Mekų centras – giminės meka Biržuose
Mekų centras – giminės meka Biržuose
 
Mekų centras – giminės meka Biržuose
 
Mekų centras – giminės meka Biržuose
 
Mekų centras – giminės meka Biržuose
 
Mekų centras – giminės meka Biržuose
 

Šių metų kovo 1 d. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras minėjo pirmųjų veiklos metų sukaktį. Viena vertus, vieneri metai institucijai yra visai nedaug, kita vertus – pakankamai laiko iniciatyviems žmonėms imtis ambicingų projektų. Centro tikslas – puoselėti kraštiečių brolių Jono ir Adolfo Mekų, apskritai visos Mekų giminės atminimą ir rūpintis jo sklaida bei įamžinimu. Šiam tikslui pasiekti užmezgami ryšiai su J. ir A. Mekų bičiuliais, tvirtinamos senos draugystės su Mekų giminaičiais. Kviečiame pasižvalgyti, kas nuveikta per pirmuosius metus ir kuo centras džiaugiasi jau šiandien.

2020-ieji prasidėjo knygos „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“, Baltijos ir Lietuvos knygos meno konkursuose išrinktos gražiausia 2019 m. Lietuvos knyga, pristatymais. Mekų centro vyr. bib¬lio¬tekininkė Indra Drevinskaitė kartu su knygos sudarytoju Kęstučiu Pikūnu ir kino režisieriumi Audriumi Stoniu knygą pristatė Biržų rajono bendruomenei Nausėdžių kultūros namuose, Nemunėlio Radviliškio pagrindinėje mokykloje ir Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčioje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, Nacionaliniame dailės muziejuje Vilniuje ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bib¬lio¬tekoje (kartu su audioknyga „Semeniškių idilės“). Taip pat praėjusiais metais bib¬lio¬teka pradėjo siūlyti ekskursiją „Jono ir Adolfo Mekų keliais Biržuose“, kurią veda gido pažymėjimą turinti I. Drevinskaitė.


Originalaus Adolfo Meko dienoraščio rankraščio pirmas lapas

2020 m. rugsėjo 30 d. kino režisieriui Adolfui Mekui (1925–2011) būtų sukakę 95-eri metai. Šia proga buvo numatyti renginiai su kino režisieriumi A. Stoniu, bet dėl karantino jubiliejinės datos minėjimas perkeltas į virtualiąją erdvę – centro „Facebook“ paskyrą. Čia nuo rugsėjo 28 d. iki spalio 1 d. buvo galima pažiūrėti iš LRT vienkartiniam naudojimui įsigytą laidą apie A. Meko ir jo žmonos aktorės Polos Chapelle apsilankymą Lietuvoje 2007-aisiais, o per pačią A. Meko gimimo dieną paskelbtas iš Polos gautas filmas „Keliaujant namo“ (Going Home, 1972). Ta pačia proga Biržų krašto laikraštyje „Biržiečių žodis“ spausdintas P. Chapelle įžanginis žodis, publikuotas po A. Meko mirties jos anglų kalba išleistame vyro dienoraštyje.

Adolfo Meko dienoraščio rankraščiai ir knyga

I. Drevinskaitei ilgiau nei metus susirašinėjant su P. Chapelle, prieš pat pirmąsias Mekų centro veiklos metines, šių metų vasario 23 d., centrą pasiekė originalūs A. Meko dienoraščio rankraščiai. Tai trys sąsiuviniai, kurių pirmas įrašas darytas 1941 m. rugsėjo 1 d., taigi Jonui ir Adolfui dar gyvenant Lietuvoje, Semeniškiuose ir Biržuose, o paskutinis – 1951 m. gruodžio 24 d.


Dienoraščiuose – jautrūs A. Meko samprotavimai artėjančio Antrojo pasaulinio karo tema. Tuomet vaikinui kilusi didžioji dilema – išvykti iš Lietuvos ar visgi likti, aprašytos gyvenimo Vokietijos karo belaisvių stovykloje (1944–1949 m.) akimirkos, džiaugsmai, badas, alkis, mokslai, literatūra, ilgesys ir daug kitų minčių, kokios sukasi kiekvienos kartos jaunam žmogui.


