Biržų krašto generolai (I)

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Biržų kraštas garsus savo žymiais žmonėmis. Jie paliko pėdsaką įvairiausiose žmonių gyvenimo srityse. Ne išimtis yra ir karyba. Su mūsų kraštu susiję ir trijų tarpukario Lietuvos generolų likimai.

Žodis generolas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „generalis“ – vyriausiasis. Toks karinis laipsnis, pradėtas teikti Prancūzijoje XVI amžiuje, o nuo XVII amžiaus jis atsirado ir tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės karininkų. Ilgainiui prie laipsnio atsirado kariuomenės rūšies pavadinimas (pvz., artilerijos generolas, kavalerijos generolas), o kartais ir administracinės pareigos. 1918-1919 metais kuriantis Lietuvos kariuomenei, nebuvo vieningos nuomonės dėl karinių laipsnių – nei dėl jų pavadinimų, nei apskritai, ar jie iš vis reikalingi. Dar viena priežastis, dėl kurios neskubėta laipsnius įvesti, buvo ta, kad nemažai į kariuomenę stojančių ir besiskelbiančių karininkais asmenų neturėjo tikrų savo laipsnio įrodymų. Vėliau paaiškėjo, kad jie arba žemesnio laipsnio, arba visai ne karininkai.
Vis dėlto kai kuriems asmenims laipsniai buvo pripažinti. Istoriniame 1918 metų lapkričio 23 dienos įsakyme, nuo kurio skaičiuojama Lietuvos kariuomenės pradžia, trys karininkai minimi pulkininkais, o du – papulkininkiais.
1919 metų rudenį kariuomenėje įvedant karinius laipsnius, įvesti du generolo laipsniai – generolo leitenanto ir generolo, o nuo 1936 metų gruodžio 11 dienos trys – brigados generolo, divizijos generolo ir generolo.
Nepriklausomos Lietuvos ginkluotose pajėgose tarpukaryje ilgiau ar trumpiau tarnavo beveik šešios dešimtys generolo laipsnius turinčių karininkų. Dauguma jų į generolus buvo pakelti Lietuvos Respublikos vyriausybės, tačiau keliolika vyrų šį laipsnį atsinešė, atvykę iš kitų kraštų, kitų kariuomenių. Buvo tai labai skirtingų likimų, skirtingų mentalitetų, luomų ir net tautybių žmonės, vieni iškilę į karjeros viršūnes dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kiti – prieš pat Lietuvos Nepriklausomybės žlugimą 1940-aisiais. Vieni jų plačiai žinomi ir dažnai minimi, kitų vardai ir darbai nepagrįstai užmiršti.

Maksimas Katchė

Vokiečių kilmės amatininkai Katchės jau nuo XVIII amžiaus minimi Latvijos Kuršo krašto bažnytinėse knygose. Būsimojo generolo tėvas Arvidas Katchė (Arwid Kattchée) gimė Latvijoje, Lutrini gyvenvietėje, dabartinėje Saldaus savivaldybėje, 1854 metais. Iš kartos į kartą Katchės buvo malūnininkai. Kurše įsikūrę vokiečių amatininkai ir malūnininkai stengėsi plėsti savo verslą į šiaurinius Lietuvos rajonus – Šiaulius, Joniškį, Žeimelį ir Biržus, Mūšos upės pakrantėse. Kai 1879 metais lapkričio 5 dieną gimė sūnus Maksimas (pilnas vardas - Wilhelm Johannes Arwid Max Kattchée), šeima jau gyveno Joniškyje. Kūdikis pakrikštytas evangelikų liuteronų bendruomenėje Sesavoje.
Maksimas Katchė 1897 metais baigė Rygoje gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Sankt Peterburgo pėstininkų junkerių mokyklą. 1899 metais, po mokyklos baigimo, paskirtas į 116 pėstininkų Malojaroslavlio pulką Rygoje. 1903 metais jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. 1904-1905 metais dalyvavo rusų - japonų kare Mandžūrijoje, buvo kontūzytas. 1908-1911 metais dirbo Vilniaus Karo mokykloje. Didžiajame kare vadovavo pulkui, 1916 metais suteiktas pulkininko laipsnis. Už drąsą ir sumanumą apdovanotas visais koviniais ordinais - šv. Jurgio 4 laipsnio, auksiniu šv. Jurgio kardu, šv. Stanislovo, šv. Onos ir šv. Vladimiro įvairių laipsnių ordinais.
Pasižymėjęs karininkas buvo pristatytas pakėlimui į generolus majorus, tačiau tam sutrukdė bolševikinė revoliucija.

