Herta Müller - Amo sūpuoklės

Nobelio premijos laureatė Herta Müller knygoje „Amo sūpuoklės“ pasakoja apie jauno rumuno, išgyvenusio sovietų lageryje, patirtį. Rašytoja romaną kūrė remdamasi savo kraštiečio Oskaro Pastioro bei kitų liūdno likimo žmonių pasakojimais.
Septyniolikmetis rumunas Leopoldas Aubergas skubėjo palikti tėvų namus ir tapti savarankišku, tačiau lemtis pasisuko kitaip. 1945-tais metais jis buvo suimtas ir ištremtas į sovietų lagerį, kuriame praleido penkerius metus.
Romane „Amo sūpuoklės“ rašytoja Herta Müller pasakoja apie Novogorlovkos lagerio ir į jį nublokštų veikėjų kasdienybę. Čia šaltis ir badas. Čia žiaurūs sargybiniai. Čia anglių vagystės vardan dar vienos gyvenimo dienos. Čia kirmėlės po tvarsčiais, utėlės kūnuose, rūbuose ir pataluose. Čia blakės ir nušalimai. Čia mirtis ir smurtas. Čia nepakeliamai sunkūs darbai. Čia ir nenoras gyventi, ir stiprus bandymas išlikti. Čia pažintys ir, sunku patikėti, bet meilė bei juokas.
Ar dar yra vilties po lagerio sugrįžti į normalų gyvenimą? Leo kabinosi į senelės ištartus žodžius. Atsisveikindama ji tikėjo, kad anūkas grįš. Ir jis turėjo grįžti.
Knyga „Amo sūpuoklės“ atima žadą. Siužetas nesvarbus – svarbios detalės, kurios, pasak apžvalgų, ilgai neišeina iš galvos. Knyga nepatogi, jaudinanti, įtaigi, kupina metaforų ir žodžių žaismo – literatūros gurmanams.
Autorės kuriamas paveikslas liudija skaudų Rumunijos vokiečių likimą. Daugybė 17-45 amžiaus gyventojų buvo išvežti į lagerius. Rašydama knygą Herta Müller susitikinėjo su kraštiečiu Oskaru Pastioru, kuris dalijosi savo atsiminimais ir pagrindinės buities detalės – jo indėlis. Pačios autorės mama taip pat buvo ištremta į darbo stovyklą.