„Aš žiūriu į save veidrodyje. Greitai man bus 19 metų. Ar aš daug praleidau savo gyvenime? Taip, daug. Kiti daug ką yra patyrę būdami 14–15 metų, ko aš nepatyriau būdamas beveik devyniolikos. Tad man viskas yra dar priekyje. Aš esu priekyje penkių savo gyvenimo metų. Man tai patinka. Galbūt po visko aš laimėsiu. Dabar aš esu kaip tie nekalti, naivūs vaikai, į pasaulį žiūrintys plačiai atmerktomis akimis“, – mąsto A. Mekas 1944 m. birželio 14 d. įraše.


Šie dienoraščiai trimis knygomis (2015, 2016 ir 2018 m.) pavadinimu „The Adolfas Diares“ buvo išleisti Jungtinėse Amerikos Valstijose P. hapelle iniciatyva. Mekų centro planuose – išleisti juos gimtąja kalba Lietuvoje.

Unikalūs ir netgi lemtingi dokumentai

2021 m. sausio 29 d. Mekų centrą pasiekė pluoštas su Mekų gimine susijusio dokumentinio paveldo. Tai – J. ir A. Mekų dėdės, motinos Elžbietos Jašinskaitės-Mekienės brolio, ilgamečio Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kunigo Povilo Jašinsko (1889–1982) personalijos: oficialūs išsilavinimo ir mokslo vardo pažymėjimai (1923–1935 m.), išrašai iš bažnytinių metrikų (gimimo, krikšto, jungtuvių) knygų (1930–1940 m.), tarnybinės veiklos dokumentai, patvirtinti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos (1928–1968 m.), paties P. Jašinsko 1959 m. rugpjūčio 19 d. 70-ojo jubiliejaus proga rašyta autobiografija, ikonografinė medžiaga (1922–1984 m.) ir kt. Šiuos dokumentus Mekų centrui padovanojo P. Jašinsko sūnus fizikas, informatikos inžinerijos mokslų daktaras Povilas Algimantas Jašinskas, šiuo metu gyvenantis Vilniuje.

Ypač unikalus dokumentas – leidimas (rus. Propusk), išrašytas Pirmojo pasaulinio karo metais – 1919 m. rugsėjo 7 d. Tomis dienomis, kada vokiečiai išstūmė rusus iš Biržų, fronto linija ėjo kažkur tarp Biržų ir Papilio, o P. Jašinsko gimtinė Mielaišiai buvo rusų kontroliuojamoje pusėje. P. Jašinskas (kunigu ordinuotas 1929 m. birželio 25 d.) dirbo Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje: vargonavo, mokė konfirmantus katekizmo, Bažnyčios istorijos.


„Propusk“ – dokumentas išrašytas Pirmojo pasaulinio karo metais 1919 m. rugsėjo 7 d. Povilui Jašinskui, pastarajam dovanojęs antrąjį gyvenimą, kurį pašventė Dievui ir Bažnyčiai – tapo kunigu

P. A. Jašinskas pasakoja, kad tuomet trisdešimtmetis P. Jašinskas, sugalvojęs aplankyti namus Mielaišiuose, kad būtų greičiau, patraukė tiesiai per laukus, šilus ir taip netyčia perėjo fronto liniją. Parėjęs pas mamą, atsigulė pailsėti. Tuo metu Mielaišiuose (ir kituose kaimuose) pas žmones buvo apgyvendinti rusų kariai. Būsimo kunigo Povilo mama Kotryna Užunarytė-Jašinskienė taip pat glaudė kariškį. Pastarasis, parėjęs nakvoti ir troboje pamatęs nepažįstamą jauną vyrą – Povilą, sutriko ir ilgai netrukęs susisiekė su savo vadais, pranešdamas apie frontą perėjusį galbūt vokiečių šnipą. P. Jašinskas buvo tuoj pat suimtas ir įkištas į areštinę gretimame kaime.

Susiklosčius nepavydėtinai situacijai, P. Jašinsko motina kreipėsi pagalbos į artimiausius gimines ir kaimynus. Buvo ruduo, keliai pažliugę… P. Jašinsko dėdė ir dar pora kaimynų arkliais nujojo į gretimą kaimą užtarti nekaltai vokiečių šnipu apšaukto jauno vyro. Ten jie sutiko aukštesnio rango pareigūną, spėjama, kulkosvaidininkų vadą, kuriam ėmė aiškinti, kad P. Jašinskas nesąs joks šnipas, o dirba Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje ir jokia politika neužsiima. Laimei, vadas patikėjo ir nusprendė, kad gal tas suimtasis visai ne šnipas. Tuo tarpu P. Jašinskas daržinėje ant šiaudų meldėsi ir manė skaičiuojąs paskutines savo gyvenimo valandas.

