Didžiajame Vilniaus Seime - ir biržiečiai (II)

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę


Vabalninko kraštas davė daug žymių Lietuvos asmenybių, aktyviai dalyvavusių tautinio atgimimo bei nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo bei įtvirtinimo darbuose.
Kaip knygoje „Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje“ rašė iš šio krašto kilęs inžinierius, politikas ir visuomenės veikėjas Konstantinas Šakenis, „Nepriklausomoje Lietuvoje Ministerių Kabineto nariais ar pirmininkais įvairiais laikais yra buvę net keturi vabalninkėnai - E. Galvanauskas, V. Karoblis, V. Petrulis ir šio veikalo autorius“. 

Prisimenant 1905-1906 metų tautinę revoliuciją Lietuvoje ir jos atgarsius Biržų krašte, kone chrestomatiniu pasipriešinimo caro valdžiai pavyzdžiu minimas Čypėnų valsčius, jo žmonių surašyti nutarimai, paskelbti „Vilniaus žiniose“ prieš prasidedant Didžiajam Vilniaus Seimui. Šių nutarimų pagrindu buvo paremtos tuo metu susikūrusios trečios Lietuvoje politinės partijos – Lietuvos valstiečių sąjungos - programinės nuostatos, jie atsispindėjo ir Seimo nutarimuose.

Čypėnų lietuviška savivalda

Visa tai negalėjo atsirasti ideologiškai ir kultūriškai tuščioje vietoje. Panaikinus baudžiavą, kaime ėmė kurtis kitokie ekonominiai santykiai. Vis daugiau valstiečių suprato išsimokslinimo naudą ir buvo pajėgūs bent vieną sūnų leisti į mokslus. To paties K. Šakenio skaičiavimais, nuo baudžiavos panaikinimo iki Lietuvos nepriklausomos valstybės sukūrimo iš Vabalninko krašto valstiečių išėjo 25 kunigai, 16 žmonių baigė aukštąjį mokslą Rusijoje, neskaitant tų, kuriems baigti mokslus sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Nemažai buvo ir tokių, kurie įgijo, šiuolaikiniu supratimu, aukštesnįjį mokslą ir tarnavo ar dirbo įvairiose Rusijos įstaigose. Tai vaistininkai, karininkai, matininkai ir kitokie valdininkai. Nors ir negyvendami Vabalninko krašte, jie lankėsi tėviškėje, bendravo su vietos gyventojais. Tai darė įtaką kaimui. Neabejotinai prisidėjo ir lietuviška spauda, buvusi nelegali, o prieš tautinės revoliucijos pradžią atgavusi oficialų statusą. Tai veikė ir kėlė tautinės savimonės lygį, kita vertus, inteligentai turėjo vietos gyventojų palaikymą ir pasitikėjimą. Todėl ir Čypėnų valsčiaus įvykiai tokiame kontekste atsitiko tik dėl energingų ir išsilavinusių žmonių, tokių, kaip studentai J. Sruoga ir E. Galvanauskas, provizorius K. Matulis, vaistininkas A. Marcinkevičius, P. Žitkevičius ir kiti. Šių žmonių agitacija ir aiškinimu patikėję valsčiaus žmonės susirinkime patys išrinko naują valdžią - valsčiaus viršaitį bei raštininką, apie tai lietuvių kalba surašė nutarimą į oficialią valsčiaus knygą. Kaip vėliau savo atsiminimuose rašė vienas svarbiausių Čypėnų respublikos organizatorių E. Galvanauskas, „Tarp labiau tautiškai - politiškai susipratusių šio krašto kaimiečių nusistatymas buvo šitokis: stengtis nusikratyti rusų jungo ir paimti Lietuvos tvarkymo reikalus į savo rankas. ... Bet į tai žiūrima buvo kaipo į ateities klausimą. ... Jie (kaimiečiai) statė tuomet kitą klausimą - ką gi mes tuojau galime ir turime daryti, kad nors iš dalies paimtume krašto valdymą į savo rankas ir susilpnintume caro valdžią? <.. > Taip statėme ir mes, iš kaimo kilę inteligentai, klausimus, susirinkę Vabalninkuose (aptiekoj), dalyvaujant keletui pakviestų iš artimų kaimų ūkininkų. Nutarta Čypėnų valsčiaus susirinkime pravesti šiuos nutarimus.“
Naujoji valsčiaus valdyba nedelsdama pradėjo eiti pareigas. Po Vilniaus Seimo buvo pašalinti ir kiti caro valdininkai - mokytojai, policininkai, pašto viršininkai. Kone tris mėnesius vabalninkiečiai turėjo lietuvišką savivaldą. Pastaroji sugebėjo palaikyti visoje apylinkėje viešąją tvarką, subūrė policiją, suorganizavo paštą.
Tik atvykus iš Kauno caro kariuomenės būriui, vadovaujamam paties gubernatoriaus Veriovkino, senoji tvarka bei senieji rusai valdininkai buvo sugrąžinti. Prasidėjo represijų laikotarpis.

