Save vadinęs inžinieriumi

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Pasak amžininkų, kad ir kokias pareigas būtų užėmęs Konstantinas Šakenis, jis prisistatydavo pirmiausia inžinieriumi, o tik vėliau įvardindavo kitus turimus titulus. Inžinieriaus, pedagogo, politiko, visuomenės veikėjo šaknys glūdi Vabalninko krašte.

Konstantinas Šakenis gimė 1881 metų lapkričio 27 dieną Vabalninko valsčiuje, Veleniškių kaime. Tėvai Pranciškus Šakenis ir Emilija Balsevičiūtė-Šakenienė buvo valstiečiai žemdirbiai. Jaunesnis brolis Julijonas Šakenis pasirinko kunigystės kelią. Parengtas vietinio daraktoriaus, vienuolikmetis K. Šakenis išlaikė stojamuosius egzaminus į Šiaulių gimnaziją. Į didelį miestą berniuką palydėjo kraštietis Vincas Karoblis, Kijevo universiteto studentas, kuriam vėliau buvo lemta tapti Lietuvos teisingumo ministru ir Valstybės kontrolieriumi.

Mokslo ir veiklos keliai

1900 metais K. Šakenis sidabro medaliu baigia Šiaulių gimnaziją ir mokslus tęsia Peterburgo universiteto Fizikos–matematikos fakultete. Dalyvauja Peterburgo lietuvių studentų draugijos veikloje, atostogų metu užsiima lietuviškos spaudos platinimu tėviškėje. Dalyvavimas anticarinių studentų draugijų veikloje turėjo pasekmių – K. Šakenis šalinamas iš universiteto. Lieka Peterburge, verčiasi privačiomis pamokomis ir savarankiškai mokosi. Mokosi ir grįžęs vasarai į Veleniškius. Rudenį išlaiko pirmojo kurso egzaminus ir vėl įtraukiamas į studentų sąrašus.
Besimokydamas antrame kurse, suabejoja, ar teisingai pasirinko specialybę. 1902 metais K. Šakenis stoja studijuoti į Peterburgo technologijos instituto Mechanikos fakultetą.
Kilus 1905 metų revoliuciniams neramumams, mokslas Rusijos aukštosiose mokyklose buvo nutrauktas.
Nebaigęs studijų, K. Šakenis grįžta į Lietuvą, į Vilnių. Kaip vėliau rašys prisiminimuose, Vilnius jį traukia aktyvia lietuvių inteligentų veikla. Čia dirba „Vilniaus žinių“ redakcijoje, rašo ir į kitus lietuviškus laikraščius. Kurį laiką dirba Petro Vileišio įkurtame geležies dirbinių fabrike.
Vėl pradėjus veikti aukštosioms mokykloms, grįžta į Peterburgą ir tęsia mokslus. 1910 metais K. Šakenis baigė institutą ir gavo inžinieriaus diplomą.
Rusijoje siekti darbinės karjeros K. Šakenis nenorėjo, bandė rasti darbą Vilniuje. 1912 metais buvo pakviestas vadovauti „Saulės“ mokyklos rūmų Kaune statybai. Vėliau atsirado laisva mokytojo vieta vienoje Vilniaus gimnazijų. K. Šakenis nedelsdamas vyksta į Vilnių. Čia pradeda pedagoginę veiklą - dėsto fiziką Vilniaus berniukų, o vėliau - ir mergaičių gimnazijose.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir frontui atslinkus į Lietuvą, Vilniaus gimnazijos evakuojamos į Rusijos gilumą. K. Šakenis atvyko į Voronežą, kur telkėsi nuo karo pasitraukę lietuviai. Čia jis dirbo biržiečio Martyno Yčo rūpesčiu įsteigtoje berniukų gimnazijoje, kone metus pavadavo sergantį šios mokyklos direktorių. Greta tiesioginio pedagoginio darbo, K. Šakenis aktyviai dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti bei kitų lietuviškų organizacijų veikloje.

