Biržiečiai kūrę Lietuvos nepriklausomybę: krašto šviesuoliai šimtmečio pradžioje

Atstupėnas JurgisATSTUPĖNAS JURGIS
Lietuvos kariuomenės kapitonas

 Gimė – 1894 m. sausio 1 d. Sližių kaime, Biržų valsčiuje. Mokėsi Biržų keturklasėje mokykloje, ją baigęs 1915 m. buvo pašauktas į carinę kariuomenę. Baigus karo mokyklą jam suteiktas pirmasis karininko laipsnis. Grįžęs iš Rusijos įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo veiklą. 1918 m. vasario 20 d., kuriantis Biržų parapijos komitetui, kartu su kitais biržiečiais suformavo Biržų apskrities apsaugos štabą, vėliau perėmė šio štabo viršininko pareigas. 1919 m. kovo 28 d. partizanams laikinai užėmus Biržus Jurgis Atstupėnas pasiskelbė miesto komendantu.  Biržų spaustuvėje išleido atsišaukimus miesto ir apskrities gyventojams, kuriuose ragino laikytis tvarkos ir padėti partizanams naikinti bolševikų susisiekimo priemones. Gegužės 29 d. galutinai išvadavus Biržus įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1920 m. jau turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį, tarnavo Kaune, 2-ojo atsargos bataliono kulkosvaidžių komandos viršininku. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos krašto lietuvių sukilime. Buvo sužeistas, brolio Vaclovo materialiai remiamas gydėsi Šveicarijoje. Iki 1940 m. tarnavo Kaune, Aukštojoje Panemunėje. Pertvarkius Lietuvos kariuomenę į Raudonosios armijos teritorinį korpusą 1940 m. neteko tarnybos. Prasidėjus tremimams išsikėlė gyventi į Klaipėdą ir dirbo alaus darykloje. Paskutinius savo gyvenimo metus praleido Biržuose. Mirė  1968 m. lapkričio 16 d. Palaidotas Biržuose, Kęstučio gatvės kapinėse.

Parengta pagal:
Atstupėnas J. Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953. T. 2. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002, p. 81. Neviera V. Biržų krašto savanoriai – Lietuvos kariuomenės kūrėjai ir Nepriklausomybės kovų dalyviai // Prakalbinta praeitis : moksleivių rašiniai konkursui "Lietuvos kovų už laisvę, kariuomenės bei netekčių istorija. - Vilnius: LGGRTC, 2002, p. 82-95.
Seibutis A. Kapitonas Jurgis Atstupėnas // 1918-1919 metai Biržų krašte. – Panevėžys, Amalkeros leidyba, 2008, p. 49-51. Seibutis A. Klaipėdos kraštą vadavo ir biržietis  // Šiaurės rytai, 2009, saus. 13,  p. 9.

 

Audėnas JuozasAUDĖNAS JUOZAS
Ekonomistas, Lietuvos pasipriešinimo okupaciniams režimams veikėjas

Gimė 1898 m. rugsėjo 25 d. Rumpiškėnuose, Rokiškio rajone. 1905 m. pavasarį su tėvais apsigyveno Parovėjos dvare, Biržų valsčiuje. 1907 m. persikėlė gyventi į Žvaguičių kaimą. Baigė Kupreliškio pradinę mokyklą. Kai Audickai gyveno Baitiniškyje, Juozas suartėjo su vietos jaunimu. Pradėjo ruošti šokių vakarus su programomis. Su kaimo mokytoju Jokūbu Šernu įkūrė Papilio valsčiaus pirmąją biblioteką, įsitraukė į vietos jaunimo politinę veiklą. Pamatęs skelbimą, kad Kaune jaunuoliai kviečiami į trijų mėnesių Pašto, Telegrafo ir Telefono kursus, Juozas išvyko į Kauną. 1919-1920 m. baigė pašto telefono kursus, tarnavo Panevėžio ir Biržų pašto įstaigose.  1925m. baigė Lietuvos Mokytojų profesinės sąjungos suaugusiųjų gimnaziją Kaune, o 1931 m. – Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto ekonominį skyrių. 1926-1928 m. buvo varpininkų draugijos pirmininkas. 1930-1936 m. mokesčių inspektorius Kaune. 1934-1939 m. buvo Lietuvos ekonomistų draugijos sekretorius. XXI a. Merkio Ministrų kabinete (1939 11 21 – 1940 06 17) buvo žemės ūkio ministras. 1940-1944 m. dirbo ūkinį, pedagoginį darbą.  1940-1942 m. Kauno miesto savivaldybės finansų skyriaus vedėjo padėjėjas. 1942-1944 m. „Lietūkio" direktorius ir tuo pat metu Profesinių Sąjungų instituto prekybos ir kooperacijos skyriaus vedėjas ir ekonomikos dėstytojas. J. Audėnas buvo  vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK'o) vienas organizatorių ir vadovų. 1944 m. gestapo ieškomas slapstėsi Lietuvoje ir Vokietijoje. Nuo 1949 m. gyvendamas JAV, buvo Lietuvos ūkio atstatymo komisijos pirmininkas, Niujorko Lietuvos Laisvės Komiteto narys, Lietuvos delegacijos narys Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos seime (ACEN). Nuo 1958 m. Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) direktorius, 1960-1964 m. vicepirmininkas, 1965-1966 m. generalinis sekretorius. Pirmoji knyga - diplominis darbas „Verslo mokesčiai" (1936). 1966 m. išleido atsiminimus „Paskutinis posėdis". Buvo žurnalo „Lietuva" (JAV) redkolegijos pirmininkas, vienas iš „Varpo" redaktorių. Bendradarbiavo leidiniuose: „Ekonomika", „Jaunimas", „Kultūra", „Lietuvių dienos", „Lietuvių kelias", „Lietuvių žodis", „Lietuvos ūkininkas", „Naujienos", „Nepriklausoma Lietuva", „Savivaldybė", „Sėja", „Talka", „Tautos ūkis", „Tėviškės garse", „Varpas" ir kt. Mirė 1982 spalio 10 d. Niujorke, JAV.

Parengta pagal:
Audėnas J. Paskutinis posėdis. – Vilnius: Mintis, 1990. Dagilis J. Viršila, prilygęs generolams // Šiaurės rytai, 2013, rugs. 24, p. 8; rugs. 26, p. 9.

 

Balanda TadasBALANDA TADAS
Teatro veikėjas, prieškarinių visuomeninių draugijų narys

Gimė 1887 m. vasario 9 d. Daniūnų kaime, Pabiržės valsčiuje. Nuo 1903 m. mokėsi Rygoje ir ten dirbo privačiose įmonėse, drauge dalyvaudamas lietuvių organizacijose, tokiose kaip: 1915 m. Rygos lietuvių pašalpinės draugijos sekretorius, 1911-1915 m. Rygos švietimo draugijos žvaigždės sekretorius. Nuo 1915 m. dirbo Petrapilio lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1915 m. mobilizuotas, 1916-1918 m. buvo vokiečių nelaisvėje. 1919-1921 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, o nuo 1921 m. užsienio reikalų ministerijoje Kaune. Parašė straipsnių apie lietuvių teatrinę veiklą laikraščiuose „Viltis“, „Rygos garsas“, „Juokdarys“, „Lietuvos balsas“. 1921-1922 m. dalyvavo draugijos „Daina“ veikloje. Nuo 1924 m. padėjo rengti dainų šventes. 1940-1960 m. dirbo Respublikinėje bibliotekoje Kaune.  Mirė 1970 m. spalio 9 d.

Parengta pagal:
Lopienė R. Balanda Tadas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, p. 476-477.
Varkalaitė-Pliopienė R. Tarpukario kasdienybės atspindžiai Balio Balandos archyve //Nemunas, 2016, spal. 20, lapkr. 9, p. 22-23.
Maknys V. Teatro dirvonuose. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, p. 205-206.

 

Baniulis AlfonsasBANIULIS ALFONSAS
Karininkas, majoras

Gimė 1900 m. gegužės 23 d. Vaidagynių vienkiemyje, Vabalninko valsčiuje. 1918 m. baigė Panevėžio gimnaziją, mokėsi Karo mokykloje, paskirtas į Utenos komendantūrą. Netrukus perkeltas į Marijampolės batalioną, vėliau performuotą į 6 pėst. pulką. Nepriklausomybės kovų dalyvis. Nuo 1939 m. gruodžio 11 d. iki Lietuvos okupacijos ėjo Krašto apsaugos ministerijos Ypatingojo skyriaus santykių su Sovietų Sąjungos kariuomene atstovo pareigas. 1940 m. liepos 27 d. paleistas į atsargą. 1940 m. rugsėjo 11 d. suimtas, kalintas Kaune, kilus karui išlaisvintas. Vokiečių okupacijos metu gyveno Kaune, vėliau Budiškių kaime, Žiežmarių valsčiuje.  Nuo 1946 m.  iki 1958 m. slapstėsi Latvijoje, Skaistkalnės  rajone vėliau Rygoje rusiška  Kuznecovo pavarde, kad išvengtų persekiojimo. Paskutinius gyvenimo metus praleido Kaune. Mirė 1960 m. vasario 15 d. Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse. 2017 m. rugpjūtį Žolinės aikštėje, Vabalninke atidengta paminklinė lenta, skirta 1919-1920 m. Vabalninko krašto savanoriams. Paminklinėje lentoje iškalta ir Alfonso Baniulio pavardė.

Parengta pagal:
Baniulis Alfonsas // Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953. - Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001-. - T. 2, p. 138.
Kavaliauskas V. Baniulis Alfonsas: leitenantas, 6 pėstininkų Margio pulkas. // Lietuvos karžygiai. - Vilnius : Daigai [etc.], 2008-. - T. 7, p. 49.
Vaičeliūnas A. Vabalninke - lenta savanoriams atminti  // Šiaurės rytai,  2017, rugpj. 19, p. 6-7.

 

Baronas JonasBARONAS JONAS
Pedagogas, gamtininkas, leksikografas

Gimė 1873 m. vasario 9 d. Kratiškių kaime, Biržų rajone. 1900m. baigė Maskvos universitetą. 1906–1915 m. buvo Liepojos komercijos mokyklos mokytojas. 1919 m. Panevėžio berniukų gimnazijos, 1919–1926 m. Ukmergės gimnazijos, o 1928–1936 m. Kauno 3-ios gimnazijos direktorius. Parašė keletą gamtos mokslo vadovėlių mokykloms, kitos mokomosios literatūros. Jonas Baronas plačiai žinomas kaip leksikografas. 1924 m. buvo išleistas jo „Rusiškai lietuviškas žodynas“. Rečiausiai minimas Jono Barono domėjimasis antropologija. Mirė 1952 m. spalio 16 d. Vilniuje.

Parengta pagal:
Baronas Jonas // Lietuvių kalbos enciklopedija. – Vilnius, 1999, p. 79-80.
Trečiokas E. Jonas Baronas // Biržų kalendorius 1993. – Biržai: „Biržiečių žodžio“ redakcija, 1993, p. 39-40

 

BIELINIS AUGUSTAS
Chorvedys, vargonininkas

Gimė 1886 m. gegužės 10 d. Suosto kaime, Biržų rajone. Kurį laiką pasimokęs pas vietos vargonininką, netrukus tapo jo padėjėju. Suosto bažnytkaimio klebonas J. Stasevičius, pastebėjęs jaunuolio muzikinius gabumus, nusiuntė A. Bielinį mokytis į Juozo Naujalio vargonininkų kursus Kaune. Juos baigęs gavo vargonininko darbą Rezeknėje (Latvija). Nuo 1923 m. A. Bielinis gyveno nepriklausomoje Lietuvoje. Jis apsigyveno Šeduvoje, kur daug metų vargonininkavo bažnyčioje ir vadovavo parapijos chorui. Iki 1928 m. kartu dirbo ir Šeduvos progimnazijos muzikos ir kūno kultūros mokytoju, vadovavo pučiamųjų orkestrui. Jo vadovaujamas Šeduvos bažnyčios choras buvo pasiekęs gerą meninį lygį, atlikdavo sudėtingesnius keturbalsius religinės ir pasaulietinės muzikos kūrinius. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, vengdamas bolševikų persekiojimo, A. Bielinis 1945 m. pasitraukė į Latviją, Kurmenės bažnytkaimį, kur iki mirties vargonininkavo bažnyčioje, vadovavo kaimo kultūros namų chorui. Mirė 1971 m. birželio 16 d. Palaidotas Kurmenės (Latvija) kapinėse.

Parengta pagal:
Morkūnaitė-Lazauskienė A. Augustas Bielinis Kurmenėje // „Šiaurės rytai“, 2009, spal. 24, p. 12.

 

Bielinis JurgisBIELINIS JURGIS
Knygnešys

Gimė 1846 m. kovo 16 d. Purviškių vienkiemyje, Biržų rajone, baudžiauninkų šeimoje. Krikštytas Skaistkalnės parapijos bažnyčioje. Gimimo metrikų knygoje užrašytas krikšto vardas Juozapas. Jo tėvas buvo Petras Jakulis. Įdomi pavardės raida: Jakulis, Bielinskas, Bieliakevičius, Bielianis, Bieliakas, Bielinis. Jurgis Bielinis 1872 m. baigė Rygos vokiečių pradžios mokyklą, išmoko vokiečių, latvių, lenkų, rusų kalbas. Nuo 1973 m. įsijungė į nacionalinio išsivadavimo kovą, pradėjo gabenti ir platinti lietuvišką spaudą. Pradžioje į jo visuomeninį darbą daug kas žiūrėjo skeptiškai, nepagarbiai ir priešiškai, tik vėliau pradėjo remti. 1885 m. Panevėžio apskrityje, Garšviuose, Ustronės vienkiemyje susikūrė lietuviškų knygų platinimo centras. Jo įkvėpėjas ir vadovas buvo J. Bielinis. 1890 m. būdamas knygnešiu-profesionalu, palaikė ryšius su „Atgajos“ draugija, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, išleido keletą knygelių, laikraštėlį „Baltasis erelis“. J. Bielinis visą laiką buvo persekiojamas ir gaudomas žandarų, Įkliuvęs buvo 5 kartus, bet visuomet pavyko išsisukti. Tam, kas nurodys jo buvimo vietą, rusų valdžia buvo paskyrusi 500 rublių premiją. Išdavikų neatsirado. Jurgis Bielinis giliai tikėjo, kad knygnešio darbas, vargas ir kančios nenueis niekais. Jis vienas iš pirmųjų pradėjo skleisti nepriklausomos Lietuvos idėją dar prieš spaudos laisvės atgavimą. J. Bielinis mirė 1918-ųjų sausio 18 dieną dabartiniame Katinų kaime, Panevėžio rajone, kaip manoma, pakeliui į Vilnių, iš kurio vis dažniau pasiekdavo žinios apie artėjančią Nepriklausomybę. Jurgis Bielinis palaidotas Suosto kapinėse, Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios šventoriuje.

Parengta pagal:
Domas Velička: kūrybinis palikimas kovojančiai tautai: rinktiniai raštai, dokumentai, literatūra / surinko, aptarė, redagavo ir išleido Asta Kornelija Veličkaitė. Chicago (Ill.), 2009. D.2, kn. 3: II.C-D., p. 389–390.
Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias. Vilnius, 1994, p. 62-63.
Seibutis A. Knygnešys Jurgis Bielinis // Šiaurės rytai. – 2004, geg. 4, p. 6.

 

Binkis Kazys iš EuropeanosBINKIS KAZYS
Poetas, lietuvių avangardinės poezijos pradininkas, laikraščio "Keturi vėjai" iniciatorius ir redaktorius, dramaturgas, vertėjas  

Gimė 1893 m. lapkričio 16 d. Gudelių kaime, Papilio valsčiuje, Biržų rajone neturtingų valstiečių šeimoje. Anksti netekęs tėvo lankė mokyklą ir padėjo motinai ūkyje. 1908 m. baigė Papilio pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Biržų aukštesniojoje pradžios (keturklasė) mokykloje, Baltarusijos Voronežo žemės ūkio mokykloje, „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune. 1915 m. baigė trumpalaikius mokytojų kursus Vilniuje, sugrįžo į tėviškę ir karo metus praleido mokytojaudamas Papilyje. Prie mokyklos įsteigė vakarinius kursus kaimo jaunimui, organizavo saviveiklą, rengė vakarus. Pamilęs kaimynystėje dirbusią jauną mokytoją, jai dedikavo eilėraščius. Karui baigiantis įsitraukė į politinę veiklą ir, jausdamas, kad artėja palankus metas krašto nepriklausomybei, svajojo apie demokratinėmis vertybėmis grįstą santvarką, buvo įsitraukęs į Biržų apylinkės tarybą, tačiau nuolat keičiantis valdžioms jautėsi nesaugus ir 1919 m. persikėlė į Vilnių. Čia buvo leidžiama lietuvių spauda, rengiami teatrų spektakliai, kuriuose aktyvios prigimties poetas noriai dalyvavo. Vilniuje K. Binkis susipažino su modernistine, avangardine literatūra. Akiratį itin išplėtė išvykos į Berlyną, kur 1920 m. pradžioje poetas įstojo į universitetą laisvojo klausytojo teisėmis. Viešnagė Vakarų didmiestyje svaigino K. Binkį. Įspūdį darė ne vien universiteto profesūra, bet ir plačios, ryškiai apšviestos gatvės, iki tol nematyti technikos stebuklai, bohemiška kavinių atmosfera, avangardinio meno pasaulis, naujos pažintys. Tais pačiais 1920 m. Kazys Binkis išleido pirmąjį lyrikos rinkinį. Nuo 1922 m. poeto bute Kaune reguliariai rinkosi jaunų literatų draugija, vėliau sudariusi žurnalo „Keturi vėjai“ branduolį. K. Binkis dirbo žurnalistu, redagavo įvairius leidinius, rašė populiarias brošiūras, straipsnius, prisidėjo prie laikraščio „Literatūros naujienos“ leidimo. Antrojo pasaulinio karo metais Kazio Binkio namuose buvo slepiami žydai, todėl kartu su žmona jis vėliau pelnė garbingą Pasaulio teisuolių vardą. Mirė  1942 m. balandžio 27 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Parengta pagal:
Juršėnas A. Kazys Binkis ir Vilnius // Literatūra ir menas. – 1993, gruod. 11, p. 4.
Juršėnas A. Lietuviškojo avangardizmo vedlys // Moderniškas pavasaris. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – P. 5-18.
Eimulis S. Kazio Binkio šimtmečiui // Literatūra ir menas. – 1993, lapkr. 20.

