Savivaldos kūrimasis. Kova tarp Biržų ir Pasvalio dėl apskrities centro

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Kalbėdami apie lietuviškos valdžios kūrimą Biržų krašte 1918-1919 metais, savivaldos veiklą tarpukaryje, žodžių junginį „Biržų apskritis“ vartojame kaip savaime suprantamą. Tačiau Biržų apskritis, kaip administracinis vienetas, gimė nelengvai ir ne iš karto. Net penketą metų vyko diskusija, tiesioginė kova ir užkulisinės intrigos, kuris miestas - Biržai ar Pasvalys – turi būti apskrities centru.

Diskusijos dėl būsimo administracinio šalies suskirstymo prasidėjo kuriantis Lietuvos valstybei 1918 metais. Kokį modelį pasirinkti - buvusį prieškarinį carinės Rusijos, tuomet buvusį okupacinės vokiečių valdžios ar kurti savus administracinius vienetus, kurie gyventojų sąmonėje nebūtų siejami nei su buvusia Rusijos priespauda, nei su Vokietijos okupacija. Tačiau nei laiko, nei palankių aplinkybių sprendimams nebuvo, iki 1918 metų pabaigos spaudoje pasirodė vos keletas svarstymų šiuo klausimu. Ir tik vokiečiams leidus Valstybės Tarybai sudaryti Vyriausybę, pradėta rimčiau galvoti, kaip iš vokiečių perimti krašto valdymą bei kaip ir kokiais pagrindais jis turi būti valdomas. Kita vertus, tuo metu dar nebuvo visiškai aišku, ar apskritai pavyks įtvirtinti Lietuvos valstybę. Vyriausybė 1918 metų lapkričio 11 dienos atsišaukimu paragino gyventojus imti valdžią į savo rankas ir kurti vietos valdžios organus - parapijų komitetus. Tuo metu manyta, kad geriausia būtų, jei valsčiaus ribos sutaptų su parapijos ribomis, t. y. kiekviena parapija turėtų savo valsčių. Taip esą būtų daug patogiau gyventojams, nes parapijų centrai ir taip sutraukia daugiausia apylinkės žmonių, todėl visus reikalus jiems taip tvarkyti būtų patogiau.

Pirmas Savivaldos įstatymas

Parapijų pagrindu sukurtos savivaldos sukėlė daug painiavos dėl savo labai nevienodo dydžio bei gyventojų skaičiaus. Todėl 1918 metų gruodžio 17 dieną vidaus reikalų ministro aplinkraštyje Nr. 1 jau konkrečiai įvardyta, kad valsčiaus savivaldybėje turėtų gyventi nuo 3 iki 5 tūkstančių gyventojų. Taip pat šiame aplinkraštyje įtvirtinta, „kad valsčiaus valdybos buveinė būtų valstiečiams ne toliau kaip per kokius septynis varstus“. (Varstas - tuo metu naudotas rusiškas ilgio mato vienetas, lygus 1,067 km). Minėtame aplinkraštyje sakoma, kad „apskričių teritorija tuo metu atitinka vokiečių įvestomis kreizų teritorijos sienomis“, bei kad „valsčių ar gminų (gmina - lenkiškas valsčiaus pavadinimas; aut. past.) teritorija tinkamiausia būtų nustatyti tuo metu senųjų (rusų) valsčių ar gminų sienomis“. Taigi, apie parapijų ribas jau nebekalbama. Iki Savivaldybių įstatymo paskelbimo 1919 metų spalį keitėsi savivaldos institucijų sandaros bei kompetencijos apibrėžimai. 1919 metų balandį apskričių viršininkų ir savivaldybių atstovų suvažiavime daug diskutuota dėl valsčiaus administracinio teritorinio vieneto, kuriame veikia savivalda, dydžio. Dauguma atstovų siūlė neriboti maksimalaus valsčiaus gyventojų skaičiaus, o minimalus gyventojų skaičius - 5000. Siūlyta, jog valsčiaus spindulys neturėtų būti didesnis kaip 15 varstų, ir kitos priemonės.
1919 m. spalio 10 dieną buvo priimtas pirmasis Lietuvos istorijoje Savivaldybių įstatymas. Jis nustatė Lietuvos administracinį padalijimą valsčiais ir apskritimis. Taigi buvo numatyti du teritorinės savivaldos lygmenys. Miestai, atsižvelgdami į dydį, galėjo tvarkytis valsčių arba apskričių teisėmis. Įstatymas aptarė valsčiaus ploto nustatymą (valsčiaus plotą nustatė valsčiaus gyventojai). Be to, patikslintas kaimų ir valsčių atsiskyrimo mechanizmas. Kaimams, norintiems atsiskirti nuo savo valsčiaus ir prisijungti prie kito, reikėjo sušaukti gyventojų susirinkimą ir gauti 2/3 gyventojų sutikimą. Norint sujungti du ar kelis valsčius, reikėjo tų valsčių susirinkimų sprendimo. Abiem atvejais reikėjo apskrities tarybos sutikimo ir Savivaldybių departamento galutinio patvirtinimo. Apskrities plotas ir sienos turėjo būti nustatomi derinant su kaimyninių apskričių tarybomis. Pasienio valsčiui buvo palikta teisė atsiskirti nuo vienos apskrities ir prisiskirti prie kitos, „jei to panorės“ bent 2/3 valsčiaus gyventojų. Siekiant užtikrinti gyventojų atstovavimo principą buvo įteisintos ir seniūnijos. Seniūnijos gyventojai, susibūrę į krivules, turėjo teisę išsirinkti seniūną, tačiau platesnių savivaldos funkcijų jos neturėjo.
Pirmasis Savivaldybių įstatymas buvo svarbus žingsnis kuriant teisinę valstybę. Šalia visų kitų aspektų jis svarbus jau vien tuo, kad tai buvo pirmasis įstatymas, įtvirtinęs nebe luominę, o teritorinę savivaldą, kurioje galėjo dalyvauti visi gyventojai, nepaisant turto, lyties ar tikybos. Tai buvo demokratinės modernėjančios valstybės požymis. Per visą nepriklausomybės laikotarpį iki 1940 m. pasirodė dar keli savivaldos įstatymai bei jų pakeitimai, tačiau savivaldos sistema iš esmės nebuvo pakeista: administracinis teritorinis tinklas nors ir buvo koreguojamas, tačiau vietos savivaldos sistema nepakito. Buvo stebimas šioks toks žemesnio lygmens savivaldybių (valsčių ir miestų valsčiaus teisėmis) skaičiaus mažėjimas, savivaldybes stambinant 1924 metais jų buvo 300, o 1935 m. – jau 245.

