Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

„Nebeužtvenksi upės bėgimo...“ - 19 amžiaus pabaigoje rašė tautos dainius Maironis, savo akimis regėjęs kylančią tautinio atgimimo bangą. Ir „šarvuoti mokslu atkakliu“ vyrai materializavo šimtmetį brandintą idėją atkurti Lietuvos valstybę. Tarp Nepriklausomybės aktą pasirašiusių 20 signatarų buvo ir du Biržų krašte gimę politikai.
 
Nors po 1905-1906 metų tautinės revoliucijos carinė valdžia Lietuvoje bandė kiek „prisukti varžtelius“, nacionalinio atgimimo sąjūdis nepaliaujamai plėtėsi. Pasirodė įvairiausioms idėjinėms srovėms atstovaujantys laikraščiai, kultūrai ir menui skirti žurnalai, net specializuoti leidiniai („Lietuvos bitininkas“, „Vargonininkas“, „Žemdirbys“ ir kt.). 1905-1917 m. ėjo daugiau kaip 200 lietuviškų periodinių leidinių. Kūrėsi mokyklos, įvairios draugijos ir organizacijos, kurios vykdė kultūrinę - šviečiamąją veiklą ne tik miestuose, bet ir provincijoje.
Tačiau prasidėjęs Didysis karas atnešė naujus vargus ir nelaimes. Jau 1915 metų vasarą vokiečių kariuomenė įžengia į Lietuvos teritoriją, o rugsėjo mėnesį okupuojamas Vilnius. Rusijos kariuomenei traukiantis iš Lietuvos, svarbesnės pramonės įmonės, valdžios įstaigos, vidurinės mokyklos buvo pradėtos evakuoti į Rusijos gilumą. Drauge su Rusijos kariuomene pasitraukė arba jos prievarta išvaryta apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Tie trys kaizerinės Vokietijos valdymo metai Lietuvos žmonėms buvo nepalyginamai sunkesni nei caro Rusijos. Priežastis paprasta – rusai nesugebėjo panaudoti turimų resursų karo naudai. Tuo metu vokiečiai juos naudojo nepaprastai efektyviai. Okupuotiems kraštams tai buvo baisus jungas, planinga alinanti eksploatacija.

Bendro tikslo suvienyti

Okupacija sutelkė lietuvius politikos veikėjus bendram darbui. Visų partijų ir srovių lietuvių atstovai Vilniuje išrinko iš savo tarpo jungtinį vykdomąjį komitetą, į kurį įėjo Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Steponas Kairys, kun. J. Stankevičius, Petras Klimas. Jie nusprendė atstovauti lietuvių reikalams ir ginti juos prieš okupacijos valdžią. 1917 metais lietuvių politinio centro okupuotoje Lietuvoje veikla sulaukė tam tikro Vokietijos paskatinimo ir paramos. Rusijoje nuvertus caro valdžios režimą, pačioje Vokietijoje, plečiantis streikams ir neramumams, valdžia buvo priversta labiau atsižvelgti į okupuotų kraštų tautų norus. Lietuvių politikai išsireikalavo, kad būtų sušaukta lietuvių atstovų konferencija. 1917 metų rugsėjį vykusi Vilniaus konferencija sudarė 20 žmonių vykdomąjį organą - Lietuvių Tarybą, kuri 1918 metų vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.