Nepriklausomybės kovų frontuose

M. Katchė su šeima 1918 metų pabaigoje grįžta į Lietuvą. Šeima lieka Biržuose, o jis pats 1919 metų pavasarį pro rusų frontą prasiskverbia į Kauną. Čia balandžio 16 dieną pradeda tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Patyręs karininkas skiriamas atskirojo Panevėžio bataliono, vėliau tapusio 4 pėstininkų pulku, instruktoriumi. Kovose su bolševikais vadovauja Panevėžio grupei, nuo 1919 metų pabaigos - II brigadai, vėliau pavadintai II pėstininkų divizija. Karininkas M. Katchė daug nusipelnė nepriklausomybės kovose, ruošdamas operatyvinius karinių operacijų planus. Jis planavo bei parengė Ukmergės ir Panevėžio karinių operacijų planus, kurie buvo sėkmingai realizuoti. Tokios pergalės smarkiai pakėlė kariuomenės kovinę dvasią, pasitikėjimą savo jėgomis. Kaip prisiminimuose rašė ministras Juozas Urbšys, tuomet tarnavęs Panevėžio bataliono štabo karininku, „... jei prieš Panevėžio operaciją būtų pasakyta, kad štai mes vieni be svetimųjų pagalbos vysime priešininką ir užimsime net Panevėžį, tai toksai „sveikai mąstantis“ būtų tik skeptingai nusišypsojęs bei ranka numojęs: „bene mes įstengsime...“
Be operacijų bolševikų fronte, M. Katchei teko dalyvauti žygiuose prieš bermontininkus ir lenkus. 1920 metų kovo 1 dieną jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis, kurį laiką buvo generalinio štabo viršininkas. 1920 metų spalį kaip delegacijos narys generolas M. Katchė kartu su kitais atstovais pasirašė Suvalkų taikos sutartį, kurią lenkai jau po kelių dienų sulaužė.

Diplomatinė veikla

Tų pačių metų lapkričio 11 dieną M. Katchė vyksta į Rygą kaip Generalinio štabo ypatingų užduočių generolas, Lietuvos karinės delegacijos vadovas. Lapkričio 17 dieną į Rygą atvyko grupė Lietuvos Seimo deputatų, vadovaujamų M. Sleževičiaus. Nors oficialus vizito tikslas buvo sudalyvauti Latvijos nepriklausomybės paskelbimo dienos iškilmėse lapkričio 18-ąją, tačiau iš tiesų buvo siekiama įtikinti Latvijos kariuomenės vadovybę, jog būtina sudaryti abiejų šalių karinę sąjungą, nukreiptą prieš Želigovskio sukurtą vadinamąją „Vidurio Lietuvos valstybę“. M. Katchė Kaune buvo gavęs konkrečią užduotį – pasiekti, kad prieš „Vidurio Lietuvą“ būtų pasirašyta karinė konvencija, numatanti aktyvius Latvijos kariuomenės veiksmus, jei Želigovskio kariuomenė pajudėtų Kaišiadorių ir Ukmergės kryptimi. Nors sukurti karinės konvencijos nepavyko, tačiau tolesnėse derybose Latvijos pusė pažadėjo lietuviams kiek galėdama parūpinti karo specialistų, karinių medžiagų, leisti naudotis uostais karinėms medžiagoms gabenti, naudotis Latvijos dirbtuvėmis ir panašiai.

