Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

Atrodo, Lietuva jau buvo tyliai susigyvenusi su mintimi, jog Vasario 16-osios Akto originalas yra dingęs negrįžtamai. Kita vertus, jo paieškos žygiai tikrai nebuvo sistemingi, daugiausiai vykdyti pavienių istorikų ar mokslo įstaigų iniciatyva ir nebuvo sėkmingi.
Tačiau viltis miršta paskutinė.

Artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui, koncernas „MG Baltic“ ir jo prezidentas Darius Mockus skelbia dingusio Nepriklausomybės Akto originalo paiešką. Šį svarbiausią dokumentą grąžinusiam asmeniui koncernas įsipareigoja sumokėti milijoną eurų, o patį Nepriklausomybės Aktą neatlygintinai perduoti Lietuvos valstybei. Šis pasiūlymas vėl sujudino ne tik istorikų akademinę visuomenę, bet ir visus valstybės praeičiai ir jos simboliams neabejingus žmones. Ne išimtis ir biržiečiai, laikraščio „Šiaurės rytai“ skaitytojai. Vienas iš jų ir pranešė, kad jo garbaus amžiaus tėvas, išgirdęs apie atsinaujinusias Nepriklausomybės Akto paieškas, sakė turintis svarbios informacijos. Jam kadaise teko bendrauti su žmogumi, kuris neva žinojo, kur yra svarbiausias šalies dokumentas.

Žinia - daržinėje ant šieno

Nors Jonui Samulioniui jau devyniasdešimt dveji metai, vyras jis dar tvirtas, gerai mena praėjusius metus. Pasak pono Jono, apie Vasario 16-osios Aktą jam vėl priminė viešojoje erdvėje kilęs šurmulys dėl paskelbtos milijono eurų premijos. O įvykiai klostėsi gal prieš pusšimtį metų. Jonas tuomet dalyvavo savo giminaičio vaiko krikštynose Sebentiškio kaime. Šventė užsitęsė iki vėlyvo vakaro. Jonas su žmona nusprendė nebegrįžti į Biržus, o likti nakvoti. Pobūvyje dalyvavo ir giminaitis Vilius Puodžiūnas, kuris taip pat nusprendė pasilikti nakčiai. Kadangi buvo vasara, vyrus apnakvindino daržinėje ant šieno.
„Kalbėjomės apie šį bei tą, bet man labiausiai įstrigo vienas Viliaus pasakymas: „Nepriklausomybės dokumentai dabar yra mano rankose.“ Kokiu tikslu jis man tai sakė, nežinau. Daugiau nieko apie tai Vilius nekalbėjo - nei iš kur tie dokumentai atsirado, nei ką su jais ketina daryti“, - pasakojo J. Samulionis.
Pasak vyro, daugiau su minimu žmogumi jam susitikti neteko, o netrukus Vilius Puodžiūnas visai netoli savo namų žuvo eismo įvykyje.
Vyras minėjo, kad buvo primiršęs šį seną atsitikimą, tačiau dabartinės kalbos apie premiją ir Akto paieškas vėl atmintyje atgaivino kone pusės amžiaus senumo pokalbio detales. J. Samulionis sakė, kad dabar jam nuolatos kirba mintis, kodėl tolimas giminaitis jam kalbėjo apie mįslingus dokumentus ir ką reiškia frazė „yra mano rankose“. Pasak J. Samulionio, Vilius Puodžiūnas buvo kiek vyresnio amžiaus, nei jis. Kitas dalykas, svarstė ponas Jonas, apie rastus tokius svarbius dokumentus turėjo žinoti V. Puodžiūno žmona. Vyro nuomone, ji dar turėtų būti gyva.
O gyvena Puodžiūnai pakeliui į Suostus, Sebentiškyje. Ten, Apaščios vingyje, prie pat kelio, stovi jų namai.