Jokūbas Šernas

Teisininkas, žurnalistas Jokūbas Šernas gimė 1888 m. birželio 14 dieną Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Jasiškių kaime, evangelikų reformatų šeimoje. Baigęs Nemunėlio Radviliškio pradžios mokyklą, įstojo į Slucko (Baltarusija) gimnaziją, iš kurios pašalintas už dalyvavimą revoliuciniame judėjime. 1910 metais baigė privačią Tartu gimnaziją, įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą ir 1914 metais gavo teisininko diplomą. 1914 metais grįžęs į Vilnių, redagavo „Lietuvos žinias“, dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo jos Centro komiteto reikalų vedėju. Šios draugijos veikla Vilniaus krašte nepasibaigė su karo pabaiga. Ji tapo viena svarbiausių organizacinių lietuvybės palaikymo struktūrų Vilniaus krašte itin sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis tarpukariu, svarbia viso kultūrinio darbo materialine baze. Draugija išlaikė ne tik lietuvius našlaičius ir senelius, bet rėmė ir neturtingą besimokantį jaunimą Vilniuje, suteikusi galimybę apsigyventi prieglaudose ir bendrabučiuose. Draugijai sušelpus, mokslus baigė šimtai Vilniaus krašto gydytojų, mokytojų, inžinierių, žurnalistų ir kitų inteligentijos profesijų atstovų, taip pat ir amatininkų.
J. Šernas 1915-1918 metais dėstė istoriją Vilniaus „Ryto“ lietuvių gimnazijoje. Aktyvus kraštietis buvo vienas iš Lietuvių konferencijos Vilniuje organizatorių, išrinktas į Lietuvos Tarybą, jos generalinis sekretorius. 1918 m. vasario 16-ąją kartu su kitais devyniolika Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Tą pačią dieną, vietoje anksčiau atsistatydinusio Tarybos prezidiumo sudarius naują, J. Šernas tapo Tarybos prezidiumo sekretoriumi, šias pareigas ėjo iki 1919 metų kovo pradžios.
Dirbo įvairiose Tarybos nuolatinėse ir laikinosiose komisijose: Valstybės ūkio, Teismų santvarkos įstatymui rengti, Kultūros paminklų saugojimo, Milicijai organizuoti, Antrajai valstybės konferencijai sušaukti.
1919 metų balandžio - spalio mėn. dirbusiame Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinete J. Šernas buvo ministru „be portfelio“. Jo pastangomis 1920 m. pavasarį į Lietuvos Tarybą buvo įtraukti trys Mažosios Lietuvos atstovai. Signataras nuolat ragino valstybiniu lygmeniu politinėmis priemonėmis siekti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Klaipėdos krašto atgavimas – didele dalimi jo, kaip politiko, nuopelnas.
1925 metais J. Šernas organizavo savivaldybių departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, tapo pirmuoju jo direktoriumi. 1923-1926 metais leido ir redagavo žurnalą „Savivaldybė“. Buvo Prekybos ir pramonės banko direktoriumi, priklausė Tautos pažangos partijai, aktyviai dalyvavo evangelikų reformatų bendruomenės veikloje. Pažymėtina, kad J. Šernas buvo vienintelis evangelikas reformatas tarp 20 Nepriklausomybės akto signatarų.
1926 m. liepos 31 dieną. Jokūbas Šernas mirė Kaune nuo skrandžio vėžio, palaidotas Nemunėlio Radviliškio kapinėse.  