Aukštieji karininkų kursai ir generalinis štabas

1919 metų liepą įsteigtoje Karo mokykloje dėl karininkų stygiaus besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje mokslai truko tik 4 mėnesius. 1920 metų pradžioje, siekiant suvienodinti karinio ir bendrojo karininkų išsimokslinimo lygį, Kaune įsteigti laikinieji karininkų kursai, o pasibaigus kovoms, 1921 metų balandžio 13 dieną, Aukštieji karininkų kursai. Jų organizatoriumi ir pirmuoju viršininku tapo generolas leitenantas M. Katchė. Atidarydamas kursus, generolas savo kalboje sakė: „Mes lietuviai karštai mylime mūsų atgimusiąją tautos nepriklausomybę. Apie gyvenimą be jos mums sunku ir manyti. Bet jeigu mes iš tikrųjų norime apsaugoti mūsų laisvę nuo svetimo jungo, tai nenuilsdami privalome rūpintis ir dirbti, kad mūsų nepriklausomybės ištikimas skydas, mūsų armija, būtų visados atitinkamoje aukštumoje...“ Tuo pat metu generolas buvo vėl paskirtas Generalinio kariuomenės štabo viršininku. Teko pasiimti sunkią naštą - tvarkyti vienu metu štabą ir kursus. Darbo krūvis darėsi pernelyg didelis, ir M. Katchė prašosi atleidžiamas iš Aukštųjų karininkų kursų viršininko pareigų. 1921 metų liepos pabaigoje jį šiame poste pakeitė generolas Leonas Radus-Zenkavičius.
Apie M. Katchės darbą Generalinio kariuomenės štabo viršininko pareigose iškalbingai yra sakęs jo bendradarbis ir pavaldinys generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis: „...štabą jis reorganizuoja iš pagrindų. Į šią reorganizaciją įdeda visą savo sielą.
Dirba dažnai ne tik dienomis, bet ištisomis naktimis. Savo darbštumo bei pasišventimo pavyzdžiu patraukia darban visus štabo karininkus...“
1921 metais M. Katchė vėl paskiriamas į lietuvių derybinę delegaciją, vykstančią derėtis su lenkais į Ženevą. Tačiau pakeliui suserga, apie mėnesį gydosi užsienyje.
Didžiajame kare patirtos kontūzijos, nepaprastai įtemptas darbas Panevėžio batalione ir grupėje, II brigados ir II pėstininkų divizijos štabuose, generaliniame štabe bei karininkų kursuose neigiamai atsiliepė karininko sveikatai. Ištarnavęs kariuomenėse daugiau kaip 26 metus, dėl sveikatos generolas leitenantas M. Katchė 1922 metų spalio 7 dieną išeina į atsargą. Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ir 4 laipsnio ordinais, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Latvijos „Lačplėsio“ 3 laipsnio ordinu, Latvijos išsivadavimo karo 10 – mečio medaliu.
Beje, Lietuvos kariuomenėje tarnavo ir Maksimo Katchės pusbrolis Aleksandras Katchė. 1914 m. Sankt Peterburge baigęs Michailo artilerijos mokyklą tarnavo artilerijos daliniuose, artilerijos inspekcijos valdyboje. Grįžęs į Lietuvą, mobilizuotas į kariuomenę, tarnavo artilerijos tiekimo skyriuje, 1930–1939 metais buvo Ginklavimo valdybos viršininko pavaduotojas, o 1932–1935 metais dar ir artilerijos dirbtuvių Techninės dalies vedėjas. Pulkininkas. Sovietams okupavus Lietuvą, 1941 metais su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1949 metais persikėlė gyventi į Kanadą, kur Toronte 1985 metais mirė.

Biržų etapas

Išėjęs į atsargą, M. Katchė apsigyvena Biržuose, iš kur kilusi jo žmona Berta Jansonaitė. Greičiausiai ir Jansonų malūnas Biržuose atsirado su generolo tėvo Arvido Vilgelmo Katchės, kaip šios srities profesionalo, pagalba. Mirė atsargos generolas leitenantas M. Katchė 1933 metų birželio 10 dieną Biržuose. Jo laidotuvės birželio 14 dieną buvo labai iškilmingos. Velionį į kapus lydėjo I pėstininkų divizijos vadas generolas leitenantas P. Tamašauskas, vyriausiojo štabo ir 4 pėstininkų pulko karininkų delegacijos, 8 pėstininkų pulko batalionas ir karo aviacijos lėktuvai. Štai kaip rašė to meto laikraštis „Biržų žinios“: „Gedulingas pamaldas laikė kun. Šernas. Lygiai 17 val. išnešė grabą iš bažnyčios ir prasidėjo gedulinga, orkestro garsų lydima eisena kapų link. Žmonių tiek buvo prisirinkę, kad užsikimšusi buvo visa Vytauto gatvė. Laidotuvių eisenos metu virš miesto skraidė eskadrilė lėktuvų, kurie vartydamiesi saulės spinduliuose savo garsiu propelerių ūžėsiu atsisveikino paskutinį kartą su velioniu. Kapuose prie velionies karsto pasakė graudų paskutinį žodį kun. Šernas. Visuomenės vardu tarė paskutinį atsisveikinimą divizijos vadas generolas Tamašauskas. Jis priminė velionies nuopelnus mūsų kariuomenei ir laimėjimus kovose dėl mūsų nepriklausomybės“.
Apie generolo nuopelnus Lietuvos valstybei bei laidotuves rašė ir kiti to meto leidiniai. Savaitraštis „Mūsų kraštas“ pažymėjo: „Nors jo tėvai buvo ir ne lietuvių tautybės, tačiau gen. Katchė buvo ir pasiliks tikru lietuviu ne tik savo darbais, bet ir siela. Juk prieš pat mirtį jis pasakė: „Mano laidotuvės turi būti atliktos tikromis, lietuviškomis apeigomis“.

