konstantinui buvo keturi metukai, kai tėvai 1930 m. persikėlė į Astravą ir apsigyveno dvaro rūmų fligelyje. Mokėsi Paežerių ir Biržų pradinėse mokyklose, Biržų gimnazijoje, Panevėžio mokytojų seminarijoje, Kauno dekoratyvinės dailės institute, Leningrado dailės akademijos Repino dailės institute.
Nuo 1947 m. iki 1951 m. Kauno 6-osios ir 7-osios gimnazijų, Kauno mokytojų seminarijos mokytojas, nuo 1951 m. iki 1993 m. (su 1953–1956 m. pertrauka) Vilniaus dailės instituto dėstytojas, 1961–1988 m. VDI Skulptūros katedros vedėjas, 1962–1969 m. instituto prorektorius mokslo ir mokymo reikalams. 1956 m. apgynė kandidato disertaciją (K. Bogdano disertacinis darbas, skulptūrinė kompozicija „1863 m. valstiečių sukilimas Lietuvoje“), menotyros kandidatas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius. Nuo 1982 m. iki 1987 m. Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas. 1983 m. TSRS dailės akademijos narys korespondentas. 1985–1989 m. LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Sukūrė kelis šimtus monumentaliosios, daugiafigūrinės ir portretinės skulptūros darbų. 1976 m. Biržuose pastatytas Konstantino Bogdano sukurtas Juliaus Janonio paminklas. Nuo 1951 m. Konstantinas Bogdanas aktyvus dailės parodų dalyvis. Individualios parodos surengtos 1976–1986 m. ir 1996 m. (Vilnius), 1987 m. (Maskva) ir 1997 m. (Biržai). Konstantino Bogdano kūryba įvertinta daugeliu svarbių apdovanojimų. 1963 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1976 m. LTRS liaudies dailininko vardas, 1977 m. LTSR valstybinė premija už K. Donelaičio skulptūrą, 1986 m. Tautų draugystės ordinas, 2000 m. rugpjūčio 4 d. suteiktas Jonavos rajono garbės piliečio vardas. 2011 m. liepos 28 d. Biržų rajono savivaldybės garbės piliečio vardas.
Mirė Vilniuje 2011 m. rugsėjo 26 d.

Butkevičius, Algirdas. Pirmuosius paveikslus ir skulptūras sukūrė Biržuose. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. – 2011, vas. 5, p. 6, 8, 12.
Butkevičius, Algirdas. „Visada maniau esąs biržietis“, - sako Konstantinas Bogdanas. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2006, vas. 4, p. 2.
Irena Račkauskaitė-Petraitienė. Konstantinas Bogdanas. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010. – 230, [2] p.

Brazdžiūnas Povilas – fizikas, filosofijos mokslų daktaras, fizikos ir matematikos mokslų daktaras, profesorius

Gimė 1897 m. rugsėjo 18 d. Žižmariškio vienkiemyje, Kupiškio r. Mokslus pradėjo 1904 m. pas A. Krūlį iš Antašavos. 1906–1907 m. mokėsi Vabalninko pradžios mokykloje, vėliau – 1907–1915 m. valstybinėje Panevėžio realinėje mokykloje. 1916 m. darbą pradėjo Kupreliškio pradžios mokykloje, o kai „Saulės“ draugija Biržuose įkūrė gimnaziją pradėjo dirbti joje. Gimnazistus mokė lietuvių kalbos, geografijos ir istorijos. Po Pirmojo pasaulinio karo kuriantis Nepriklausomai Lietuvos valstybei, P. Brazdžiūnas savanoriu įstojo į Lietuvos Respublikos kariuomenę. 1919 m. Kaune baigęs Lietuvos karo aviacijos mokyklą gavo leitenanto laipsnį ir pradėjo dirbti aviacijos dalinio dirbtuvėse, po metų – Kauno miesto komendantūroje, nuo 1921 m. – Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo žvalgų dalinyje. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, 1920 m. įstojo į Aukštųjų kursų Matematikos ir fizikos skyrių. 1922–1925 m. mokėsi Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos fakultete ir jau 1926 m. buvo paskirtas Fizikos katedros jaunesniuoju, o 1928 m. – Eksperimentinės fizikos katedros vyresniuoju asistentu. 1926–1928 m. dirbo Ciuricho universiteto Fizikos institute (Šveicarija). 1933 m. sausį apgynė disertaciją „Magnetiniai Baltijos juros Lietuvos pakraščio 1930 metų matavimai“ ir vasario 1 d. buvo paskirtas privatdocentu. 1934 m. balandžio 24 d. paskirtas docentu. 1928–1940 m. dėstė fiziką Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas), 1940–1943 m. ir 1945–1976 m. – Vilniaus universitete. Nuo 1940 m. buvo Vilniaus universiteto Fizikos katedros vedėju, profesoriumi, nuo 1944 m. – Vilniaus pedagoginio instituto direktoriumi, Fizikos ir matematikos fakulteto dekanu, Bendrosios fizikos katedros profesoriumi. 1943 m., vokiečių okupacijos metais, uždarius universitetą, priimdavo studentus savo bute. Artėjant frontui P. Brazdžiūnas trumpam pasitraukė iš Vilniaus. 1944 m. grįžęs į sostinę užsiėmė karo nusiaubtų fizikos laboratorijų ir kitų eksperimentinių padalinių atstatomaisiais ir organizaciniais darbais. 1949 m. išrinktas Lietuvos TSR mokslų akademijos nariu korespondentu, 1956 m. – tikruoju nariu, 1963 m. – Lietuvos TSR mokslų akademijos prezidiumo nariu, Fizikos, Povilas Brazdžiūnas technikos ir matematikos skyriaus akademiku-sekretoriumi. 1961–1986 m. buvo žurnalo „Lietuvos fizikos rinkinys“ vyriausiasis redaktorius. 1963–1965 m. ir 1969–1986 m. – Lietuvos fizikų draugijos pirmininkas. Nuo 1976 m. iki pat mirties dirbo Fizikos institute konsultantu. P. Brazdžiūnas yra daugelio šiuolaikinės eksperimentinės fizikos sričių (puslaidininkių fizikos, radioaktyviųjų tyrimų, radiofizikos, kvantinės elektronikos) pradininkas Lietuvoje. Jo įkurta keturių fizikų kartų puslaidininkių fizikos mokslinė mokykla iki šiol yra unikali Lietuvoje ir vertinama pasaulyje. Mokslininko kūrybinį palikimą sudaro parašyti darbai apie elektrooptinius reiškinius, puslaidininkių plonųjų sluoksnių elektrines, fotoelektrines, optines savybes, kietųjų metalų tirpalus, fizikos lietuvišką terminiją. P. Brazdžiūnas yra fizikos vadovėlių „Klaidų skaičiavimas“ (1934), „Termodinamika“ (1936), „Naujoji fizika“ (1941), „Bendroji fizika“ (4 d., 1960–1965) autorius; knygų „Fizikos praktikos darbai“ (1948, 1958, 1968, 1972), „Fizikos istorija Lietuvoje“ (1988) vienas iš autorių; „Fizikos terminų žodyno“ (1958), keturkalbio „Fizikos terminų žodyno“ (1979), „Lazerių fizikos terminų žodyno“ (1984) redaktorius ir vienas iš sudarytojų. Už didelius nuopelnus Lietuvos mokslui akademikas ne kartą buvo apdovanotas ordinais ir medaliais, 1961 m. jam buvo skirta valstybinė premija. P. Brazdžiūnas yra vienas pirmųjų Lietuvos mokslininkų, kuriam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas. Lietuvos mokslų akademijoje įsteigta Povilo Brazdžiūno vardo premija skiriama eksperimentinės fizikos mokslo srityje dirbantiems mokslininkams. 1987 m. Biržų „Aušros“ vidurinei mokyklai suteiktas akademiko Povilo Brazdžiūno vardas (1990 m. ji vėl tampa 2-ąja vidurine mokykla).
Akademikas Povilas Brazdžiūnas mirė 1986 m. vasario 28 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Akademikas Povilas Brazdžiūnas: žymieji Lietuvos mokslininkai / [sudarė E. Balnytė, V. Kalesinskas, E. Makariūnienė]. – Vilnius: Academia, 1992. – 285, [1] p., [16] iliustr. Lap.
Šalkauskas, Julius. Atsiminimai apie [fiziką] prof. Povilą Brazdžiūną // Mokslo Lietuva. – 2016, liep. 27, p. 8.
Makariūnienė, Eglė. [Povilas Brazdžiūnas] // Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas. – Vilnius : FI, 2001. – P. 28.

Briedienė Vanda – ekonomikos mokslų daktarė, pedagogė

Gimė 1932 m. sausio 13 d. Biržuose. Mokėsi Biržų gimnazijoje. 1949 m. kartu su motina buvo ištremta į Sibirą. Ten, Irkutsko srities Taišeto rajono Suetichos gyvenvietėje, dirbdama baigė vakarinę vidurinę mokyklą. 1955 m. įstojo į Visasąjunginį neakivaizdinį finansų ir ekonomikos institutą, kurio pirmuosius du kursus baigė Irkutske. 1957 m. grįžo į Lietuvą, mokslus tęsė 1960 m. neakivaizdiniame Finansų-ekonomikos institute Maskvoje. Jį baigė 1960 m. 1966-1968 m. mokėsi Vilniaus universiteto aspirantūroje ir 1969 m. birželio 23 d. apgynė Lietuvos respublikos ekonomikos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos kaimo statybos ir jų aprūpinimas statybinėmis medžiagomis“. Baigusi aspirantūrą buvo palikta dirbti universitete vyr. dėstytoja. 1973–1977 m. dirbo katedros vedėja Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute. 1978–1992 m. dirbo mokslinį ir pedagoginį darbą docentės pareigose Lietuvos kūno kultūros institute ir Kauno medicinos akademijoje. Yra paskelbusi mokslinių straipsnių ekonomikos, kvalifikacijos kėlimo ir kitais klausimais. Vanda Briedienė buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė, nuo 1993 m. šios sąjungos tarybos, valdybos narė. 1992-1996 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narė. Dirbo Ekonomikos komitete, buvo Politinių kalinių ir tremtinių Laisvės frakcijos narė, Baltijos Asamblėjos narė.
Mirė 2013 m. balandžio 27 d. Kaune. Palaidota Karmėlavos kapinėse.

[Vanda Briedienė] // Lietuvos Respublikos seimas, 1992-1996. – Vilnius: Danielius, 1995. – 284 p.

Cumftas Jonas – gydytojas, medicinos mokslų daktaras

Gimė 1864 m. rugsėjo 20 (spalio 2) d. Nemunėlio Radviliškyje. Baigė Slucko gimnaziją, 1882-1889 m. Tartu universitete studijavo mediciną, apsigynė daktaro disertaciją. 1904–1905 m. dalyvavo rusų ir japonų kare Mandžūrijoje. I pasaulinio karo metu buvo kariuomenės gydytoju. 1894-1918 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose, čia turėjo akių ligoninę. Po karo persikėlė į Vilnių kur dirbo įvairiose ligoninėse. Mirė 1929 m. Vilniuje.