Signataro šeimos keliai

Sudėtingai ir įdomiai susiklostė J. Šerno šeimos gyvenimas. Pirmąją žmoną Kleofą (kai kur minima kaip Kleopatra) Brijūnaitę J. Šernas vedė dar Didžiojo karo metais. Kada su ja išsiskyrė, nėra tiksliai žinoma, 1920 metais išduoto paso kortelė išrašyta dar Kleofai Šernienei. 1917 metais Šernams gimė dukra Irena Danutė, kurią po tėvų skyrybų augino dėdė Adomas Šernas su žmona Zuzana, nes Kleofa išvyko į JAV pas savo motiną. Vėliau į Ameriką išvyko ir dukra. Irena Danutė mirė JAV 1998 metais. Išsiskyręs su pirmąja žmona, signataras ieškojo laimės su kita moterimi – vedė Verą Fainbergaitę. Sutuokė juos brolis - evangelikų reformatų kunigas Adomas Šernas. 1925 m. liepos 30 dieną porai gimė sūnus Jokūbas Bernardas, vėliau tapęs žymiu kino aktoriumi – Jacques (Jack) Šernas (Sernas).
Kaip pasakojo amžininkai, Vera skaudžiai išgyveno ankstyvą vyro netektį. Sielvarto prislėgta našlė net atsisakė važiuoti automobiliu į kapines – savo vyrą į paskutinę kelionę iš Biržų geležinkelio stoties iki pat Nemunėlio Radviliškio kapinių (apie 30 kilometrų) ji lydėjo pėsčiomis paskui arklio traukiamą vežimą su karstu.
Po vyro mirties Vera privalėjo viena rūpintis sūneliu. Darbo ieškoti ji nusprendė užsienyje: iš pradžių Leningrade, paskui - Berlyne, o galop - Paryžiuje, kuriame ir apsistojo. Čia įsikūrusi, ji pasiėmė ir trejų metukų Jokūbėlį, kurį iki tol, kaip ir dukrą iš pirmosios signataro santuokos, Lietuvoje globojo vyro brolis Adomas.
1930 metais Vera Šernienė ištekėjo už rusų kilmės prancūzų gydytojo Nicola Goldenstein.
Vera daug rašė. Nors ji laisvai kalbėjo lietuviškai, rusiškai, prancūziškai bei vokiškai, jos literatūriniai pėdsakai liko tik prancūzų kalba. Leidykla „Fayard“ 1933 m. išleido jos knygą lietuviškos tautosakos motyvais „Le mal irréparable“ („Nepataisoma žala“), vėliau - dar porą knygų.
Antrojo pasaulinio karo metai šeimai buvo labai sunkūs. Sūnus Jokūbas už dalyvavimą Pasipriešinimo judėjime 1943 metais vokiečių buvo ištremtas į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą. Laimė, 1945 metais jis buvo išlaisvintas ir grįžo į Paryžių pas motiną. Į Aušvico koncentracijos stovyklą buvo ištremtas Veros vyras N. Goldenstein. Ten jis ir žuvo. Mirė Vera Šernienė - Goldenstein 1971 metais Paryžiuje.
Po karo sūnus Jokūbas Bernardas studijavo, dirbo žurnalistu, netgi bandė profesionalaus boksininko karjerą. Kaip žurnalistas, 1946 m. buvo akredituotas ir stebėjo Niurnbergo procesą, parašė kelis straipsnius. Vėliau išgarsėjo kaip italų ir prancūzų kino aktorius. Kine jis debiutavo 1947 metais filme „Veidrodis“ su Jeanu Gabenu. Filmavosi Italijoje, Anglijoje. Ko gero, vienintelis lietuvių kilmės aktorius, nusifilmavęs kultiniame režisieriaus Federiko Fellini filme „Saldus gyvenimas“. Buvo gerai žinomas Holivude, filmavosi su pirmo ryškumo žvaigždėmis, kaip Brigitte Bardot, Henry Fonda, Nathalie Wood ir kitais. Jo filmografijoje net 85 kino filmai.
2004 m. pavasarį Jokūbas (Jacques) Šernas kartu su žmona Marina, dukra ir anūku po ilgo laiko pirmąsyk sugrįžo į savo tėvynę Lietuvą, apsilankė Nemunėlio Radviliškyje, kurio evangelikų reformatų bažnyčioje buvo pakrikštytas ir kur yra jo tėvo kapas. Garsų aktorių sujaudino jo tėvo - signataro, teisininko, visuomenės veikėjo gyvenimas, jis užsidegė idėja kitą kartą atvažiuoti su prancūzų aktoriais, kad sukurtų filmą apie J. Šerno gyvenimą. Deja, šiam sumanymui nebuvo lemta išsipildyti. Mirė kino legenda 2015 metais Romoje.
Signataro Jokūbo Šerno bei jo brolio kunigo ir literato Adomo Šerno veiklą Lietuvos labui tęsia jų giminaitis Tomas Šernas – vienintelis likęs gyvas Medininkų tragedijos liudininkas, nukentėjęs 1991 metų rugpjūtį, sovietų milicijos specialiojo būrio OMON smogikams užpuolus Lietuvos valstybės sieną saugančius pareigūnus. Praradęs sveikatą, bet likęs tvirtas savo dvasia, T. Šernas pasirinko dvasininko kelią. 2010 metais Biržuose vykęs Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodas jam patikėjo generalinio superintendento pareigas.

Antanas Vaičeliūnas
2017-03-28