Sugrįžus į Lietuvą

1918 metų vasarą K. Šakenis su kitais gimnazijos mokiniais bei mokytojais grįžo į Vilnių. Vėl gimnazijoje dėstė fiziką ir matematiką, toliau dirbo prie dar Voroneže pradėtų rašyti fizikos vadovėlių. Kūrė lietuviškus fizikos terminus. Jo parašytas trijų dalių fizikos vadovėlis gimnazijoms iki 1940 metų buvo išleistas penkis kartus. Kaip inžinierius, 1919 metais kviečiamas dirbti į Susisiekimo ministerijos Geležinkelių valdybą. Čia jam tenka ne tik organizaciniai geležinkelio plėtros klausimai, bet ir šios tarnybos naudojamų terminų sulietuvinimas. Dirba Geležinkelių valdyboje Vagonų skyriaus viršininku, Važiuotės tarnybos viršininko padėjėju, o nuo 1923 metų skiriamas šios tarnybos viršininku.
Vadovavimas didžiuliam ūkiui pasirodė nelengvas, nuobodus ir monotoniškas. Be to, ne visada pavykdavo rasti bendrą kalbą su susisiekimo ministru Baliu Šližiu. 1925 metais K. Šakenis palieka Susisiekimo ministeriją.

Panevėžyje

Vėl atsiranda proga grįžti prie pedagoginio darbo. K. Šakeniui švietimo ministras Kazimieras Jokantas ir valstybės kontrolierius Vincas Karoblis siūlo vykti į Panevėžį dirbti gimnazijos direktoriumi. Šias pareigas iki tol ėjęs profesorius Jonas Yčas traukėsi, norėdamas dirbti tik Kauno universitete. Tokia perspektyva K. Šakenį visiškai tenkino. Pedagoginė patirtis buvo įgyta Vilniuje ir Voroneže, ramesnis darbas, gera alga, netolima tėviškė buvo tie privalumai, paskatinę K. Šakenį rinktis Panevėžį. Čia dirbdamas, būsimasis ministras ima rinkti apie gimtąjį Vabalninko kraštą medžiagą, kuri vėliau virs studija „Vabalninkas ir jo apylinkė“. Kam ir kodėl jis tai darė, geriausiai apibrėžė pats autorius knygos pratarmėje: „Mūsų miesteliai, ypač praeityje, sudarydavo savo apylinkėms kultūrinius, ekonominius ir administracinius centrus. Kiekvienas tų miestelių augo, vystėsi, susidarius gi nepalankioms aplinkybėms nyko, žodžiu, kiekvienas turi savo praeitį, savo istoriją, kuri sudaro visos Lietuvos istorijos, ypač kultūros istorijos, tam tikrą lapą… Įvertindamas pasiryžau, kiek leido galimybės, surinkti galimai daugiau žinių apie mano gimtąjį Vabalninko kraštą ir Vabalninko miestelį ir šiame veikalėlyje jas išdėstyti…“