Senų dokumentų likimas

Deja, Konstancija Puodžiūnienė jau prieš porą metų iškeliavo į Anapilį. Tačiau Puodžiūnų namai neištuštėjo – čia dabar gyvena ir ūkininkauja Viliaus ir Konstancijos sūnus Benjaminas, kuris mielai sutiko papasakoti savo tėvo ir visos giminės istoriją. Vasario 16-osios Akto originalo jam regėti neteko, bet senų ir paslaptingų dokumentų šeimoje būta. Benjaminas buvo dar paauglys, kai 1971 metais, važiuodamas motociklu, visai netoli namų žuvo jo tėvas. Tačiau smalsi vaikiška atmintis užfiksavo ir išsaugojo daug kažkada iš tėvo ar jo aplinkos girdėtų pasakojimų.
Viena tokių istorijų, girdėtų iš tėvo, buvo apie atiduotus paslaptingus dokumentus. Pasak Benjamino, tėvas kalbėjęs, kad atidavęs visus senus dokumentus, tautosaką, etnografinius rakandus ir senus popierius rinkusiems studentams. Anot pasakojimo, rinkėjus labai suintrigavęs ant vieno iš dokumentų buvęs originalus grafo Tiškevičiaus parašas. Benjaminas sako šiek tiek prisimenantis šį studentų viešėjimą. Dar menąs, kad mama su tėčiu net šiek tiek susiginčiję. Mama Konstancija nebuvo linkusi visų dokumentų atiduoti, tuo metu tėvas Vilius sakęs, kad vis tiek niekas nieko nebegrąžins ir niekam tų popierių nebereikės.
Gyvenimas parodė, kad teisi buvo mama, kai atkūrus Nepriklausomybę reikėjo tvarkytis žemės grąžinimo reikalus.
Pasirodo, namas, kur dabar gyvena ponas Benjaminas, kitados priklausė Tiškevičiams. Čia, prie kelio į Rygą, veikė karčema bei nakvynės namai keliautojams, buvo pastatai arkliams ir vežimams laikyti. Grafas visą šį ūkį buvo išnuomojęs žydams. Karčemą ir aplinkines žemes iš grafo Tiškevičiaus nupirko Benjamino senelis, mamos tėvas Petras Balčiūnas. Senelis buvo pasiturintis žmogus, caro laikais dirbo raštininku. Seneliui buvo apie 50, o močiutei –20 metų, kai jie susituokė. Tai galėjo būti apie 1915-1917 metus. Benjaminas sakė senelio neprisimenąs, bet jis sulaukė 1940 metų Lietuvos okupacijos. Pasak jo, teko girdėti mamos šnekas, kad seneliui iš pradžių patiko užėję rusų kareiviai. Tačiau kol vienas kareivis kalbino, kiti perėjo kambarius ir, ką galėjo, tą pavogė. Todėl senelio nuomonė apie atėjūnus kardinaliai pasikeitė.
Atskiro rašinio vertas Viliaus Puodžiūno gyvenimas. Jis buvo kilęs iš Legailių. Vokiečių laikais vyras pakliuvo į statybos batalioną, iš kurio vėliau stojo į vokiečių kariuomenę - Vermachtą. Esą, ten uniforma buvo gražesnė. Tačiau kariauti Vilius nepanoro ir 1943 metais iš vokiečių kariuomenės pabėgo. Grįžęs į tėviškę, įsirengė ten bunkerį ir slapstėsi.
Bet išvengti karo nepavyko. Išstūmę vokiečius, į Lietuvą vėl sugrįžo rusai. V. Puodžiūnas pakliuvo į kitų okupantų kariuomenę. Anot Benjamino girdėto pasakojimo, vienas tėvo draugas pasiskolino iš jo dviratį ir važiavo į Biržus. Pakeliui jį sulaikė stribai. Gerokai papurtė ir tas išdavė, kur slapstosi Vilius ir dar pora draugų.
Patekęs į frontą, V. Puodžiūnas buvo paskirtas artilerijos ugnies koreguotoju. Tai žmogus, kuris turi būti kuo arčiau apšaudomo objekto ir pranešti, ar tiksliai krinta sviediniai. Likimas buvo mielaširdingas ir pasibaigus karui V. Puodžiūnas gyvas bei sveikas sugrįžo namo. Bet vargai nesibaigė. Pasak Benjamino, tėvas, kaip frontininkas, buvo išrinktas apylinkės pirmininku. Bet kažkas paskundė, kad apylinkės pirmininkas tarnavo vokiečių armijoje. Vilius buvo suimtas ir išvežtas į lagerį. Anot sūnaus, tėvo lageris buvo kažkur netoli Maskvos. Ten jis dirbo prie atviruose laukuose pastatytų metalo lydymo krosnių. Tėvas pasakojęs, kad tokiomis darbo sąlygomis žmonės krisdavo it musės.
Lageryje praleidęs porą metų, V. Puodžiūnas buvo paleistas. „Grįžęs į Legailius užuodė naminio maisto kvapą ir nualpo. Lageryje žmonės mušėsi dėl žiurkių, žiurkiena buvo didelis delikatesas“, - apie tėvo patirtus išbandymus pasakojo Benjaminas.
„Rašiau į Lietuvos ypatingąjį archyvą, kad tėvas būtų pripažintas nukentėjusiu nuo sovietų represijų. Gavau atsakymą, kad mano tėvas su ginklu rankoje davė priesaiką vokiečių kariuomenėje, todėl jam toks statusas nepriklauso“, - sakė sūnus B. Puodžiūnas.
V. Puodžiūnas dirbo kolūkyje, vedė Konstanciją Balčiūnaitę, vėliau baigė veterinarijos kursus ir dirbo veterinarijos felčeriu. Žuvo avarijoje, sulaukęs vos 51 metų.