 

Brazdžius PovilasBRAZDŽIUS POVILAS
Panevėžio apskrities viršininkas

Gimė 1874 m. lapkričio 20 d. Vabalninke, gausioje septynių vaikų šeimoje. Mokėsi Vabalninke, vėliau Mintaujoje. Gimnaziją baigė Rygoje. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją. 1919 m. grįžo į Lietuvą, Tų pačių metų balandžio 15 d. Povilas Brazdžius vidaus reikalų ministro P. Leono įsakymu skiriamas Panevėžio apskrities viršininku. Nuo pirmųjų savo darbo dienų susidūrė su daugeliu problemų. Ypač didelį dėmesį veiklos pradžioje jis skyrė milicijai organizuoti. Yra išlikęs Povilo Brazdžiaus įsakymas Panevėžio apskrities milicijai   suregistruoti visas prostitutes ir išgabenti iš Panevėžio krašto. Povilas Brazdžius apskrities viršininko pareigas ėjo iki 1919 m. rugpjūčio 9 d. Pablogėjus sveikatai apskrities viršininko pareigų nebegalėjo eiti. Po ligos 1920 m. buvo paskirtas Ukmergės miesto ir apskrities milicijos vadu, Vėliau dirbo Tauragėje, Alytuje, Kretingoje, Mažeikiuose, Seinuose. 1940 m. valdišką darbą paliko. Prasidėjus rusų, paskui vokiečių okupacijoms, saugodamasis represijų,  nuolat keitė gyvenamąją vietą. Mirė 1977 m. gegužės 29 d. Palaidotas Naujosios Akmenės kapinėse.

Parengta pagal:
Savivaldos plėtra 1919-1924 m. // Iš Panevėžio praeitie: Upytės žemei 750 metų konferencijos pranešimai, Panevėžys, 2004 09 14. - [Panevėžys] : Panevėžio kraštotyros muziejus, [2004] ([Šiauliai] : Titnagas). – p. 123-132.
Šoblinskienė O. Dar vieno kraštiečio likimas // „Biržiečių žodis“, 1999, vas. 2, p. 2.

 

Brazys TeodorasBRAZYS TEODORAS
Kunigas, kompozitorius, muzikologas, vargonininkas, choro dirigentas, bažnytinės muzikos ir muzikos istorijos specialistas

Gimė 1870 m. lapkričio 20 d. barono Bistramo dvare Memelhofe, prie Bauskės. Ten tėvai buvo atsikėlę iš Biržų apskrities, Pabiržės parapijos. Tėvas Modestas buvo Pabiržės parapijos Daudžgirių dvaro barono Bistramo baudžiauninkas, atsiradęs Memelhofe drauge su baronu. Baronui mirus tėvai vėl sugrįžo į Daudžgirius. Teodoras mokėsi Bauskėje. Į Daudžgirius grįždavo tik atostogoms. Vargonauti pramoko pas Pabiržės vargonininką, vėliau, pasimokęs Rokiškyje, neretai jį pavaduodavo.  1896 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1900 m. įšventintas kunigu. Penkerius metus kunigavo Balstogėje. 1905 m. jis įstojo į dr. Haberlio vadovaujamą bažnytinės muzikos mokyklą Regensburge, studijavo klasikinės polifonijos kompoziciją. Nuo 1917 m. iki 1923 m. Teodoras Brazys gyveno įvairiuose pietų Lietuvos miesteliuose, mokytojavo progimnazijose, rinko ir harmonizavo liaudies dainas. Nuo 1923 m. Kunigų seminarijos profesorius. Nuo 1924 m. Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, bažnytinės muzikos ir muzikos istorijos dėstytojas, Universiteto ir Kunigų seminarijos bei bažnytinių chorų vadovas. Dėstė J. Naujalio vargonininkų kursuose, redagavo Šv. Cecilijos draugijos žurnalą „Muzikos aidai“ (1926 m.), paskelbė jame straipsnių. Taip pat rašė leidiniuose „Muzikos barai“, „Soter“, periodinėje spaudoje. Teodoras Brazys mirė 1930 m. rugsėjo 10 d. Miunchene. Palaidotas Kaišiadorių bažnyčios šventoriuje.

Parengta pagal:
Butkevičius A. Kompozitorius iš Daudžgirių // Šiaurės rytai, 2010, lapkr. 13, p. 6, 12.
Miškinytė I. Tėvynei ir bažnyčiai atsidavęs Teodoras Brazys // Respublika, 2011, bal 19, p. 14.
Ramoškaitė Ž. Susijungiantys punktyrai // Kultūros barai, 1990, Nr. 11, p. 31-35.

 

Broga JonasBROGA JONAS
Visuomenės veikėjas, buvęs apskrities viršininkas

Gimė 1893 m. spalio 21 d. Pačiaunėje, Zarasų rajonas. Mokėsi Petrograde. Buvo įsigijęs 7 ha ūkį prie Vėjo gatvės, statėsi pastatus, sodino medžius. 1920–1925 m. buvo Biržų-Pasvalio apskrities viršininku. Padirbėjęs Šiauliuose ir Turagėje 1926 m. rugpjūčio 10 d. vėl perėmė Biržų apskrities viršininko pareigas, dirbo neilgai – iki 1927 m. balandžio 6 d. Jo vadovavimo apskričiai metu Biržuose pastatyta „Aušros“ mokykla, rajono tarybos vykdomojo komiteto pastatas, Nepriklausomybės paminklas, valstybinio banko pastatai, ligoninė, tiltai per Apaščią ir Agluoną. Išgrįstos visos pagrindinės Biržų gatvės. Mirė Jonas Broga 1942 m. sausio 3 d.

 

 

Parengta pagal:

Indrašius, Vytautas. Biržų apskrities viršininkas Jonas Broga: [biografija] // Aukštaitijos šviesuliai. – Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, 1999. – P. 50-53.
Dagilis J. Palikęs prasmingą pėdsaką // Biržiečių žodis, 1990, spal. 16, p. 3.
Meškauskas Z. Apskrities „galvos“ žentas // Biržiečių žodis, 1991, vas. 21 p. 2.

 

ČEREŠKA  (ČERAŠKA) LEONAS
Zoologas, Lietuvos politinis veikėjas

Gimė 1896 m. gegužės 6 d. Gulbinų valsčiaus Padaičių dvare. Iki 1911 m. Čereškų gyvenimas buvo nepastovus. Jų šeima gyveno Pabiržės, Papilio ir vėl Padaičių dvaruose vėliau įsikūrė ir ilgesniam laikui apsistojo Butniūnuose. Iki 1908 m. Leonas baigė Biržų pradžios mokyklą, o vėliau ir rusų keturklasę miesto mokyklą. 1915-1918 m. jis mokytojavo Savučių, Daunorių pradžios mokyklose.1919-1921 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tarnaudamas ieškojo būdų kaip tęsti mokslus. 1920 m. įstojo į ką tik įsteigtus Aukštuosius mokslo kursus, o 1922 m. vasario 16 d., įsikūrus Vytauto Didžiojo universitetui, vienas pirmųjų studentų  matematikos-gamtos fakulteto agronomijos-miškininkystės skyriuje. Tais pačiais metais išlaikė egzaminus prie Švietimo ministerijos gavo brandos atestatą. Nuo 1926 m. zoologijos ir lyginamosios anatomijos laborantas. 1927 m kovo 5 d. suimamas Ukmergėje, 1929 m. balandį Kaune vadinamoje Voldemaro atentato byloje buvo nuteistas 4 metus kalėti sunkiųjų darbų kalėjime. 1930 m. vasario 16 d. specialiu aktu iš kalėjimo paleistas ir universiteto  pastangomis vėl pradėjo dirbti jaunesniuoju, o vėliau ir vyresniuoju asistentu. 1931 m. porą mėnesių lankė hidrologijos kursus Lunce (Austrija), 1934 m. išvyko į Graco universitetą Austrijoje, kur rašė disertaciją. Čereška (Čeraška) – mokslininkas zoologas, priklausęs pirmajai gamtininkų kartai, baigusiai aukštąjį mokslą Nepriklausomoje Lietuvoje. Jis buvo Lietuvos hidrologijos pradininkas ir šios mokslo šakos kūrėjas. Savo mokslinius straipsnius publikavo spaudoje, bendradarbiavo socialdemokratų spaudoje: Naujoje Bangoje, Mūsų Fronte, Žaizdre (buvo jų steigėjas) ir kt. Mirė Leonas Čereška 1934 m. gruodžio 14 d. Kaune, sulaukęs vos 38 metų amžiaus, neužbaigęs rašyti disertacijos, zoologijos praktikos darbų vadovėlio pirmosios dalies.

Parengta pagal:
Dagys V. Zoologas Leonas Čereška // „Biržiečių žodis“, 1989, rugpj. 29, p. 3.
Čereška Leonas // Lietuvių enciklopedija, T. 4. – Bostonas (JAV), 1954, p. 168.

 

Čigas PetrasČIGAS PETRAS
1920-1944 m. Biržų apskrities savivaldybės sekretorius

Gimė 1899 m. gruodžio 22 d. Semeniškių kaime Biržų rajone ūkininkų šeimoje. Lankė Papilio pradžios mokyklą. Papilyje jį krikštijo ir konfirmavo kunigas A. Neimanas. Pirmo pasaulinio karo metu Čigų šeima pasitraukė iš Semeniškių kaimo į Rusiją. Petras lankė Peterburgo gimnaziją, vakarais dirbo M. Yčo laikraštėlyje "Tėvynės garsas". Persikėlęs į Voronežą tęsė mokslus komercinėje mokykloje. Vasaros atostogų metu dirbo miško matavimo darbus Murmanske. Organizavo transporto lietuvių tremtinių grįžimui į Lietuvą darbus. Į Lietuvą grįžo 1920 m. Dirbo Biržų apskrities savivaldybės sekretoriumi (savivaldybė buvo įsikūrusi Pasvalyje) beveik 25 metus. Be tiesioginio darbo dar dirbo antraeilėse pareigose: tvarkė valsčiaus buhalteriją, o vakare – kooperatyvo knygas. 1924 m. pabaigoje savivaldybė iš Pasvalio persikėlė į Biržus. P. Čigas nepriklausė jokiai politinei partijai tačiau aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime šalpos organizacijų veikloje. Jo pastangomis ir iniciatyva 1938 m. buvo įsteigtas Likėnų kurortas, pastatyta pirma Lietuvoje savivaldybės plytinė Kraštų dvare, apskrityje įsteigtos kelios savivaldybės vaistinės, pastatyti Biržų gimnazijos rūmai, daug prisidėta prie plentų tiesimo organizavimo apskrityje. Mylėdamas žemės ūkį ir juo domėdamasis, stengėsi pagražinti ir pagerinti savo tėviškės ir kitų giminių ūkius. Jiems parūpino veislinių gyvulių, sukultūrino pievas, sodino sodus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pirko Puziniškio dvaro centrą Panevėžio apskrityje, buvusią G. Petkevičaitės-Bitės tėviškę. Ten pasodino apie tūkstantį medelių. 1939 m. vedė savo krikšto tėvo dukrą, dantų gydytoją Emiliją Klybaitę, gimusią Pakiburiškio kaime, Papilio parapijoje. Nesvetima jam buvo ir reformatų bažnyčios veikla: rėmė ją materialiai, dalyvavo sinoduose, „Radvilos“ draugijos  veikloje. 1942 m. išrinktas Kuratoriumi. Buvo Biržų gimnazijos neturtingiems moksleiviams šelpti draugijos narys. Po 1944 m. P. Čigas su žmona pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. atvyko į JAV, Klivlendą. Padėjo Lietuvoje likusiems giminaičiams, rėmė 13 studijuojančių studentų. Mirė 1977 m. sausio 27 d. Klivlende. Palaidotas All Souls kapinių mauzoliejuje Chardon, Ohio, apie 20 mylių nuo Klivlendo.

Parengta pagal:
Seibutis A. Vieno herbo istorija // „Biržiečių žodis“, 2000, spal. 1, p. 5
Dora K. Petrą Čigą amžinybėn palydėjus // Mūsų sparnai, 1977, Nr. 42, p. 68-71.

 

Dagys JokūbasDAGYS JOKŪBAS
Karininkas

Gimė 1898 m. lapkričio 11 d. Vinkšninių kaime Biržų rajone. Nuo 1913 m. mokėsi Biržų progimnazijoje. Artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui 1915 m. pasitraukė į Petrogradą, ten mokėsi Vedinskio komercinėje mokykloje. 1917 m. išvyko į Šiaurės Kaukazą, ten mokėsi realinėje mokykloje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 m. Jokūbas Dagys mobilizuojamas į Lietuvos kariuomenę. Kadangi buvo išsimokslinęs, buvo paskirtas Generalinio štabo raštvedžiu. Štabuose, jų kanceliarijose, Jokūbas Dagys ištarnavo apie dvidešimt metų. Dirbo ir mokėsi, kilo kariniai laipsniai ir pareigos. 1937 m. lapkričio 19 d. perkeltas į Kariuomenės štabą ir paskirtas Karininkų ramovės Kaune šeimininku, prasidėjus karui aktyviai dalyvavo Birželio sukilime, organizavo Karininkų ramovės apsaugą. Lietuvos Laikinosios vyriausybės įsakymu paskirtas Karininkų ramovės turto valdytoju ir valdybos nariu. Sovietinės okupacijos metais sugebėjo išsaugoti karininkų sąjungos vėliavą, kai kuriuos dokumentus bei A. Janulaičio monografijos „Lietuvos Didysis kunigaikštis Kęstutis“ rankraštį, kurį  1993 m. sūnus Aleksandras Dagys perdavė Krašto ministerijos apsaugos archyvui. Jokūbas Dagys mirė 1984 m. lapkričio 15 d. Palaidotas Kauno Romainių II kapinėse.

Parengta pagal:
Dagilis J. Biržietis išsaugojo „Kęstutį“ // „Šiaurės rytai“, 2001, geg. 3, p. 4.
Karaša M. Jokūbas Dagys // „Mūsų sparnai“, 1971, Nr. 31, p. 97.
Janulaitis A. Lietuvos Didysis kunigaikštis Kęstutis. – Vilnius: kardas, 1998, p. 6-7.

 

Gaidelis MikasGAIDELIS MIKAS
Karininkas, savanoris

Gimė 1896 m. gruodžio 27 d. Paskevitiškio vienkiemyje, Biržų rajone. Mokėsi Biržų realinėje mokykloje, po to Rygoje, technikos mokykloje. I pasaulinio karo metu 1915 m. pašauktas į caro kariuomenę. 1916 m. baigęs Tbilisio karo mokyklą, dalyvavo kare su vokiečiais. Grįžęs į Lietuvą įsijungė į kuriamąjį darbą Biržų krašte. 1918 m. lapkričio 20 d. įvyko rinkimai į Biržų parapijos komitetą, kuriam buvo pavesta eiti ir Biržų apskrities komiteto pareigas. Tą pačią dieną karininkas K. Ladiga pradėjo organizuoti iš savanorių partizanų Biržų apskrities apsaugą, suformavo apsaugos štabą. Štabo adjutantu paskirtas karininkas Mikas Gaidelis. 1919 m. M. Gaidelis pasitraukė iš Biržų ir 1919 m. balandžio 4 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, 2 pėstininkų pulke buvo jaunesniuoju karininku, vėliau – kuopos vadu, dalyvavo kovose su bolševikais prie Panevėžio ir Daugpilio. Buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5 laipsnio ordinu. 1920 m. rugpjūčio 2 d. pateko į lenkų nelaisvę, iš jos paleistas po keturių mėnesių. 1921 m. M. Gaidelis gavo kapitono laipsnį. 1924 m. išėjęs į atsargą dirbo Tauragės apskrities Pagramančio girininkijoje, vėliau Kauno miesto savivaldybėje sąskaitininku. Lietuvai atgavus Vilnių, M. Gaidelis iš pradžių dirbo Vilniaus miesto savivaldybės finansų skyriuje, vėliau Vilniaus miesto policijos viršininku.  1940 m. lapkričio 6 d. Mikas Gaidelis suimamas, nuteisiamas 8 metams ir kalinamas Vilniuje, po to kalėjo Pereliosų lageryje, Jaroslavlio srityje. Nuo 1948 m. buvo tremtyje Tasajeve, Krasnojarsko srityje.  Į Lietuvą grįžo 1956 m., gyveno Vilniuje, dirbo „Švyturio“ gamykloje. Mikas Gaidelis mirė 1966 m. gruodžio 8 d.

Parengta pagal:
Gaidelis Mikas // Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953. T. 3, 2003, p. 126.
Seibutis A. Mikas Gaidelis: karininkas, savanoris, Vilniaus policijos viršininkas, kalinys // 1918-1919 metai Biržų krašte. - Panevėžys, 2008. - P. 123-125.