Jonas Cumftas // Kregždė Jokūbas. Lietuvos reformatų raštija: istorinė apžvalga. – Chicago, Ill. : Devenių kultūrinis fondas, 1978. – P. 146.
Trečiokas, E. Daktaras Cumftas // Biržiečių žodis. – 1994, rugs. 30, p. 7.

Čerka Jonas – technikos mokslų daktaras, docentas

Gimė 1946 m. balandžio 17 d. Pariškiuose. 1953–1959 m. mokėsi Kučgalio septynmetėje mokykloje, vėliau Papilio vidurinėje mokykloje. 1964–1971 m. studijavo Kaliningrado valstybiniame technikos universitete. Sevastopolio prietaisų gamybos institute 1986 m. gruodžio 18 d. apgynė Lietuvos respublikos transporto inžinerijos mokslų daktaro disertaciją „Mažatonažių žvejybinių laivų architektūrinio tipo įtaka jų stovumui štormo sąlygomis“. Dirbo Klaipėdos politechnikume dėstytoju, nuo 2015 m. buvo Klaipėdos universiteto Jūrų inžinerijos katedros docentu. Daugybės mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje autorius. Parašė knygas „Laivų braižyba“, „Laivo eigumas“, „Laivo hidroeaeromechanika". Už mokslinę veiklą apdovanotas Klaipėdos universiteto I-ojo laipsnio diplomu, Klaipėdos universiteto Didžiuoju bronzos medaliu už indėlį kuriant universitetą ir dalyvaujant jo valdyme ir kt.

Čerka Jonas. – Iliustr. // Kas yra kas Lietuvoje, 2015. – Kaunas: Leidybos studija, [2015]. – P. 409.

Čygas Donatas – technologijos mokslų daktaras, docentas

Gimė 1961 m. gegužės 26 d. Nemunėlio Radviliškyje. 1984 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, 1986 m. – Maskvos automobilių ir kelių institutą. 1997 m. kovo 27 d. Vilniaus Gedimino technikos universitete apgynė disertaciją „Padidinto korozinio patvarumo asfaltbetonio mišinių gamybos technologinių būdų kūrimas“. Nuo 1984 m. dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete, nuo 1999 m. Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas, nuo 2002 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Senato pirmininkas, profesorius. Donatas Čygas paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių, yra šešių metodinių leidinių ir vieno vadovėlio autorius, skaitė pranešimus respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose. 2002 m. apdovanotas Lietuvos respublikos susisiekimo ministerijos ženklu „Garbės kelininkas“ , Lietuvos mokslo premija įteikta 2006 m.

Čygas Donatas. – Portr. // Lietuva. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008-2015. – (2010), P. 410.
Čygas Donatas. – Iliustr. // 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2015. – P. 314.

Dagys Vitoldas – technologijos mokslų daktaras

Gimė 1936 m. spalio 20 d. Kilučiuose. 1954 m. baigė Biržų 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Aušra“). 1960-1962 m. dirbo Biržų mašinų melioracijos stoties vyr. inžinieriumi-mechaniku. Studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Kauno politechnikos institute. 1970–1972 m. buvo Kauno politechnikos instituto metalų technologijos fakulteto vyr. dėstytoju. 1972 m. balandžio 26 d. Baltarusijos SSR mokslų akademijos fizikos technikos mokslų skyriuje apgynė Lietuvos respublikos mechanikos inžinerijos mokslų daktaro disertaciją „Kokilės įtaka ketaus liejimo stingimo greičiui ir atbalimui“. Nuo 1972 m. Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijų universitetas) – Mechanikos fakulteto medžiagų inžinerijos katedros docentas. Parengė ir išleido knygą „Metalų lydymas“, keleto vadovėlių bendraautorius.

Dagys Vitoldas. – Iliustr. // Kas yra kas Kauno apskrityje 1999. – K.: Neolitas, 1999. – P. 110.

Dobravolskas Algis  – ekonomikos mokslų daktaras, valstybės veikėjas

Gimė 1951 m. spalio 21 d. Vabalninke. 1974 m. baigė Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultetą. 1974–1976 m. dirbo Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoje. 1979 m. birželio 12 d. Vilniaus valstybiniame universitete apsigynė daktaro disertaciją „Liaudies gerovė: politekonominis aspektas“. 1979–1982 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, nuo 1987 m. docentas. Nuo 2003 m. dėstė Mykolo Romerio universitete, 2003–2013 m. buvo Ekonomikos katedros vedėjas. Dalyvavo rengiant Atviros Lietuvos fondo, Darbo rinkos mokymo tarnybos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Norvegijos vyriausybės, PHARE ir kt. institucijų projektus Lietuvos gyvenimo sąlygų, saugos ir sveikatos darbe, privalomojo sveikatos draudimo, socialinės globos ir kitomis temomis. Mokslinės veiklos pagrindinės kryptys: socialinis draudimas ir socialinė parama, projektų kūrimas ir valdymas, strateginis planavimas ir valdymas, programų įvertinimas, viešojo sektoriaus, sveikatos, žinių ekonomika. Keleto knygų bendraautorius. 1990–1992 m. socialinės apsaugos ministras, 1991–1992 m. – vicepremjeras. Apdovanotas Ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro kryžiumi (2005 m.).

Dževečka Algimantas – psichologijos mokslų daktaras

Gimė 1937 m. gegužės 2 d. Pabiržėje. 1957 m. baigė Pabiržės vidurinę mokyklą, 1957–1962 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, 1971–1974 m. Vilniaus pedagoginio instituto aspirantūroje. 1981 m. birželio 2 d. Ukrainos SSR psichologijos mokslo tyrimų institute apgynė Lietuvos respublikos psichologijos mokslų daktaro disertaciją „Aukštesniųjų klasių moksleivių mokymosi interesų ryšys su jų atminties ir mąstymo ypatumais“.

Dževečka Algimantas. – Iliustr. // Kas yra kas Lietuvoje 2000. – K.: Neolitas, 2000. – P. 182.

Džėja Petras – biochemikas, mokslų daktaras

Gimė 1950 m. rugsėjo 21 d. Iškonių kaime. Mokėsi Biržų J. Janonio internatinėje mokykloje, ją baigęs įstojo į Vilniaus universitetą. Baigęs mokslus dirbo Kauno medicinos institute (dabartiniame Neuromokslų institute). 1991 m. buvo pakviestas į Minesotos universitetą. Dr. Petras Džėja gyvena JAV ir vadovauja Nacionalinio sveikatos instituto projektams ir metabolomikos tyrimams Mayo klinikų, Širdies ir kraujagyslių tyrimų laboratorijoje.

Džėja, Petras Dvi biržiečio mokslininko Petro Džėjos Amerikos: [pokalbis su profesoriumi] / bendravo Edita Mikelionienė. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2014, vas. 18, p. 6-7.

Galvelė Mykolas – biomedikas, profesorius, Lietuvos reformatų bažnyčios kuratorius

Gimė 1875 m. gruodžio 20 d. Vinkšninių kaime, gausioje valstiečių šeimoje. Savarankiškai pasiruošęs 1891 m. įstojo į Mintaujos (dabar Jelgavos) gimnaziją, kur iki penktos klasės mokėsi kaimo bendruomenės lėšomis. 1894 m. M. Galvelė išvažiavo į Peterburgą ir pradėjo dirbti vaistininko padėjėju privačioje vaistinėje, vėliau dirbo profesoriaus A. Peli prestižinėje vaistinėje, jo paskatintas 1899 m. išvyko stažuotis į užsienį. 1900 m. grįžo į Rusiją, įstojo į Jurjevo (Tartu) universiteto medicinos fakulteto farmacijos skyrių, kurį baigė 2002 m. ir gavo provizoriaus diplomą. Įsidarbino Peterburgo Karo medicinos akademijos katedroje neetatiniu laborantu. Čia ėmėsi eksperimentinio ženšenio cheminės sudėties tyrimo ir 1906 m. šia tema apginė magistro disertaciją. Apie M. Galvelės mokslinę veiklą 1920 m. tapo žinoma Nepriklausomos Lietuvos medicinos visuomenei. 1921 m. M. Galvelė buvo kviečiamas dirbti į planuojamą atidaryti Kauno universitetą. Jam buvo siūloma vadovauti fiziologinės chemijos katedrai, tačiau į Kauną jis neatvyko. 1941 m. M. Galvelę areštavo. 1942 m. sausio 13 d. karo tribunolas jį nuteisė 10 metų kalėti. Praėjus 17 dienų po teismo 1942 m. sausio 30 d. jis kalėjimo ligoninėje mirė.
1995 m. vasarą jo tėviškėje, Vinkšniniuose, Reformacijos draugijos Biržų skyriaus iniciatyva atidengta atminimo lenta.

Dagilis Jonas. Mokslininko Mykolo Galvelės 120-ųjų gimimo metinių paminėjimai – Iliustr. // Mūsų sparnai. – 1996, Nr. 76, p. 44–49; 1997, Nr. 77, p. 41–46; 1997, Nr. 78, p. 60.
Profesorius iš Vinkšninių. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 1995, liep. 8, p. 3.
[1875 12 30 Vinkšniniuose gimė...]. – Portr. // Dagilis Jonas. Parovejiečiai: Neredaguoti rankraščiai ruošiamai Parovėjos valsčiaus istorijai. – Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija, Biržų ir literatų klubas ,,Versmė''. – Biržai, 2005. – 80 p.

Gasiūnas Giedrius – biochemijos mokslų daktaras

Gimė 1983 m. kovo 5 d. Kvetkuose. Mokėsi Kvetkų pagrindinėje mokykloje, vėliau Biržų „Saulės“ gimnazijoje. 2005 m. Vilniaus universitete įgijo Biochemijos bakalauro laipsnį, 2007 m. – magistro. 2012 m. tame pačiame universitete apgynė daktaro disertaciją „DNR interferencijos mechanizmas II Tipo CRISPR-Cas sistemose“, kuri tais metais buvo išrinkta tarp geriausių šalies disertacijų. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys: bakterijų apsaugos nuo virusų mechanizmai, CRISPR-Cas sistemos, Cas9 ir kiti genų redagavimo įrankiai. Stažavosi „Danisco” (Prancūzija) ir „New England Biolabs” (JAV) kompanijose. Tyrimų rezultatai buvo publikuoti 23-ejuose straipsniuose, Web of Science referuojamuose žurnaluose (įskaitant prestižinius Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America, Molecular cell, Nature Structural & Molecular Biology, Genome Biology). G. Gasiūnas yra 5-kių patentinių paraiškų, 2-jų patentų (JAV, Europos, Japonijos) ir 2-jų knygų skyrių bendraautorius. 2017 m. kartu su bendraautoriais buvo apdovanotas Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „CRISPR-Cas sistemų tyrimai: nuo bakterijų imuniteto iki genų redagavimo technologijos (2011–2016)”. Taip pat G. Gasiūnas buvo įvertintas keliomis Lietuvos Mokslų Akademijos premijomis ir stipendija jauniesiems mokslininkams. Dr. Giedrius Gasiūnas – Vilniaus Universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, startuolio „CasZyme“ bendraįkūrėjas ir mokslo direktorius.