Garsūs Sebentiškio gyventojai

O kur galimas ryšys su Vasario 16-osios Aktu? Tai, kad žmogus pareiškė turintis dokumentą ir kad atidavė šūsnį senų popierių etnografinės ekspedicijos dalyviams, dar nieko neįrodo. Tokių pavyzdžių surasime ne vieną, o ir apsišaukėlių - ne vienas ir ne du. Reikia svaresnių argumentų ir sąsajų su modernios Lietuvos valstybės gimimo liudijimu. Sąsajų iš tiesų yra.
Kaip žinia, buvo keli Vasario 16-osios aktai, kuriuos galime laikyti originalais. Istorikai sutaria, kad jų buvo ne mažiau kaip trys. Tai originalas, rašytas kaligrafine rašysena ir perduotas Jonui Basanavičiui. Jo niekas vėliau nėra matęs. Kitas - originalus dublikatas, kurio kopijas mes visi žinome. Taip pat beveik neabejojama, kad galėjo būti vokiškas originalas, galbūt rusiškas.
O dabar - apie sąsajas. Pirmiausia, tai Sebentiškio dvaras. Tiesa, jokio dvaro dabar nebėra, jo buvusią vietą laukuose vis dar žymi senų medžių alėjos, kitados supusios į dvarą ir jo pastatus ėjusį kelią. Dvaras minimas seniai, tačiau mus dominanti jo istorijos dalis prasideda 1908 metų birželį, kai išvaržomą Liubomiro Krauzės dvarą įsigijo Antanas ir Marija Chodakauskai. Chodakauskai - žinoma Lietuvoje bajorų giminė, savo istorijoje turinti ryšių su Napoleonu Bonapartu ir Juzefu Pilsudskiu.
Nekalbant apie giminės nuopelnus, negalima nepaminėti Antano ir Marijos meilės istorijos. Antanas pamilo tikrą pusseserę, tėvo brolio Aleksandro dukrą Mariją Johaną Chodakauskaitę. Sunkų kelią teko nueiti įsimylėjėliams, kad būtų įteisinta jų santuoka. Tik gavus popiežiaus Pijaus XII leidimą, 1882 metų birželį Pasvalio bažnyčioje įvyko jų sutuoktuvės.
Marija Johana ir Antanas Chodakauskai išaugino keturis vaikus: sūnus Romaną ir Tadą, dukteris Sofiją ir Jadvygą. Duktė Kazimiera mirė nuo bronchito būdama vienerių metų.
Prieš Marijos Johanos Chodakauskienės mirtį vyras Antanas 1910 metais 20 hektarų žemės paaukojo Suosto bažnyčiai. Už tai jiems buvo suteikta privilegija būti palaidotiems minėtos bažnyčios šventoriuje. Kuklią šių žmonių kapavietę galima išvysti netoli knygnešio J. Bielinio kapo.
Likimas taip susiklostė, kad Chodakauskų dukros tapo garsiomis tarpukario Lietuvos damomis. Vyresnioji, Sofija, tapo Nepriklausomybės Akto signataro, pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona, o Jadvyga ištekėjo už tarpukario Lietuvos Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio.
Nors Smetonos nuo 1904 metų gyveno Vilniuje, akivaizdu, kad dukros tėvus lankė. Po Antano Chodakausko mirties 1925 metais dvaru toliau rūpinosi Sofija Smetonienė. Apie tai pasakoja savo atsiminimuose iš Biržų kilusi Birutė Ona Morkūnaitė. Jos tėvas, žinomas Biržuose tarpukario statybų rangovas Jonas Morkūnas, buvo pakviestas vykdyti Sebentiškio dvare sumanytus darbus. Apžiūrėti jų eigos iš Kauno atvykdavo ir prezidentienė Sofija.
Kita aspektas - Sebentiškio dvarą ir Puodžiūnų šeimą siejantis ryšys. Tai Benjamino Puodžiūno senelė iš motinos pusės Petronėlė Jovaišaitė - Balčiūnienė. Ji jaunystėje tarnavo Sebentiškio dvare guvernante. Pasak B. Puodžiūno, močiutė dvare buvo išmokusi gražių manierų, gražiai šoko - tas, matyt, ir krito į akį 30 metų vyresniam ir turtingam Petrui Balčiūnui. Benjaminas sakė vaikystėje iš močiutės girdėjęs apie darbą dvare, ten atvažiuojančią ponią Sofiją ir kt.

