„Laisvė bei nepriklausomybė yra niekuo nepakeičiama vertybė“

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

„Mūsų miesteliai, ypač praeityje, sudarydavo savo apylinkių kultūrinius, ekonominius ir administracinius centrus. Kiekvienas tų miestelių augo, vystėsi, susidarius nepalankioms aplinkybėms nyko, žodžiu, kiekvienas turi savo praeitį, savo istoriją, kuri sudaro visos Lietuvos istorijos, ypač kultūros istorijos, tam tikrą lapą.
Gaila tik, kad mūsų ne tik miestelių, bet ir didesnių miestų istorijos dar nėra tinkamai išnagrinėtos ir užrašytos“, - rašė iškilus Vabalninko krašto sūnus, inžinierius, pedagogas, Lietuvos valstybės veikėjas Konstantinas Šakenis. Nuo to meto, kai šios eilutės pasiekė skaitytoją, prabėgo daugiau kaip aštuoniasdešimt metų, tačiau kvietimas įamžinti krašto istoriją ir ją kūrusius žmones lieka toks pat aktualus, kaip ir tada.
 
Garsiems kraštiečiams, nepriklausomos Lietuvos kūrėjams buvo skirtas praėjusį penktadienį Biržų krašto muziejaus „Sėla“ organizuotas renginys - popietė, vykusi naujajame muziejaus Vabalninko skyriuje. Nors formaliai Vabalninko skyrius naujose patalpose bus atidarytas rugpjūčio mėnesį, muziejininkai jau įrengė vienoje iš salių ekspoziciją, skirtą garsiems šio krašto žmonėms.
Tądien Vabalninke buvo kalbėta apie modernios Lietuvos valstybės ištakas bei iš šio krašto kilusius jos kūrėjus - Vasario 16-osios akto signatarą kunigą Alfonsą Petrulį, visuomenininką, politiką, vyriausybių vadovą Ernestą Galvanauską, inžinierių, pedagogą, ministrą ir valstybės kontrolierių Konstantiną Šakenį, teisininką, teisingumo ministrą, Seimo narį Vincą Karoblį.
Susirinkusius vabalninkiečius pasveikino savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas. „Vabalninkiečiai - laisvės mylėtojai. Jaučiasi ta išdidaus, oraus, savimi pasitikinčio miesto aura“, - sakė rajono meras, kviesdamas žmones dažniau susirinkti, bendrauti, kalbėtis apie laisvę, istoriją ir praeitį, dabartį ir ateitį.
„Patys garbingiausi šio susitikimo svečiai yra čia atvykę tų garbių vyrų, apie kuriuos kalbame, giminaičiai. Ačiū, kad gerbiate giminės atminimą. Džiaugiuosi, kad pokalbis apie laisvę prasideda Vabalninke, linkiu dvasios bendrystės bei pajautų, kad esame laisvi žmonės laisvoje valstybėje“, - kalbėjo mero pavaduotoja Irutė Varzienė.
Vabalninko seniūnė Lilija Vaitiekūnienė džiaugėsi atsinaujinusiu muziejumi, dėkojo krašto žmonėms, prisidėjusiems prie žymių vabalninkiečių atminties išsaugojimo. Tai ir Petrulių gimtinėje pastatytas atminimo akmuo, K. Šakenio klėtelės priežiūra ir saugojimas bei kiti dalykai.
„Norėtųsi, kad prie žymių vabalninkėnų atminties išsaugojimo prisidėtų daugiau jaunų žmonių. Kad jie lankytų kapines ir kitas atminimo vietas, kartkartėmis nepamirštų gėlių ar atminimo žvakučių“, - sakė seniūnė L. Vaitiekūnienė.
Renginį vedė muziejaus Vabalninko skyriaus vedėja Vida Skujienė, jai talkino Ramongalių bendruomenės jaunimas.
„Tautos brandą nusakantis rodiklis - jos santykis su savo valstybės istorija. Vabalninko kraštas pagrįstai didžiuojasi savo šlovinga praeitimi, valstybei ir žmonėms nusipelniusiais piliečiais, kurių gyvenimas prasidėjo šiame šiauriniame šalies pakraštyje“, - sakė V. Skujienė.
Buvo prisimintas žymių valstybės vyrų gyvenimo kelias, svarbiausi jų biografijų faktai, ryškiausi nuveikti darbai, dramatiški likimo vingiai bei šių žmonių atminimo įamžinimas gimtinėje.
Popietėje dalyvavo Petrulių bei Šakenių giminių atstovai.