Gasiūnas Giedrius. – Iliustr. // 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2015. – P. 385.
Kvetkienė, Sigutė. Giedrius Gasiūnas - jaunasis mokslininkas iš Kvetkų. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2014, saus. 21, p. 7-8.

Gradinskaitė Vilma (g. 1971) – daktaras (humanitariniai mokslai) menotyra

Gimė 1971 m. lapkričio 20 d. Biržuose. Baigė Kauno „Aušros“ vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus dailės akademijoje kur 2005 m. spalio 28 d. apgynė Lietuvos respublikos menotyros mokslų daktaro disertaciją „Litos žydų savimonės aspektai diasporos dailėje“. Pagrindinė jos tyrimų sritis nekrikščioniškųjų tautinių mažumų – žydų, karaimų ir totorių kultūrinis paveldas Lietuvoje. Vilma Gradinskaitė pasaulyje pripažinta Rytų Europos žydų dailės specialistė, reguliariai kviečiama skaityti pranešimus tarptautiniuose kongresuose ir konferencijose. Ji parengė nemažai straipsnių apie Rytų Europos žydų dailę.

 

Grigas Vincas – Socialinių mokslų (komunikacija ir informacija) daktaras. Skaitmeninių kultūrų ir komunikacijos katedros docentas.

Gimė 1984 m. liepos 2 d. mokėsi Kaštonų vidurinėje mokykloje, vėliau „Saulės“ gimnazijoje. Klaipėdos universitete studijavo žurnalistiką. Praktiką atliko Biržų laikraštyje „Šiaurės rytai“. Magistrantūros studijoms pasirinko Bibliotekininkystę Vilniaus universitete. Dar studijuodamas pradėjo dirbti Vilniaus universiteto bibliotekoje., Akademinė aplinka įkvėpė doktorantūros studijoms. 2013 m. apgynė Socialinių mokslų daktaro disertaciją „Bibliotekininko edukatoriaus ugdymo modelis besimokančioje visuomenėje“. Moksliniai interesai: medijų ir informacinis raštingumas, informaciniai poreikiai, skaitmeninė leidyba. Aktyviai dalyvauja mokymų projektuose medijų ir informacinio raštingumo tema bendradarbiaudamas su viešosiomis bibliotekomis, mokyklų bibliotekomis, Ugdymo plėtotės centru. Yra didžiausios tarptautinės mokslinės konferencijos informacinio raštingumo tema „European Conference on Information Literacy“ (ECIL) komiteto narys. Knygos „Šiuolaikinės medijos ir informacija: požeminiai garažai Google karalystėje“ (2016) autorius. 2011 m. Kultūros ministerijos pripažintas geriausiu jaunuoju bibliotekininku.

Grigas, Vincas (1984–). Svajonė - būti bibliotekininku: [pokalbis su iš Biržų kilusiu Vilniaus universiteto mokslo daktaru, lektoriumi, Vilniaus universiteto bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėju, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytoju V. Grigu] / [kalbėjosi] Indra Drevinskaitė-Žilinskienė. – Iliustr. // Šiaurės Rytai.– 2015, geg. 9, p. 1, 7, 12.
Grigas, Vincas. Sentimentalus interviu su bibliotekininku: [pokalbis su Vilniaus universiteto bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėju, VU Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto doktorantu Vincu Grigu] / kalbėjos Indrė Zalieskienė. – Iliustr. // Tarp knygų.– 2012, Nr. 9, p. 4-5.

Gurklys Vidmantas – daktaras (technologijos mokslai)

Gimė 1948 m. rugsėjo 7 d. Vabalninke. 1961–1966 m. mokėsi Biržų 2-ojoje vid. mokykloje. 1966–1971 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje. 1982 m. gegužės 13 d. Baltarusijos melioracijos ir vandens ūkio mokslo tyrimų institute apgynė Lietuvos respublikos aplinkos inžinerijos ir kraštotvarkos mokslų daktaro disertaciją „Tranšėjų dugno įrengimo kokybės hidrauliniams dėsningumams moliniuose drenažo vamzdžiuose įtakos tyrimai“.
Aleksandro Stulginskio universiteto Žemėtvarkos katedros docentas, Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto prodekanas.

Vidugiris, Linas. Gurklys Vidmantas [1948 09 07 Vabalninke] – hidrotechnikos inžinierius // Kupiškėnų enciklopedija. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013-. – P. 497–498.

Ignatavičienė Stefanija – agrarinių mokslų (veterinarija) daktarė, docentė

Gimė 1933 m. liepos 4 d. Juodeišiuose. 1957 m. baigė Lietuvos veterinarijos akademiją. Lietuvos žemės ūkio akademijoje 1966 m. gegužės 31 d. apgynė Lietuvos respublikos zootechnikos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos juodmargių veislės karvių su herefordu ir aberdin-angusų reproduktoriais gamybinio mišrinimo rezultatai“. Lietuvos žemės ūkio akademijoje dėstė 1966–1994 m. Nuo 1991 m. docentė. Paskelbė mokslinių straipsnių apie galvijų mišrinimą, kiaulių šėrimą ir laikymą, karvių tešmenų vertinimą bei rapsų įtaką pieno kokybei. Vadovėlių „Gyvulininkystės ir pašarų gamybos pagrindai“ (1975 m.), ir „Gyvulininkystė“ (1980 m.) bendraautorė.

Ignatavičienė Stefanija // Žemės ūkio enciklopedija. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998-2007. – p. 643.

 Indriliūnaitė Rasa – daktarė (socialiniai mokslai) sociologija

Gimė 1981 m. gegužės 30 d. Berniškių kaime. Baigė Šukionių pradinę mokyklą, Vabalninko Balio Sruogos vidurinę mokyklą. Mokėsi Vytauto Didžiojo universitete, baigė bakalauro, magistro ir vėliau doktorantūros studijas. 2013 m. apsigynė daktaro disertaciją „Benamystė Lietuvoje: nakvynės namų gyventojų (iš)gyvenimo praktikos“. Stažavosi Švedijoje, Lundo universitete. Dirba Vytauto Didžiojo universitete Socialinių mokslų fakultete Sociologijos katedroje. Yra lektorė, vyresnioji mokslo darbuotoja.

 

Ivaška Vladislovas – habilituotas fizikos ir matematikos mokslų daktaras

Gimė 1943 m. lapkričio 2 d. Ageniškyje. Baigė Biržų J. Janonio vidurinę mokyklą, 1969 m. – Vilniaus universitetą. 1974 m. Vilniaus valstybiniame universitete apsigynė disertaciją „Juostinių ir kitų linijų skaičiavimo algoritmai, pagrįsti singuliarinių integralinių lygčių metodu“. 1987 m. fizikos ir matematikos mokslų daktaras.
Nuo 1962 m. Vilniaus universiteto bendradarbis, nuo 1993 m. Radiofizikos katedros vedėjas, 1990 m. profesorius. Mokslinių tyrimų sritys – mikrobangos ir taikomoji elektrodinamika, elektromagnetinio lauko topologinės ir geometrinės savybės. Atrado nenuostoviuosius elektromagnetinius virpesius ferite, išplėtojo mikrobangų neapgręžiamųjų grandinių teoriją.
Parašė mokomąją knygą „Elektromagnetiniai reiškiniai magnetituose“ (1989 m.).

[Vladislovas Ivaška] / Eglė Makariūnienė, Libertas Klimka // Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas. – Vilnius: FI, 2001. – P. 85.

Jankauskas Algimantas – politologas, socialinių mokslų daktaras

Gimė 1959 m. liepos 24 d. Papilyje. Mokėsi Papilio vidurinėje mokykloje. 1982 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Nuo 1989 m. dirba Vilniaus universitete, nuo 1993 m. dėsto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, 1994 m. apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją „Organiškosios valstybės koncepcija Lietuvoje ir išeivijoje“. Mokslinių tyrimų sritis – demokratizacijos procesai Vidurio ir Rytų Europos šalyse.
1999–2009 Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotojas, docentas (1996). 1991 m. stažavosi Oslo, 1994 m. – Briuselio laisvajame, 1995 m. – Hullio universitetuose. 1995–2001 Lietuvos politologų asociacijos atsakingasis sekretorius, 2001–2003 prezidentas. Europos politikos mokslų asociacijos narys. Žurnalų Lithuanian Foreign Policy Review, Lithuanian Political Science Yearbook redaktorius. Žurnalų „Politologija“, „Lietuvos metinė strateginė apžvalga“, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ redkolegijų narys.
2003 m. apdovanotas atminimo ženklu už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius.

Jankauskas Algimantas. – Iliustr. // Kas yra kas Lietuvoje, 2009. – Kaunas: Neolitas, 2009. – P. 649.
Jankauskas Algimantas // Lietuva. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008-2015. – P. 38.

Jašinskas Povilas Algimantas – fizikas, technikos mokslų daktaras, evangelikų reformatų bažnyčios veikėjas

Gimė 1935 m. gegužės 13 d. Švobiškyje (Pasvalio raj.) 1940 m. šeima persikėlė į Biržus. 1945 m. jis baigė pradinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Biržų gimnaziją. 1954 m. Povilas Algimantas Jašinskas vidurinę mokyklą baigė sidabro medaliu, įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą.
Baigdamas studijas, prisijungė prie pirmojo lietuviško kompiuterio kūrėjų grupės ir buvo paliktas dirbti universitete, Teorinės fizikos katedroje. Joje ilgai neužsibuvo – 1960 m. sausį įsidarbino Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos Specialiame konstravimo biure, kuriame dirbo 15 metų. 1968 m. vasarą P. A. Jašinskas apgynė disertaciją „Skaitančio įrenginio optinio-elektrinio keitiklio darbo tikslumo tyrimas“ mokslų kandidato laipsniui įgyti. 1993 m. Lietuvos mokslo taryba jam suteikė daktaro laipsnį. 1975 m. laimėjęs konkursą, P. A. Jašinskas perėjo dirbti į Mokslų akademijos Puslaidininkių fizikos institutą, kur dirbo iki pensijos – 1987-ųjų. Dirbdamas institute, turėjo galimybę tobulinti savo anglų kalbos žinias, ėmė versti raštu, o vėliau – ir žodžiu. 1985 m. su bendraminčiais įkūrė Vertėjų kooperatyvą, veikusį iki 2010 m.
Atsikūrus Vilniaus reformatų parapijai, dr. P. A. Jašinskas įsitraukė į Bažnyčios veiklą, vadovavo komisijai, parengusiai 1993 metų bažnyčios statutą. 1993–1996 m. buvo Lietuvos reformatų bažnyčios kolegijos prezidentas.
Mirė 2021 m. rugpjūčio 6 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Povilas Algimantas Jašinskas, 1935 05 13–2021 08 06: [fizikas, informatikos inžinerijos mokslų daktaras, evangelikų reformatų bažnyčios veikėjas] : [nekrologas] / Reformatų bendruomenė. – Iliustr. – Rubrika: Pro memoria // Šiaurės Rytai. – 2021, rugpj. 12, p. 9.
Dr. Povilas Algimantas Jašinskas 1935 05 13 – 2021 08 06: in memoriam. – Portr. // Mokslo Lietuva. – 2021, rugs. 8, p. 11.