Pasvalio apskritis

Pagal kaizerinės Vokietijos užgrobtų rytų žemių administracinį suskirstymą Lietuva (pagal to meto teritorinę sampratą) buvo padalinta į 34 kreizus (apskritis). Dabartinis Biržų rajonas priklausė Biržų kreizui, o Joniškėlio kreizui priklausė dabartinis Pasvalio rajonas bei dalis dabartinio Pakruojo ir Joniškio rajonų teritorijų. 1919 metų liepos 1 dieną Lietuvos prezidentas A. Smetona ir ministras pirmininkas M. Šleževičius pasirašė Apskričių sienų ir jų centrų įstatymą. Pagal šį dokumentą buvo nustatyta, kad Lietuvoje yra 31 apskritis, nurodant, kokie jas sudaro valsčiai. Lenkijos okupuotų teritorijų valsčiai neišvardinti, tik nurodyta, kad „apskričių sienos bus nustatytos vėliau, būtent po okupacijos, kuomet bus galima pradėti valsčių organizaciją“. Čia taip pat neminimas Klaipėdos kraštas.
Įstatymas sujungė buvusias Biržų ir Joniškėlio apskritis į vieną su centru Pasvalyje. Naujai sudarytai apskričiai turėjo priklausyti Biržų, Čypėnų, Daujėnų, Joniškėlio, Krinčino, Kvetkų, Pabiržės, Papilio, Pasvalio, Suosto, Vaškų, Žeimelio valsčiai. Kai kurie anksčiau Joniškėlio apskričiai priklausę valsčiai – Pakruojo, Linkuvos, Kriukų ir Pašvitinio - buvo prijungti prie Šiaulių apskrities.
1919 metų liepos 9 dieną buvęs Joniškėlio apskrities viršininkas M. Marma vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 224 tapo pirmuoju Pasvalio apskrities viršininku.
Pirmasis naujos Pasvalio apskrities tarybos posėdis įvyko 1919 metų rugsėjo 9 dieną Pasvalyje.
Jo metu pagerbti žuvusieji už Lietuvos Nepriklausomybę, svarstyti įvairūs klausimai, tarp jų – apskrities komiteto buveinė, švietimo reikalai, apskrities komiteto rinkimai, susisiekimo problemos, sveikatos reikalai, darbininkų klausimas ir beturčių šelpimas, lėšos apskrities ir valsčių savivaldybėms, valstybės paskolos platinimas.

