Antrąją rudens dieną Biržus ir Semeniškius aplankė Jono Meko bičiulis iš Niujorko Julius Žižliauskas-Ziz. Julius į mūsų kraštą atvyko pristatyti dviejų savo sudarytų knygų „Jonas Mekas. Poezija“ ir „Jonas Mekas. Proza“ (leidykla „Odilė“, 2022 m.). Dėkojame leidyklai už Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centrui (toliau – Mekų centras) dovanotas knygas.

Elektroniniais laiškais derindami susitikimo ir būsimo renginio detales, įžvelgėme Juliaus norą Semeniškiuose aplankyti Jono kapą, o Biržuose padainuoti lietuvių liaudies dainų ir paragauti lietuviškų gardumynų. Toks svečio „kaimiškas“ noras pasufleravo renginio vietą – Parovėjos kaimą, esantį vos keli kilometrai už Biržų pakeliui į Semeniškius, o, svarbiausia – prie Rovėjos, Jono gimtosios upės, krantų.

Parovėjoje mus svetingai priėmė šio kaimo bibliotekininkė Irena Patkauskienė, visus pakvietusi užeiti į Jono Meko seklyčią. Džiovinti obuoliai, sūris, lašiniai, duona, medus, gira ir net Jono taip mėgti bulviniai blynai – visa tai, kaip renginio metu kalbėjo Jono dukterėčia Edita Mekaitė-Rubinienė, sukūrė Semeniškių bobutės namų atmosferą.

J. Ziz, kalbėdamas apie knygų sudarymą, pabrėžė, kad jose 75 proc. niekur dar neskelbtų J. Meko tekstų. Galbūt daugeliui kam buvo pažįstama J. Meko poezija, bet mažai kas žinojo jo prozą.

Kartu su Juliumi atvyko ir fotografas, taip pat Jono bičiulis Ričardas Šileika. Jis dalijosi mintimis apie pažintį su J. Meku. Juos supažindino Antanas Naujokaitis. R. Šileika tada daugiau sužinojo apie J. Meką ne tik kaip filmininką, bet ir poetą. Būtent A. Naujokaičio dėka Lietuvoje buvo išleista nemažai J. Meko knygų. Tuo tarpu J. Ziz J. Meką pažinojo nuo 1990 m., kai atvyko į Ameriką stažuotis.

„Jonas buvo žmogus, nemokėjęs pykti. Jis neturėjo pykčio“, - susitikimo dalyviams pasakojo Julius.

Renginio metu nepamiršome ir tai, kas Jonui buvo itin brangu – lietuvių liaudies dainų. Dėkojame Jūratei Garnelienei – kartu su ja dainavome Jono mėgtas „Du karveliai“, „Bijūnėlis žalias“ ir kitas dainas. Klausėmės pačio Jono skaitomos pirmosios idilės ir jo atliekamo papilietiško himno...

O ir renginio kulminacija – labai įdomi. R. Šileika kartu su visais kaimo pagrindine gatve keliavo iki Rovėjos upės, o įbridęs į ją skaitė Jono eilėraštį.

„Dirbam kartu“, - tokį įrašą svečiai paliko Mekų centro svečių knygoje.

Dirbsime. Labai daug visko laukia ateityje.

Išskirtinis ačiū visiems tiems, kurie atėjo ar atvažiavo į renginį – iš Biržų, Parovėjos, Medeikių, Ageniškio... Visi kažkaip susiję su Jonu, su Semeniškiais, su Rovėja... Ir visi taip išsiilgę lietuviško kaimiško artumo, kad, rodės, galime dainuoti visą naktį.

Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro informacija