Staiga P. Jašinskas mato, kaip atsidaro daržinės durys, o kareivis jam sako: „Jasinskij, vychodi! Svoboden.“ („Jašinskai, eik. Laisvas.“) Suimtasis nesutikęs kur nors judėti, esą tegu veda tiesiai pas viršininką – jis žinojo, kad būna, kai rusai suimtuosius paleidžia, o tada nušauna kaip norėjusius pabėgti. Viršininkas patvirtino, kad P. Jašinskas esąs laisvas, galintis eiti namo. Suimtasis vis dėlto paprašęs dokumento – leidimo, kad, einant namo į Mielaišius, kiti rusų kareiviai jį žinotų esant neutralų ir neįtarinėtų vokiečių parankiniu ar šnipu. Gavęs iš viršininko leidimą, dovanojusį antrąjį gyvenimą, P. Jašinskas nutarė atsidėti Dievui ir Bažnyčiai – tapti kunigu.

P. A. Jašinskas Mekų centrui padovanojo ne tik savo tėvo, bet ir mamos – mokytojos Emilijos Ruplėnaitės-Jašinskienės (1897–1984) rankraštinių dokumentų, apimančių 1919–1974 m. laikotarpį. Tarp jų – dalykiniai dokumentai: Lietuvos Respub¬likos žemės ūkio ministerijos žemės reformos valdytojo, pirmininko, laikinai einančiojo Žemės reformos departamento direktoriaus ir Žemės tvarkymo departamento direktoriaus, bei Kauno notarinio archyvo vyresniojo notaro padėjėjo 1928 m. gruodžio 29 d. išrašytas žemės perleidimo aktas ir 1939 m. birželio 26 d. statybos inžinieriaus Povilo Viliūno parengtas Povilo ir Emilijos Ruplėnaitės-Jašinskų mūrinio gyvenamojo namo Vilniaus gatvėje Biržuose projektas.

Jašinskų archyvas, saugomas Biržuose

Mekų centro darbuotojai nuolat bendradarbiauja su brolių J. ir A. Mekų šeimos nariais ir artimaisiais, bendražygiais, kolegomis ir taip kaupia centro archyvinį fondą, neleidžia išskirtiniams dokumentams nugrimzti užmarštin. Pandemijai apribojus gyvą bendravimą, jis persikėlė į elektroninę erdvę.

Pirmasis Mekų centro vyresniojo bib¬lio¬tekininko Evaldo Timuko el. laiškas P. A. Jašinską – J. ir A. Mekų pusbrolį iš motinos pusės – pasiekė 2021 m. sausio 22 d. Mekų centras buvo sumanęs išleisti Lietuvos evangelikų reformatų kunigo P. Jašinsko biografinį leidinį. Taip užsimezgė susirašinėjimas ir gražus bendradarbiavimas su kunigo sūnumi.


Biustinis portretas. Emilija Ruplėnaitė-Jašinskienė ir kun. Povilas Jašinskas sužadėtuvių dienoje, 1928 m. gruodis

Pasak P. A. Jašinsko, visas jų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas Biržuose po tėvo mirties (1982 m. gegužės 19 d.) atiteko jo našlei E. Ruplėnaitei-Jašinskienei. Pastaroji dalį archyvinių dokumentų sunaikino – sudegino, „kad jie nesimėtytų Biržų miesto šiukšlyne“. Kai kurie dokumentai, pavyzdžiui, P. Jašinsko Kauno universiteto baigimo diplomas (1935 m. rugsėjo 11 d.), atiduoti Biržų krašto muziejui „Sėla“, P. A. Jašinsko sūnui Laimiui Jašinskui, Biržų parapijiečiams. Po E. Ruplėnaitės-Jašinskienės mirties (1984 m. birželio 30 d.) tai, kas liko, atiteko vaikams Emilijai Irenai (1933–2018) ir Povilui Algimantui.