 

Galva GediminasGALVA-GALVANAUSKAS GEDIMINAS
Ekonomistas, žurnalistas, visuomenės veikėjas

Gimė 1905 m. kovo 3 d. Zizonių kaime, Vabalninko valsčiuje. 1925 m. baigė Biržų gimnaziją. 1925-1929 m. studijavo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete ekonomiką. Studijas tęsė Romoje, Ženevoje, Paryžiuje, Berlyne ir Kylyje. 1931 m. dirbo patarėju Lietuvos respublikos žemės ūkio ministerijoje, 1931-1934 m. Centralinio statistikos biuro Ūkio konjunktūros skyriaus viršininku, 1934-1940 m. Klaipėdos prekybos institute dėstė statistikos teorijos, ūkio statistikos, ūkio konjunktūros ir tarptautinio ūkio disciplinas. G. Galvanauskas buvo aktyvus visuomenininkas ir spaudos darbuotojas. 1935-1936 m. buvo bendrovės „Rytas“ direktorius, 1936-1939 m. žurnalo „Prekyba“ redaktorius. Ekonomikos, politikos temomis rašė į tuo metu populiarius Lietuvos žurnalus bei dienraščius: „Tautos ūkį“, „Lietuvos aidą“, „Naująją Romuvą“, „Židinį“ ir kt. 1941 m. buvo Biržų burmistras, 1941-1942 m. Valstybės taupomųjų kasų valdytojas. 1942 m. suimtas už antinacinę veiklą, netrukus paleistas, bet privalėjo išvykti iš Lietuvos. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV.  G. Galva-Galvanauskas daug prisidėjo prie viešojo sektoriaus statistikos tobulinimo. Jis buvo vienas valstybės tarnautojų lavinimo ir kvalifikacijos kėlimo kursų šalininkų. Taip pat teigiama, kad (Galva) Galvanauskas vienas pirmųjų Lietuvoje konstatavo turizmo svarbą šalies ūkiui. Gediminas Galva-Galvanauskas mirė 1979 m. balandžio 29 d. Čikagoje. Palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

Parengta pagal:
Butkevičius A. Įžvalgus ekonomistas, dėstytojas, publicistas // Birčiečių žodis, 2017, spal. 17, p. 9.
Galva Gediminas-Galvanauskas: ekonomistas, visuomenininkas // Jungtinių Amerikos Valstijų Lietuviai. Biografijų žinynas. T. 1. – Vilnius, 1998, p. 279.
Smalskys V., Šenavičius A. Gedimino (Galvos) Galvanausko indėlis į viešojo sektoriaus statistikos tobulinimą ir naujų viešosios politikos krypčių modeliavimą // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2009, 2 (15), p. 259-264.

 

Galvanauskas ErnestasGALVANAUSKAS ERNESTAS
Inžinierius, valstybės ir visuomenės veikėjas

Gimė 1882 m. lapkričio 20 d. Zizonių kaime, Vabalninko valsčiuje. Mokėsi Vabalninko pradinėje mokykloje, Panevėžio realinėje dviklasėje mokykloje, 1902 m. baigė Mintaujos (dabartinė Jelgava) gimnaziją. Vėliau 1902-1904 m. studijavo Peterburgo (dabar Sankt Peterburgas) kasybos institute. 1905 m. dalyvavo revoliucijos įvykiuose Lietuvoje, buvo vienas pirmųjų Lietuvos valstiečių sąjungos steigėjų, dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. 1906-1919 m. gyveno Suomijoje, Belgijoje.Ten 1912 m. įsigijo kalnų inžinieriaus specialybę. Buvo paskirtas Lietuvos vyriausybės delegacijos taikos konferencijoje Paryžiuje nariu. 1919-1920 m. – Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas, kartu finansų, prekybos ir pramonės ministras, šias ministro pareigas dar ėjo 1920-1922 m., 1921 m. atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje. 1922-1924 m. vėl ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. 1924-1927 m. Lietuvos valstybės atstovas Londone. Pasitraukęs iš šių pareigų, atvyko į Klaipėdą ir atsidėjo visuomeninei bei švietimo veiklai. 1927-1928 m. buvo Klaipėdos uosto valdybos pirmininkas, Klaipėdos mokytojų draugijos pirmininkas. 1934-1939 m. jo pastangomis įkurto Prekybos instituto Klaipėdoje rektorius, įkūrė amatų mokyklą. Buvo „Ryto“ spaustuvės ir leidyklos valdybos narys, pirmasis Klaipėdos dienraščio „Vakarai“ redaktorius. 1939-1940 m. buvo Antano Merkio vyriausybės finansų ministras. Bolševikams okupavus Lietuvą, įėjo į vadinamąją „Liaudies vyriausybę“. Vėliau pabėgo į Klaipėdą, nacių buvo ištremtas į Reicho gilumą. 1946 m. pabaigoje Vokietijoje ėmė vadovauti VLIK-o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) vykdomajai tarybai, 1947 m. išvyko į Madagaskarą. Ten įsteigė prekybos ir pramonės kursus, juose dėstė, vertėsi amatais. 1963 m. apsigyveno Prancūzijoje. Mirė 1967 m. liepos 24 d. Aix-les-Bains (Prancūzijoje).

Parengta pagal:
Ernestas Galvanauskas // Nepriklausomų valstybių – Lietuvos ir Latvijos – kūrėjai Mintaujos gimnazijoje. - Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2016. - P. 100-101.
Martišius S. A. Ernestas Galvanauskas - Lietuvos diplomatijos ir politikos istorijoje // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. - 2007, [Nr.] 2(9), p.136-145.
Seibutis A. Ernestas Galvanauskas : ekonomistas, politikas, visuomenininkas // 1918-1919 metai Biržų kraštes. - [Panevėžys : Amalkeros leidyba] ; Biržai: Biržų krašto muziejus "Sėla", 2008. - P. 17-19.
Seibutis A. Ernestui Galvanauskui – 130 // „Šiaurės rytai“, 2012, lapkr. 24, p. 7.

 

Ikamas VladasIKAMAS VLADAS
Karininkas

Gimė 1896 m. rugsėjo 7 d. Virškupėnų kaime Papilio valsčiuje. 1911 m. baigė Rygos dviklasę mokyklą. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos armiją eiliniu, 1916 m. suteiktas praporščiko laipsnis. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 m. liepos 24 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į pirmąjį pėstininkų pulką jaunesniuoju karininku. Tarnavo šeštoje kuopoje. 1919 m. lapkritį suteiktas pėstininkų  leitenanto laipsnis. Pasižymėjo kautynėse su lenkais, bolševikais ir bermontininkais. 1921 m. suteiktas  vyr. leitenanto laipsnis, vadovavo kuopai. 1927 m. suteiktas  kapitono laipsnis. 1928 m. baigė Aukštųjų karininkų kursų bendrąjį skyrių. Iki 1938m. buvo 6 kuopos vadas, vėliau ūkio kuopos vadas. 1940 m. birželio mėn. paskirtas Zarasų apskrities kariniu viršininku. 1940 metų rugpjūčio 24 d. pakeltas į majorus. Tų pačių metų pabaigoje paleistas į atsargą. 1941 m. birželio 14 d. suimtas, išvežtas į Sibirą. Iš tremties grįžo 1956 m. Mirė 1981 metais. Palaidotas Panemunės kapinėse.

Parengta pagal:
Ikamas Vladas // Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953. - Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001-. - T. 3, P. 268-269.
Kavaliauskas V. Ikamas Vladas // Lietuvos karžygiai. - Vilnius: Daigai [etc.], 2008-. - T. 2, P. 339-340.

 

Yčas JonasYČAS JONAS
Pedagogas, mokslininkas, valstybės ir visuomenės veikėjas

Gimė 1880 m. liepos 21 d. Biržų valsčiaus Šimpeliškių kaime pasiturinčių lietuvių ūkininkų reformatų šeimoje. Mokėsi Mintaujos ir Slucko gimnazijose. 1903 m. Jonas Yčas baigė Peterburgo Istorijos ir filosofijos institutą, įgijo istorijos kandidato laipsnį. 1903-1916 m. jis dirbo mokytoju bei inspektoriumi Tomsko ir Semipalatinsko gimnazijose. Nuo 1916 m. perkeltas į Voronežą ir paskirtas II gimnazijos direktoriumi. Voroneže J. Yčas dalyvavo lietuvių karo pabėgėlių bei tremtinių kultūrinėje veikloje, vadovavo lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centrinio komiteto švietimo sekcijai. 1918 m. birželio pabaigoje grįžo į Lietuvą. Jonas Yčas buvo tarp pirmųjų nepriklausomos Lietuvos ministrų, 1918 m. rudenį pakviestų į Laikinąją vyriausybę. 1918 m. jis buvo Lietuvos Valstybės Tarybos Švietimo komisijos Vilniuje pirmininkas. 1918 m. lapkričio 11 d. – 1919 m. kovo 12 d. švietimo ministerijos valdytojas, 1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d. švietimo ministras. 1919-1920 m. gilino žinias Karaliaučiaus universitete. Čia apsigynė disertaciją „Simonas Grunan, VI amžiaus kronistas“. 1920-1925 m. Panevėžio berniukų ir mergaičių gimnazijos direktorius. 1922 m. įsteigus Kauno universitetą Jonas Yčas paskirtas Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesoriumi, dėstė Lietuvos, Rusijos, Vokietijos, Latvijos istoriją. 1925-1927 m. buvo Klaipėdos krašto švietimo kuratoriumi. Aktyviai dalyvavo Lietuvos evangelikų reformatų gyvenime. 1931 m. išvažiavo į Švediją kur dirbo karališkajame Upsalos archyve. Parašė monografiją „Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė“. Mirė 1931 m. gruodžio 17 d.  Palaidotas Kauno evangelikų reformatų kapinėse.

Parengta pagal:
Aničas J. Jonas ir Martynas Yčai. – Vilnius: Vaga, 2007. – 504 p.
Aničas J. „Ne ardyti, bet stiprinti...“ // Dialogas, 1995, liep. 7, p. 28-29. Yčaitė – Kregždienė D. Prof. dr. Jonas Yčas (1880 VII 21 – 1931 XII 17) // Mūsų sparnai. – 1980, Nr. 49, p. 45- 50.
Seibutis A. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras – biržietis // Šiaurės rytai, 2010, liep. 24, p. 7.

 

Yčas MartynasYČAS MARTYNAS
Politikas, visuomenės veikėjas, teisininkas, publicistas, pramonininkas

Gimė 1885 m. lapkričio 13 d. Biržų valsčiaus Šimpeliškių kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Pradinį mokslą išėjo kaimo mokykloje, vėliau – rusiškoje Biržų pradžios mokykloje. Brolis Jonas 1900 m. Martyną nusivežė  į Peterburgą, kur pats studijavo ir parengė stoti į gimnaziją. Peterburge Martynas Yčas išgyveno iki 1903 m. Per tą laiką jis išėjo dviejų gimnazijos klasių kursą ir gerokai išpruso visuomeniškai. 1903 m. įstojo į Pernavos (Pernu, Estija) gimnazijos trečiąją klasę. 1906 m. išvyko pas brolį Joną į Tomską, metus mokėsi privačiai, eksternu išlaikė abitūros egzaminus ir 1907 m. Tomsko universitete pradėjo studijuoti teisę. Studijas baigė 1911 m. Jo diplominis darbas „Evangelikų bendruomenės atsiradimas ir organizacija Lietuvoje ir kunigo padėtis joje” buvo įvertintas aukso medaliu. Autoriui pasiūlyta likti universitete ir rengtis profesūrai, tačiau jis atsisakė siūlomo darbo, atvyko į Kauną ir pradėjo dirbti advokato Petro Leono padėjėju. 1912 m. Biržuose įsteigė spaustuvę pavadintą „M. Yčo ir B-vės spaustuvė“. Tai buvo pirmoji spaustuvė Lietuvos provincijoje po spaudos atgavimo. Būdamas pakankamai jaunas, Martynas Yčas tapo politiku. Rusijos Valstybės dūmos deputatu dirbo iki 1917 m. birželio mėn. 1913ؘ  m. su J. Basanavičiumi lankėsi JAV lietuvių kolonijose, rinko lėšas Lietuvių mokslo draugijai, Tautos namams Vilniuje statyti. 1914 m. lapkričio 21 d. Vilniuje įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo išrinktas jos Centro komiteto pirmininku. M. Yčo pastangomis 1915 m. pabaigoje Kryme, buvo įsteigta lietuvių džiovininkų sanatorija. 1915 m. Voroneže įsteigė lietuvių berniukų ir mergaičių gimnazijas, vėliau pavadintas jo vardu, 1917 m. – Lietuvių mokytojų kursus. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Įtraukiamas į Lietuvos valstybės tarybą. Augustino Voldemaro Ministrų kabinete buvo finansų, prekybos ir pramonės ministras ir laikinai einantis susisiekimo ministro pareigas. 1919 m. Martynas Yčas išrinktas Lietuvos prekybos ir pramonės banko direktoriumi-pirmininku. 1920 m. įkūrė Lietuvių garlaivių bendrovę ir įsteigė Lietuvos jūrų laivyną. Martynas Yčas aktyviai dalyvavo Lietuvos evangelikų bažnyčios veikloje. Buvo  kuratorius, Sinodo pirmininkas, prisidėjo prie Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakulteto įkūrimo. 1928–1930 m. jame dėstė bažnytinę teisę. 1928 m. M. Yčui suteiktas garbės daktaro laipsnis. Traukdamasis nuo sovietinės okupacijos 1940 m. su šeima emigravo į Vokietiją, vėliau – į Portugaliją, 1941 m. – į Braziliją. Martynas Yčas buvo „Lietuvių balso“ leidėjas, ir atsakingas redaktorius, „Vairo“ leidėjas. Bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Lietuvos aide“. Mirė 1941 m. balandžio 5 d. būdamas 55 metų. Palaidotas Rio de Žaneiro Šv. Jono Krikštytojo kapinėse.

Parengta pagal:
Aničas J. Jonas ir Martynas Yčai. – Vilnius: Vaga, 2007. – 504 p.
Butkevičius A. Pasiaukojęs tėvynės gerovei (I-II): Martynui Yčui – 130 // Šiaurės rytai, 2015 lapkr. 10, p. 8; lapkr. 14, p. 12.
Lukšas A. Pasiaukojęs valstybės gerovei // Lietuvos žinios, 2013, kovo 5, p. 12-12.
Seibutis A. 1918-1919 metai Biržų krašte: Vasario 16-osios aktas, signatarai, pirmieji Lietuvos ministrai biržiečiai, Nepriklausomybės kovos, savanoriai, įvykiai, žmonės, datos. - Panevėžys : Amalkeros leidyba, 2008. - 128 p.

 

Jakubėnas PovilasJAKUBĖNAS POVILAS
Kunigas, teologijos mokslų profesorius, evangelikų reformatų bažnyčios superintendentas, knygnešys

Gimė 1871 m. balandžio 23 d. Biržų rajono Vaitkūnų kaime. Skaityti išmokė sesuo, vėliau mokėsi pas kaimo daraktorių, Biržų liaudies mokykloje, 1893 m. aukso medaliu baigė Mintaujos (dabar Jelgava) gimnaziją. Teologiją studijavo Tartu universitete. 1900 m. paskirtas antruoju kunigu Biržų evangelikų reformatų parapijoje. Čia dirbo iki 1925 – ųjų metų pabaigos, kada buvo paskirtas į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Povilas Jakubėnas aktyviai dalyvavo ir politinėje veikloje. Jis buvo vienas iš 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorių ir rėmėjų. Pasitraukęs į Rusiją I-ojo pasaulinio karo metu jis Petrapilyje dirbo Centro komitete pabėgėliams šelpti, dėstė lietuvių kalbą bendrojo lavinimo kursuose. Mokytojavo Voronežo M. Yčo gimnazijoje. 1912 m. P. Jakubėnas buvo vienas iš pirmosios spaustuvės Biržuose steigėjų. 1919 m., kuriantis nepriklausomai valstybei, prisidėjo prie naujų įstaigų kūrimo bei įvairių organizacijų sudarymo. Dalyvavo „Žemės ūkio draugijos“ steigime, „Prekybos ir pramonės banko draugijos veikloje. Biržų gimnazijoje dėstė religiją, vokiečių bei lotynų kalbas. 1921 m. Biržų sinode išrinktas superintendentu, 1930 m. - Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generaliniu superintendentu. 1927-1937 m. Kauno, nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. 1930 m. universitete įsteigė Evangelikų teologijos fakultetą, jo dekanas. Nuo 1936 m. Kauno evangelikų reformatų parapijos klebonas. 1940 m. išvyko į Vokietiją, nuo 1951 m. persikėlė į Šveicariją. Povilas Jakubėnas bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Lietuvių laikraštis", „Lietuvos ūkininkas", „Vilniaus žinios", „Viltis", „Mūsų žodis". 1906-1909 m. slapyvardžiais N., P. Našlaitėlis, J. Nykštukas, P. J. rengė ir leido kalendorių „Kaimynas", 1910 m. - „Biržų kalendorių". Parašė pirmą lietuvių kalba išleistą trijų tomų Bažnyčios istoriją. nuo 1926 m. liepos 18 d. iki 1940 m. liepos 1 d. leido bažnytinį žurnalą „Sėjėjas". Išvertė Evangeliją pagal Morkų (1907 m.), Jėzaus Kristaus Evangelijas (1934 m.) Mirė 1953 m. gegužės 30 d. Šveicarijoje.

Parengta pagal:
Butkevičius A. Talentais ir dorybėmis apdovanotas // Biržiečių žodis, 2001, bal. 24, p. 4.
Gyvenimas, skirtas tarnystei // Šiaurės rytai, 2003, birž. 17 d. p. 6.
Januševičius B. Kunigas – Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas (I-II) // Biržiečių žodis, 2017, liep. 4, p. 9, liep. 11, p. 8.