Jatužis Dalius – medicinos mokslų daktaras, profesorius, gydytojas neurologas

Gimė 1968 m. sausio 18 d. Biržuose. 1985 m. aukso medaliu baigė „Aušros“ vidurinę mokyklą. 1991 m. baigė medicinos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, 1995 m. įgijo neurologo specialybę. Nuo 1996 m. dirba gydytoju Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neurologijos centre. 1999 m. įgijo biomedicinos mokslų daktaro laipsnį. Mokslinio darbo tema „Miego arterijų ligos ir jų ryšys su insultu“. Nuo 1999 m. – Pasaulio neurologų federacijos narys ir edukacinis koordinatorius Lietuvai. Nuo 2007 m. – Lietuvos insulto asociacijos prezidentas. Nuo 2009 m. – Europos insulto organizacijos tikrasis narys. 2012 m. suteiktas profesoriaus vardas. Nuo 2022 m. lapkričio mėnesio VU medicinos fakulteto dekanas.
Mokslinių interesų sritis – insultas ir kitos galvos smegenų kraujotakos ligos, ultragarsiniai smegenų kraujotakos tyrimai. D. Jatužis yra daugiau nei 100 mokslinių publikacijų ir daugiau nei 150 tarptautinių pranešimų bendraautorius.
2015 m. D. Jatužiui suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas. 2021 m. rugpjūčio 27 d. įteiktas „Nordic Stroke Award“ (Šiaurės šalių insulto organizacijos) apdovanojimas.

Prof. dr. Dalius Jatužis: „Biržai padėjo viso mano gyvenimo pamatus“: [pokalbis] / [kalbėjos] Stanislava Tijūnaitienė. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2022, rugs. 9, p. 7, 10.
Gydytojas neurologas Dalius Jatužis biržiečiams linki mylėti savo kraštą, artimuosius ir save: [pokalbis su buvusiu biržiečiu Vilniaus universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos fakulteto lektoriumi, Santariškių klinikos Nervų ligų skyriaus gydytoju neurologu] / kalbėjosi Edita Mikelionienė. – Iliustr. // Biržiečių žodis. –2004, lapkr. 9, p. 1, 3.

Jukna Tomas – dr. technologijos mokslai, matavimų inžinerija

Gimė 1980 m. balandžio 23 d. Mediniuose. 2002 m. įgijo KTU elektros inžinieriaus bakalauro, 2004 m. – elektros inžinerijos magistro laipsnį. 2011 m. apgynė daktaro disertaciją „Erdvinio krūvio vakuume panaudojimas paviršiaus varžai matuoti“. Mokslo interesų kryptis – matavimų inžinerija. Buvo Mechatronikos centro direktorius, daugiau kaip 10 metų dėstė KTU Panevėžio institute (dabar – Panevėžio technologijų ir verslo fakultetas). Nuo 2015-ųjų – Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius.
2023 m. Krašto apsaugos ministerijoje vykusioje iškilmingoje apdovanojimų ir laipsnių įteikimo ceremonijoje, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui Tomui Juknai įteiktas Krašto apsaugos sistemos medalis civiliams ,,Už nuopelnus“. T. Jukna pelnė apdovanojimą Kovo 11-osios – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga už ypatingus nuopelnus ir asmeninį indėlį įgyvendinant krašto sistemos tikslus ir uždavinius Panevėžio mieste, visokeriopą paramą ir ryšių stiprinimą tarp Lietuvos kariuomenės ir visuomenės.

Jukna Tomas: (g. 1980 04 23, Medinių k., Biržų r.), inžinierius, dr. (technologijos m., matavimų inžinerija), Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje, 20/21 . – Kaunas: Kas yra kas Lietuvoje, [2022]. – P. 617.
Panevėžio miesto savivaldybės direktoriui – apdovanojimas už ypatingus nuopelnus / Komunikacijos skyrius. – Iliustr. // AINA . – 2023 m. kovo 14 d. Žiūrėta internete: 2023.12.13.

Juodpusienė-Dagytė Anda Leda – mokslininkė, teisės mokslų daktarė, docentė

Gimė 1940 m. liepos 14 d. Benupės kaime. Kartu su tėvais 1948 m. buvo ištremta į Sibirą, mokėsi rusiškoje mokykloje. Po 10 metų grįžusi į Lietuvą baigė mokyklą. Kaip tremtinei, aukštasis mokslas buvo nepasiekiamas, tad teko dirbti laiškininke, ryšių skyriaus darbuotoja, gaminių kokybės kontroliere Mažeikių elektromechanikos gamykloje. 1962 m. A. L. Dagytė įstojo į Leningrado Elektrotechnikos institutą, po trejų metų pavyko pereiti į Vilniaus universiteto Teisių fakultetą, kurį baigusi dirbo Vilniuje Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo institute. 1970 m. Maskvoje mokėsi aspirantūroje, parengė ir apsigynė disertaciją įgijo mokslinį laipsnį. Dirbo tame pačiame Vilniaus Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo institute, vėliau – Vilniaus valstybiniame universitete, nuo 1984 m. – Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute skaitė paskaitas teisės klausimais. 1991 m. dirbo Lietuvos ekonomikos institute, vėliau perėjo dirbti į Krašto apsaugos mokyklą, kuri buvo perorganizuota į Karo akademiją.
A. L. Dagytė-Juodpusienė parašė ir įvairiomis kalbomis paskelbė nemažai mokslinių darbų, dalyvavo mokslinėse konferencijose Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, JAV ir kt.
1992 m. ji aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugiją, buvo jos tarybos narė, teisinės grupės vadovė. A. L. Dagytė-Juodpusienė mirė 1994 m. spalio 16 d. Palaidota Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Anda Leda Dagytė-Juodpusienė: 1940.07.14–1994.10.16. – Portr. // Mūsų sparnai. – 1994, Nr. 73, p. 79–81.
Anda Leda Dagytė-Juodpusienė: 1940.07.14–1994.10.16. – Portr. // Biržų žinios. – 1994, lapkr. 26, p.

Kakaras Gunaras – astrofizikas, daktaras (fiziniai mokslai, astronomija

Gimė 1939 m. sausio 8 d. Padaičiuose. 1946–1957 m. mokėsi Pabiržės pradinėje ir vidurinėje mokyklose. 1957–1962 m. studijavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. 1962 m. baigęs Vilniaus universitetą iki 1990-ųjų dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos institute (nuo 1969 m. Molėtų observatorijoje). Lietuvos etnokosmologijos muziejaus, įkurto 1990 m., vienas kūrėjų ir jo direktorius (1990–2019 m.). 2016 m. G. Kakarui už aktyvų Molėtų rajono savivaldybės garsinimą Lietuvoje ir užsienyje savo darbais ir veikla mokslo, kultūros ir visuomeninėje srityse, pilietiškumą ir nuopelnus, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę bei svarų indėlį, kuriant Molėtų rajono gyventojų kultūrinę ir dvasinę gerovę, suteiktas Molėtų rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas.

Kakaras, Gunaras. Astronomas Gunaras Kakaras: „Norėjau į mėnulį, tačiau pataikiau ant Kaldinių kalvųׅ“ : [pokalbis su Lietuvos etnokosmologijos muziejaus kūrėju ir direktoriumi / kalbėjosi] Algirdas Butkevičius. – Iliustr. – B. d. // Šiaurės Rytai. – 2013, gruod. 21, p. 1, 6, 9, 12.
Kakaras, Gunaras. Astronomas Gunaras Kakaras: "Norėjau į mėnulį, tačiau pataikiau ant Kaldinių kalvų" : [pokalbis su Lietuvos etnokosmologijos muziejaus kūrėju ir direktoriumi / kalbėjosi] Algirdas Butkevičius. – Iliustr. – Pab. Pradžia: gruodžio 21 d. // Šiaurės Rytai. – 2013, gruod. 28, p. 7-8.
Butkevičius, Algirdas. Astronomas iš Padaičių / Algirdas Butkevičius. – Iliustr. – Rubrika: atmintis // Šiaurės Rytai. – 2009, saus. 6, p. 9.

Kaziliūnaitė Aušra – poetė, rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė

Gimė 1987 m. lapkričio 28 d. Vilniuje. Mokėsi Biržų „Saulės“ gimnazijoje. 2011 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, 2013 m. – Vilniaus universitetą. 2020 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus universitete apsigynė daktaro disertacją „Michelio Foucault panoptizmas ir distopiniai diskursai: žvilgsnio asimetrija filosofijoje ir kine”. Dirbo kultūrinių renginių, literatūros festivalių ir projektų kuratore, programų sudarytoja ir vadove, žurnaliste, knygų menine redaktore, rašymo mentore, tarptautinių leidybinių projektų redaktore. 2018 m. Ajovos universiteto tarptautinės rašymo programos rezidentė. Nuo 2019 m. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja, nuo 2021 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros dėstytoja.
Už savo kūrybą poetė yra pelniusi įvairių apdovanojimų. 2007 m. A. Kaziliūnaitė tapo Respublikinio Jaunųjų filologų konkurso laureate, laimėjo Prano Lemberto konkurso pirmąją vietą, 2008 m. jai įteikta Elenos Mezginaitės premija už knygą „Pirmoji lietuviška knyga“. 2015 m. eilėraščių rinkinys „Mėnulis yra tabletė“ nominuotas Metų poezijos rinkimuose, o 2016 m už šią knygą įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija. 2016 m. rašytojai taip pat skirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija. Poetė dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, yra dalyvavusi Europos ir JAV menininkų rezidencijų programose. 2018 m. Ajovos universitetas (JAV) rašytojai suteikė garbės nario vardą. 2022 m. A. Kaziliūnitei už jos penktąją knygą „Jūros nėra“ (2021) buvo įteikta 24-oji Ukmergės rajono savivaldybės įsteigta literatūrinė Vlado Šlaito premija.