Tėvo atminimui

Daug gražių žodžių buvo pasakyta apie šviesios atminties Romualdą Šakenį, inžinieriaus K. Šakenio sūnų. Dėl jo energijos ir veiklumo bei vabalninkiečių palaikymo buvo atstatyta K. Šakenio klėtelė, tėvo tėviškėje pastatytas paminklas. Muziejininkė Jadvyga Kriščiūnienė vaizdžiai papasakojo apie pirmą pažintį su R. Šakeniu: „Mes, muziejininkai, daug žmonių pažįstame neakivaizdžiai - iš jų darbų, raštų, laiškų, telefoninių skambučių ir panašiai. Tačiau akivaizdus susitikimas ne visada įvyksta. Vieną dieną mes su muziejininke Snieguole Kubiliūte sulaukėme labai išvaizdaus vyro, energingo, su kupeta garbanų ant galvos. Atėjo plačiu žingsniu ir sako: „No! Tai ką, dabar reiks dirbti!“ Vaikšto išdidžiai po kabinetą, ant stalo paberia krūvą nuotraukų ir sako: „Man reikia dabar parodos.“ Mes su Snieguole nustebusios stovime ir nesuprantame, kas čia darosi. O jis tik kalba, kalba, kalba, vis mini Žagarę, Sibirą ir tetę. Niekaip negalime jo sustabdyti. Galiausiai pavyko pasodinti už stalo, pradėjome ramiai šnekėti ir taip labai kukliomis priemonėmis gimė paroda, kuri išliko iki dabar. Toks buvo pirmas susitikimas ir pažintis su Romualdu Šakeniu. Romualdo dėka į mūsų muziejų pateko ne tik vertingi Šakenių šeimos eksponatai, daiktai ir liudijimai. Jei ne R. Šakenio rekomendacijos, vargu ar mes būtume gavę kitų garbingų šeimų archyvus. Gražus ir mielas buvo mūsų bendras darbas.“

Kas gero Vabalninko miestelyje?

Apie K. Šakenio sūnėną Julių Antaną Šakenį pasakojo jo marti Daiva Šakenienė, atvykusi drauge su dukra Julija iš Pakruojo. Pasak D. Šakenienės, uošvis turėjo Šakenių giminei būdingas savybes - didelį patriotiškumą, tvirtą nusistatymą. Savo gyvenimo aprašyme jis nevengdavo nurodyti, kad jo dėdė buvo nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras. Dėl tokių nuostatų buvo neparankus sovietinei valdžiai, kelis kartus teko keisti darbą ir gyvenamąją vietą. Galiausiai septintame dešimtmetyje apsistojo Pakruojo kaime greta Pakruojo miesto. „Bet visa savo širdimi, visais prisiminimais jis buvo tik Vabalninke. Paskutiniais gyvenimo metais, kai aš grįždavau iš Pakruojo į namus, jis manęs klausdavo: „Kas gero Vabalninko miestelyje?“ - sakė D. Šakenienė. Jam labai svarbūs buvo valstybės simboliai ir šventės. „Kurį laiką J. A. Šakenio namuose niekas negyveno, visi gyvenome mieste daugiabutyje. Tačiau nebuvo nė minties, kad per valstybės šventes prie to namo nebūtų iškelta vėliava. Per pusnis ar vėją ėjome ir kėlėme, nes tokia buvo senelio valia“, - sakė D. Šakenienė.