 

Jašinskas MykolasJAŠINSKAS MYKOLAS (MIKAS)
Karininkas

Gimė 1890 m. kovo 21 d. Biržuose. 1903 m. baigė Bauskės (Latvija) m-klos 4 klases. 1908 m. geležinkelininkų kursus Sankt Peterburge. Nuo 1910 m. iki 1912 m. tarnavo Revelyje (dab. Talinas) geležinkelio ir muitinės valdininku. Kilus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į praporščikų mokyklą Gatčine. Ją baigęs gavo pirmąjį karininko laipsnį. 1918 m. Mykolas Jašinskas grįžo į Lietuvą. Kuriantis parapijų komitetams – pirmajai lietuviškai valdžiai, aktyviai įsitraukė į jos kūrimą, buvo išrinktas į Biržų parapijos komitetą. 1918-ųjų gruodžio pradžioje, traukiantis vokiečiams, Mykolas Jašinskas suorganizavo vietos miliciją ir buvo jos vadu iki 1919 m. liepos mėnesio. Išvadavus Biržų apskritį iš bolševikų, Biržų partizanų būrys buvo likviduotas, o Mykolas Jašinskas mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į atskiro Šiaulių bataliono trečią kuopą. 1921 m. išvyko mokytis į Aukštuosius karininkų kursus. Baigęs tarnavo įvairiose karinėse dalyse Kaune. Gavo majoro laipsnį. 1927 m. vasario 28 d. patvirtintas Rokiškio apskrities komendantu. Juo buvo iki bolševikinės okupacijos.1940 m. bolševikų buvo perkeltas į Raseinius, tačiau pasiprašė į atsargą ir grįžo ūkininkauti į žmonos tėvų ūkį. Prasidėjus trėmimams 1941 m. birželio 14 d. Mykolas Jašinskas su šeima suimtas ir išvežtas į Sibirą. Tremtyje praleido 10 metų. Į Lietuvą grįžo 1956 m. Neilgai sirgęs, mirė 1962 m. lapkričio 22 d. Palaidotas Biržuose, evangelikų reformatų kapinėse.

Parengta pagal:
Mirė kuratorius Mykolas Jašinskas // Mūsų sparnai, 1963 Nr. 14, p. 52-53.
Mykolas Jašinskas // O gyventi reikėjo.... – Vilnius: Mintis, 1993. – p. 153-154. Neviera V. Biržų krašto savanoriai – Lietuvos kariuomenės kūrėjai ir Nepriklausomybės kovų dalyviai // Prakalbinta praeitis : moksleivių rašiniai konkursui "Lietuvos kovų už laisvę, kariuomenės bei netekčių istorija. - Vilnius: LGGRTC, 2002, p. 82-95.
Jašinskaitė-Margevičienė J. Prisimenu jo šviesų paveikslą // O gyventi reikėjo.... – Vilnius: Mintis, 1993. – p. 154-163. Seibutis A. Pulkininkas leitenantas Mykolas Jašinskas // 1918-1919 metai Biržų krašte: Vasario 16-osios aktas, signatarai, pirmieji Lietuvos ministrai biržiečiai, Nepriklausomybės kovos, savanoriai, įvykiai, žmonės, datos. - Panevėžys, 2008. – p. 51-55.

 

Jurgeliunas-AntanasJURGELIŪNAS ANTANAS
Gydytojas, bakteriologas

Gimė 1872 m. liepos 2 d. Vabalninke. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1896 m. baigė Petrogrado fizikos ir matematikos fakultete Gamtos skyrių, 1900 m. Kijevo universiteto Medicinos fakultetą. Jį baigęs 1900-1903 m. dirbo gydytoju Kijevo ligoninėje. Vėliau sekė medicininis-mokslinis darbas Kijevo bakteriologijos institute. Po to penkerius metus dirbo Maskvos bakteriologijos instituto asistentu, tapo šio instituto direktoriaus pavaduotoju. 1921 m. grįžo į Nepriklausomą Lietuvą. Dirbo Valstybės higienos ir bakteriologijos instituto direktoriumi. 1922 m. Kauno universiteto Medicinos fakultete buvo įkurta Higienos-bakteriologijos katedra. Jai medicinos daktaras, profesorius, gydytojas higienistas bakteriologas Antanas Jurgeliūnas. vadovavo iki 1934 m. Tais pačiais 1922 m. profesorius pradėjo dėstyti pirmąjį medicininės mikrobiologijos kursą, kartu ir infekcines imunologijos žinias Lietuvoje. Sutrikus sveikatai grįžo į gimtinę. Mirė 1943 m. rugpjūčio 5 d. Vabalninke. Palaidotas šeimos kapavietėje Vabalninko kapinėse.

Parengta pagal:
Antanas Jurgeliūnas // Biržų kalendorius, 1992. – Biržai: „Biržiečių žodžio“ redakcija, 1991, p. 34.
Šoblinskienė O. Profesorius Antanas Jurgeliūnas // Biržiečių žodis, 1996, rugpj. 15, p. 2. Tarutis J. Žymus medikas // Biržiečių žodis, 1982, liep. 3, p. 3.

 

Karaša JurgisKARAŠA JURGIS
Evangelikų reformatų kuratorius, telefono-telegrafo mechanikas, visuomenės veikėjas.

Gimė 1890 m. balandžio 23 d. Paberžių kaime, Biržų valsčiuje, ūkininko šeimoje. Mokėsi Biržų pradžios mokykloje, vėliau tėvas išvežė į Bauskę, kur sėkmingai baigė keturklasę mokyklą. Peterburge baigė dvimečius aukštuosius geležinkelininkų kursus. Dirbo budėtoju Pečioros geležinkelio stotyje. 1911 m. mobilizuotas į carinę kariuomenę ir išsiųstas į Batumi miestą Kaukaze. Geležinkelininkų batalione baigė telefono - telegrafo mechanikų mokomąją kuopą puskarininkiu. Iki pat grįžimo į Lietuvą dirbo Cipa geležinkelio stotyje, Užkaukazės geležinkelininkų linijoje. 1918 m. grįžo į žmonos ūkį Užušiliuose, įsidarbino Biržų krašto pašto reikalų vedėju, įsitraukė į vietos politinį gyvenimą. Nuvertus įkurtą vietinę nepriklausomą valdžią, bolševikų komisaras Jonas Kovalskis įsakė agr. Petrą Kregždę, Jurgį Karašą ir kt. sušaudyti. Abu pabėgo į Kauną. Jurgis įsidarbino Žemės ūkio ir Valstybės Turtų Ministerijos įgaliotiniu Seinų apskrityje. 1919 m. dalyvavo pirmame Nepriklausomos Lietuvos agronomų suvažiavime. Vėliau paskirtas Kauno pašto telefono centrinės stoties pirmuoju viršininku. Po kelių metų perkeltas dirbti į Panevėžio pašto įstaigą rajono mechaniku. 1930 m. Jurgis Karaša paskirtas Šiaulių pašto vyriausiu mechaniku. Juo buvo iki 1939 m. Jurgis Karaša buvo veiklus žmogus. Dalyvavo Šaulių, Tautininkų, Vilniui vaduoti sąjungų, Paštininkų draugijos veikloje. Šiauliuose suorganizavo pašto tarnautojų sporto organizaciją “Žinia” ir jai vadovavo. 1939 m. agr. Petras Variakojis pakvietė dirbti Astravo “Siūlo” fabrike tvarkyti ūkinius ir transporto reikalus. 1940 m. apsigyveno Užušiliuose. Antrojo pasaulinio karo metu dirbo Biržų Žemės ūkio Draugijoje sandėlininku. 1944 m. apsigyveno Vilniuje. Įsidarbino pašte. Netrukus buvo perkeltas į Tilžę. 1950 m. sugrįžo į Vilnių. Užaugęs religingoje šeimoje Jurgis Karaša nenutolo nuo tikėjimo, rūpinosi bažnyčios reikalais, buvo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius. Mirė 1967 m. liepos 24 d. Vilniuje.

Parengta pagal:
Karaša M. Kuratorius Jurgis Karaša // Mūsų sparnai, 1969, Nr. 27, p. 66-70.

 

Karaša MotiejusKARAŠA MOTIEJUS
Lietuvos kariuomenės šaulių sąjungos, Lietuvos ugniagesių sąjungos kūrėjas

Gimė 1895 m. rugsėjo 10 dieną Paberžių kaime ūkininkų Petro Karašos ir Katrės Mikelėnaitės - Karašienės šeimoje. Mokėsi Medeikiuose, Biržuose. 1915 m. sausio mėnesį Panevėžio pašto įstaigoje išlaikęs egzaminus pašto valdininko vietai užimti, buvo paskirtas dirbti į Šiaulių paštą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, M. Karaša buvo pasiųstas į Vilniaus karininkų mokyklą. Po bolševikų Spalio perversmo M. Karaša kovojo Sibire admirolo Kolčako kariuomenėje, buvo areštuotas ir kalintas Omsko kalėjime. 1921 m. grįžęs į Lietuvą, M. Karaša įstojo į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. 1924 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune. 1926 m. paskirtas dirbti Lietuvos Šaulių sąjungoje. M. Karaša aktyviai dalyvavo Lietuvos ugniagesių sąjungos veikloje, nuo 1932 m. buvo Lietuvos ugniagesių sąjungos pirmininko pavaduotojas, o 1942 - 1943 m. - pirmininkas. 1936 - 1939 m. ėjo Pabaltijo Ugniagesių sąjungos generalinio sekretoriaus pareigas. M. Karaša aktyviai bendradarbiavo spaudoje sporto ir ugniagesybos klausimais, buvo Lietuvos šaudymo sąjungos vadovas, išleido sporto vadovėlį šauliams. Nuo 1939 m. pabaigos M. Karaša paskirtas Kėdainių apskrities karo komendantu, iš šių pareigų po Lietuvos okupacijos 1940 m. buvo atleistas. Bendradarbiavo Lietuvos spaudoje. Jo straipsniai buvo spausdinami „Karyje“, „Trimite“, „Ugniagesyje“ ir t.t. Vokiečių okupacijos laikais dirbo Raseinių apskrities socialinio aprūpinimo inspektoriumi, vėliau Savitarpinės pagalbos komiteto reikalų vedėju. Susikūrus Vietinei rinktinei buvo paskirtas Raseinių apskrities komendantu. Artėjant Raudonajai armijai, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Buvo Gross Hespės ir Diepholzo lietuvių stovyklų komitetų narys, sekretorius, reikalų vedėjas. 1951 m. atvyko į JAV, Baltimorę. Motiejus Karaša aktyviai dalyvavo ir JAV lietuvių, evangelikų reformatų bažnyčios veikloje, parašė atsiminimų knygą „Gyvenimo sūkuriuose“. Už visuomeniškumą buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo V laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde ir Šaulių žvaigždės medaliu, Baltijos ugniagesių sąjungos medaliu. Mirė 1979 m. rugs. 2 d. Baltimorėje.

Parengta pagal:
Butkevičius A. Dirbęs savo visuomenei ir tautai: 120-osioms Motiejaus Karašos gimimo metinėms // Šiaurės rytai, 2015, rugs. 12, p. 12.
Kalėjas I. Motiejus Karaša // Lietuvos aidas, 2002, liep. 26, p. 9.
Karaša M. Gyvenimo sūkuriuose: atsiminimai, 1901-1951. – Chicago, 1982. – 424 p.
Seibutis A. Karininkui, šauliui, ugniagesių vadovui Motiejui Karašai – 115 // Šiaurės rytai, 2010, rugs, 11, p. 6.

 

Klybas PovilasKLYBAS POVILAS
Pirmasis Biržų burmistras

Gimė 1874 m. gegužės 15 d., Biržų miesto ūkininko šeimoje. Anksti tapęs našlaičiu P. Klybas išnuomojo iš tėvų paveldėtą žemę ir išvyko į Vilnių. Po kelerių metų grįžo į Biržus, dirbo vartotojų bendrovės krautuvėje pardavėju, vėliau atsidarė savo parduotuvę. Kuriantis Lietuvos nepriklausomai valstybei 1918 m. gruodį, P. Klybas išrinktas pirmuoju Biržų burmistru, kuriuo su mažomis pertraukomis dirbo beveik iki antrojo pasaulinio karo pabaigos. To meto visi Biržų miesto pasiekimai susiję su Povilo Klybo vardu. Jo dėka buvo panaikinta rėžių sistema ir prieita prie vienkieminių ūkių, nutiestas geležinkelis Biržai – Šiauliai, plentas Biržai – Panevėžys ir Biržai – Parovėja, praplatintos ir išgrįstos gatvės, pastatyti nauji tiltai per Apaščios ir Agluonos upes, nauja gimnazija, „Aušros“ mokykla, bankas, daugiau kaip 700 namų, miesto valdyba ir t.t. Biržuose pastatyti trys paminklai: poetui Stanislovui Dagiliui, kunigaikščiui Jonušui Radvilai ir Nepriklausomybės paminklas. 1944 m. P. Klybas su šeima pasitraukė į Palangą, valtimis pasiekė Švediją, po kelerių metų persikėlė į JAV. Dirbo Bruklino miesto ligoninėje. 1951 m. įsteigė Niujorko lietuvių protestantų parapiją, buvo jos pirmininku. Mirė 1966 m. gruodžio 19 d. Niujorke, palaidotas Cypress Hills kapinėse.

Parengta pagal:
Butkevičius A. Pirmasis Biržų burmistras: Povilo Klybo gimimo 140-osioms metinėms // Šiaurės rytai, 2014, geg. 31, p. 7.
Grundelė K. Pirmasis Biržų burmistras // Biržiečių žodis, 1994, birž. 17, p. 2.
Seibutis A. Pirmas ir paskutinis Biržų burmistras // Šiaurės rytai, 2004, birž. 19, p. 9.
Seibutis A. Povilas Klybas: pirmasis ilgametis Biržų burmistras, viceburmistras, savivaldybininkas // 1918-1919 metai Biržų krašte: Vasario 16-osios aktas, signatarai, pirmieji Lietuvos ministrai biržiečiai, Nepriklausomybės kovos, savanoriai, įvykiai, žmonės, datos. – Panevėžys, 2008. – p. 57-61.

 

Kregždė KostasKREGŽDĖ KOSTAS
Mokytojas, visuomenės veikėjas, kooperatininkas

Gimė 1896 m. liepos 1 d. Lyglaukių kaime, gausioje neturtingų ūkininkų šeimoje. Mokėsi Biržų keturklasėje mokykloje. Vėliau mokslus tęsė Bauskėje. 1914 m. baigė pedagoginius kursus prie Veiverių mokytojų seminarijos, įgijo mokytojo profesiją. Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918 m. pasitraukė iš Lietuvos. Dirbo Penzos, Novosibirsko gubernijose pradžios mokyklos mokytoju lietuvių pabėgėlių mokyklose. Į Lietuvą grįžo 1918 m. pradžioje, mokytojavo Astravo pradinėje mokykloje, vėliau Biržų gimnazijoje. 1923 m. nuo Valstiečių liaudininkų partijos buvo išrinktas II Seimo nariu, 1926 m. perrinktas į III Seimą. Po III Seimo paleidimo pasitraukė į provinciją. Buvo Lietuvos jaunimo sąjungos Biržų r. tarybos pirmininkas. Priklausė mokytojų profesinei sąjungai. 1928–1940 m. – Jukniškių vienkiemio ūkio vedėjas, darbininkas. Buvo Biržų žemės ūkio draugijos valdybos narys, smulkaus kredito banko tarybos narys, Biržų P.P. bendrovės revizijos komisijos narys, „Lietūkio“ valdybos ir tarybos narys, Pieno centro tarybos narys, Biržų valsčiaus, apskrities tarybos narys. Kostas Kregždė buvo vienas iš „Mūzos“ draugijos kūrėjų, pirmasis režisierius, Lietuvos telegramų agentūros Elta korespondentas. Rašė straipsnius, feljetonus laikraščius „Lietuvos Žinias“, „Lietuvos ūkininką“, „Talką“, „Jaunimą“, „Biržų žinias“. Spaudoje daugiausiai pasirašinėjo slapyvardžiais – Ratkaus, Stagionio ir kt. Po antrojo pasaulinio karo Kostas Kregždė gyveno Kaune. Mirė 1947 m. kovo 26 d. Palaidotas gimtuosiuose Lyglaukiuose.

Parengta pagal:
Butkevičius A. Mokytojas, žurnalistas, visuomenės veikėjas // Šiaurės rytai, 2016, birž. 28, p. 8.
Seibutis A. Kostas Kregždė: mokytojas, visuomenės veikėjas, kooperatininkas // 1918-1919 metai Biržų krašte: Vasario 16-osios aktas, signatarai, pirmieji Lietuvos ministrai biržiečiai, Nepriklausomybės kovos, savanoriai, įvykiai, žmonės, datos. – Panevėžys, 2008. – p. 40-41.
Tamošaitis M. Kregždė Kostas II ir III Seimo narys (1923 06 05 – 1926 06 02; 1926 06 02 – 1927 04 12) // Lietuvos Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografinis žodynas. – Vilnius, 2007, p. 325-327.
Tamulėnas M. Seimo atstovą Kostą Kregždę prisimenant // Mūsų sparnai, 1978, Nr. 45, p. 58-63.

 

Kregždė PetrasKREGŽDĖ PETRAS
Agronomas, ekonomistas, finansininkas

Gimė 1894 m. sausio 2 d. Lyglaukių kaime, gausioje ūkininkų šeimoje, Biržuose baigė pradžios mokyklą, mokėsi Bauskės gimnazijoje, vėliau aukštesniojoje agronomijos mokykloje Dotnuvoje. Per pirmąjį pasaulinį karą pradėjo mokintis Žemės ūkio akademijoje Maskvoje, buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę ir nusiųstas į Peterburgo karo mokyklą. 1917 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, tarnavo 17-ajame Sibiro šaulių pulke, 1917 m. rugsėjo 29 d. – paskirtas Omsko karinės technikos dalinio karininku, vėliau perkeltas į Novonikolajevsko apskritį Maisto valdybą. Po mobilizacijos 1918 m. aktyviai įsijungė į Lietuvių pabėgėlių reikalus (skaitė paskaitas, rengė kursus ir kt.). 1918–1920 m. buvo Žemės ūkio ministerijos įgaliotinis Biržų ir Panevėžio apskrityse, 1920–1922 m. – Žemės ūkio ministerijos inspektorius Rokiškio, Utenos, Zarasų apskrityse, 1922–1923 m. – Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos vicedirektorius. Į I Seimą buvo išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje pagal Lietuvos valstiečių sąjungos sąrašą. Petras Kregždė buvo Evangelikų liuteronų sinodo kuratorius, tris kartus buvo išrinktas Evangelikų liuteronų sinodo pirmininku. Rėmė bažnytinę spaudą, padėjo statyti naują Evangelikų liuteronų bažnyčią Kaune. Buvo vienas iš „Mūzos“ draugijų steigėjas. Rašė finansų ir kooperacijos klausimais į laikraščius „Lietuvos aidą“, „Lietuvos žinias“, „Ūkininkų patarėją“, „Lietuvos ūkininką“, „Biržų kalendorių“ (1914 m.). Parašė dramos kūrinius: „Vyresnysis angliakasys“, Jonas ir Onutė“. Nacių okupacijos metais: 1941–1942 m. Petras Kregždė buvo Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas ir direktorius, 1941–1944 m.– Gemeinschaft banko Kaune direktorius. Baigiantis kariui 1944 m.su šeima persikėlė į Švediją, vėliau – 1947 m. į JAV, kur tais pačiais metais balandžio 22 d. mirė. 2003 m. Petro Kregždės ir jo žmonos Marijos palaikai atgabenti į Lietuvą ir perlaidoti gimtųjų Lyglaukių kapinėse.