P. A. Jašinskas tvirtino turįs tik tėvo nuotraukų albumą su svarbiausiais šeimos gyvenimo įvykiais. Nuotraukose – tėvų sužadėtuvės 1928 m. gruodį, Užgavėnės Mielaišių kaime 1929-aisiais, P. Jašinsko 70 ir 90 metų jubiliejaus iškilmės Biržuose 1959 ir 1979 m., P. Jašinsko sūnėno A. Meko žmona P. Chapelle Vilniuje 1971-aisiais, P. Jašinsko sesers (J. ir A. Mekų motinos) Elžbietos Jašinskaitės-Mekienės laidotuvės 1983 m. sausio 15 d. ir kt. Visa ikonografinė (79 nuotraukos, apimančios 1922–1994 m. laikotarpį) ir dokumentinė medžiaga Mekų centrą pasiekė paštu 2021 m. sausio ir vasario mėnesiais.

Pavardės istorijos vingiai

Ėmus domėtis šios šeimos dokumentiniu palikimu, aikštėn iškilo dar niekam nežinomų šeimos „paslapčių“. Paaiškėjo, kad Emilijos Irenos ir Povilo Algimanto tėvas kunigas Povilas Jašinskas nebuvo… Jašinskas! Paties P. Jašinsko atsekta giminės, tiksliau pavardės, istorija iki XVII amžiaus. Jie buvo Jasinskai. Taip jau nutiko, kad žmonėms buvo lengviau ištarti „Jašinskas“, o ne „Jasinskas“. Daugelyje P. ir E. Jašinskų dokumentų ši pavardė parašyta su raide š, tik mirties liudijimuose (Mekų centras gavo jų kopijas) įrašyta su „s“.

Štai ką papasakojo P. A. Jašinskas. 1933 m., krikštijant P. ir E. Jašinskų dukrą Emiliją Ireną, kunigas Adomas Šernas (1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno brolis), rašydamas gimimo liudijimą, ant raidės s uždėjo varnelę. Tėvai ėmė protestuoti – taip negalima! Kunigas atsakė, kad visi žmonės šią šeimą vadiną Jašinskais, todėl „užteks švepliuoti“. Taip ir liko – Emilija Irena ir Povilas Algimantas dokumentuose turi kitokią pavardę nei tėvai…

Bendradarbiavimas ir iššūkiai

Įgijęs Mekų giminaičių ir P. A. Jašinsko pasitikėjimą Mekų centras, gavęs šią vertingą šeimos istorijos ir archyvinę medžiagą, turi galimybę išsaugoti ir skleisti atminimą – organizuoti ir plėtoti kultūrinę ir meninę, šviečiamąją ir mokslinę veiklas: kino seansus, parodas, konferencijas, edukacijas, kūrybines dirbtuves, kitus renginius, rūpintis turimų rankraščių leidyba.

 

1939 m. birželio 26 d. statybos inžinieriaus Povilo Viliūno sustatyto Povilo ir Emilijos Ruplėnaitės-Jašinskų mūrinio gyvenamojo namo Vilniaus g., Biržuose, projekto fragmentas

Nauji Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro veiklos metai, paženklinti Archyvų metais, dovanoja veiklos iššūkių bendradarbiaujant su šalies ir regioninėmis atminties institucijomis (bib-lio¬tekomis, muziejais, archyvais), kartu užtikrinant deramą dokumentinio paveldo kaupimą, sisteminimą ir skaitmeninimą. Šiais ir kitais Mekų centrui rūpimais klausimais talkina Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji bib¬lio¬teka – jos Regioniniam skaitmeninimo skyriui skaitmeninimo darbams centras iš kūrėjo Jono Meko archyvo yra pristatęs 574 dokumentus: laiškus, kvietimus, skelbimus, vizitines korteles, J. Mekui adresuotus sveikinimų atvirukus, paties menininko laiškus ir straipsnių apie menininką iškarpas iš Lietuvos bei JAV periodinių leidinių. Aktyviai bendradarbiaujama su šios bib¬lio-tekos Juozo Miltinio palikimo studijų centru (centro vadovė vyr. bib¬lio¬tekininkė Angelė Mikelinskaitė), Rokiškio bib¬lio¬tekos Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centru Rokiškyje (centro pirmininkė Alicija Matiukienė) – keičiamasi gerąja profesine patirtimi, puoselėjamos bendros veiklos idėjos.

Artimiausi ir kol kas svarbiausi Mekų centro planai – tai 2022 m. minėsimos Jono Meko (1922–2019) 100-osios gimimo metinės. Ruoštis pradedama jau dabar, nes, panašu, Biržai turi visas galimybes tapti Jono Meko jubiliejinių metų epicentru.

Pranešimą parengė Evaldas Timukas,
Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos
Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyresnysis bibliotekininkas

Tarp knygų. - 2021, balandis, p. 20-22