Pasakojimas iš pirmų lūpų. Iš moterų, kurios visa tai patyrė ir tebepatiria, kasdien melsdamosi už Ukrainoje likusių artimųjų ir mylimųjų gyvybes. Tai pasakojimas žodžiu ir vaizdu – karo pabėgėlių portretais, sukurtais kalbantis su jomis ir tuo pačiu metu gyvai eskizuojant. Šios moterys atsivėrė, kad papasakotų savo istorijas, o tai, kas liko nepasakyta, slypi veiduose, tarsi tylūs, užšifruoti laiškai, kiekvienam atsiskleidžiantys savaip…
Šios knygos idėja kilo kaip natūrali reakcija į karą Ukrainoje. Norėjosi sukurti terpę, kuri leistų papasakoti istorijas – liudijimus žmonių, nukentėjusių nuo karo, priverstų bėgti iš savo šalies, ieškančių savo vietos naujoje realybėje, naujoje šalyje. Klausyti, stebėti ir fiksuoti, čia ir dabar, kai viskas dar taip gyva.