Parengta pagal:
Kalėjas I. Laisvės kovotojų dvasia gyva // Lietuvos aidas, 2005, saus. 7, p. 11.
Seibutis A. Petras Kregždė: pirmasis Biržų parapijos ir apskrities komiteto pirmininkas // 1918-1919 metai Biržų krašte: Vasario 16-osios aktas, signatarai, pirmieji Lietuvos ministrai biržiečiai, Nepriklausomybės kovos, savanoriai, įvykiai, žmonės, datos. – Panevėžys, 2008. – p. 34-39.
Tamošaitis M. Kregždė Petras I Seimo narys (1922 11 13 – 1923 03 13) // Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografinis žodynas. – Vilnius, 2007, p. 327-330.

 

Kubilius Jurgis JurasKUBILIUS JURGIS JURAS
Karininkas, teisininkas

Gimė 1890 m. balandžio 27 d. Grumšliuose. 1911 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Prasidėjus I pasauliniam karui, mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą. Mokytojavo Panevėžyje. 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Buvo kariuomenės technikos ir organizacijos komiteto pirmininkas, krašto apsaugos ministerijos kanceliarijos viršininkas. 1927 m. baigė VDU Teisių fakulteto Teisių skyrių. Tais pačiais metais paskirtas į pulkininkus leitenantus. 1930 m. išėjo į atsargą, buvo Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas, vėliau vyr. notaras Kaune. 1936-1938 m. buvo Klaipėdos krašto gubernatorius ir Valstybės tarybos narys. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 m. liepos 26 d. atleistas. 1941 m. birželio 14 d. suimtas ir ištremtas į Sverdlovsko sritį. Kaip atsakingas Lietuvos Respublikos pareigūnas, Sovietų sąjungos Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti. Sušaudytas 1942 m. lapkričio 4 d.

Parengta pagal:
Kubilius Juras // Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953. - Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001-. - T. 4, P. 291-292.
Kubilius Jurgis // Mažosios Lietuvos enciklopedija. – Vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. p. 354-355.

 

Kuginys PetrasKUGINYS PETRAS
Karininkas, teisininkas

Gimė 1897 m. spalio 13 d. Karališkių kaime. Mokėsi Biržų gimnazijoje, studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Gyvendamas Kaune Petras Kuginys dirbo Lietuvos kariuomenės karo lauko teisme. Likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 m. paskirtas Raudonosios armijos 29 Šaulių teritorinio korpuso 184 šaulių divizijos atskirojo pionierių bataliono reikmenų tiekimo viršininku. Baigiantis antrajam pasauliniam karui Petras Kuginys su šeima pasitraukė į Lenkiją, vėliau Vokietiją ir galiausiai į JAV. Gyvendamas JAV jis nenustojo domėtis teisiniais klausimais. Šia tema rašė straipsnius į Čikagos lietuvišką spaudą, kūrė eilėraščius. Mirė Petras Kuginys 1988 m.

Parengta pagal:
H. Y. P. Krt. Petras Kuginis // Mūsų sparnai, 1989, Nr. 64, p. 63-64. Dagilis J. Nuo Karališkių kaimo iki Čikagos // Biržiečių žodis, 1997, saus. 16, p. 3.
Kuginys Petras // Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953. - Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001-. - T. 4, P. 301-302.

 

Kutra JurgisKUTRA JURGIS
Literatas, vertėjas, mokytojas, kultūros ir visuomenės veikėjas

Gimė 1891 m. balandžio 25 d. Šniurkiškių kaimo ūkininkų šeimoje. Mokėsi Biržų pradžios mokykloje, vėliau Bauskės vidurinėje mokykloje. Ją baigęs, kurį laiką mokytojavo Žagarės pradžios mokykloje. Pirmojo pasaulinio karo metais pedagogines žinias gilino Voroneže surengtuose mokytojų kursuose. 1918 m. grįžus į Lietuvą buvo paskirtas Biržų pradžios mokyklų inspektoriumi. Mokytojavo Biržų „Saulės“ progimnazijoje, vėliau tapusioje gimnazija. Joje dirbo iki pat tremties – 1941 m. birželio 14 d. Per visus savo darbo metus aktyviai reiškėsi Biržų miesto kultūriniame gyvenime. Dalyvavo dailės draugijos „Mūza“ steigime. Jis vaidino, režisavo, vertė scenos veikalus, rūpinosi, kad aktoriai kalbėtų taisyklinga lietuvių kalba. Mirė lageryje 1943 m. rugsėjo 27 d.

Parengta pagal:
Butkevičius A. Gyvas mokinių atminty. – Biržų kalendorius 1993. – Biržai, 1993, p. 32-33.
Butkevičius A. Jurgis Kutra. Pedagogas, kalbos ir kultūros puoselėtojas // Biržiečių žodis, 2018, birž. 5, p. 8.
Kregždė J. Jurgis Kutra // Lietuvos reformatų raštija. – Chicago, 1978, p. 208-211.

 

Ladiga KazysLADIGA KAZYS
Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generolas

Gimė 1893 m. gruodžio 25 d. Iškonių kaime. Mokėsi Biržų pradžios mokykloje, Vilniuje baigė gimnaziją, mokėsi Vilniaus karo mokykloje. Po jos baigimo  prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo pasiųstas į frontą, dalyvavo mūšiuose su vokiečiais. 1918 m. rudenį sugrįžęs į Vilnių buvo paskirtas formuojamo I-ojo pėstininkų pulko vadu. Žuvus pulko vadui, vadu paskirtas K. Ladiga. Jam teko vadovauti mūšiams išvaduojant Daugus, Zarasus. Vadovavo Lietuvos kariuomenės mūšiams su bermontininkais, Lietuvos kariuomenės žygiui į Vilnių. 1920 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais plk. Kazys Ladiga ėjo ir krašto apsaugos ministro pavaduotojo, Kariuomenės vado pareigas. Lietuvos kariuomenės daliniams pralaimėjus lenkams prie Augustavo ir Seinų, neteko kariuomenės vado pareigų, bet liko vadovauti 4-ajai divizijai. 1924 m. baigė Prahos karo akademiją. 1925 m. jam suteiktas generolo laipsnis ir paskirtas Vyriausiojo štabo viršininku. Po 1926 m. perversmo Kazys Ladiga buvo karo apygardos viršininku ir netrukus išėjo į atsargą. Išvyko į savo dvarą Gulbinėnuose ir tapo ūkininku. Gulbinėnuose įsteigė paštą, atidarė parduotuvę, tvarkė kelius, bandė pasiekti, kad Gulbinėnuose būtų pastatyta pieninė.  Net ir ūkininkaudamas, stengėsi sekti kariuomenės gyvenimą, 1930 m. įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos Biržų skyrių ir dalyvavo jo veikloje. 1937 m. Kazys Ladiga apsigyveno Kaune ir pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Rinko medžiagą apie Lietuvos kariuomenę, rengė kovų, kuriose dalyvavo, aprašymus. Deja visko baigti nesuspėjo. 1940 m. liepos 9 d. buvo suimtas, kalintas Biržų, Panevėžio kalėjimuose, vėliau iš Lietuvos ištremtas į NKVD Sol Ilecko (Orienburgo sritis Rusijoje) kalėjimą. 1941 m. gruodžio 19 d. sušaudytas.

Parengta pagal:
Čirbulėnaitė A. Kazys Ladiga: nuo karo mokyklos moksleivio iki generolo // Šiaurietiški atsivėrimai, 2003, Nr. 2, p. 36-37. Jankauskas V. Kario kelias: Generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose. – Vilnius, 2004. – 541 p.
Liekis A. Gen, Kazys Ladiga // Prezidentinė Lietuva (1919-1920, 1926-1940). – Vilnius, 2013. – p. 735-736.
Seibutis A. 1918-1919 metai Biržų krašte: Vasario 16-osios aktas, signatarai, pirmieji Lietuvos ministrai biržiečiai, Nepriklausomybės kovos, savanoriai, įvykiai, žmonės, datos. – Panevėžys, 2008. – p. 46-49.

 

Lanskoronskis JuozasLANSKORONSKIS JUOZAS
Lietuvos karinis veikėjas, Generalinio štabo pulkininkas

Gimė 1893 m. sausio 7 d. Žąsiškio vienkiemyje, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje. 1911 m. baigė Rygos klasikinę gimnaziją. Mokėsi Peterburgo Istorijos ir filologijos institute, Pavlo karo mokykloje. 1917–1918 m. prisidėjo prie Rusijos kariuomenės lietuvių karinių dalinių organizavimo. 1919 m. grįžęs į Lietuvą mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo kariniuose veiksmuose su Raudonąja armija, bermontininkais ir Lenkijos kariuomenės daliniais. 1920–1922 m. Pirmosios brigados štabo viršininkas. Kartu su Stasiu Pundzevičiumi parengė Giedraičių mūšio operacinį planą. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus, vėliau juose dėstė. 1922–1923 m. mokėsi Saint-Cyro aukštojoje karo mokykloje Prancūzijoje. 1925–1926 m. Vyriausiojo kariuomenės štabo Karo mokslo skyriaus viršininkas. 1926–1929 m. mokėsi Belgijos karo akademijoje. 1929 m. buvo Antrosios karinės apygardos štabo viršininku. Tais pačiais metais buvo paskirtas Generalinio štabo pulkininku. 1930–1934 m. Vyriausiojo kariuomenės štabo 2-ojo (informacijos) skyriaus viršininkas. Daug dirbo karinių statutų ir instrukcijų redagavimo komisijoje. Reiškėsi spaudoje, veikalo „Kariuomenės organizacijos bruožai“ autorius. 1934–1937 m. Šeštojo pėstininkų pulko vadas ir Klaipėdos įgulos viršininkas. Nuo 1937 m. Lietuvos karinis atašė Prancūzijoje ir Belgijoje. 1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą į ją negrįžo. Dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto veikloje. Mirė 1980 m. rugpjūčio 3 d. Belgijoje.

Parengta pagal:
Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953. - Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001-. - T. 5, p. 20-21. Lietuva, Vilnius, 2008-. - T 3, p. 513.

 

Macijauskas Antanas iš Lietuvos albumoMACIJAUSKAS ANTANAS
Spaudos bendradarbis, knygnešių rėmėjas

Gimė 1874 m. kovo 30 d. Pasvaliečių kaime, Biržų rajone. A. Macijauskas gimė vidutinių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Panevėžio ir Velikije Luki (Rusija) realinėse mokyklose. 1893–1898 m. studijavo Peterburgo technologijos institute, kurį baigęs gavo inžinieriaus mechaniko su statybininko teisėmis diplomą. Studijuodamas įsitraukė į lietuvių studentų kultūrinę ir patriotinę veiklą dėl lietuviškos spaudos laisvės. 1900 m. pradžioje A. Macijauskas, gyvendamas Peterburge, išleido „Žemlapis Lietuviškai Latviško krašto“ su lietuviškais pavadinimais lotyniškomis raidėmis 2000 egzempliorių tiražu. Šį žemėlapį sudarė besimokydamas Peterburgo technologijos institute. 1900 A. Macijauskas išspausdino nelegalų žemėlapio anonsą lietuvių ir rusų kalbomis. Tai buvo pirmasis lietuviškas Lietuvos žemėlapis, pavaizdavęs visą etnografinę Lietuvą, dalį Latvijos, Baltarusijos ir Mažosios Lietuvos. Dėl lietuviškos spaudos draudimo dalis žemėlapio egzempliorių buvo konfiskuota. A. Macijauskas ryžtingai stojo į kovą su Rusijos autokratija iškeldamas bylą Aukščiausiame teisme – Vyriausybės senate dėl žemėlapio konfiskavimo. Garsioji byla truko beveik ketvertą metų ir sėkmingai baigėsi 1904 metais, kai caro valdžia buvo privesta atšaukti spaudos draudimą. Šios bylos paviešinimas spaudoje, šalia kitų aplinkybių, padėjo lietuviams atgauti spaudą. Toje pergalėje nepamirštamas A. Macijausko indėlis. Šiuo faktu 2013 m. susidomėjo Biržuose viešėjęs ukrainiečių režisierius Piotras Ularas. Jo planuose dokumentinis filmas apie Antaną Macijauską. Būdamas septyniolikos Antanas Macijauskas savo sodyboje pasodino 8 ąžuolus. Dr. Vytautas Pocius šiuos ąžuolus lygina su aštuoniomis jo veiklos sritimis: 1 – rašytojas, vertėjas, publicistas; 2 – lietuviškų knygų leidyba ir platinimas; 3 – politinė veikla ir kova dėl lietuviškos spaudos laisvės; 4 – pirmasis nepriklausomos Lietuvos geležinkelių vadovas; 5 – statybos inžinerija; 6 – pramonės įmonių vadovas; 7 – lietuviškos muzikos ir dainų populiarinimas: 8 – moksliniai filologiniai darbai. Antanas Macijauskas mirė 1950 m. kovo 28 d. sulaukęs 76 metų. Palaidotas Pabiržės kapinėse.

Parengta pagal:
Butkevičius A. Aštuoni A. Macijausko ąžuolai // Biržiečių žodis. –1999, gruod. 18, p. 2.
Mickevičius D. Antanas Macijauskas // Žiemgala. – 2004, Nr. 1, p. 14-17.
Pocius V. Antanas Macijauskas. – Vilnius: Danielius, 2004. – 189 p.
Šimkūnas A. Iš užmaršties prisikėlė lietuviško žodžio gynėjas // Respublika. – 2003, geg. 3, p. 22.
Žeimantas V. Antanas Macijauskas – iškilus švietėjas, talentingas inžinierius // Lietuvos aidas. – 2005, saus. 5, p. 11.

 

Mažuika MartynasMAŽUIKA MARTYNAS
Savanoris, kooperatininkas, savivaldybės ir visuomenės veikėjas, reformatų bažnyčios kuratorius, buvęs „Biržų žinių redaktorius“

Gimė 1889 m. lapkričio 4 d. Galintiškių km, Papilio valsčiuje vidutinių ūkininkų šeimoje. Baigęs pradžios mokslus, Rygoje gyveno pas dėdę ir lankė gimnazijų gimnastikos mokytojų kursus. Juos baigęs dirbo Rygoje, Peterburge, Lietuvoje, Vidžemėje. 1917 m. pašauktas į Rusijos kariuomenę, baigė praporščikų mokyklą, tarnavo Simbirske. 1918 m. grįžęs į Lietuvą aktyviai įsijungė į karo suniokotos Lietuvos atstatymą bei lietuviškos valdžios kūrimą Papilio ir visame Biržų krašte.1919 m. gegužės pabaigoje suorganizavo Papilio valsčiaus komitetą, buvo jo pirmas viršaitis. Tais pačiais metais Martynas Mažuika išrinktas Biržų apskrities savivaldybės valdybos pirmininku arba apskrities viršininku. Pasitraukęs iš pareigų dirbo alaus daryklos direktoriumi, vėliau, kaip savanoris, gavęs žemės iš parceliuojamo Šližių dvaro įkūrė vienkiemį ir ten ūkininkavo.  Martynas Mažuika aktyviai dalyvavo visuomeninėje, kultūrinėje, meno veikloje. Buvo Biržų žemės ūkio draugijos, Biržų žemės ūkio smulkaus kredito banko valdybos, Biržų gimnazijos tėvų komiteto nariu, Rytų partizanų brolijos Biržų būrio komiteto pirmininku, Lietuvai pagražinti draugijos Biržų skyriaus sekretoriumi. Dalyvavo Biržų dailės draugijos „Mūza“ veikloje, prisidėjo piliakalnyje 1931-06-28 statant paminklą etmonui Jonušui Radvilai, 1923 m. jam buvo pavesta organizuoti Biržų apskrities gyventojų ir ūkių surašymą. Martynas Mažuika aktyviai reiškėsi evangelikų reformatų veikloje, buvo kuratorius, bendradarbiavo „Biržų žiniose“, 1925-1926 m. buvo šio laikraščio redaktorius. 1940 m. rugsėjo 19 d. Martynas Mažuika buvo suimtas. Kalintas Biržuose, Panevėžyje, Vilniuje. Po teismo išvežtas į Rusiją. Mirė 1944 m. spalio 22 d.

Parengta pagal:
Seibutis A. Martynui Mažuikai – 120 // „Šiaurės rytai“, 2009, lapkr. 7, p. 12. Lietuvos reformatų raštija. – Chicago, 1978, p. 241-242.
Neimanas St. Martynas Mažuika // Mūsų sparnai, 1976, Nr. 40, p. 76-79.