Inžinierius, tapęs politiku

Apie ką bekalbėtume - Čypėnų respubliką, Didįjį Vilniaus Seimą, jaunos tarpukario Lietuvos valstybės pramonės, prekybos ir transporto sistemų sukūrimą, Klaipėdos krašto reikalus ar paskutines prieškarinės Lietuvos valstybės dienas, - būtinai sutiksime šį žmogų. Tai kelių tarpukario Lietuvos vyriausybių premjeras ir ministras Ernestas Galvanauskas. Šiais metais sukanka 135 metai, kai Čypėnų valsčiaus Zizonių kaime gimė būsimasis inžinierius, politikas ir visuomenės veikėjas. Prieš 50 metų nedideliame Prancūzijos Eks le Beno mieste, esančiame netoli Šveicarijos ir Italijos sienos, nustojo plakti kraštiečio E. Galvanausko širdis.
Būsimasis premjeras augo šešių vaikų šeimoje, iš trijų brolių buvo vyriausias. Trejus metus pasimokęs rusiškoje Vabalninko pradžios mokykloje, bandė įstoti į Panevėžio realinę gimnaziją, tačiau nebuvo priimtas. Dvejus metus mokėsi pas privačius mokytojus, po to Mintaujoje išlaikė egzaminus į trečią gimnazijos klasę. Vyresnėse klasėse pats ėmė uždarbiauti, mokyti kitus, todėl galėjo pragyventi jau be tėvų pagalbos. Energingas, gabus ir savarankiškas jaunuolis mokslus tęsė Peterburge. Spręsdami iš to, kokias studijas iš karto trijuose Sankt Peterburgo universitetuose pasirinko Zizonių kaime gimęs ir užaugęs vaikinas, galime teigti, kad jis svajojo apie inžinieriaus profesiją. 1902 metais pradėjęs mokslus Miškininkystės, Elektrotechnikos ir Kalnakasybos institutuose, jis netrukus apsistojo prie kalnakasybos.

Kelias į politiką

E. Galvanauskas, kaip ir daugelis tuo metu Peterburge studijavusių jaunų lietuvių, nesikratė nei politinės, nei visuomeninės veiklos - tais pačiais 1902 metais jis įstojo į Lietuvių demokratų partiją, tačiau joje išbuvo vos metus. Prasidėjus neramumams Peterburge, institutas laikinai buvo uždarytas. Vos gavęs iš provizoriaus K. Matulio telegramą, būsimasis politikas skuba į tėviškę, į Čypėnų valsčiaus sueigą. Čia imasi aktyvaus darbo - ruošia valsčiaus nutarimus, tarpininkauja tarp naujos valsčiaus valdžios ir rusų valdininkų, dalyvauja Vilniaus Seime. Įdomiausia, jog būtent Didysis Vilniaus Seimas, kuriame buvo nutarta reikalauti, kad caro valdžia suteiktų Lietuvai kuo platesnę autonomiją, galėjo visiems laikams atgrasyti jaunąjį E. Galvanauską nuo politikos ir politikų. „Beveik visi iš lietuviško kaimo kilę, visi demokratai, visi laisvės tautai siekė, bet nesutarė, lyg būtų didžiausi priešai“, - skaitome brolio užrašytuose būsimo Lietuvos vyriausybių vadovo prisiminimuose. „Jau pirmame posėdyje daug kalbėta apie lietuvių tautos politinę autonomiją, bet kiekvienas ją savaip aiškino. Dar didesnio nesutarimo būta dėl priemonių autonomijai įgyvendinti. Vieni siūlė nuosaikias priemones, tarčiau, lenkimą, o kiti ragino prieš caro vyriausybę atviron kovon stoti ir net ginklą panaudoti“, - prisimena E. Galvanauskas.
Pasak E. Galvanausko, tai labai nuvylė kaimo atstovus, neva pasakiusius tokius žodžius: „Nesvarbu, kas už stalo sėdės, bet reikšminga, kas tiesią vagą išvaryti sugebės. Mums rodosi, kad jau pačioje Seimo pradžioje pradėta kreiva vaga.“
Kad ir ne itin sklandžiai vykęs, Didysis Vilniaus Seimas priėmė labai svarbių nutarimų: jame pareikalauta politinės Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, Rusijos imperija paskelbta didžiausiu lietuvių tautos priešu, su kuriuo reikia kovoti drauge su kitomis jo pavergtomis tautomis, taip pat reikalauta, kad krašto valsčiuose ir mokyklose būtų vartojama lietuvių kalba. Apie šiuos ir kitus lietuvių sambūrio nutarimus reikėjo pranešti žmonėms ir E. Galvanauskas šio darbo ėmėsi su dideliu įkarščiu. Du mėnesius Didžiojo Vilniaus Seimo delegatas keliauja po šiaurės Lietuvos kaimus ir miestelius. Susirinkimai, padedant tautiškai susipratusiems kunigams, dažniausiai vyksta bažnyčiose po pamaldų. E. Galvanauskas ragina kaimų ir miestelių žmones išsirinkti dorus vyrus valsčiaus pareigūnais, ginti savo kalbą, kurti lietuviškas pradžios mokyklas, nebendrauti su valdžios įstaigomis, neklausyti rusų valdininkų įsakymų, nestoti į Rusijos kariuomenę ir netgi nemokėti mokesčių caro valdžiai.
Suprantama, kad toks, paties E. Galvanausko žodžiais tariant, „pamokslininkavimas“ negalėjo gerai baigtis - aktyviu visuomenininku netrukus susidomėjo policija. 1906 metų vasario viduryje E. Galvanausko jau ieškojo žandarai. Kol viskas nurims, būsimas politikas nutarė kurį laiką apsistoti tėviškėje tikėdamasis, kad ten jo niekas neišduos. Deja, skaudžiai apsiriko - vienas kaimynas, susigundęs pažadėtu piniginiu atlygiu, įskundė E. Galvanauską policijai. Ankstyvą vasario rytą „pamokslininkas“ buvo suimtas ir atsidūrė Panevėžio kalėjime. Po trijų belangėje praleistų mėnesių prasidėjo tardymai.