Kuzma Jonas (1926-1991) – gydytojas, medicinos mokslų daktaras

Gimė 1926 m. gegužės 5 d. Nemunėlio Radviliškyje. 1952 m. baigė Kauno medicinos institutą ir jame dirbo. Paskelbė straipsnių apie plaučių tuberkuliozę, reumatą ir kitais medicinos klausimais. Kartu su medicinos mokslų daktaru Juozu Kupčinsku išleido aukštosioms mokykloms. „Tuberkuliozė“. Mirė 1991 m. vasario 12 d. Kaune.

Kuzma Jonas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 2., p. 270.
Tarutis j. Mokslininkas medikas: [apie Joną Kuzmą – mūsų žemietį] // Biržiečių žodis. – 1986, geg. 6, p. 4.

Kvedaravičius Jonas Edmundas (g. 1943) – socialinių mokslų habilituotas daktaras, inžinierius, ekonomistas, vadybos specialistas, VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto vadybos katedros profesorius

Gimė 1943 m. kovo 20 d. Kėželiuose. 1966 m. baigė Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultetą. 1967–1970 m. dirbo konstruktoriumi Kauno staklių gamykloje, 1970–1973 m. – Kauno energoremonto įmonėje. 1973–1993 m. dėstė Kauno politechnikos institute (nuo 1990 m. Kauno technologijos universitetas), 1993–2015 m. Vytauto Didžiojo universitete (2002–2009 Vadybos katedros vedėjas), 2002 m. rugsėjo 25 d. Vytauto Didžiojo universitete apgynė disertaciją „Organizacijų vystymosi teorinių pagrindų plėtra“, 2001–2003 ir Tarptautinėje aukštojoje vadybos mokykloje nuo 2002 m. profesorius.

Kvedaravičius Jonas Edmundas. – Iliustr. // Kas yra kas Lietuvoje, 2009. – Kaunas : Neolitas, 2009. – P. 813.

Kvedaravičius Olgertas – gydytojas, medicinos mokslų daktaras

Gimė 1941 m. kovo 27 d. Pamūriškiuose. 1947–1951 m. mokėsi Devynbalsių pradinėje mokykloje, 1951–1955 m. Biržų gimnazijoje. Ją baigęs mokslus tęsė Vilniaus miškų technikume (1955–1959). Nuo 1963 m. pradėjo studijas Kauno medicinos institute. Kauno medicinos akademijoje 1995 m. birželio 16 d. apgynė disertaciją „Judėjimo-atramos aparato traumų gydymas modifikuotu išorės fiksacijos metodu“.
Yra dirbęs Biržų miškų ūkio Būginių girininkijos miškų techniku, Tamošiūnų girininkijos girininku. Po medicinos studijų 1969 m. pradėjo dirbti Biržų centrinėje ligoninėje chirurgu, nuo 1975 m. – Traumatologijos skyriaus vedėju.

Kvedaravičius Olgertas. – Iliustr. // Kas yra kas Lietuvoje. Medicina. – Kaunas : Neolitas, [2007]. – P. 256.
Kvedaravičius Olgertas // Lietuvos miškininkai. – Vilnius : Mintis, 1997. – p. 695.

Langvinienė Neringa – socialinių mokslų (vadyba, administravimas) daktarė, Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Verslo administravimo katedros profesorė

Gimė 1973 m. birželio 16 d. Panevėžyje. Mokėsi Biržų „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje. 1997 m. baigusi Kauno technologijos universitetą iki 2016 m. dėstė jame (2011–13 m. Verslo administravimo katedros vedėja), 2010–13 m. ir Mykolo Romerio universitete. profesorė (2010). 2003–07 m. bendrovės Evekas komercijos direktorė, nuo 2015 m. viešbučio Metropolis vadybininkė. Knygų, vadovėlių aukštosioms mokykloms autorė ir bendraautorė.

Langvinienė Neringa // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001-2015. – P. 203.

Lapinskas Edmundas – habilituotas biomedicinos mokslų daktaras [agronomija], biologas, mokslininkas

Gimė 1936 m. sausio 3 d. Vabalninke. 1960 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją. 1960–2005 m. dirbo Žemdirbystės institute. 1967–2004 m. Vėžaičių filialo direktoriaus pavaduotojas. 1968 m. apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją apie pašarines pupas. 1992–2004 m. dėstė Klaipėdos universitete. Lietuvos žemdirbystės institute 1994 m. liepos 21 d. apgynė disertaciją „Gumbelinių bakterijų paplitimas Lietuvos dirvose ir jų efektyvumo didinimo būdai“. Paskelbė apie 180 mokslinių ir 150 mokslo populiarinimo straipsnių. 4 išradimai. 1998 m. apdovanotas J. Krikščiūno premija. Mirė 2014 m. vasario 17 d. Vėžaičiuose.

Lapinskas Edmundas: [1936 01 03] // Lietuva. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008-2015. – P. 518.
Lapinskas Edmundas: g. 1936 01 03 : agronomas // Žemės ūkio enciklopedija. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998-2007. – P. 282.
Profesorius habil. dr. Edmundas Antanas Lapinskas (1936 01 03 - 2014 02 17): [nekrologas] / Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vėžaičių filialo bendradarbiai // Banga.– 2014, vas. 22, p. 17.

Lujanas Viktoras – fizikas, habilituotas fizikos mokslų daktaras, profesorius, Fizikos instituto Aplinkos radioaktyvumo skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos katedros profesorius

Gimė 1928 m. balandžio 4 d. Biržuose. 1951 baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir buvo paskirtas į Šiaulių berniukų gimnaziją. 1951–1958 m. dėstė fiziką Šiaulių pedagoginiame institute, 1957 m. įstojo į neakivaizdinę aspirantūrą Lietuvos Mokslų Akademijos Geografijos ir geologijos institutą, kur po metų perėjo į stacionarą. Aspirantūrą baigė 1960 m. ir iki 1963 m. dirbo Geografijos ir geologijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, 1963–1965 m. dirbo Mokslų akademijos Botanikos institute vyresniuoju inžinieriumi– Lietuvos mokslų akademijos Geografijos skyriuje. 1966 m. lapkričio 22 d. Vilniaus valstybiniame universitete apgynė daktaro disertaciją „Radioaktyvių izotopų taikymo oro masių dinamikos tyrimuose klausimu“, fizikos mokslų kandidatas. 1977–2004 m. dirbo Fizikos institute. 1989–2000 m. buvo Aplinkos radioaktyvumo laboratorijos, vėliau skyriaus vedėjas. 1995 m. vasario 7 d. apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Kosmogeniniai radionuklidai ir jų panaudojimas atmosferos procesams tirti“, habilituotas fizinių mokslų daktaras. Nuo 1999 m. Aplinkos radioaktyvumo skyriaus vadovas, Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos katedros ir Kauno technologijos universiteto profesorius.
V. Lujano tyrimų sritis – atmosferos fizika (kosmogeninių radionuklidų taikymas atmosferos vyksmams tirti, kvazidvimačiai atmosferos svyravimai ir ozono sluoksnio kitimas, aplinkos radioaktyvumo tyrimai). 1987 m. su kitais išrado būdą stratosferos ozono kiekiui pažemio ore nustatyti. Paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių. 1 išradimas. Vienas žurnalo Environmental and Chemical Physics rengėjų (1977–1999 m.).
Viktoras Lujanas mirė 2022 m. gegužės 10 d. Vilniuje.

Lujanas Viktoras: [1928 04 04]. – Iliustr. // Lietuva. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008-2015. – P. 611.
Lujanas, Viktoras (1928-). Mokslo keliu: [autobiografija] / Viktoras Lujanas. – Iliustr. // Jurgėnų kraštas. – Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2014. – P. 282-283.

Matuzevičius Algirdas Bronislovas – technologijos mokslų profesorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Vandentvarkos katedros vedėjas

Gimė 1937 m. gruodžio 25 d. 1948–1964 m. mokėsi Papilio vidurinėje mokykloje. 1956–1961 m. studijavo Kauno politechnikos institute (KPI), 1964–1967 m. ten pat aspirantūroje. 1961–1964 m. buvo Pramonės statybos projektavimo instituto inžinierius. Kauno politechnikos institute 1970 m. birželio 26 d. apgynė daktaro disertaciją „Nutekamųjų vandenų valymo proceso maišomuosiuose aerotankiuose su mechaniniais horizontaliaisiais aeratoriais tyrimas“. 1968–1974 – Kauno politechnikos instituto vyr. dėstytojas, 1974–1988 m. – docentas. Nuo 1988 m. VTU (VGTU) docentas, vandentvarkos katedros vedėjas.
Keletos knygų autorius. Parašė rekomendacijas Biržų ir kitų miestų biologinio valymo įrenginiams projektuoti. Apdovanotas Lietuvos ūkio pasiekimo parodos 2 sidabro ir 1 bronzos medaliais.

Matuzevičius Algirdas Bronislovas. // Kas yra kas Vilniaus Apskrityje 2003. – Kaunas : Neolitas, [2007]. – P. 347.

Mažeikytė Janina Reda – zoologė, pedagogė, gamtos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Ekologijos instituto mokslo darbuotoja

Gimė 1947 m. balandžio 10 d. Roviškėlių km. 1965 m. baigė Smilgių vidurinę mokyklą, 1970 m. – Vilniaus universiteto gamtos fakultetą įgijo biologės, biologijos ir chemijos dėstytojos specialybę. 1970–1972 m. dirbo Mosėdžio (Skuodo r.) vidurinėje mokykloje mokytoja.
1972–1973 m. Lietuvos MA Zoologijos ir parazitologijos instituto jaunesnioji mokslinė bendradarbė. 1973–1976 m. A. Severcovo gyvūnų evoliucinės morfologijos ir ekologijos instituto Maskvoje aspirantė. 1977–1989 m. Zoologijos ir parazitologijos instituto jaunesnioji, nuo 1983 m. vyresnioji mokslinė bendradarbė; nuo 1990 m. Ekologijos instituto mokslinė bendradarbė. Žinduolių ekologijos laboratorijoje dirbo iki 2009 m. 1978 m. Maskvoje, Biofizikos institute, apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją „Pelinių graužikų populiacijų radiojautrumo pokyčiai dėl jų gyvenamųjų vietų užteršimo 90Sr“. 1993 m. nostrifikuota daktare (gamtos mokslai). 1995 m. kartu su kitais atrado naują Lietuvai smulkiųjų žinduolių rūšį – pelėną dvynį (Microtus rossiaemeridionalis). Kolektyvinių leidinių: „Lietuvos TSR nacionalinis parkas“ (1981 m.); „Čepkelių rezervatas“ (1984 m.); „Lietuvos fauna. Žinduoliai“ (1988 m.); „Žuvinto rezervatas“ (1993 m., rusų k.); „Žinduolių pavadinimų žodynas“ (2002 m.) viena autorių. Paskelbė 50 mokslinių ir keletą populiarių straipsnių. Skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose Lenkijoje, Rusijoje ir Estijoje.