 

Mikelėnas JokūbasMIKELĖNAS JOKŪBAS
Gydytojas, visuomenės veikėjas, „Biržų žinių“ steigėjas

Gimė 1885 m. liepos 21 d. Mažutiškių kaime. Mokėsi Biržų pradžios mokykloje, 1907 m. eksternu baigė Tomsko gimnaziją, 2013 m. Tomsko medicinos universitetą. Nuo 1913 m. iki 1915 m. dirbo gydytoju Skaistkalnėje ir Nemunėlio Radviliškyje. Pirmojo Pasaulinio karo metu dirbo Nukentėjusiems nuo karo šelpti lietuvių komitete Maskvoje, 1916-1920 m. vadovavo lietuvių sanatorijai Jaltoje. Grįžęs į Lietuvą 1920-1941 m. dirbo chirurgu ir vadovavo Biržų apskrities ligoninei. Plėtė ir tvarkė jos patalpas, rūpinosi nauja įranga. 1938 m. dalyvavo steigiant Likėnų kurortą. J. Mikelėno veikla įvairiapusė. Jis bendradarbiavo įvairiuose laikraščiuose: „Viltyje“, „Lietuvos balse“, „Medicinoje“, „Drauge“, „Mūsų sparnuose“,  ir kt., buvo „Biržų žinių“ – visuomenės, politikos ir literatūros savaitraščio Biržų krašte steigėjas ir redaktorius. J. Mikelėnas buvo ir vienas iš Biržų muziejaus įkūrėjų. Jame visuomeniniais pagrindais dirbo Archeologijos-keramikos skyriaus vedėju, skaitė paskaitas visuomenei ir moksleiviams. Buvo išrinktas „Radvilos“ draugijos garbės nariu, evangelikų reformatų kolegijos prezidentu, kuratoriumi. Vengdamas sovietinių represijų J. Mikelėnas su šeima pasitraukė į Vokietiją. Ten dirbo karo ligoninėje. Kartu su evangelikų reformatų superintendentu kun. Povilu Jakubėnu 1948 m. sušaukė pirmąjį išeivijoje evangelikų reformatų sinodą. 1949 m. atvyko į Čikagą. Čia taip pat aktyviai reiškėsi išeivijos spaudoje, evangelikų reformatų veikloje, rašė atsiminimus. Mirė 1966 m. balandžio 19 d. Palaidotas Čikagoje.

Parengta pagal:
Butkevičius A. Gydytojas, žurnalistas, visuomenės // „Šiaurės rytai“, 2015, liep. 23, p. 5.
Lietuvos reformatų raštija. – Chicago, 1978, p. 232-235.
Seibutis A. Gydytojas Jokūbas Mikelėnas ir Biržų ligoninė // „Šiaurės rytai“, 2011, kovo 24, p. 6.
Seibutis A. Jie kūrė Biržų muziejų: Vladas Rozmanas, Jonas Maciejauskas, Mykolas Staškevičius, Jokūbas Mikelėnas // Lietuvos muziejų rinkiniai, 2010 Nr. 9. – p. 34-40.

 

Nastopka JonasNASTOPKA JONAS
Karininkas

Gimė 1897 m. sausio 17 d. Biržų miesto ūkininko šeimoje. Baigė Biržų pradžios ir keturklasę mokyklas, Mokėsi matininkų mokykloje Rygoje, kurios nebuvo lemta užbaigti. Kilus Pirmajam pasauliniam karui buvo priverstas trauktis į Rusiją, mobilizuotas ir pasiųstas į karo mokyklą Saratove, kurią 1917 m. pavasarį baigė būdamas jaunesniuoju karininku. Sugrįžęs į Lietuvą lankė mokytojų kursus, kurį laiką mokytojavo. 1918 m. lapkričio – gruodžio mėn. dirbo apskrities milicijoje tardytoju. 1919 m. sausį, Biržuose paėmus valdžią bolševikams, išvyko į Lietuvos kariuomenę Panevėžyje. Panevėžys buvo bolševikų rankose, todėl grįžo į Biržus. Antrą kartą prie Šeduvos pateko į bolševikų nelaisvę ir buvo uždarytas Panevėžio kalėjime. J. Nastopka savanoriu stojo į jį išvadavusį dalinį ir buvo paskirtas 5-osios kuopos vadu. 1919 m. gegužės 18 d. mūšio metu žuvo Kėdainių rajone, Jasiškių kaime. 1919 m. gegužės 28 karininko palaikai buvo padėti Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios rūsyje greta kunigaikščio Jonušo Radvilos karsto, vėliau 1920 m. birželio 24 d. perlaidoti senosiose Biržų reformatų kapinėse.

Parengta pagal:
Dagilis, J. Lietuvos savanoris, karininkas Jonas Nastopka 1897-1919 05 18 // „Šiaurės Rytai“, 2007, birž. 19, p. 7. Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953. - Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001-. - T. 5, p. 314-315. Seibutis A. 1918-1919 metai Biržų krašte: Vasario 16-osios aktas, signatarai, pirmieji Lietuvos ministrai biržiečiai, Nepriklausomybės kovos, savanoriai, įvykiai, žmonės, datos. – Panevėžys, 2008. – p. 65-69.
Šeškas V. Karininkui Jonui Nastopkai – 120 metų // „Siaurės Rytai“, 2017, saus. 20, p. 2, 9.

 

Nastopka StasysNASTOPKA STASYS
Karininkas

Gimė 1881 m. birželio 19 d. Rinkuškių kaime, evangelikų reformatų šeimoje. Pradžios mokslus baigė Biržų liaudies mokykloje, Bauskės realinėje gimnazijoje, ją baigęs įstojo į Vilniaus karo mokyklą. Tarnybą pradėjo Rusijos kariuomenėje. 1914–1918 m. kovojo Pirmojo pasaulinio karo frontuose, buvo sužeistas. 1918 m. sausio 24 d. – balandžio 24 d. buvo Atskirojo lietuvių bataliono Vitebske vadas.Jį išformavus grįžo į Lietuvą. Lapkričio 23 d. stojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Čia ėjo įvairias pareigas prie Krašto Apsaugos Ministerijos. 1918 m. gruodžio mėn. – 1919 m. kovo mėn. Krašto apsaugos ministerijos tiekimo skyriaus viršininkas, nuo 1919 m. kovo mėn. Atskirosios rinktinės, nuo 1919 m. liepos 2 d. brigados, vasarą – dar ir Panevėžio rinktinės vadas. Dalyvavo kovose su Raudonąja armija prie Vilniaus, Panevėžio ir Ukmergės (Kurklių-Panevėžio operacija, Kupiškio-Utenos operacija). 1919 m. spalio 7 d. – 1920 m. liepos 13 d. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas, generolas leitenantas. 1920 m. sausio – gegužės mėn. Kauno įgulos viršininkas, vasario 22–23 d. vadovavo malšinant Kauno įgulos kareivių maištą Aukštojoje Panemunėje. Nuo 1920 m. liepos 13 d. Lietuvos kariuomenės vadas, nuo rugpjūčio mėn. Pirmosios pėstininkų divizijos, kurią sudarė Antrasis, Ketvirtasis, Septintasis ir Devintasis pėstininkų pulkai, vadas. 1920 m. spalio 21 d. per kovas su Lenkijos kariuomenės Liucijaus Želigovskio rinktine kartu su štabu pateko į lenkų nelaisvę. 1921 m. liepos mėn. – 1923 m. spalio mėn. kariuomenės inspektorius, 1923 m. spalio mėn. – 1924 m. liepos mėn. ypatingųjų reikalų karininkas prie kariuomenės vado. Pablogėjus sveikatai, 1924 m. liepos 26 d. išleistas į pensiją. Kaip savanoris,  generolas, buvo gavęs žemės sklypą, kuriame, išėjęs į pensiją, ūkininkavo. Gyveno Biržuose. Mirė 1939 m. spalio 19 d. Palaidotas gimtųjų Rinkuškių kaimo kapinėse.

Parengta pagal:
Jankauskas V. Nepriklausomos Lietuvos generolai. – V.: Vilniaus dailės akad. leidykla, 1998. D. 1. – p. 7-15.
Kalėjas I. Laisvė nedovanojama, ji iškovojama // Tremtinys, 2003, spal. 16, p. 5
Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001-. – T. 5, p. 315-316. Vaičeliūnas A. Biržų krašto generolai (II) // Šiaurės rytai, 2017, birž. 27, p. 8-9.

 

Paliulyė Ladygienė StefanijaPALIULYTĖ-LADYGIENĖ STEFANIJA
Nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėja, redaktorė

Gimė 1901 m. sausio 9 d. Vabalninke. Mokėsi Vabalninko pradžios, Biržų keturklasėje mokyklose, baigė lietuvių pabėgėlių gimnaziją Rusijoje. 1918 m grįžusi į Lietuvą dirbo korespondente Vilniuje naujai įkurtame Prekybos ir pramonės banke. Po darbo vykdavo pas kalbininką J. Jablonskį, padėjo jam rašant lietuvių kalbos gramatiką. Persikėlusi iš Vilniaus į Kauną gavo tarnybą Žemės ūkio ministerijoje. Ji redagavo pirmuosius laikraščio „Moteris“ numerius, dirbo „Lietuvos“ redakcijoje, stažavosi Šveicarijoje, Čekoslovakijoje. Vėliau Kauno universitete studijavo filosofiją, pedagogiką, psichologiją, sociologiją. 1920 m. rugsėjo 12 d. ištekėjo už generolo Kazio Ladigos, su juo susilaukė šešių vaikų. 1926 m. buvo išrinkta Seimo nare, dvejus metus redagavo žurnalą „Naujoji vaidilutė", rašė straipsnius katalikiškos krypties žurnaluose. Kartu su vyru, jam išėjus į atsargą, Stefanija 1927 m. persikėlė į Biržų apskrities Gulbinėnų dvarą (dabar Pasvalio rajonas), kur K. Ladiga buvo įkūręs pavyzdinį ūkį. Padėjo ūkininkauti, aktyviai dalyvavo švietimo akcijose, rašė straipsnius mergaičių saviauklos ir moterų klausimais, rengė pedagoginius kursus kaimo moterims įvairiose Lietuvos vietose, rūpinosi vaikais. Rusams okupavus Lietuvą 1940 m. rugpjūčio 12 d. generolas buvo suimtas. Areštas atsiliepė ir artimųjų likimui. Sovietinė valdžia nacionalizavo Gulbinėnų dvaro turtą, Ladigų šeima išsibarstė: Stefanija Ladigienė išsikėlė į Vilnių, dirbo amatų mokykloje matematikos mokytoja. 1946 m. kovo 14 d. Stefanija Ladigienė buvo areštuota Vilniuje savo bute, kuris jau buvo tapęs slapta pasipriešinimo kovotojų vieta. Kalėjo Lukiškėse, Pečioros lageriuose, Taišete. 1956 m. buvo paleista, išvyko pas ištremtus vaikus į Irkutsko sritį. Kartu su jais 1957 m. grįžo į Lietuvą, gyveno pas dukrą Mariją. Mirė 1967 m. rugsėjo 18 d.

Parengta pagal:
Beleckienė O. Stefanija Paliulytė-Ladygienė // Caritas, 1990, Nr. 1, p. 15-17.
Esame: Stefanija Ladigienė: dienoraščiai, atsiminimai, laiškai, publikacijos. – Vilnius, 2003. -372 p.
Seibutis A. Garsiojo generolo žmona – biržietė // „Šiaurės rytai“, 2011, saus. 25, p. 6.

 

Petrulis AlfonsasPETRULIS ALFONSAS
Kunigas, nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės akto signataras

Gimė – 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškių kaime, Čypėnų valsčiuje, Biržų apskrityje. Alfonsas Petrulis augo ūkininko šeimoje, buvo mokomas namuose, po to lankė Šiaulių gimnaziją. Baigęs šešias klases, 1891 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, kurią baigęs dėl jauno amžiaus nebuvo įšventintas į kunigus. Mokslus tęsė Lvovo veterinarijos institute, Peterburgo dvasinėje akademijoje. Grižus į Lietuvą, 1899 m. buvo įšventintas į kunigus. Kunigavo Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Bogdanavoje, Joniškyje, Maišiagaloje, Nalibokuose (dabar – Minsko sritis, Baltarusija), Marcinkonyse, Pivašiūnuose, Musninkuose. Toks jauno kunigo kilnojimas iš vienos vietos į kitą buvo ne šiaip sau. Taip buvo norima užslopinti Alfonso Petrulio aktyvią veiklą siekiant savo parapijoje išlaikyti ir įtvirtinti lietuvybę. Jis kartą į savaitę pamokslą bažnyčioje sakydavo lietuviškai, organizavo slaptas lietuviškas mokyklas ir skyrė visas savo santaupas joms išlaikyti, būrė lietuviškai giedančius ir lietuviškas dainas dainuojančius chorus, skatino parapijiečius rinkti etnografinius daiktus. Netgi sutikdamas vyskupą, kunigas A. Petrulis išdrįsdavo į jį prabilti, vyskupą pasveikinti tik gražia lietuvių kalba. A. Petrulis buvo vienas iš lietuviškų laikraščių („Viltis“, „Aušra“, „Draugija“, „Tėvynės sargas“, „Rytas“, „Blaivybė“) steigėju, pats rašė straipsnius. Kunigas buvo pirmosios lietuvių legalios draugijos – Lietuvių savišalpos draugijos narys. Alfonsas Petrulis pelnytai yra laikomas vienu iš didžiausių Vilnijos krašto kovotoju už lietuvybę. Buvo išsilavinęs, mokėjo net keletą užsienio kalbų: rusų, lenkų, gudų, lotynų, prancūzų ir vokiečių. 1908 m. Alfonsas Petrulis tapo Lietuvių mokslo ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijų nariu. 1917 m. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, išrinktas į Lietuvos tarybą. 1918 m. vasario 16 dieną, kartu su kitais dvidešimčia signatarų, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 1918 m. lapkričio mėnesį dirbo Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją. Kunigas Alfonsas Petrulis mirė 1928 birželio 28 d. prie altoriaus eidamas laikyti Šv. Mišių Švč. Trejybės bažnyčioje Musninkuose. Palaidotas Musninkų bažnyčios šventoriuje.

Parengta pagal:
Averkienė R. Skleidęs tautiškumo, lietuvybės ir tikėjimo šviesą // XXI amžius. – 2014, vas. 28, p. 13.
Butkevičius A. Mūsų krašto signatarai // Biržiečių žodis. – 2008, vas. 14, p. 2.
Mikelionis D. Signataras Alfonsas Petrulis: kunigas, visuomenės veikėjas // Biržiečių žodis. – 2012, vas. 14, p. 6.
Seibutis A. Vasario 16-osios Akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui – 140 // Šiaurės rytai. – 2013, rugpj. 13, p. 13.

 

Petrulis VytautasPETRULIS VYTAUTAS
Nepriklausomos Lietuvos politinis veikėjas, ekonomistas

Gimė 1890 m. vasario 23 d. Kateliškių kaime, Vabalninko valsčiuje pasiturinčių valstiečių šeimoje. Vyresnysis brolis kunigas Alfonsas Petrulis – Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Baigė Kupiškio pradžios mokyklą. Po tėvo mirties, brolio Alfonso remiamas mokėsi Mintaujos (dabar Jelgava) gimnazijoje. Už antinacinę veiklą 1904 m. iš gimnazijos pašalintas. Kurį laiką mokytojavo, o eksternu išlaikęs gimnazijos baigiamuosius egzaminus, išvažiavo studijuoti į Maskvos komercinį institutą. Ten įgijo ekonomisto specialybę. Dirbo Maskvoje, Peterburge, Voroneže. Voroneže jis darbavosi Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, prie jos išlaikomos gimnazijos organizavo buhalterinės apskaitos kursus. Jis priklausė Santaros partijai, buvo išrinktas į jos centro komitetą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą dirbo žurnalistu „Lietuvos aide“, buvo kooptuotas į  Lietuvos Tarybą. V. Petrulis vadovavo 4 ministrų kabinetų finansams: VII Ernesto Galvanausko (1922 02 2 – 1923 02 23) – finansų, prekybos ir pramonės ministras nuo 1922 m. rugpjūčio 21 d.; VIII Ernesto Galvanausko (1923-02-23 – 1923-06-29) – finansų, prekybos ir pramonės ministras; IX Ernesto Galvanausko (1923-06-29 – 1924-06-18) – finansų, prekybos ir pramonės ministras; X Antano Tumėno (1924-06-18 – 1925-02-04) – finansų ministras. Gana dažnai buvo vadinamas lito „tėvu“, nes vadovavo finansų ministerijai lito įvedimo laikotarpiu. Buvo išrinktas į II Seimą (1912-1926 m.), nuo 1925 m. buvo jo prezidiumo pirmininkas. Po 1926 m. autoritarinio perversmo tautininkai perėmė ankstesnius valstiečių liaudininkų kaltinimus V. Petruliui dėl valstybės iždo nuostolių, kyšininkavimo ir kt. Pasitraukęs iš politinės veiklos nuo 1926 m. ūkininkavo Julinavos dvare, kuris specializavosi pienininkystėje. 1932 metais po ilgų teisminių nagrinėjimų teismas V. Petruliui skyrė 2 metus kalėjimo. Iškalėjęs 1,4  mėn. pagal malonės prašymą buvo paleistas. 1937 m. buvo vienas iš Eksporto prekybos bendrovės kūrėjų ir direktorių, dalyvavo Lietuvių krikščionių demokratų partijos veikloje, leido žurnalą „Tauta“. 1940 m. liepos mėn. remiantis sovietinės Lietuvos vadovo A. Sniečkaus pasirašytu arešto orderiu, V. Petrulis buvo suimtas, tardytas, kalintas Kauno kalėjime. 1940 m. gruodžio 31 d. nuteisiamas 8 metams išsiunčiant į pataisos darbų stovyklą Komijoje. Vietos teismas jį nuteisė mirties bausme sušaudant. Ji įvykdyta 1941 m. gruodžio 3 d.