Biržų apskritis

Tačiau praėjus tik trims mėnesiams, prezidentas A. Smetona ir naujasis ministras pirmininkas E. Galvanauskas 1919 spalio mėnesį pasirašė Apskričių sienų ir jų centrų įstatymo papildymą. O jis skambėjo taip: „Nuo šių m. lapkričio 1 d. dabartinis Pasvalio apskrities centras keliamas į Biržus ir tuo būdu sudaroma Biržų apskritis. Biržų apskritį sudaro tie patys valsčiai, kurie buvo atėję Pasvalio apskritin…“ Kai kurie to meto politikai tvirtino, kad šis pakeitimas atsirado ne be iš Biržų krašto kilusio premjero E. Galvanausko veikimo, jam aktyviai talkino taip pat biržietis Martynas Yčas. Pasvalio pozicijas gynė įtakingi pasvaliečiai Jonas ir Petras Vileišiai. Šis įstatymo papildymas buvo realizuojamas lėtai. Vyko kovos su bermontininkais, derybos su rusais, vėliau karas su lenkais, administraciniai klausimai buvo antraeilis dalykas. Nors E. Galvanausko Vyriausybės vidaus reikalų ministras Rapolas Skipitis 1920 metų gruodžio 30 dieną išleido įsakymą Nr. 7475, kad apskrities centras iš Pasvalio „nedelsiant būtų išgabentas į Biržus“, realiai niekas iš vietos nepajudėjo. To meto dokumentuose galima aptikti vienokį ir kitokį apskrities pavadinimą. Galiausiai nusistovėjo oficialus dvigubas pavadinimas – „Biržų-Pasvalio apskritis“. Vienuose pirma rašomas Pasvalys, kitur – Biržai.

Pasvaliečių žygiai

Pasvaliečiai neketino nusileisti. 1921 m. sausį Pasvalio, Pumpėnų, Pušaloto, Saločių, Žeimelio ir Joniškėlio valsčių Tarybos griežtai protestuoja prieš vidaus reikalų ministro įsakymą. Analogiškai pasisako ir apskrities Taryba. Pasvalio šalininkams ginčą „Biržai ar Pasvalys“ pavyko perkelti į Steigiamąjį Seimą. Čia buvo siekiama, kad Apskričių sienų ir jų centrų įstatymo papildymas, pagal kurį apskrities centras iškeliamas į Biržus, būtų panaikintas.
Klausimas dėl papildymo panaikinimo svarstomas Seime vasario mėnesį. Pranešėjas Steigiamojo Seimo sekretorius Petras Jočys pažymėjo, kad įsakymas nedelsiant perkelti apskrities centrą į Biržus sukėlė protestų bangą Daujėnų, Pumpėnų, Pušaloto, Joniškėlio, Žeimelio, Pasvalio, Krinčino ir Vaškų valsčiuose. Protestų medžiaga buvo pristatyta Steigiamojo Seimo Savivaldybės ir krašto administracijos komisijai. Pastaroji, apsvarsčiusi padėtį, nutarė teikti įstatymo pakeitimą, kuriuo apskrities centro perkėlimas iš Pasvalio į Biržus naikinamas. Buvo išsakyti šie motyvai: „Pasvalio apskrity Pasvalys sudaro ploto centrą; tatai duoda parankumo reikiant susisiekti apskrities gyventojams su centru. Tuo atveju Biržai, nebūdami apskrities ploto centre ir nesant tinkamo vieškelio, be abejojimo, nebūtų parankus centras gyventojam. Pati Pasvalio apylinkė yra šiuo laiku pati derlingiausia apskrities dalis ir nenukentėjusi nuo karo, kaip kad yra nukentėję Biržai. Biržų apylinkėj žemė daugiausia mažai derlinga ir todėl šiuo metu daugiausia pareigų tenka Pasvalio apylinkei duoti rekvizicijas ir kitką. Be to, Pasvalį jungia su Šiauliais siaurasis gelžkelis, kas labai palengvina gyventojam susisiekimą, o ligi Biržų nėra tokio gelžkelio sujungimo. ... . Reikia pažymėti, kad jeigu perkelti apskrities centrą į Biržus, tai dauguma valsčių, būtent, Daujėnų, Pumpėnų, Pušaloto, Joniškėlio, Pasvalio, Žeimelio, Krinčino ir Vaškų vieni prisidėtų prie Panevėžio apskrities, o kiti prie Šiaulių apskrities...“
Seime kilo aktyvi diskusiją, vienas iš siūlymų buvo kurti dvi – Biržų ir Pasvalio - apskritis. Ypač aktyviai už Biržus pasisakė karininkas, rašytojas ir visuomenės veikėjas Petras Ruseckas. Tačiau Seimas Apskričių sienų ir jų centrų įstatymo papildymą panaikino.