Pirmoji emigracija

Tardytojas pasirodė gana liberalus ir pažadėjo E. Galvanauską paleisti už piniginį užstatą. E. Galvanauskas kreipėsi į žinomą liaudininkų veikėją ir leidėją Feliciją Bortkevičienę. Ji už suimtąjį įmokėjo labai nemažus tais laikais pinigus - 500 rublių. Tačiau laisve teko džiaugtis neilgai. Paaiškėjo, kad valdžia nutarė pritaikyti E. Galvanauskui griežtesnį straipsnį ir apkaltinti jį mėginimu nuversti valdžią. Teko slapstytis. E. Galvanauskas gyveno Varniuose, o rudeniop išvyko į Peterburgą. Kad išvengtų policijos dėmesio, būsimas politikas persikėlė į nedidelį Mustamekio miestelį, esantį Suomijoje, prie pat Rusijos sienos. Ten jam teko gyventi iki 1908 metų pabaigos, tik retkarčiais trumpam apsilankant Peterburge. Galiausiai E. Galvanauskas apsisprendė - gavęs mirusio austro pasą su Žukausko pavarde, jis per Švediją išvyko į Belgijos Lježo miestą.
Lježe E. Galvanauskas atsidėjo mokslams. Čia jis įgijo ir kalnakasybos inžinieriaus, ir inžinieriaus elektrotechniko diplomus. Nuo 1913 dirba Serbijoje kaip Prancūzijos bendrovės atstovas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Serbijos bendrovei ir jos darbuotojams teko skubiai evakuotis. 1915 metais per Juodkalniją ir Albaniją E. Galvanauskas pasiekė Prancūziją, tačiau pakeliui vos nenumirė nuo vidurių šiltinės. Karo pabaigos E. Galvanauskas sulaukė Paryžiuje.
Tuo metu Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę, kurios tada dar niekas nepripažino. Taigi būsimam Lietuvos premjerui greta savo įprastų darbų vėl teko imtis visuomeninės veiklos. Drauge su būsimu Lietuvos pasiuntiniu Paryžiuje Oskaru Milašiumi jis įsteigė Lietuvių informacijos biurą, kurio svarbiausia paskirtis buvo skleisti Europai palankią nuomonę apie Lietuvą ir priešintis lenkų propagandai, teigiančiai, kad lietuviai nepajėgūs vieni patys sukurti ir išsaugoti savo valstybę.
Nuo 1919 metų pavasario E. Galvanauskas penkis mėnesius dirbo Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje sekretoriumi ir reikalų vedėju. Rudenį politikas po 13 emigracijoje praleistų metų grižo į Lietuvą.