Parengta pagal:
Blažytė D. Vytautas Petrulis // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai. –Vilnius, 1997, p. 293-303.
Butkevičius A. Lito tėvas Vytautas Petrulis // Biržiečių žodis, 2017, rugs. 19, p. 4.
Seibutis A. 1918-1919 metai Biržų krašte: Vasario 16-osios aktas, signatarai, pirmieji Lietuvos ministrai biržiečiai, Nepriklausomybės kovos, savanoriai, įvykiai, žmonės, datos. – Panevėžys, 2008. – p. 15.

 

Plepys MykolasPLEPYS MYKOLAS
Spaudos bendradarbis, ilgametis Biržų pašto viršininkas

Gimė 1891 m. lapkričio 4 d. Pakapynės kaime, Papilio valsčiuje. Baigęs Biržų liaudies ir miesto keturklasę mokyklas dirbo pašto-telegrafo valdininku Panevėžio pašte. Pirmojo pasaulinio karo metu pašauktas į caro kariuomenę. M.  Plepiui teko būti Rumunijoje, Austrijoje, Lenkijoje. Užsitarnavo puskarininkio laipsnį. 1917 m. grįžo į Lietuvą, dalyvavo Nepriklausomybės kare Panevėžio batalione. Po karo dirbo Biržų pašte, po kelerių metų buvo paskirtas pašto viršininku. 1930 - 34 m. redagavo „Biržų žinias", rašė eiles, vedamuosius straipsnius, feljetonus, vaidindavo „Mūzos" draugijos rengiamuose spektakliuose. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją, ten Hamburge 1949 m. netikėtai mirė jo mylima žmona. Tais pačiais metais su vaikais atvyko į JAV, Čikagą. Mykolas Plepys buvo uolus reformatas. Buvo išrinktas Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios kuratoriumi, dalyvaudavo visuose Sinoduose. Išeivijoje jis taip pat įsijungė į kultūrinį lietuvišką darbą. Rašinėjo į „Naujienas", o 1951 m. išeivijos lietuvių reformatų Kolegijai pradėjus leisti žurnalą „Mūsų sparnai", tapo nuolatiniu jo bendradarbiu. 1959 m. buvo išrinktas žurnalo redakcijos komisijos nariu. Nuo 1961 m. beveik iki mirties buvo „Mūsų sparnų" teksto rinkėju ir paruošė spaudai 17 numerių. Taip pat žurnalui rašė įvairius straipsnius. Mykolas Plepys po sunkios ligos mirė 1969 m. gruodžio 25 d. Palaidotas Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse.

Parengta pagal:
H. D. Mykolas Plepys // Mūsų sparnai, 1970, Nr. 28, p. 66-68.
Lietuvos reformatų raštija. – Chicago, 1978, p. 235-236.

 

Sakalauskas BernardasSAKALAUSKAS BERNARDAS
II Seimo narys, nepriklausomybės kovų organizatorius Vabalninke

Gimė 1897 m. gegužės 11 d. Racinavos vnk., Biržų valsčiuje. 1918 m. mokytojavo Suosto pradinėje mokykloje. Organizuojant parapijinius komitetus Nepriklausomybei kurti, buvo išrinktas Suosto komiteto pirmininku. 1918-1919 m. dalyvavo kovose prieš bolševikus, 1918m. lapkritį subūrė Vabalninko valsčiaus partizanų II kuopą, buvo paskirtas to būrio vadu. Pasibaigus kovoms B. Sakalauskas padėjo sukurti valdiškas, nepriklausomos Lietuvos įstaigas Vabalninke. Buvo vedęs pasiturinčių Gaižiūnų kaimo ūkininkų dukrą su kuria susilaukė trijų vaikų.  Pasižymėjęs Nepriklausomybės kovose B. Sakalauskas buvo išrinktas į II Seimą, priklausė Lietuvos Ūkininkų sąjungai (LŪS). Buvo aktyvus LŪS frakcijos narys, dalyvaudavo svarstant įstatymų projektus, dažnai pats teikdavo įstatymų projektus ar pataisas, gynė ūkininkų interesus. Seime jis „pagarsėjo“ „lašinių skutimo“ byloje, kuri 1929 m. už sukčiavimą buvo iškelta Ūkininkų Sąjungos vadovaujantiems veikėjams ir kai kuriems Seimo nariams. Po valstybės perversmo, paleidus Seimą, B. Sakalauskas grįžo į Gaižiūnus, darbavosi savo ūkyje. Nenusisekus šeimyniniam gyvenimui po skyrybų kartu su tėvais apsigyveno netoli Kratiškių. Pokario metais palaikė partizanus, Jų susirėmimo su stribais metu buvo sudeginta B. Sakalausko sodyba. Pasisakydavo prieš valdžią, todėl 1949 m. buvo suimtas, kalėjo penkerius metus, po to buvo ištremtas į Sibirą, kur išbuvo iki 1957 m. Mirė 1962 m. Linkaičių kaime, Pakruojo rajone, žmonių su dvasios negalia pensionate.

Parengta pagal:
Garbauskas A., Šoblinskienė O. Nepriklausomybės įtvirtinimas Vabalninke // XX a. Vabalninkas: datos, įvykiai, žmonės. – Panevėžys, 2007, p. 19-29.
Lansbergienė E. nepriklausomybės kovų savanorių gyvenimo vingiais. Bernardas Sakalauskas  // Biržiečių žodis, 2017, birž. 13, p. 5-6.
Seibutis A. 1918-1919 metai Biržų krašte: Vasario 16-osios aktas, signatarai, pirmieji Lietuvos ministrai biržiečiai, Nepriklausomybės kovos, savanoriai, įvykiai, žmonės, datos. – Panevėžys, 2008. – p. 77-82.
Trinkūnas R. Sakalauskas Bernardas II Seimo narys (1924 03 14-1926 06 02) // Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografinis žodynas. – Vilnius, 2007, p. 455-456.

 

Sruoga AdolfasSRUOGA ADOLFAS
Inžinierius, Nepriklausomos Lietuvos paštų valdybos direktorius

Gimė 1887 m. balandžio 19 d. Baibokuose. 1906 m. baigęs gimnaziją išvyko į Europą mokytis inžinerijos.  1911 m. baigė Šarlotenburgo (Vokietija) politechnikumą, būdamas inžinierius elektrikas išvyko į Kaukazą, buvo Užkaukazės geležinkelių valdybos inžinierius, Užkaukazės telegrafų mechanikas, vadovavo Kaukazo geležinkelio bataliono technikos mokyklai. Nuo 1913 m. Peterburgo miesto telefonų stoties Peterburgo telefonų tinklo inžinierius, po revoliucijos 1917 m. buvo Petrogrado susisiekimo dalies Telegrafo ir telefonų skyriaus vedėjas. 1918 m. liepos mėn. grįžo į Lietuvą, Vilniuje dirbo įvairiose technikos komisijose, Lietuvos paštų, telegrafų ir telefonų valdybos viršininko padėjėjas ir Lietuvos paštų, telegrafų ir telefonų mokyklos vedėjas. Leido laikraštį „Naujas žodis“, jam priklausė „Tulpės“ knygynas Kauno miesto centre, to paties pavadinimo spaudos bendrovė, 1926 m. nupirkta cinkografijos ir litografijos įmonė „Žiedas“. Adolfas Sruoga turėjo akcijų kitose įmonėse, buvo laikomas pasiturinčiu žmogumi, turėjo didelį pasitikėjimą verslo sluoksniuose. 1927–1933 m. Lietuvos pašto valdybos direktorius. 1935 m. vasario mėn. „Pašto ženklų byloje“ nuteistas 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. 1941 m. ištremtas į Sibirą, Intos lagerį, kuriame ir mirė. 

Parengta pagal:
Akiras-Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. T. 2. – Vilnius, 1932 m., p. 562.
Jie kūrė Lietuvos ryšius. – Vilnius, 2008, p. 21-22.

 

SRUOGA JUOZAS
Konsulas, teisininkas, knygnešių rėmėjas

Gimė 1886 m. kovo 12 d. Baibokuose. Baigė Vabalninko liaudies mokyklą, vėliau mokėsi Mintaujos gimnazijoje. 1905 m. įstojo į Petrapilio universiteto juridinį skyrių. Jį uždarius grįžo į Lietuvą. 1905 m. kartu su bendraminčiais kūrė „Čypėnų respubliką“, buvo suimtas ir 4 metus praleido kalėjime. I pasaulinio karo metu paimtas į kariuomenę, baigė karo mokyklą, prie Varšuvos buvo sunkiai sužeistas. Nuo 1922 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Buvo Vilniaus didžiojo Seimo delegatas. Nuo 1925 m. dirbo Lietuvos Respublikos pasiuntinybėje Berlyne, 1934 liepos mėn. 1940 m. – konsulate. Mirė 1957 m. gruodžio 15 d. Kaune.

Parengta pagal:
Akiras-Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. T. 2. – Vilnius, 1932 m., p. 560-562.
Mažosios Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 2009, p. 396.

 

Sruoga KazysSRUOGA KAZYS
Ekonomistas, visuomenės veikėjas

Gimė 1899 m. kovo 20 d. Baibokų kaime. 1918 m. baigė Panevėžio realinę gimnaziją dėl karo iškeltą į Veniovą (Tulos gubernija). Grįžus į Lietuvą buvo slaptai išrinktas Vabalninko valsčiaus viršaičiu, vėliau Biržų apskrities švietimo skyriaus vedėju. Stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir dalyvavo laisvės kovose. Studijavo Šveicarijoje, Vokietijoje, gavo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo įvairų ekonomisto darbą, daug reiškėsi spaudoje, redagavo „Verslą“. 1929-1936 m. dirbo Lietuvos finansų ministerijoje, „Maisto“ akcinės bendrovės direktoriaus pavaduotoju. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui 1944 m. išvyko Į JAV. Nuo 1947 m. gyveno Čikagoje. Bendradarbiavo Amerikoje leidžiamuose leidiniuose: „Darbininkas“, „Dirva“, „Vienybė“, „Draugas“. Mirė 1974 m. gegužės 9 d. Čikagoje.

Parengta pagal:
Baronas A. Vabalninkėnas A. Baronas apie K. Sruogą // Biržiečių žodis, 1992, rugpj. 5, p/ 2-3.
Mažosios Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 2009, p. 396.

 

Šakenis KonstantinasŠAKENIS KONSTANTINAS
Kultūros istorikas, visuomenės ir valstybės veikėjas, švietimo ministras

Gimė 1881 m. lapkričio 27 d. Veleniškių kaime, Vabalninko valsčiuje. Daraktoriaus Antano Vaitkūno parengtas 1892 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, kurią baigė sidabro medaliu. Mokėsi Peterburge.1905m. kilus  revoliucijai mokslas beveik visose Rusijos aukštosiose mokyklose buvo nutrauktas, tad K. Šakenis grįžo į Lietuvą, dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje, „Vilijos“ fabrike. Aukštosioms mokykloms vėl pradėjus veikti  grįžo į Peterburgą tęsti studijų. 1910 m. baigęs mokslus, nesusigundė karjeros perspektyvomis Rusijoje, bet grįžo tėvynėn. Dėstė fiziką Vilniaus Aleksandro gimnazijoje. 1915 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pavedimu steigė amatų dirbtuves ir mokyklas. Dirbo Voronežo lietuvių gimnazijos inspektoriumi, direktoriumi. Nuo 1918 m. mokė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, buvo vienas Lietuvos technikų draugijos (1918-1919 m.) ir Aukštųjų kursų (1919 m.) kūrėjų. 1925 m. paskirtas Panevėžio valstybinės gimnazijos direktoriumi, tais pačiais metais pradėjo dirbti Švietimo ministerijoje. Lietuvos III Seime buvo tautininkų atstovas. 1927 m. gegužės 3 d. – 1929 m. rugsėjo 23 d. Augustino Voldemaro XIV Ministrų kabinete ir vėliau iki 1934 m. birželio 12 d. Juozo Tūbelio XV Ministrų kabinete – švietimo ministras. 1930 m. – vienas Lietuvių tautininkų fondo steigėjų. 1934–1940 m. valstybės kontrolierius. 1936 m. Ketvirtojo Seimo pirmininkas. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai K. Šakenis atleistas iš darbo apsigyveno savo tėviškėje Vabalninko valsčiuje. 1941 m. birželio 14 d. okupacinės sovietų valdžios suimtas ir po tardymo ištremtas į Angarlagą (Sibiras) Rusijoje. Po 10 metų perkeltas į Krasnojarsko kraštą. 1956 m. jau palaužtos sveikatos grįžo į Lietuvą. Mirė 1959 m. liepos 7 d. Troškūnuose. Palaidotas Vabalninke.

Parengta pagal:
Aničas J. Iškili Nepriklausomos Lietuvos asmenybė // Žiemgala, 2007 Nr. 1, p. 42-43.
Butkevičius A. Konstantinas Šakenis: gyvenimas Lietuvai // Biržiečių žodis, 2016, lapkr. 8, p. 6, 11.
Banevičius A. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų. – Vilnius, 1991., p. 130-131.
Vaičeliūnas A. save vadinęs inžinieriumi // Šiaurės rytai, 2017, geg. 30, p. 8-9.

 

Šepetys JonasŠEPETYS JONAS
Nepriklausomos Lietuvos Generalinio štabo pulkininkas

Gimė 1901 m. spalio 9 d. Kučgalyje. Mokėsi Kupiškio keturklasėje, Biržų gimnazijoje. 1920 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę, baigus karo mokyklą suteiktas leitenanto laipsnis. Vėliau mokėsi karo inžinerijos mokykloje. Tarnavo 9, 7 pėstininkų pulkuose, vėliau ryšių batalione. 1937 m. baigė aukštąją Karo mokyklą Kaune ir buvo paskirtas į kariuomenės štabo operacijų skyrių. 1938-1940 m. buvo Aukštosios karo mokyklos lektorius. Lietuvą okupavus Tarybų Sąjungai 1941 m. pasitraukė į Vokietiją. Į Lietuvą grįžo 1944 m. pavasarį, tarnavo Vietinėje rinktinėje, kurią likvidavus išvyko į Austriją, 1945 m. persikėlė į Vokietiją, 1949 m. į JAV. Bendradarbiavo karinėje spaudoje: „Mūsų žinyne“, „Karyje“, „Karde“. Jonas Šepetys mirė 1988 m. liepos 9 d. Detroite.

Parengta pagal:
Aleksiūnienė S. Pulkininkas iš Kučgalio // Biržiečių žodis, 1982, geg. 1, p. 2
Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953. - Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001-. - T. 5, p. 272.

 

 

Šernas JokūbasŠERNAS JOKŪBAS
Teisininkas, žurnalistas, visuomenininkas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras

Gimė 1888 m. birželio 14 d. Biržų apskrityje, Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Jasiškių kaime. Jis augo religingų evangelikų reformatų Elžbietos Žemaitytės ir Martyno Šerno šeimoje, turėjo tris brolius ir dvi seseris. J. Šernas mokėsi Nemunėlio Radviliškio pradinėje mokykloje, Slucko (Baltarusija) gimnazijoje, iš kurios pašalintas už dalyvavimą revoliuciniame judėjime. 1910 m. baigė privačią Tartu (Estija) gimnaziją. Metus pasimokęs Tartu universiteto Teisės fakultete, perėjo į Peterburgo universitetą, kurį baigė 1914 m. Grįžęs į Lietuvą dirbo žurnalistu, redagavo „Lietuvos žinias“, dėstė istoriją Vilniaus „Ryto“ gimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais – Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti narys. J. Šernas buvo vienas iš Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis) organizatorių; buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, jos generalinis sekretorius. 1918 m. vasario 16-ąją kartu su kitais devyniolika Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. M. Sleževičiaus vadovaujamame IV Ministrų kabinete buvo ministras be portfelio, vėliau paskirtas Prekybos ir pramonės banko direktoriumi, Vidaus reikalų ministerijos referentu. Nuo 1925 m. J. Šernas – pirmasis Savivaldybių departamento direktorius, taip pat žurnalo „Savivaldybė“ redaktorius. J. Šernas priklausė Tautos pažangos partijai, dalyvavo Evangelikų reformatų bažnyčios veikloje, kasmet vykdavo į Sinodo susirinkimus, skatino ir lėšomis rėmė tikinčiųjų kultūrinį ir visuomeninį darbą. Jokūbas Šernas mirė po sunkios ligos 1926 m. liepos 31 d. Kaune. Palaidotas Nemunėlio Radviliškyje. 1tJokūbas Š

Parengta pagal:
Liekis A. Signatarai. Vasario 16. – Vilnius: Džiugas, 1996, p. 356-361.
Mikelionis D. Signataras Jokūbas Šernas ir jo šeima // Biržiečių žodis. – 2012, vas. 14, p. 7.

 

Šernas PetrasŠERNAS PETRAS
Bankininkas, ekonomistas

Gimė 1857 m. lapkričio 6 d. Brigiškių kaime. Mokėsi Medeikių pradžios ir Biržų keturklasėje mokyklose. Pirmojo pasaulinio karo metais Voroneže baigė komercinę gimnaziją. Grįžęs į Lietuvą įsijungė į šalies atstatymo darbus. 1918–1922 m. tarnavo Lietuvos Respublikos kariuomenėje karo valdininku. Baigęs tarnybą 1922–1925 m. Berlyno universitete studijavo ekonomiką ir komerciją. Grįžęs ėmė dirbti Žemės banke Kaune. 1927 m. Petras Šernas paskirtas Žemės banko įgaliotiniu Klaipėdoje, 1931 m. įsteigus banko skyrių, paskirtas jo direktoriumi. Juo išbuvo iki 1939 m. -  Klaipėdos krašto aneksijos . Jam vadovaujant Žemės bankas tapo vienu didžiausiu Klaipėdos krašte. Bankas savo žinioje turėjo statybos skyrių, kuris aktyviai reiškėsi visuomeninių ir privačių namų statybose. Gyvendamas uostamiestyje Petras Šernas sukūrė šeimą: vedė Eriką Trumpjonaitę, susilaukė keturių vaikų, aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje, dėstė ekonomiką Klaipėdos prekybos institute. 1941 m. kartu su šeima nacių ištremtas į Karaliaučių, 1943 m. – į Dresdeną. Pasibaigus karui atsidūrė Vokietijoje, Groshezepės (Gross Hesepe) perkeltųjų asmenų stovykloje. Nuo 1949 m. su šeima  gyveno Kanadoje, Toronte. Toronte buvo vienas iš „Paramos“ kredito kooperatyvo steigėjų, jam vadovavo iki pensijos. Buvo vienas iš Toronto Lietuvių evangelikų parapijos steigėjų, būdamas kuratorius, dalyvaudavo bažnyčios Sinoduose. Mirė 1988 m. gegužės 1 d., palaidotas lietuvių kapinėse Anapilyje, Missisauga mieste, Kanadoje.