Arnastauskienė, Tamara (1931-). Mažeikytė Janina Reda. – Portr. // Lietuvos zoologai XVIII-XX a.. – Vilnius : Ekologijos inst., 1997. – P.184-185.

Morkūnas Mykolas – ekonomikos mokslų daktaras, spaustuvininkas, knygų leidėjas

Gimė 1916 m. vasario 17 d. Paysliškio kaime, Pasvalio rajone. Mokėsi Biržų „Saulės“ gimnazijoje. Sėkmingai ją baigęs įstojo į Kauno kunigų seminariją. Joje mokėsi kelerius metus, tačiau pradėjo jausti, kad klieriko regula riboja nuo atviro pasaulietiško gyvenimo. Brolio pakviestas atvyko į Vilnių. 1940–1944 m. studijavo Vilniaus universitete, 1945–1947 m. – Innsbrucko universitete studijavo ekonomiką. 1948–1949 m. lankė Freiburgo meno mokyklą, vėliau persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. 1944 m. Vilniuje savo spaustuvėje spausdino antinacinio pogrindžio laikraštį „Laisvas žodis“. 1951–1992 m. Čikagoje turėjo lietuvių spaustuvę, kurioje spausdino lietuviškas knygas, leidinius „Akiračiai“, „Lituanus“, „Medicina“, „Metmenys“, „Technikos žodis“, plakatus, kitus spaudinius. 1993 m. spaustuvės įrangą perkėlė į Kauną, su kitais įkūrė spaustuvę Morkūnas ir Ko.
1998 m. už nuopelnus Lietuvai prezidentas Valdas Adamkus Morkūną apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu Riterio kryžiumi.
Mirė Mykolas Morkūnas 1999 m. balandžio 15 dieną Three Oakse. 2010 metų kovo 30 dieną amžino poilsio palydėtas į Kauno Petrašiūnų kapines.

Paplauskienė, Virginija (1957–). Dr. Mykolas Morkūnas / Virginija Paplauskienė. – Rubrika: In Memoriam // Žiemgala. – 2012, Nr. 1, p. 50-52.
Spaustuvininkas Mykolas Morkūnas ir „morkūniečiai“ / Virginija Babonaitė-Paplauskienė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2014 (Kaunas : Morkūnas ir Ko). – 102, [1] p. : iliustr., faks., portr.

Nagrockienė Džigita – daktarė, (technologijos mokslų, medžiagų inžinerija)

Gimė 1972 m. vasario 20 d. Vilniaus Gedimino technikos universitete 2003 m. kovo 28 d. apgynė daktaro disertaciją „Poringų statybinių gaminių ir apdailos elementų eksploatacinis atsparumas šalčiui“. Dr. Džigita Nagrockienė yra VILNIUS TECH Statybos fakulteto, Statybinių medžiagų ir gaisrinės saugos katedros vedėja, profesorė. Jos mokslinių tyrimų sritys apima statybinių medžiagų medžiagotyrą, naujų kompozitinių statybinių medžiagų kūrimą, tyrimą, taikymą, gamybą iš technogeninių atliekų bei statybos produktų kokybės kontrolę. Profesorė kartu su bendraautoriais yra paskelbusi daugiau nei 120 mokslinių straipsnių tarptautiniuose Lietuvos ir užsienio žurnaluose ir yra vieno išradimo (vieno patento) bei vieno vadovėlio autorė. Taip pat aktyviai dalyvauja tarptautinėse konferencijose ir bendradarbiauja su kitų šalių mokslininkais ruošiant tarptautinių projektų paraiškas, siekdama sukurti naujas, tvarias statybines medžiagas. Ji taip pat dalyvauja ir mokslo projektuose. Prof. dr. Džigita Nagrockienė vadovauja ir skaito paskaitas doktorantams. Profesorė dėsto įvairias disciplinas Statybos bei Aplinkos fakulteto bakalaurams ir magistrantams, taip pat yra studijų programos Statybos produktų inžinerija komiteto pirmininkė.
Prof. dr. Džigita Nagrockienė aktyviai prisideda prie Lietuvos ir Europos standartų rengimo ir yra LST TK 25 „Rišamosios medžiagos, gipsas ir gipso gaminiai“ komiteto pirmininkė, (išrinkta trejų metų laikotarpiui, iki 2027 m. spalio 5 d.), LST TK-19 „Betonas ir gelžbetonis“ komiteto narė. Taip pat ji yra ir Lietuvos statybos inžinierių sąjungos narė.

Naktinis Jonas Albertas – fizikas, gamtos mokslų daktaras, knygų autorius

Gimė 1938 m. lapkričio 15 d. Glūdiškio kaime. Mokslus pradėjo Kraštų pradinėje mokykloje, vėliau mokėsi Papilio, Biržų mokyklose. Vilniaus universitete studijavo fiziką. Po mokslų dirbo Kauno politechnikume dėstytoju. 1964 m. Kauno klinikose atsirado aparatas, elektronų paramagnetinio rezonanso spektrometras. Juo buvo galima tirti gyvojo ir negyvojo pasaulio objektų silpną magnetizmą. Taip Jonas Albertas Naktinis pateko į labai draugišką kolektyvą: medikai, chemikai, matematikai, fizikai, biochemikai. 1970 m. kovo 2 d. Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute mokslų daktaro disertaciją – „Elektroninio paramagnetinio rezonanso metodo taikymas patologinių procesų tyrimams“. Dirbo dėstytoju medicinos universitete, o sulaukęs užtarnauto poilsio, 2001 metais, Jonas Albertas Naktinis sugrįžo į tėviškę. Metus teko dirbti Kvetkų pagrindinėje mokykloje fizikos mokytoju. Vėliau jis pradėjo domėtis gimtojo krašto istorija, čia gyvenančiais žmonėmis, tarmėmis, pavardėmis. Visas savo įžvalgas suguldė į penkiolika knygų. Už pilietines iniciatyvas ir tikrą patriotizmą 2020 metais Jonas pelnė metų Šviesuolio nominaciją, o 2021 metais buvo apdovanotas Radvilų Žymeniu. Jonas Naktinis mirė 2023 m. birželio 29 d.

Išėjo Tėviškę ir žmones mylėjęs šviesuolis : [nekrologas] / BŽ inf. – Iliustr. – Rubrika: Netektis // Biržiečių žodis. – 2023, liep. 4, p. 3.
Jonas Albertas Naktinis, 1938 11 15–2023 06 29: [gamtos mokslų daktaras, fizikas, knygų autorius]: [nekrologas] / Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bendruomenė. – Portr. – Rubrika: Pro memoria // Šiaurės Rytai. – 2023, liep. 4, p. 5.
Naktinis, Jonas Albertas (1938–2023). Per mažus atradimus – į didelius šuolius: [pokalbis su fiziku, gamtos mokslų daktaru J. A. Naktiniu] / [kalbėjosi] Alfreda Gudienė. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. – 2018, saus. 20, p. 1, 7, 9, 12.

Nastopka Kęstutis – literatūrologas, kritikas, vertėjas, habil. daktaras (humanitariniai mokslai)

Gimė 1940 m. kovo 18 d. Kaune. Mokėsi Biržų 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1962 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete. 1962–1965 m. stažavosi Rygos universitete. 1966–1972 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Nuo 1972 m. dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Lituanistikos fakulteto dėstytoju, 1989–1991 m. Lietuvių ir užsienio literatūros katedros, 1991–1996 m. Visuotinės literatūros katedros vedėjas. 1986 m. filologijos mokslų daktaras. Nuo 1992 m. ir Vilniaus universiteto dėstytojas, 1998–2005 m. Literatūros teorijos (nuo 2002 m. Literatūros teorijos ir istorijos) katedros vedėjas, 2007–2008 m. A. J. Greimo semiotinių studijų centro vedėjas, šiuo metu – profesorius, emeritas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1971 m.
1986 m. už monografiją „Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius“ gavo LSSR valstybinę premiją.
K. Nastopka 2012 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija, 2015 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, taip pat yra gavęs Latvijos Trijų žvaigždžių ir Prancūzijos Akademinių palmių kavalieriaus ordinus. Mirė 2024 m. liepos 23 d.

Vaitiekūnas, Dainius (1971–). Išėjo Mokytojas: Kęstutis Nastopka: 1940 03 18 † 2024 07 23: in memoriam / Dainius Vaitiekūnas. – Portr. // Metai.– 2024, Nr. 8–9, p. 180–181.
Kęstutis Nastopka : 1940 03 18 † 2024 07 23 : [nekrologas] / Lietuvos rašytojų sąjungos informacija // Metai.– 2024, Nr. 8–9, p. 188–190.

Norkuvienė Deimantė – technologijos mokslų daktaras

Gimė 1943 m. birželio 6 d. Paežerių kaime. 1949–1953 m. mokėsi Paežerių pradžios mokykloje. 1953–1960 m. mokėsi Biržų 2-oje vidurinėje mokykloje. 1960–1966 Studijavo Kauno politechnikos institute (KPI). 1985–1990 m. Kauno politechnikos instituto vyresnioji dėstytoja, nuo 1990 – Kauno technologijos universiteto Mechanikos fakulteto Inžinerinės grafikos katedros docentė.
Mokslinių darbų temos „Medžiagų ir konstrukcijų ilgaamžiškumo įvertinimo metodai, jų sukūrimas ir pritaikymas“ (1970–1990), „Kompiuteriniai metodai inžinerinėje grafikoje“ (1990–1999). Paskelbė ne vieną dešimtį mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, parengė virš 10 mokslinių ir metodinių darbų.

Norkuvienė Deimantė // Kas yra kas Kauno apskrityje, 1999 – Kaunas : Neolitas [i.e. Kas yra kas Lietuvoje], [1999] (Vilnius : Vilspa). – P. 343.

Padarauskas Audrius – habilituotas fizinių mokslų daktaras [chemija], VU chemijos fakulteto Analizinės ir aplinkos chemijos katedros profesorius

Gimė 1959 m. spalio 15 d. Biržuose. 1987 m. baigė Vilniaus universitetą dirba jame. 1992 m. gegužės 10 d. Maskvoje apgynė daktaro disertaciją. Apginto darbo tema – „Naujos jonų porų chromatografijos ir kapiliarinės elektroforezės sistemos neorganiniams jonams atskirti ir nustatyti“. Darbas aktualus, nes daugelyje aplinkos ir pramonės objektų kontroliuojamos neigiamą elektros krūvį turinčių anijonų ir teigiamo krūvio katijonų koncentracijos iki šiol nustatomos visiškai skirtingomis sąlygomis, taigi analizėms padaryti reikia dvigubai daugiau laiko bei įdėti darbo, todėl jos yra labai brangios. Disertacijoje sistemingai ištirtos galimybės tokias analizes atlikti vieno bandymo metu, pasiūlyti du problemos sprendimo būdai. 1994 m., 1996–1997 m. stažavo Clausthalio technikos universitete (Vokietija), 2000–2008 m. dar dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete; profesorius ( nuo 2000 m.). Nuo 2008 dar ir Fizinių ir technologijos mokslų centro mokslo darbuotojas.
Tyrimų sritys: analizinė chemija, skysčių, dujų, micelinė elektrokinetinė chromatografija, elektrochromatografija, kapiliarinė elektroforezė, masių spektrometrija. Kuria medžiagų išskyrimo ir koncentravimo metodus, ekstrakcines sistemas, tiria jų miniatiūrizavimą ir taikymą elektroforezėje, cheminių elementų, daugiausia metalų, organinių teršalų ir veterinarinių vaistų nustatymą aplinkoje, maisto produktuose, pramonės gaminiuose. Paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių, 1 išradimas. Parašė 3 mokomąsias knygas (su kitais). Dalyvavo 2-juose tarptautiniuose (1 – vadovas, 1 – vykdytojas) ir 7-iuose nacionaliniuose (4 – vadovas) mokslo projektuose.
2008 m. (kartu su V. Vičkačkaite) yra gavęs Lietuvos mokslo premiją.