Ką slėpė dvaras

Ar galėjo Sebentiškio dvare būti saugomas Nepriklausomybės akto originalus dublikatas? Apie originalą, atitekusį Jonui Basanavičiui, kalbėti neverta. Galima svarstyti tik dublikatų su originaliais signatarų parašais likimą. Ir nesvarbu, kokia kalba - lietuvių, vokiečių ar rusų - jie parašyti. Moksliniu požiūriu visi 1918 vasario 16 dieną paruošti dokumentai yra originalai, nesvarbu, kokia kalba jie parengti. Visiškai tokios prielaidos atmesti negalima. Pirma, niekas tiksliai nežino, kiek tų originalių dublikatų buvo, tik aišku, kad ne mažiau kaip trys. O gal buvo šeši, po du kiekviena kalba? To jau niekas nebepasakys.
Reikia atkreipti dėmesį, kad abi Chodakauskaitės buvo susietos su Lietuvos Tarybos veikla Vilniuje. Abi buvo išsilavinusios, aktyvios visuomenininkės, lietuvių tautinio ir kultūrinio sąjūdžio dalyvės. Jadvyga, dar studijuodama Sankt Peterburgo universitete, bendradarbiavo „Vilties“ žurnale, buvo jo korespondentė. 1918–1919 metais įsteigė Lietuvos informacijos centrus Berne (Šveicarija) ir Paryžiuje (Prancūzija). Kurį laiką buvo „Eltos“ direktorė, redagavo žurnalą „Tautininkų balsas“.
Jadvyga, tada dar netekėjusi, daug prisidėjo prie Vasario 16 –osios Akto paviešinimo Vokietijos spaudoje. Tai romantiška istorija. Gražuolei merginai neabejingas buvo vokiečių karo žurnalistas Oskaras Vohrle, Pirmojo pasaulinio karo metais gyvenęs Vilniuje. Jis ir nuvežė į Vokietiją Nepriklausomybės aktą, tačiau tolimesni santykiai ir meilė nutrūko. O juk galėjo vienas iš egzempliorių, gal vokiečių kalba, likti merginos rankose ir saugiai nugulti tėvo dvare greta kitų šeimos relikvijų.
Žinome, kad 1918 metų pabaigoje, Vilnių užėmus bolševikams, Sofija Smetonienė su vaikais išvyksta į Kauną, o vėliau - į Šveicariją. Prasideda nepriklausomybės kovos. Tarkime, Antanas Smetona turėjo vieną iš originalių Akto dublikatų. 1918 metais Lietuvos, kaip valstybės, ateitis dar buvo visiškai neaiški. Kas galėtų paneigti, kad A. Smetona galėjo paprašyti savo veiklią ir aktyviai visuomeniniame gyvenime dalyvaujančią žmoną paslėpti šį dokumentą nuošaliame tėvo dvarelyje iki geresnių laikų?
Kaip toks dokumentas, jei tik jis buvo Sebentiškio dvare, pateko į V. Puodžiūno rankas, galima tik spėlioti ir fantazuoti. Gal čia kažkaip įtraukta jau minėtą Petronėlė Balčiūnienė, Viliaus žmonos Konstancijos motina? Jaunystėje tarnavusi šiame dvare, moteris galimai žinojo visus jo užkaborius. Tuo labiau, kad 1940 metais Smetonų šeima pabėgo į užsienį, aplankyti prieš išvykstant dvarą nebuvo jokių galimybių. Tais metais dvaras ir žemė buvo nacionalizuoti, iš esmės kuriam laikui tapo bešeimininkiai. Todėl galimybė kažką iš ten išnešti buvo didelė.
Ar galėjo tokį svarbų dokumentą, jei jį turėjo, V. Puodžiūnas atiduoti etnografinės ekspedicijos studentams? Gyvenimo vėtytas ir mėtytas vyras turėjo suvokti tokio dokumento svarbą ir svorį. Tai iš dalies patvirtina ir J. Samulionio bei Viliaus sūnaus Benjamino pasakojimai. J. Samulionis sakė, jog lemtingą frazę apie turimą nepriklausomybės dokumentą išgirdo vasarą, o rudenį Vilius žuvo. Tuo metu Benjaminas mena, kad dokumentus renkantys studentai buvo atėję likus keleriems metams iki tėvo mirties. Todėl galima spręsti, kad Vasario 16-osios Aktas, jei toks buvo, į atiduotų ekspedicijos dalyviams dokumentų šūsnį nepateko. Kur jis galėtų būti paslėptas?

Antanas Vaičeliūnas
2017-02-25