Tremties keliuose

„Aš Vabalninke gyvenau vienerius metus - gimiau 1940, o 1941 metų birželio 14 dieną mane kartu su tėvais ir Šakenių šeima išvežė. Mano tėvai buvo mokytojai Otonas ir Veronika Obakevičiai. Tėvas buvo ir Vabalninko šaulių vadas. Matyt, mes važiavome viename traukinyje su Šakeniais. Mes su mama patekome į Tomsko sritį, tėtį išvežė į kitą lagerį. Į tą pačią vietovę pakliuvo ir K. Šakenio žmona gydytoja chirurgė Stanislava su dukra Rita ir sūneliu Romualdu. Man jau buvo gal kokie šešeri metai, nes atsimenu, kai mes su mama užėjome aplankyti Šakenienės, ji klūpodama meldėsi, nes reikėjo operuoti komendantą. To komendanto dėka mums metus leido gyventi pas Šakenienę. Mane, Romualdą, Ritutę ir dar du vaikus 1947 metais į Lietuvą išvežė mano senelis Petras Zlatkus. Tas sugrįžimas buvo nelegalus, ir mane, trylikametę, 1953 metais vėl išvežė į Sibirą. Aš labai dėkinga, kad mane pakvietėte, tokie mano atsiminimai“, - sakė Vida Petravičienė - Obakevičiūtė. Grįžusiai iš tremties moteriai pavyko baigti mokslus, ji tapo gydytoja, 50 metų dirbo Radviliškio ligoninėje. Ją lydėjusi dukra Asta taip pat turi ryšį su K. Šakeniu. Ji – valstybės kontrolės įstaigos darbuotoja. 1934-1940 metais šiai įstaigai vadovavo K. Šakenis.
„Laisvė – tai yra kažkas daugiau, ko net Dievas negali uždrausti žmogui, laisvė bei nepriklausomybė yra niekuo nepakeičiama vertybė, ji aukštesnė už gerovę.“ Šie V. Skujienės cituoti filosofo Romano Plečkaičio žodžiai gali būti visų valstybę kūrusių vyrų gyvenimo leitmotyvu.

Apie istoriją per valgį

Savo ekspoziciją parengė ir Vabalninko bendruomenė. Pasak V. Skujienės, tarpukario Lietuvos laikotarpis neretai vadinamas Lietuvos aukso amžiumi. Todėl natūralu, kad to meto ministrų ir prezidentų gyvenimą daugelis įsivaizduoja apsuptą tviskančios prabangos. Svarstant, ką tos asmenybės valgė, daugeliui mintyse sukasi įmantrių patiekalų pavadinimai. Tačiau iš provincijos kilusių aukščiausių šalies vadovų stalas atrodė itin kuklus. Tarkime, ant Antano Smetonos pusryčių stalo būdavo sviesto, sūrio, dešros, kumpio, duonos, kavos bei arbatos. Prie pusryčių stalo prezidentas su adjutantu skaitydavo spaudą ir aptardavo didžiausias naujienas. O simbolinį tarpukario pavakarių stalą paruošė vabalninkietė pedagogė ir tautodailininkė Zita Kumpelienė. Anot jos, yra išleista pora knygų, kuriose aprašyta, ką valgydavo prezidentai. Kadangi jie buvo kilę iš kaimo, vakarienei mėgdavo valgyti bulves su rūgpieniu. O pavakarių stalas irgi paprastas - sviestas, sūris, spurgos, žagarėliai, naminė duona, ragaišis.
Prie simbolinio pavakarių stalo, padengto kitame kambaryje, sėdo rajono vadovai ir jiems artimi asmenys (kaip per V. Skujienės minėtus A. Smetonos ir adjutanto pusryčius). Tik pavakarių stalą šįkart reprezentavo žemesnio rango veikėjai meras V. Valkiūnas, vicemerė I. Varzienė, seniūnė L. Vaitiekūnienė ir muziejaus direktoriaus pavaduotoja E. Lansbergienė. Vicemerė I. Varzienė ant pyrago storai tepė sviestą ir siūlė merui ragauti, o iš kitos pusės Z. Kumpelienė merui V. Valkiūnui pylė gilių kavos.
Kiti renginio dalyviai vaišinosi prie ekspozicijų salėje padengto užkandžių stalo, šurmuliavo, dalinosi renginio įspūdžiais.


Petras Gudas
2017-08-01