Sėkmingas biržiečių puolimas

Dabar aktyvių veiksmų griebėsi Biržų šalininkai. Jiems pavyko pasiekti, kad ta pati Steigiamojo Seimo Savivaldybės ir krašto administracijos komisija, pasisakiusi už įstatymo papildymo panaikinimą, kovo 10 dieną priimtų sprendimą „laikinai klausimą atidėti ir galutinai spręsti tik sužinojus valdžios nusistatymą“. 1921 metų birželio mėnesį, grįždami iš siaurojo geležinkelio atidarymo iškilmių Biržuose, Pasvalyje lankėsi ministras pirmininkas ir susisiekimo ministro pareigas einantis dr. J. Grinius. Jį lydėjo vidaus reikalų ministras Jonas Dobkevičius ir jau minėtas P. Ruseckas. Viešnagę Pasvalyje oficialiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės dienraštyje „Lietuva“ straipsnyje „Ministerių lankymasis į žmones: Biržai-Pasvalys“ taip nušvietė nežinomas autorius:
„Jeigu vyriausybės vadovo susitikimas su biržiečiais tryškęs nuoširdumu, tai pasvaliečiai buvę suirzę ir smulkmeniški. Vyravęs apskrities centro klausimas, buvo visaip aukštinamas Pasvalys. Todėl svečiams tekę įrodinėti, kad Biržai - tai ne Pasvalys: „Biržai - tai senas istorinis miestas, keletą kartų didesnis už Pasvalį. Biržai - senas kultūros centras. Biržuose yra keturios krikščionių bažnyčios ir penkios sinagogos. Biržai turi gimnaziją ir puikiausius jai namus. Biržai turi savo teatro rūmus ir neblogą artisto Dauguviečio vedamą trupę. Ta trupė yra tiek pasižymėjusi, kad rengias atvažiuoti gastrolėms į Kauną ir Kauno konkurentai jai berods nėra pavojingi. Biržai turi savo spaustuvę. Biržai - pramonės centras. Yra keletas didelių garinių malūnų, verpyklų, kepyklų, dažyklų ir t. t. Biržai turi daug ūkio ir kultūros draugijų. Tenai randas labai skirtinga inteligentija, ko Pasvalyje beveik nėra. Biržuose yra daug vietos, kur liuosai gali tilpti visos valstybės ir savivaldybės įstaigos, kurios visos Pasvalyje sutilpti nieku būdu negali. Šiuo atžvilgiu Pasvaly daryti apskritį - nesąmonė. (...) Biržuose yra pakankamai davinių, kad jie netrukus išaugs į stambų Lietuvos centrą.“
Ginčas „Biržai ar Pasvalys?“ buvo stebimas ir kitoje to laikotarpio spaudoje. Čia už Biržus pasisakė M. Yčas, Pasvalį palaikė nenustatyti autoriai.
Šias varžytuves kuriam laikui užgožė ir prislopino svarbūs Lietuvos politinio gyvenimo įvykiai: Steigiamojo Seimo darbo pabaiga, rinkimai į pirmąjį Seimą, antrojo Seimo rinkimai (pirmas Seimas 1923 metų kovą paleistas), dažna vyriausybių kaita. Tik 1924 metų vasarą vidaus reikalų ministras Z. Starkus vėl grįžta prie Biržų-Pasvalio apskrities centro klausimo. Ministras spalio mėnesį apsilankė Pasvalyje ir su apskrities Taryba aptarė praktinį apskrities centro perkėlimą į Biržus. Centro Pasvalyje šalininkai skubiai pasiuntė delegaciją į Kauną, bet veltui. Ministrų kabinetas vienbalsiai, susilaikius žemės ūkio ministrui Mykolui Krupavičiui, pritarė centro perkėlimui į Biržus. Gruodžio mėnesį visos apskrities įstaigos iš Pasvalio persikėlė į Biržus.
„Biržų žinios“ 1924 metų gruodžio 31 rašė, kad „prieš Kalėdas į Biržus iš Pasvalio persikėlė apskrities viršininkas su apskrities valdyba. Raštinė – Rinkos aikštė p. Marcinkevičiaus namuose. Nusamdytas butas ir Apskrities mokesčių inspekcijai. Likusios įstaigos iš Pasvalio laukiamos tuojau po Naujųjų metų“.
Neapsieita ir be nuostolių. Remdamiesi Savivaldybių įstatymo suteikta teise, nuo Biržų apskrities 1926 metais atsiskyrė Pumpėnų, Pušaloto ir Žeimelio valsčiai. Pirmieji du prisijungė prie Panevėžio, o trečiasis - prie Šiaulių apskrities. Biržų apskrityje liko 11 valsčių su daugiau kaip 100 000 gyventojų.


Antanas Vaičeliūnas
2017-10-24