Padarauskas Audrius. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001-2015. – P. 265.
Padarauskas Audrius. – Portr. // Lietuvos chemikai. – Vilnius : TEV, 1999. – P. 198–198.

Paserpskienė Marija Birutė (g. 1945) – technologijos mokslų daktarė

Gimė 1945 m. kovo 25 d. Daumėnų kaime. 1952–1956 m. mokėsi Gulbinų pradžios mokykloje, 1956–1963 Pabiržės vidurinėje mokykloje, vėliau (1964–1965 m.) studijavo Ivanovo (Rusija) cheminės technologijos institute,1965–1969 m. – Kauno politechnikos institute. 1963–1964 m. dirbo Pabiržės vidurinės mokyklos raštvede ir laborante. 1969–1982 m. Sąjunginio sviesto ir sūrių pramonės Mokslų tyrimo instituto Lietuvos filialo Chemijos laboratorijos jaunesnioji mokslo darbuotoja. 1982–1990 m. –Sūrininkystės laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja. 1990–1992 m. – Licencinių konjuktūrinių tyrimų ir informavimo aptarnavimo laboratorijos vedėja. 1992–1998 m. – Lietuvos maisto instituto Informacijos, patentų, standartų ir reklamos skyriaus vedėja. 1998–2000 m. – Informacijos, standartų, patentų ir leidybos skyriaus vedėja nuo 2001 m. –Informacijos skyriaus vedėja, nuo 2003 m. – KTU Maisto instituto informacijos skyriaus vedėja.
Mokslinio darbo interesų sritys: pieno ir jo gaminių reglamentavimas, kokybės vertinimo ir sudėties rodiklių nustatymo metodai; sūrių gamybos technologija, maisto produktų mikrobiologija. Daugelio straipsnių, knygų autorė ir bendraautorį. Parengė 50 Lietuvos standartų ir teisės aktų projektų.

Paserpskienė-Drevinskaitė Marija Birutė // Kas yra kas Lietuvoje, 2009. – Kaunas : Neolitas, 2009. – P. 991.

Puodžiūnaitė Benedikta Dalė – habilituota fizinių mokslų daktarė [chemija]

Gimė 1937 m. sausio 4 d. Vabalninke. 1954 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą, 1959 m. Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą. 1963 m. spalio 29 d. Vilniaus valstybiniame universitete apgynė Lietuvos respublikos chemijos mokslų daktaro disertaciją „Benzodioksano-1,4 beta-alkilamino etilo eteriai“.
1959–1960 m. dirbo Vilniaus naftos bazės dispečere ir laboratorijos vedėja, 1960–1967 m. Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Organinės chemijos katedrosir vaistų sintezės tyrimo laboratorijos vyresniąja laborante, jaunesnioji mokslinė bendradarbė, asistentė, vyresnioji dėstytoja, 1967–1984 m. Bendrosios chemijos katedros vyresnioji mokslinė bendradarbė, nuo 1984 m. – sektoriaus vedėja.
1978 m. stažavo Vaistų tyrimo institute Budapešte ir Medicinos institute Segede (Vengrija), 1982 m. dirbo mokslinį darbą Mikrobiologijos ir eksperimentinės terapijos institute Jenoje (Vokietija).
1999 m. gruodžio 9 d. Vilniaus universiteto, Chemijos institute apgynė Lietuvos respublikos chemijos mokslų habilituoto daktaro disertaciją „Dihidro – ir tetrahidro – 1,5-benzdiazepin-2-onų ir jiems giminingų triciklių heterociklų darinių sintezės tyrimai“.
Kartu su bendraautoriais paskelbė per 70 mokslinių publikacijų. Paruošė standartus ir normatyvus Bendrosios chemijos laboratorijos sukurtiems ir gydymui vartojamiems vaistams (heksafosfamidui, pafencilui, Fenalonui ir kt.).

Puodžiūnaitė Benedikta Dalė. – Portr. // Lietuvos chemikai. – Vilnius : TEV, 1999. – P. 214–215.

Purvinis Ojaras – matematikos mokslų daktaras

1988 m. gruodžio 16 d. Baltarusijos V. Lenino valstybiniame universitete apgynė Lietuvos respublikos matematikos mokslų daktaro disertaciją „Elipsinių uždavinių kraštiniai uždaviniai“.
Mokslo sritis – Socialiniai mokslai. 2025 m. Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto Technologijų ir verslumo kompetencijų centro docentas.

 

 

Ruplys Bronius – inžinierius hidrotechnikas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Hidrotechnikos katedros docentas

Gimė 1930 m. rugsėjo 15 d. Mockūnų kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje ūkininkų šeimoje. 1955 m. su pagyrimu baigęs LŽŪA Hidromelioracijos ir žemėtvarkos fakultetą, tęsė studijas aspirantūroje ir kartu dirbo Vandens ūkio projektavimo institute projektuotoju. 1960 m. Kijeve apgynęs disertaciją apie geofiltracijos tyrimus ir jų taikymą projektuojant betono užtvankas ant neuolinių pagrindų, jis tęsė aktyvią mokslinę ir pedagoginę veiklą Hidrotechnikos katedroje, 1965 m. jam buvo suteiktas docento vardas.
B. Ruplys išvystė elektrohidrodinaminių analogijų metodo taikymą geofiltracijos reiškinių tyrimams Lietuvoje, sumodeliavo geofiltraciją daugiau kaip 50-yje objektų, tarp jų Kauno HE ir Kruonio HAE, paskelbė per 100 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių, parašė du hidrotechninių statinių vadovėlius, per 15 mokymo leidinių, dalyvavo rengiant 5 statybos techninius reglamentus, buvo nuolatinis hidrotechnikos ir geofiltracijos klausimų konsultantas ir ekspertas. Palaikė glaudžius ryšius su gamyba, profesinėmis organizacijomis – Lietuvos hidrotechnikos ir žemėtvarkos inžinierių sąjunga, Lietuvos melioracijos įmonių asociacija, Lietuvos hidroenergetikų asociacija ir kt. Docentą drąsiai galima vadinti Lietuvos užtvankų tėvu.
Jau išėjęs į užtarnautą poilsį jis buvo Žemės ūkio enciklopedijos rengimo grupės konsultantas, talkino Technikos enciklopedijos bei Visuotinės lietuvių enciklopedijos rengėjams, Amerikos biografijų institutui, parašė su bendraautoriais mokymo knygas „Hidrotechninė statyba“ ir „Hidrotechnikos statinių projektavimas“.
Baigęs aktyvią veiklą universitete, docentas daugiau kaip 25-eris metus kiekvieną dieną eidavo į darbą, savo nuošalų kabinetą Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultete, kur užsiimdavo tiriamąja veikla, kuri leido jam iki garbios senatvės išlikti novatoriumi, konsultantu, idėjų kūrėju.
2017 m. Bronislovui Rupliui buvo suteiktas LŽHIS Garbės nario vardas.
Mirė 2020 m. lapkričio 9 d. Kaune. Palaidotas Vabalninke (Biržų raj.).

Bronislovas Ruplys (1930–2020): [hidrotechnikos inžinierius, ilgametis Lietuvos žemės ūkio universiteto Hidrotechnikos katedros docentas, technikos mokslų daktaras]: [nekrologas] / Buvę kolegos ir bendradarbiai. – Portr. // Žemėtvarka ir hidrotechnika. – 2020, Nr. 4, p. 80–81.
Ruplys Bronislovas. – Iliustr. // Žemės ūkio enciklopedija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998-2007. – P. 193-194.
Ruplys Bronislavas. – Iliustr. // Lietuva. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008-2015. – P. 155.

Rūta Bonifacas Algirdas – biomedicinos mokslų daktaras [medicina], Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Fiziologijos katedros docentas, Patologinės fiziologijos mokslinės draugijos, Fiziologijos mokslinės draugijos narys

Gimė 1941 m. gruodžio 2 d. Pasvaliečių k. 1949–1953 m. mokėsi Pasvaliečių pradinėje mokykloje, 1953–1956 m. Smilgių septynmetėje mokykloje. 1956–1958 m. Smilgių darbo jaunimo vidurinėje mokykloje, 1958–1960 m. – Biržų 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Baigęs mokyklą studijavo Kauno medicinos institute. 1966–1970 m. – Kauno medicinos instituto Fiziologijos katedros asistentas, 1970–1977 m. širdies kraujagyslių katedros Mokslinių tyrimų instituto mokslo darbuotojas. 1977–1982 m. – Kauno medicinos instituto pataloginės fiziologijos katedros vyr. dėstytojas. 1985–1992 m. – Kauno medicinos akademijos Fiziologijos katedros vyr. dėstytojas, nuo 1992 m. – šios katedros docentas.
Parengė virš 120 mokslinių publikacijų, tarp jų 26 mokslinius straipsnius. Skaitė pranešimus tiek Lietuvoje, tiek Europoje vykusiose mokslinėse konferencijose.

Simanavičius Juozas (g. 1936) – chemikas, chemijos mokslų kandidatas

Gimė 1936 m. liepos 31 d. Kojeliškių kaime. 1955 m. baigė Subačiaus vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus universitete Chemijos fakultete. 1964 m. sausio 28 d. Vilniaus valstybiniame universitete apgynė Lietuvos respublikos chemijos mokslų daktaro disertaciją „Heksakarbamid - chromo druskų tyrimas ir taikymas analizėje“. 1959—1960 m. buvo Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Neorganinės chemijos katedros vyresnysis laborantas, 1960–1963 m. – aspirantas, 1963–1967 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos Chemijos katedros vyresnysis dėstytojas, nuo 1967 m. – docentas, nuo 1996 m. Lietuvos žemės ūkio universiteto docentas.
Sukūrė naujus fosforo, natrio, stibio ir bismuto kokybinio nustatymo metodikas. 25 mokslinių publikacijų bendraautoris.