Kapo mįslė

Iki šiol netyla ginčas, kur iš tiesų ilsisi karo vyro M. Katchės palaikai. Akivaizdu, kad jis palaidotas senosiose Biržų evangelikų reformatų ir liuteronų kapinėse Širvėnos ežero pakrantėje. Teigiama, kad generolas ir jo dukra palaidoti Jansonų šeimos kapavietėje. Taip susiklostė, kad nėra jokio ženklo, parodančio generolo laidojimo vietą, ji užfiksuota tik giminių, to meto liudininkų prisiminimuose. Tačiau ar tai tikrai ta vieta? Štai ką rašė aktyvus reformatų bendruomenės narys šviesios atminties biržietis Kostas Grundelė: „Bet jau po Antrojo pasaulinio karo vaikštinėdamas po tas kapines su vargonininku Jonu Sprindžiu, jo paklausiau, kur generolas yra palaidotas. Šis nuvedė mane prie Jansonų šeimos kapų tvoros pietinėje pusėje ir parodė tris kapus, ant kurių buvo uždėti paprasti, kaip ir ant gretimų kapų, trys betoniniai antkapėliai. Tik ties viduriniuoju buvo pastatytas nedidelis rusvo akmens paminkliukas su užrašu: Gen. Maksimas Katchė ir gimimo bei mirimo datos. Visi trys kapai buvo apjuosti neaukšta granitinių šešių stulpelių stora metaline grandine. Tie kapai sveiki išsilaikė per visas tų kapinių negandas, kuomet buvo verčiami ir laužomi net metaliniai kryžiai. Bet kartą, prieš atgaunant Lietuvai nepriklausomybę, priėjęs prie tų kapų buvau didžiai nustebintas, nes buvo dingęs paminklas, visi trys antkapiai ir visi stulpeliai su grandine. <... > Vėliau vietoj trijų žemės kauburėlių buvo padarytas vienas didesnis kauburėlis, kažkieno šiek tiek gėlėmis papuoštas.“ Vienintelis Lietuvoje gyvenęs pokariu likęs Jansonų šeimos atstovas garsusis teatralas Egmontas Jansonas rašė, jog šeimos kapavietėje, „greta bendro paminklo, dar trys antkapiai. Nuo vardų ir pavardžių tapatumo galva ima suktis. Atrodo, tie patys žmonės dusyk buvo laidojami. Tai – fikcija. Po dviem Jansonų antkapiais – generolo M. Katchės (...) ir jo dukters palikai. Antkapiai dėti jau 1940-aisisias, atėjus bolševikams, tad kalti generolo pavardę buvo rizikinga…
Prasidėjus Atgimimui, Biržų deputatė AT B. Valionytė staiga prisiminė ir „saksoniečių sukilimą, ir generolą M. Katchę, ieškojo jo kapo, klausinėjo manęs, paaiškinau, ketino net bene gipsinį paminklą ar biustą statyti, pasakiau, kad mūsų šeimos (o Katchė vienaip ar kitaip - iš mūsų šeimos) kapų jokie gipsiniai ar kitokie „fantomai“ nepuoš. Tuo pirmosios „derybos“ baigėsi, AT tapo Seimu, į kurį deputatė išrinkta nebuvo, tad ir liovėsi domėtis generolu. Ačiū Dievui…“
Jansonų kapavietę daugelį metų prižiūrėjo Meškinių šeima. Pasak Arūno Meškinio, jis šiuos kapus prisimena nuo 1967-1969 metų, kai čia jį pradėjo vestis mama Birutė. K. Grundelės minimų stulpų ir paminklo jis nepastebėjęs, kapavietės aplinka buvo apaugusi brūzgynais. Antkapiai su užrašais Jansonų kapavietėje, pasak pono Arūno, pastatyti apie 1981-1983 metus, iki tol, jo nuomone, ten antkapių nebuvę.
Ko gero, tiksli generolo M. Katchės amžinojo poilsio vieta taip ir liks nežinoma. Vėjas plevena ant kapavietės tvoros pririštus išblukusius vainikų kaspinus, ant kurių dar galima išskaityti „Lietuvos kariuomenės vadas“. Ar tik tokio įamžinimo nusipelnė Lietuvos valstybės generolas, kariuomenės kūrėjas, dviejų Vyčio ordinų kavalierius?


Antanas Vaičeliūnas
2017-06-20