„Nemaniau Lietuvoje užtrukti...“

„Nemaniau ilgai Lietuvoje užtrukti. Galvojau: Vyriausybei pranešiu apie delegacijos darbus, gausiu nurodymų, aplankysiu artimuosius ir grįšiu į Paryžių. Deja, šis nusistatymas buvo rašytas smėlyje“, - prisimena E. Galvanauskas. Pirmiausia jis aplanko Antaną Smetoną, su kuriuo nesimatė nuo Vilniaus Didžiojo Seimo laikų. Netrukus prezidentas A. Smetona siūlo E. Galvanauskui formuoti vyriausybę, kuriai bus lemta tapti paskutine laikina Lietuvos vyriausybe. Šalies ūkis nusiaubtas, iždas tuščias, valstybės finansuose chaosas, vyksta karas - ne kiekvienas būtų tokioje situacijoje išdrįsęs imtis vyriausybės vairo. Bet ne E. Galvanauskas. Svarbiausiais uždaviniais jis laikė išstumti iš Lietuvos svetimas karines pajėgas, kovoti dėl Lietuvos etnografinių sienų, siekti valstybės pripažinimo, stiprinti valstybės pagrindus ir svarbiausia - organizuoti Steigiamojo Seimo rinkimus, kad penktasis kabinetas būtų paskutinė laikinoji krašto vyriausybė. Iš ūkio dalykų - kuo skubiau sutvarkyti valstybės finansus, įsivesti valiutą. Po Steigiamojo Seimo rinkimų atsistatydinęs, netrukus E. Galvanauskas vėl tampa vyriausybės vadovu ir juo dirba iki 1924 metų. Nepriklausomybės kovos su bolševikais, bermontininkais bei lenkais, Steigiamojo Seimo sušaukimas, nuosavų pinigų įvedimas, universiteto Kaune įkūrimas - visa tai įvyko E. Galvanauskui dirbant vyriausybėje. Vadovaudamas dviem vyriausybėms E. Galvanauskas aktyviai veikė ne tik šalies viduje, stiprindamas krašto ūkį, bet ir tarptautinėje arenoje, siekdamas užtikrinti etnografines Lietuvos sienas. Tai jam teko pradėti taikos derybas su bolševikine Rusija. Jam teko svarbiausias, jei ne lemiamas vaidmuo rengiant Klaipėdos sukilimą, po kurio Lietuva atsiėmė Klaipėdą ir jos kraštą. Tai jam teko sunkios ir, deja, nesėkmingos derybos su lenkais dėl jų užgrobto Vilniaus ir Vilniaus krašto.
Vėliau E. Galvanauskas buvo Lietuvos valstybės atstovas Londone, nuo 1927 metų pavasario pradėjo dirbti Klaipėdos uosto direkcijos pirmininku. Dirbo pritaikant uostą Lietuvos ūkio reikmėms, ėmėsi medienos pramonės ir spaudos verslo. Jo pastangomis Klaipėdoje įkurtas Prekybos institutas, E. Galvanauskas buvo jo rektorius.

Paskutiniai žingsniai tėvynėje

1939 metais, po 15 metų pertraukos, paskutinėje nepriklausomos Lietuvos vyriausybėje E. Galvanauskui buvo pasiūlytas finansų ministro portfelis. Nors ir skeptiškai nusiteikęs dėl Antano Merkio vadovaujamos vyriausybės, E. Galvanauskas sutinka. Lemtingajame 1940 metų birželio 14-osios vyriausybės posėdyje, kuriame buvo svarstomas sovietų ultimatumas, ministras nedalyvavo - jis darbo reikalais buvo išvykęs į Klaipėdą. E. Galvanauskas sutiko būti finansų ministru marionetinėje J. Paleckio „liaudies vyriausybėje“. Kas lėmė tokį sprendimą? Pasak paties E. Galvanausko, taip jis tikėjosi kiek įgalėdamas priešintis rublio įvedimui ir taip atitolinti Lietuvos finansų sužlugdymą. Liepos 5 dieną E. Galvanauskas buvo atleistas iš pareigų. Jausdamas, kad tuoj bus suimtas, jis ryžosi trauktis į jau Vokietijai priklausančią Klaipėdą. Vėliau buvęs politikas persikėlė į Madagaskaro salą, kur jau nuo 1939 metų gyveno jo žmona. Dirbo mokyklose, vertėsi nelengvai. 1963 metais, išeivių iš Lietuvos padedamas, persikėlė į Prancūziją. Amžino poilsio E. Galvanauskas atgulė šalia žmonos prancūzės mažame Eks Le Beno miestelyje.


Antanas Vaičeliūnas
2017-03-21