Tarutis J. Chemiko jubiliejus: [apie buvusį biržietį Juozą Simonavičių] // Biržiečių žodis. – 1986, liep. 22, p. 4.
Simonavičius Juozas. – Portr. // Lietuvos chemikai. – Vilnius : TEV, 1999. – P. 244.

Sruoga Virginijus – zoologas, gamtos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas

Gimė 1964 m. rugsėjo 9 d. Gataučių k. 1982 m. baigė Vilniaus 34-ąją vidurinę mokyklą, 1984 m. – Vilniaus 21-ąją technikos mokyklą, 1991 m. – Vilniaus pedagoginį institutą. Nuo 1988 m. dirbo Vilniaus pedagoginio instituto (nuo 1992 m. universiteto) Zoologijos katedroje asistentu, vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.
1992 m. Sankt Peterburge, Zoologijos institute apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją „Minuojančių kandžių (Lepidoptera, Elaschistidae) morfologija, sistematika ir filogenija“.
2008 m. – Habilitacija (biomedicinos mokslų sritis, biologijos kryptis), Vilniaus Universitetas Gamtos mokslų fakultetas.
2013–1918 m. – Lietuvos edukologijos universiteto Gamtos, matematikos ir technologijų fakulteto dekanas. 2018–2020 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Sporto ir gamtamokslinio ugdymo programų grupės vadovas. Nuo 2020 m. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas. Europos lepidopterologų draugijos narys (nuo 1994 m.). Stažavo Rusijoje (1990 m., 1991 m., 2012 m.), Nyderlanduose (1992 m. ), Didžiojoje Britanijoje (1995 m., 2000 m. ), Danijoje (1995 m.).
Mokslinių tyrimų kryptis – entomologija; tyrinėjami augalų asimiliaciniuose audiniuose besivystantys, evoliuciniu požiūriu primityvūs vabzdžiai. Pasauliniu mastu tiriama Elachistidae (Insecta: Lepidoptera) šeimos drugių morfologija, taksonomija ir biologija.
1987–2012 m. dalyvavo mokslinėse tiriamosiose ekspedicijose Kryme, Kaukaze, Centrinėje ir Pietų Azijoje, Pietų Amerikoje. Paskelbė apie 30 mokslinių straipsnių. Aprašė apie 70 naujų drugių rūšių. Monografija Lietuvos elachistidai (su P. Ivinskiu, 2005 m.).

Sruoga Virginijus. – Iliustr. // Lietuva. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008–2015. – P. 335.
Arnastauskienė, Tamara. Sruoga Virginijus. – Portr. // Lietuvos zoologai XVIII-XX a. – Vilnius : Ekologijos inst., 1997. – P. 269–270.

Stragys Vincentas Vytis – technologijos mokslų docentas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Biotechnikos katedros vedėjas, docentas

Gimė 1940 m. vasario 16 d. Drąseikių k. 1958–1963 m. studijavo Kauno politechnikos institute (KPI), 1966–1969 m. ten pat – aspirantūroje. 1963–1966 m. buvo Kelių katedros asistentu, 1969–1975 m. ()Vilniaus inžinerinio statybos instituto) VISI vyresn. inžinierius, jaunesnysis mokslo darbuotojas, nuo 1975–1977 m. pamatų ir pagrindų katedros vyr. dėstytojas, 1975–1989 m. – docentas. 1989–1991 m. dirbo Zambijos sostinės Lusakos universitete dėstytoju. 1991–1994 m. Vilniau technikos universiteto (VTU) Geotechnikos katedros docentas, 1994–1995 Asmaros universiteto (Eritrėja) dėstytoju. Stragys Vincentas Vytis buvo Jungtinių tautų savanoris specialistas. Nuo 1996 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU, dabar Vilniaus TECH) Statybos fakulteto Geotechnikos katedros docentas.
Paskelbė daugiau kaip 40 straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose.

Stragys Vincentas Vytis // Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas: Neolitas, 2004–2008. – P. 948.

Strazdienė Valentina – zoologė, gamtos mokslų daktarė

Gimė 1937 m. spalio 1 d. Taigos mieste (Rusija, Kemerovo sr.). Senelio Martyno Gumbelio, kitų giminų kvietimu 1950 m. Valentinos mama su vaikais ir savo motina grįžo į Biržus. Valentina Talovkos kaime buvo baigusi 5 klases, todėl pradžioje Biržuose lankė rusų mokyklą. Mokykloje sportavo, jos plaukimo mokytojas buvo garsusis krepšinio treneris Vladas Garastas, po Kūno kultūros instituto baigimo dirbęs mokytoju Biržų vidurinėje. 1956 m. Valentina baigė Biržų 1-ąją vidurinę mokyklą ir įstojo Vilniaus universiteto gamtos fakulteto biologijos specialybę. Jos kursinis ir diplominis darbai buvo iš kurmių mitybos, jų biologijos sričių. 1961 m. baigusi universitetą Valentina Strazdienė įsidarbino laborante Lietuvos MA Zoologijos ir parazitologijos instituto Bestuburių zoologijos sektoriuje. 1963 m. tapusi jaunesniąja moksline bendradarbe, ji aktyviai įsijungė į prof. P. B. Šivickio (1882–1968) inicijuotą tyrimų kryptį. Kartu su kolembolų tyrinėtoja Irena Sukackiene jos buvo paskutinėmis profesoriaus aspirantėmis. 1969 m. V. Strazdienė parengė kandidatinę disertaciją „Dirvožemio erozijos ir melioracijos įtaka vabzdžių lervų faunai“, kurią sėkmingai apgynė 1970 m. Vilniaus universitete (1993 m. nostrifikavus – daktarė, gamtos mokslai).
V. Strazdienė paskelbė per 110 mokslinių publikacijų, ji yra viena autorių rinkinių: „Pedobiologinė Lietuvos TSR tipinių pelkių charakteristika“ (1972 m.), „Agrotechnikos įtaka dirvožemio bestuburiams gyvūnams“ (1974 m.), „Pabaltijo pajūrio zonos dirvožemio bestuburių fauna“ (1976 m.), „Pesticidų poveikis pedobiontams ir biologiniam dirvožemio aktyvumui“ (1982 m.), „Ignalinos atominės elektrinės regiono landšaftų zoocenozių bazinė būklė“ („Šiluminė energetika ir aplinka“, t. 7) (1989 m.), „Vilniaus miesto nuotekų dumblo panaudojimas sunaikintoms žemėms rekultivuoti ir tręšti“ (1997 m.). Buvo kai kurių leidinių redaktorių kolegijų narė. Skaitė pranešimus moksliniuose renginiuose Rygoje, Tartu, Minske, Maskvoje, Kijeve ir kitur. Ji buvo ne tik Lietuvos entomologų, bet ir Lietuvos dirvožemininkų, „Žinijos“ draugijų narė.
Mirė 2021 m. vasario 27 d. Vilniuje.

Strazdienė-Gumbelytė Valentina. – Portr. // Lietuvos zoologai XVIII-XX a.. – Vilnius : Ekologijos inst., 1997. – P. 277.

Šabanienė Alvina [Sabanas-Wells] – JAV chirurgė, medicinos mokslų daktarė, ortopedė

Gimė 1914 m. liepos 30 d. Rygoje. Mokėsi Biržų gimnazijoje. 1939 m. baigusi Vytauto Didžiojo universitetą dirbo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Pasitraukusi į Vakarus 1943–1944 m. dirbo Vienoje. Atvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas 1948 m. įgijo teisę verstis privačia gydytojo praktika Ilinojaus, vėliau ir Arizonos valstijose. 1952–1955 m. specializavosi ortopedinės chirurgijos srityje May’o klinikose Rochesteryje. 1956–1972 m. dirbo Northwesterno universitete Čikagoje. 1973–1976 m. Ruscho medicinos mokyklos ortopedinės chirurgijos profesorė asistentė. 1976–1989 m. Arizonos valstijoje vertėsi privačia gydytojo praktika. Paskelbė apie 20 mokslinių straipsnių. 1978 m. atvykusi į Vilnių atliko pirmąją Lietuvoje sėkmingą klubo sąnario protezavimo operaciją.
Mirė 2008 m. sausio 12 d. Rochesteryje (Niujorko valstija).

Šabanienė Alvina (Pipinytė, Sabanas-Wells): [g. 1914 m.]. – Portr. // Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998-2002. – p. 316-317.

Šarkūnas Viktoras – vet. gydytojas, veterinarijos mokslų daktaras, Lietuvos veterinarijos akademijos Užkrečiamų ligų katedros profesorius parazitologas

Gimė 1926 m. kovo 1 d. Astrave. 1934–1938 m. mokėsi Paežerių pradinėje mokykloje, 1939–1947 m. Biržų gimnazijoje. Mokėsi Lietuvos veterinarijos akademijoje, 1952 m. ją baigęs įgijo veterinarijos gydytojo specialybę. 1949–1950 m. praktiką atliko Biržų veterinarijos ligoninėje. Vėliau, tapęs mokslininku, ne kartą lankėsi Biržuose, kur skaitė paskaitas veterinarijos gydytojas. Baigęs akademiją, buvo pakviestas dirbti kraštiečio docento, akademijos rektoriaus Petro Čygo asistentu. 1955–1956 m. dirbo Klaipėdos žemės ūkio technikumo dėstytoju. Po metų vėl grįžo į Lietuvos veterinarijos akademiją. 1956 m. jam suteiktas docento, o 1958 m. – profesoriaus vardas. 1962 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje apgynė veterinarijos mokslų kandidato disertaciją „Kiaulių strongiloidozės gydymo palyginamasis įvertinimas“. 1993 m. nortrifikuotas daktaru. Išrado piliulių ir kapsulių daviklį (1958 m.). Paskelbė apie 140 mokslinių straipsnių. Parašė vadovėlius „Veterinarinė parazitologija“ (su kitais, 1966 m.), „Veterinarinė parazitologija“ (1983 m.), knygą „Veterinarijos gydytojo vadovas“ (su kitais, 1998 m.). Buvo Lietuvos helmintologų, Baltijos parazitologų, Gyvūnų globos draugijų narys. Nuo 1995 m. žurnalo „Acta zoologica Lituanica Parasitologia“ redaktorių kolegijos narys.
Už nuopelnus mokslui apdovanotas LTSR valstybine premija (1988 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio medaliu (1997 m.). Mirė 2015 spalio 10 d. Kaune.

Butkevičius, Algirdas (1939–). Profesorius Viktoras Šarkūnas: [parazitologas, veterinarijos mokslų daktaras, 1926.03.01– 2015.10.10]: [nekrologas] / Algirdas Butkevičius. – Iliustr.. – Rubrika: In memoriam // Šiaurės Rytai. – 2015, spal. 17, p. 12.
Arnastauskienė, Tamara (1931-). Šarkūnas Viktoras. – Portr. // Lietuvos zoologai XVIII-XX a. – Vilnius: Ekologijos inst., 1997. – P. 282.