Biržiečių keliautojų klubo „Bastūnai“ balandžio 19 d. susitikimas buvo skirtas piligriminėms kelionėms.

Renginyje dalyvavo puikios pranešėjos – Stasė Eitavičienė, Nijolė Paukštė, Genovaitė Valeckienė, kurioms gyvenime teko lankytis daugelyje piligriminių vietų.

Daugelis S. Eitavičienę pažįsta kaip aistringą keliautoją. Šį kartą ji paruošė pranešimą apie tai, kas tai yra piligrimystė, kuo ji skiriasi nuo paprastos turistinės kelionės, supažindino su Lietuvos ir pasaulio piligriminėmis vietomis, prisiminė savo kelionę į Šventąją Žemę, kuri paliko neišdildomus įspūdžius.

Piligrimystė – kai pamažu veriasi įvairios gyvenimo kelionės patirtys, tai kelias kviečiantis keistis ir išsigelbėti. Turi išeiti, kad kažką surastum, kažką padarytum. O paskui grįžtum į savo namus. Piligrimystė yra vidinė kelionė, tai ilgas, tylus ėjimas su savimi.

N. Paukštė tokias keliones organizuoja jau daugelį metų, dažniausiai kelias veda Taizé. Taizé – tai bendruomenė, kuri vienija apie šimtą brolių – katalikų ir įvairios kilmės protestantiškų konfesijų atstovų – iš beveik trisdešimt šalių. Čia vyksta Europos jaunimo susitikimai, jie kasmet organizuojami vis kitame Europos mieste, į kuriuos susirenka per 10 000 jaunuolių iš visos Europos. Dalyviai apgyvendinami šeimose, mokyklose, vienuolynuose. Renginio programa – ekumeninės Taizė pamaldos milžiniškuose (pvz., parodų centro, kongresų) pastatuose, diskusijos, kultūrinė programa, tarpkultūrinis bendravimas.

G. Valeckienės kelionės kitokios, daugybę tūkstančių kilometrų nukulniavusi moteris jau nebekelia sau sudėtingų klausimų – į juos atsakymai atėjo ir po tikro, negailestingo viesulo Pirėnų kalnuose. Prieš dešimt metų iš esmės pasikeitė G. Valeckienės gyvenimas, ji susikrovė lagaminą ir nuo Kryžių kalno pusmečiui leidosi į piligriminę kelionę, pasiekė Meksiką, Gvadelupę. Šią vietą visame pasaulyje išgarsino stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Kartu su būriu bendraminčių sukorusi kelis tūkstančius kilometrų pėsčiomis per Lietuvą, Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją ir Meksiką, namo grįžo netekusi 15 kilogramų svorio, nutrintomis iki kraujo kojomis. Kitais metais su grupe maldininkų pėsčiomis patraukė į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje, kur įspūdingoje katedroje saugomi šventojo Jokūbo palaikai. Į susitikimą G. Valeckienė atsinešę Šv. Jokūbo lazdą, kitas relikvijas, piligrimo pažymėjimą. Sunkiausia kelionė buvo į Meksiką, ji pasiėmė 9 poras batų, tačiau dalis jų netiko tokiam žygiui. Tad kelionėje teko kęsti nutrintų kojų skausmą. Į Gvadelupę, Meksikoje, keliaujančių lietuvių grupėje buvo įvairaus amžiaus žmonių: nuo 16 iki 77-erių metų. Juos kelionėje lydėjo autobusas, bet G. Valeckienė nė karto nelipo į jį pailsėti, per dieną nueidavo po 30–40 kilometrų. Lietuviai nešė kryžių į neturtingųjų rajonus, mat ten didžiulis nusikalstamumas. Nuotraukose, kurias rodė G. Valeckienė, ji su tautiniais rūbais, taip apsirengusi ji nešė ir kryžių, daug kur koncertuodavo, pasakojo apie Lietuvą, dainavo liaudies dainas.

Šiuolaikiniai piligrimai yra muzikos ir sporto aistruoliai, žmonės – ieškantys savo protėvių, grįžtantys į vaikystės vietas ar keliaujantys dėl patriotinių motyvų, kaip pvz. „Misija Sibiras" dalyviai. Kiekvienas iš mūsų nors kartą gyvenime tampame piligrimu, nes keliaujame dėl to, kas mums yra svarbu ir prasminga.

Dainas prie laužo su gitara atliko Artūras Aukštuolis.

„Bastūnai“ nuoširdžiai dėkoja visiems renginio dalyviams už įdomius, įsimintinus pasakojimus, patirtis ir pamokas!