Žingsnis į politinį elitą

Pedagoginis darbas trunka neilgai. Dar tais pačiais metais K. Šakenis pradeda dirbti Švietimo ministerijoje. Po 1926 metų perversmo jo politinė karjera kyla į viršų - greičiausiai lemia sena pažintis su prezidentu Antanu Smetona. Ji užsimezgė dar Pirmojo pasaulinio karo metais aktyviai veikiant Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje. Reikia atkreipti dėmesį, kad K. Šakenis aktyviai dalyvavo ne tik kultūrinėje bei šviečiamojoje veikloje, bet ypač – politiniame gyvenime. Jis buvo Tautos pažangos partijos valdybos Centro komiteto narys. Pastarajai 1924 metais susijungus su Lietuvos žemdirbių sąjunga ir pasivadinusiai Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS) - aktyvus šios politinės jėgos veikėjas. A. Smetonai tapus prezidentu, pagal tautininkų sąrašą užima jo vietą III Seime, o Seimą paleidus ir Lietuvos krikščionių demokratų partijai atšaukus iš vyriausybės švietimo ministrą Leoną Bistrą, 1927 metų gegužės 3 dieną užima pastarojo postą. Ministru jis dirbo A. Voldemaro bei Juozo Tūbelio vyriausybėse iki 1934 metų.
Nors jau 1922 m. buvo išleistas privalomo pradinio 7–14 metų vaikų mokslo įstatymas, tačiau privalomas pradinis mokymas pradėtas įgyvendinti tik nuo 1928 metų, švietimo ministru dirbant K. Šakeniui. 1931 metais oficialiai buvo paskelbta, kad pradinis mokymas įgyvendintas. Smarkiai išaugo tiek mokytojų, tiek mokinių skaičius. Mokyklų tinklas plėtėsi tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Absoliuti dauguma pradžios mokyklų buvo išlaikomos Švietimo ministerijos ir savivaldybių lėšomis, pradžios mokyklose mokymas buvo nemokamas. Per ne visai du dešimtmečius iš esmės buvo likviduotas neraštingumas. Jeigu 1923 metais Lietuvoje buvo 32,6 proc. vyresnių kaip 10 metų žmonių neraštingų, tai 1940 metais nemokančių skaityti ir rašyti liko tik 2 procentai.
Ne viskas ėjosi lengvai. Būta nesutarimų su dvasininkais, kai K. Šakenio nurodymu buvo uždarytos kelios katalikiškos mokyklos. Daug šurmulio buvo uždraudus mokyklose veikti politinėms jaunimo organizacijoms, išskyrus skautų sąjungą, kurios pirmininkas buvo pats prezidentas A. Smetona. Ypač aršiai tokiam sprendimui priešinosi ateitininkai, palaikomi aukštų bažnyčios hierarchų. K. Šakenio nuomone, „bręstančio jaunimo skaidymas į politines organizacijas, neapykanta kitokioms pažiūroms tikrai darė neigiamą įtaką mokslui ir bendram auklėjimui“.
1934 m. birželio 12 dieną K. Šakenis buvo paskirtas valstybės kontrolieriumi, o švietimo ministro pareigas perdavė J. Tonkūnui. Valstybės kontrolieriaus pareigas ėjo iki 1940 m. birželio 15 dienos. Nuo 1936 metų K. Šakenis buvo Seimo pirmininkas.
Būdamas vienu artimiausių prezidento bendražygių K. Šakenis kartu buvo daugelio tautininkų ir kultūrinių organizacijų vadovybėse. 1928–1933 metais buvo LTS centro valdybos narys, Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos pirmininkas, Vytauto Didžiojo komiteto revizijos komisijos pirmininkas, Lietuvos Skautų Sąjungos tarybos narys, lietuvių studentų tautininkų „Neo-Lithuanios“ korporacijos mecenatas, Vytauto Didžiojo ordino tarybos pirmininkas, „Šarūno“ korporacijos garbės filisteris, Jaunosios Lietuvos sąjungos tarybos narys ir kt. Kauno tautininkai už didelius K. Šakenio nuopelnus įgyvendinant lietuvių tautiškuosius idealus jį buvo išrinkę savo garbės nariu. Nepriklausomoje Lietuvoje K. Šakenis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu, Šaulių Žvaigždės ordinu, Šaulių Žvaigždės ordino medaliu, jaunalietuvių Trijų Liepsnų 1-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos skautų sąjungos Geležinio Vilko ordinu, Latvijos Trijų Žvaigždžių 1-ojo laipsnio ordinu.

Tėviškės trauka

Nors ir turėdamas galybę valstybinių ir visuomeninių pareigų, K. Šakenis niekada nepamiršo gimtojo Vabalninko krašto. Kaip mena kaimynai, vasaromis ministras ilsėtis vykdavo ne į Palangą ar užsienį, bet su visa šeima grįždavo į savo tėviškę. Ten 1938 metais jau buvo iškilęs naujas, erdvus gyvenamasis namas skardiniu stogu. Pokario metais jis buvo perkeltas į Vabalninką. Save pirmiausia tituluojantis inžinieriumi, K. Šakenis rūpinosi gimtinės gerove - siekė pagerinti susisiekimą su Panevėžiu, pritarė, kad Vabalninkui reikalinga žemės ūkio ir amatų mokykla. K. Šakenio rūpesčiu 1936 metais mieste pastatytas modernus 6 klasių pradinės mokyklos pastatas. Mokykla 1937 metais pavadinta Konstantino Šakenio vardu. 1935 metais Lietuvos istorijos draugija išleido monografiją „Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje iki Lietuvos nepriklausomybės atgaivinimo“. Tai rimta, archyviniais šaltiniais bei dokumentais paremta studija.