Parengta pagal:
G. Š. Krt. Petras Šernas // Mūsų sparnai, 1989, Nr. 64, p. 61-62. Kubiliūtė S. Bankininkas Petras Šernas // Biržiečių žodis. – 1994, lapkr. 5, p. 5.
Seibutis A. Dalyvavęs lietuviškoje visuomeninėje veikloje // Šiaurės rytai. – 2012 lapkr. 17, p. 6, 12.
Vaičiūnienė S. Paroda „Lietuvos vėliavą iškėlus. Žemės banko Klaipėdos skyriaus direktoriaus Petro Šerno ir jo šeimos gyvenimo kelias“ // Voruta. – 2014, liep. 26, p. 3, 15.

 

Šliupas JonasŠLIŪPAS JONAS
Gydytojas, literatūros istorikas, visuomenės veikėjas

Gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžių kaime, Šiaulių apskrityje, ūkininkų šeimoje. 1873 m. įstojo į Mintaujos vokiečių gimnaziją, kurią baigė 1880 m. Pinigais jį šelpė dėdė klebonas Aloyzas Šliūpavičius, vėliau pragyvenimui užsidirbdavo pats, mokydamas turtingųjų vaikus. Studijavo Maskvos (1880–1882), Petrapilio (1882) universitetuose. 1884–1919 m. J. Šliūpas gyveno Amerikoje. Čia baigė Merilendo medicinos mokyklą, vertėsi gydytojo praktika, dalyvavo „Aušros“ draugijos veikloje. Grįžęs į Lietuvą J. Šliūpas aktyviai dalyvavo, kuriant valstybės institucijas, akcines bendroves, kultūros draugijas. 1919-1920 m. jis buvo Lietuvos atstovas Latvijoje ir Estijoje. 1921 m. buvo Lietuvos banko direktorius. 1923-1930 m. Lietuvos universitete J. Šliūpas dėstė medicinos istoriją. 1933-1940 metais jis buvo Palangos burmistras. Jonas Šliūpas vienerius metus yra gyvenęs ir dirbęs Biržuose. Į Biržus jis atvyko žento Martyno Yčo kvietimu 1922 m. Jam buvo pasiūlytos Prekybos ir pramonės banko Biržų skyriaus vedėjo pareigos. Be šių pareigų J. Šliūpas dar dėstė higieną ir pasaulinę literatūrą Biržų gimnazijoje, Vasiliausko salėje biržiečiams skaitydavo paskaitas. 1922 kovo mėn.1 d. buvo įsteigta draugija „Biržų gimnazijai statydinti“, J. Šliūpas buvo išrinktas šios draugijos kasininku. Jis buvo ir vienas iš Spaudos bendrovės, kurios tikslas remti savaitraštį „Biržų žinios“, steigimo iniciatorių. J. Šliūpo ir jo vadovaujamo Prekybos ir pramonės banko nuopelnas  yra Biržų miesto sujungimas siauruoju geležinkeliu su Šiauliais. Gaila, tačiau nepavyko bandymas įsteigti bendrovę „Sveikatos versmė“. Ši bendrovė planavo pastatyti gydyklą Likėnuose. Tam reikėjo didelių pinigų, bet nepavyko surinkti ir idėjos teko atsisakyti. 1944 metais su šeima pasitraukė į Austriją. 1944 m. lapkričio mėnesį buvo iškviestas į Berlyną perskaityti per radiją Kreipimąsi į JAV lietuvius. Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne, nuo širdies smūgio, nepasakęs kalbos tautiečiams, nes nesutiko garbinti tuometinio Vokietijos rėžimo. 1947 m. jo pelenai pervežti į Tautines lietuvių kapines, esančias netoli Čikagos (JAV).

Parengta pagal:
Butkevičius A. Jonas Šliūpas gyveno ir Biržuose // Šiaurės rytai. – 2011, vas. 26, p. 7, 12.
Butkevičius A. Jonas Šliūpas ir Biržai // Biržiečių žodis. – 1991, kovo 7, p. 3.
Seibutis A. Jonas Šliūpas Biržuose dirbo banko direktoriumi ir gimnazijos mokytoju. // Šiaurės rytai. – 2010, lapkr. 23, p. 9.

 

ŠTREITAS VIKTORAS
Lietuvos kūrėjas, savanoris, girininkas

Gimė 1901 m. vasario 25 d. Astravo dvare, Biržų valsčiuje. Pirmojo pasaulinio karo metais gimnaziją lankė Rygoje, Minske, Kijeve ir Proskurove. Į Biržus grįžo 1918 m. ir įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo kovose su bolševikais ir lenkais. 1922-1924 metais tarnavo pirmajame artilerijos pulko štabe laisvai samdomu kariškiu. Turėjo vyresniojo puskarininko laipsnį. Nuo 1924 m. rugsėjo 1 d. tarnavo Gegužių girininkijos girininku Papilio valsčiuje. 1930 m. vasario 5 d. įstojo į Lietuvos kariuomenės Savanorių Sąjungos Biržų skyrių, priklausė šaulių sąjungai, Papilio šaulių raitelių būriui, Miškininkų sąjungai. 1938 m. liepos 1 d. buvo perkeltas į Pasvalio urėdijos Vabalninko girininkiją. 1939 m. gruodžio 1 d. paskirtas į Nemenčinės miškų urėdijos Žarliūnų girininkiją. Antrojo pasaulinio karo metais buvo Maišiogalos viršaičiu. 1944 m. rugpjūtį pasitraukė į Vokietiją. Kasė apkasus, dirbo vertėju iki karo pabaigos. Gyveno Vokietijoje perkeltųjų asmenų Wehnen stovykloje. 1947 m. atvyko į Kanadą, dirbo miške, vėliau persikėlė į Torontą. Dirbo Šv. Juozapo senelių vaikų prieglaudoje. Kanadoje priklausė Toronto Kūrėjų - Savanorių sąjungai – buvo jos pirmininku, Vl. Putvinskio šaulių kuopai, Lietuvos Atgimimo sąjūdžiui, Miškininkų sąjungai. Mirė 1978 m. spalio 26 d. Toronte.

Parengta pagal:
H. D. Viktoras Štreitas // Mūsų sparnai, 1978, Nr. 45, p. 81-82.
Seibutis A. Naujos žinios apie Štreitų ir Šenferių šeimas // Šiaurės rytai. – 2012, rugpj. 25, p. 6, 12.

 

Tamulėnas MotiejusTAMULĖNAS MOTIEJUS
Matininkas, kooperatininkas

Gimė 1891 m. gruodžio 22 d. Gajūnų kaime, Biržų valsčiuje. Iš trijų sūnų Motiejus buvo jauniausiais. Tėvai turėjo nedidelį ūkelį. Kai jam buvo septyneri metai, mirė tėvas. Motinai vienai teko rūpintis šeima. Motiejus pasirodė turintis nemažų gabumų tad motina, padedama vyresniojo brolio, dėjo pastangas, kad Motiejus galėtų mokytis. Iš pradžių Motiejus lankė ūkininko Lapienės kilnojamą kaimo mokyklą, po to Biržų pradžios ir vidurinę mokyklas. Matininko profesijos mokėsi Petrapilyje. Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui pašauktas į kariuomenę. Kartu su Samsonovo armijos kariais buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Į tėvynę grįžo 1918 m. rudenį. Grįžęs į Biržus įsijungė į Nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbus. Kartu su agronomu Petru Kregžde organizavo Žemės ūkio ministerijos Įgaliotinio įstaigą. Joje buvo paskirtas įgaliotinio padėjėju. 1920 m. Žemės Tvarkymo Departamento buvo paskirtas matininku į Biržų apskritį. 1926 m. pavasarį Departamentas paskyrė M. Tamulėną į Kėdainius apskrities matininku - revizoriumi, o tų pačių metų rudenį vėl grįžo į Biržus jau kaip apskrities žemės tvarkytojas ir juo dirba iki 1944 metų. Gyvendamas Biržuose M. Tamulėnas aktyviai dalyvavo Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios veikloje. Kuratoriumi buvo išrinktas 1925 m. Sinode Biržuose, kelis kartus buvo renkamas Sinodo direktoriumi, į Revizijos komisiją. Vieną kadenciją buvo išrinktas Kolegijos prezidentu (1941-43 m.) Lietuvoje ir vieną (1961-64 m.) išeivijos lietuvių reformatų Kolegijos prezidentu. M. Tamulėnas daug rašė į išeivijos leidinius: „Mūsų sparnai", „Santara“, „Naujienos“. 1947 m. Tamulėnų šeima atvyko į JAV, apsigyveno Racine, o nuo 1964 m. persikėlė į Floridą. Motiejus Tamulėnas mirė 1980 m. rugsėjo 24 d. West Palm Beach, Floridoje.

Parengta pagal:
Motiejus Tamulėnas // Mūsų sparnai, 1980, Nr. 49, p. 79-81.
Motiejus Tamulėnas – trečiasis Lietuvos ev. ref. Kolegijos prezidentas, 1941 ir 1942 m. // Mūsų sparnai, 1955, Nr. 8-9, p. 70.

 

Trečiokas Jurgis su busimaja žmona Darata DagyteTREČIOKAS JURGIS
Visuomenės veikėjas, vienas iš Biržų spaustuvės steigėjų

Gimė 1863 m. rugpjūčio 13 d. Kyliškių kaime, Papilio valsčiuje. Mokėsi liaudies mokykloje. Būdamas penkiolikos Jurgis iškeliavo į Petrogradą. Mokėsi fizikos mechanikos dirbtuvėse prie medicinos akademijos ir dirbo. Grįžęs į Biržus nusipirko žemės, statėsi namus, įsirengė dirbtuvę,  įsteigė geležies, mašinų ir kitokių ūkio reikmenų prekybos įmonę. 1912 m. kartu su M. Yču, kun. P. Jakubėnu, gyd. M. Kuprevičiumi,  St. Dagiliu bei vaistininku Čepuliu Jurgis įsteigė spaustuvę, kurią po karo pardavė J. Masaičiui. Pirmojo pasaulinio karo metais J. Trečiokas su šeima buvo pasitraukęs į Rusiją. Grįžo apie 1920 m. ir aktyviai įsijungė į Biržų gyvenimą. 1922 metais Biržuose surengtoje parodoje J. Trečiokas eksponavo tris savo išrastas cementinių ir kitokių plytų gaminimo mašinas. Už jas parodos ekspertų komisija jam paskyrė I laipsnio pagyrimo raštą. Vėliau jis išrado linų minimo mašiną. 1926 m. Jurgis buvo vienas iš „Agaro“ bendrovės steigėjų. Bendrovė veikė iki 1940 metų. Mirė 1927 m. rugpjūčio 27 d. Palaidotas Biržų evangelikų reformatų kapinėse.

Parengta pagal:
Dagilis J. Kūręs Biržų spaustuvę: Jurgiui Trečiokui // Šiaurės rytai, 2003, rugpj. 19, p. 6.
Seibutis A. Jurgiui Trečiokui – 150 // Šiaurės rytai, 2013, rugpj. 20, p. 5, 8.
Trečiokas Jurgis // Lietuvių enciklopedija, T. 31. – Bostonas (JAV), 1954, p. 431.

 

Variakojis JonasVARIAKOJIS JONAS
Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, laisvės kovų dalyvis, Krašto apsaugos ministras

Gimė 1892 m. gegužės 20 d. Rinkuškiuose. Mokėsi Pernu gimnazijoje. Trumpai dirbo A. Smetonos redaguojamo laikraščio „Viltis“ ir „Lietuviu balsas“ redakcijose. 1913 m. įstojo studijuoti teises į Sankt Peterburgo universitetą. Baigė tris kursus, nes 1916 m. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę.1917 m. lapkričio m. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1917 m. vasario 2 d. baigė Vladimiro karo mokyklą ir buvo nusiųstas į Austrijos frontą. 1918 m. buvo Lietuvos tarybos įgaliotinis pabėgėlių grąžinimui į Lietuvą. Tų pačių metų spalio mėn. J. Variakojis grįžo į Lietuvą. 1918 m. gruodžio 29 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir krašto apsaugos ministro M. Velykio įsakymu buvo paskirtas Panevėžio srities apsaugos būrio vadu. Pradėjo telkti savanorius į Lietuvos kariuomenę Panevėžio krašte. 1919 m. kovo 22 d. J. Variakojis buvo paskirtas Panevėžio bataliono vadu. 1919 m. Panevėžio batalioną perorganizavus į pulką, lapkričio 1 d. paskirtas Ketvirtojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vadu, kuriam vadovavo iki 1921 m. rugsėjo 21 d.  1919 m. lapkričio 18 d. J. Variakojui suteiktas vyresniojo leitenanto, 1920 m. sausio 17 d.– kapitono laipsnis. 1921-1923 m. lankė Aukštuosius karininkų kursus. Juos baigus 1923 m. lapkričio mėnesį paskirtas III karo apygardos štabo viršininku. 1924 m. birželio 28 d. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1926 m. balandžio 20 d. paleistas į atsargą. Nusipirko Šešuolėliuose dvarą ir ėmė ūkininkauti. Dvare dažnai lankydavosi prezidentas A. Smetona ir ministras pirmininkas J. Tubelis. 1928 m. lapkričio  29 d. jis buvo pakviestas į ministrų kabinetą ir sutiko užimti Susisiekimo ministerijos valdytojo pareigas. 1929 m. rugsėjo 24 dieną prezidento dekretu paskirtas krašto apsaugos ministru. Tas pareigas ėjo iki 1930 m. birželio 28 d. 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. Pirma į Vokietiją, o 1949 m. atvyko į Čikagą. Gyvendamas JAV įsijungė į lietuvių evangelikų reformatų veiklą, bendradarbiavo „Mūsų sparnuose“, „Karyje“, kitoje spaudoje, parašė atsiminimus apie IV pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką. Jonas Variakojis mirė 1963 m. spalio 31 d. Palaidotas lietuviu tautinėse kapinėse Čikagos priemiestyje.

Parengta pagal:
Ignatavičius S. Pulkininko leitenento Jono Variakojo 110-osioms metinėms // Lietuvos aidas, 2002, geg. 24, p. 8. Markuckytė E., Pilkauskas D. Nepriklausomybės kovų dalyvis Jonas Variakojis // Respublika, 2013 geg. 3, priedas „Žalgiris“, p. 4.
Vaičeliūnas A. Kariavęs visuose Nepriklausomybės kovų frontuose // Šiaurės rytai, 2017 m. geg. 23, p. 8-9.

 

 Variakojis PetrasVARIAKOJIS PETRAS
Agronomas, pramonininkas, visuomenės veikėjas

Gimė 1892 m. spalio 24 d. Kvietkelių vienkiemyje. Mokėsi Biržų pradžios mokykloje, gimnaziją baigė Mintaujoje (Jelgava). Agronomijos mokslus baigė Dotnuvos žemės ūkio mokykloje 1915 m. Vėliau mokėsi Tartu universitete, tačiau dėl Pirmojo pasaulinio karo mokslus teko nutraukti.  Grįžęs į Lietuvą 1918 m. pradėjo dirbti Žemės ūkio ir valstybinių turtų ministerijos inspektoriumi. 1921 m. iš grafo Tiškevičiaus išsinuomojo Astravo dvarą. 1924 m. P. Variakojo pastangomis Astravo dvare buvo įsteigta, viena pirmųjų Biržų krašte, garinė pieninė, patobulintas vandens malūnas, 1923-1924 m. įsteigtas vilnų verpimo fabrikas, kuris 1930 m. išplėstas į linų ir pakulų apdirbimo fabriką. P. Variakojis bendradarbiavo tarpukario Lietuvos spaudoje, parašė keletą knygelių: „Žaliosios trąšos“, „Laikinieji tvartai“ ir kt. Buvo vienas iš Biržų Žemės Ūkio draugijos, Biržų Žemės Ūkio Smulkaus Kredito banko steigėjų. 1935 m. įkūrė bendrovę „Biržų kurortas“. Buvo Kauno Prekybos ir amatų ir pramonės rūmų, Žemės banko ir Lietūkio tarybos nariu. 1943-1944 m. P. Variakojis buvo Mažeikių apskrities agronomu. 1945 m. persikėlė į Vilnių, tais pačiais metais su sūnumi išvežtas į Sibirą. Grįžęs gyveno Alytuje. Žuvo, pertrenktas motociklo, 1970 m. spalio 14 d. Palaidotas Alytaus kapinėse.

Parengta pagal:
Dagys. Agr. P. Variakojį prisimenant // Mūsų sparnai, 1972, Nr. 32, p. 59-62
Januševičius B. Svečiuose pas iškilius tarpukario biržėnus. Agronomo Petro Variakojo šeimoje. // Biržiečių žodis, 2013, spal. 15, p. 5, 9.
Puodžiūnas V. Agronomas Petras Variakojis // Biržiečių žodis, 1992, lapkr. 13, p. 3.

 

Parengė Laima Ramutėnienė
Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyresn. bibliotekininkė

 

Nuotraukos:
iš Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio bibliotekos,  Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondų.
Leidinių: Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953. Vilnius, t. 1–10; Lietuvos reformatų raštija. Chicago, 1978.