Lemtingi ir tragiški metai

Tragišką Lietuvai 1940 metų birželį K. Šakenis sutinka Kaune, valstybės tarnyboje. Jis buvo vienas iš tų, kurie pasisakė už ultimatumo atmetimą ir pasipriešinimą okupantui ginklu. Į užsienį drauge su A. Smetona trauktis atsisakė, šeimą išsiuntė į Veleniškius, kur ir pats po poros savaičių atvažiavo. Čia 1941 metų birželio 14 dieną Šakenių šeima buvo suimta. Atskirtas nuo šeimos, K. Šakenis po tardymo ištremtas ir dešimtį metų kalintas Rešiotų, Taišeto, Ingušo lageriuose. Katorginis darbas palaužė nebejauno vyro sveikatą. 1951 metais K. Šakenis buvo perkeltas į tremties vietą - Kazačinskojės rajoną Krasnojarsko krašte, o 1953 metais perkeltas į tremtį Tomsko srityje, kur gyveno ištremta jo šeima. K. Šakenis vedė 1928 metais. Jo žmona Stanislava Giedraitytė-Šakenienė – gydytoja, viena pirmųjų Lietuvoje moterų chirurgių, operavusi drauge su garsiuoju Vladu Kuzma. Ją drauge su dvylikamete dukra Rita ir dešimtmečiu sūneliu Romualdu į Sibirą vežė atskirai nuo tėvo. „S. Šakenienė gyveno gretimo kolūkio palaikėje pirtelėje, sunkiai užsidirbdavo duonai vežiodama kubiluose vandenį į malūną. Žiemą semdama vandenį iš eketės ir pildama jį į kubilus, apledėdavo kaip ir tie kubilai. Vis dėlto ilgainiui jai buvo leista dirbti gydytoja ir netrukus ji išgarsėjo kaip puiki chirurgė. Atrodo, 1947 m. ji pabėgo į Lietuvą paskui legaliai išvažiavusius vaikus. Deja, bėglė buvo sugauta ir vėl grąžinta į tremtį. Tik į gerokai sunkesnę“, – apie Lietuvos elito sudaužytus likimus liudijo tremtinė Asta Reklaitytė, tarpukario Lietuvos divizijos generolo Miko Rėklaičio dukra. 1947 metais į Lietuvą grįžo Romualdas ir Rita, o 1948 metais – ir S. Šakenienė. Žagarėje pradėjusi dirbti gydytoja netrukus buvo nuteista trejiems metams kalėti Šiaulių, Pravieniškių, Šilutės kalėjimuose. 1952 metais S. Šakenienė su vaikais vėl buvo ištremti į Sibirą.

Palaužtos sveikatos, bet ne dvasios

Reabilituota šeima į Lietuvą grįžo tik 1956 metais ir įsikūrė Troškūnuose, Anykščių rajone, kur darbą gavo S. Šakenienė. Sūnaus Romualdo skatinamas ir palaikomas, K. Šakenis rašo prisiminimus, užrašo visus tremties metus kurtus ir tik atmintyje nešiotus eilėraščius, kurie vėliau virto daugiau kaip 12 tūkstančių eilučių turinčia poezijos knyga. Taiso savo išverstą ir dar 1924 metais išleistą Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“. Mirė Konstantinas Šakenis 1959 metų liepos 6 dieną. Palaidotas Vabalninko kapinėse šeimos kapavietėje.
Po Nepriklausomybės atkūrimo imtasi įamžinti K. Šakenio atminimą. Kaune 1998 metais viena Dainavos mikrorajono gatvių pavadinta jo vardu, 125-ųjų gimimo metinių proga miesto centre, ant namo Vytauto prospekte, kur 1930-1940 gyveno K. Šakenis, atidengta memorialinė lenta. K. Šakenio vardą turi ir viena Vilniaus gatvė.
Tėvo atminimui įamžinti daugiausia nuveikė sūnus, šviesios atminties Romualdas Šakenis. Jo rūpesčiu išleisti K. Šakenio eiliuoti tremties prisiminimai „Vaizdai ir mintys nelaisvėje“, prisiminimų rinkinys „Konstantinas Šakenis iki „Vaizdų ir minčių nelaisvėje“. Tėviškėje pastatytas atminimo paminklas ir atstatyta klėtelė, K. Šakenio vardu pavadinta gatvė Vabalninke.


Antanas Vaičeliūnas
2017-05-30