Valė: Mano senelis Jonas Drevinskas (1900–1980) iš Daumėnų kaimo buvo inžinieriaus, publicisto, visuomenės veikėjo Antano Macijausko sūnėnas. Senelio mama – Barbora Macijauskaitė-Drevinskienė, žmona Napoleono Drevinsko, buvo Antano Macijausko vyresnioji sesuo. Turiu keletą lakoniškų pasakojimų apie Antaną Macijauską iš savo mamos Jadvygos Drevinskaitės-Rožėnienės (g. 1932–2013), Jono dukros. Aš pati dar buvau negimusi, kai „dėdė architektas“, taip ji mūsų šeima vadindavo, gyveno mano senelio Jono Drevinsko šeimoje Daumėnų kaime. Tie atsiminimai tokie ir yra, kiek prisiminė mama. Pirmieji jos atsiminimai iš karo metų, kai jai pačiai buvo 12-13 metų. Tuomet dėdė atvažiuodavo į svečius keletui dienų, kartais savaičių. Palikdavo seneliui saugoti kažkokius dokumentus ir vėl išvažiuodavo. Vaikams būdavo smagu sėsti su tėvu į pakinkytą arkliu vežimą ir važiuoti į traukinio stotį parsivežti dėdės architekto. Dėdė ne tik atveždavo vaišių, saldainių, bet ir mėgdavo kalbinti paauglę Jadvygą, rodydavo jai kažkokius žemėlapius, kažką pasakodavo. Bet ji kaip vaikas mažai ką suprato, mažai ką prisiminė iš to meto. Kai dėdė architektas mirė 1950 metais, mano mamai jau buvo 18 metų. Tą laiką ji prisiminė kur kas ryškiau. Paskutinius 2 metus Antanas Macijauskas jau ištisai gyveno Daumėnuose pas sūnėną Joną, t. y. mano senelį.

Liuda: Tada Antanui Macijauskui buvo 74-76 metai, galbūt sirgo?

Valė: Šeimoje buvo kalbama, kad sūnus emigravo į Ameriką, o dukra gyveno Molėtuose. Sakydavo, kad jis važiuodavo į Molėtus pas dukrą, vėl grįždavo. Deja, Antano Macijausko dukra nepalaikė jokių giminystės ryšių ir nežinome kodėl. Net jos vardo nežinojome. Nežinome kodėl pati negalėjo pasirūpinti savo tėvu. Mūsų draugiška šeima buvo apie ją blogos nuomonės. Į Daumėnus ji buvo atvykusi vieną vienintelį kartą per savo tėvo laidotuves, bet su niekuo nepabendravusi, skubiai išvyko. Gali būti, kad ji bijojo, bijojo tremties, tardymų ir kitų pokario baisybių, juk metas buvo sunkus 1948-1950 metai. O Antanas Macijauskas – žmogus iškėlęs bylą caro valdininkams, kovojęs dėl laisvo lietuviško žodžio, rašto, steigęs lietuviškus knygynus, leidęs lietuvišką laikraštį „Rygos garsas“. Dar 1906 metais išleido Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. O vėliau tapo Pirmosios Lietuvos kūrėju, kuris rūpinosi susisiekimu, statybomis, bendradarbiavo Lietuvos laikraščiuose, prisidėjo prie kai kurių techninių vadovėlių rengimo. Stebuklai, kad jis nespėjo užkliūti tarybinei valdžiai.
Taigi, dėdė Antanas tuos du paskutinius metus sirgo, jau gulėjo lovoje. Mano senelis jį prižiūrėjo, rūpinosi, kad gauti vaistų, geresnio maisto. Buvo nelengva, nes buvo sunkmetis. Sakoma, kad ir tada ligonis po pagalviu turėjo kažkokių popierių pasidėjęs. Gaila, labai gaila, kad pagrindiniai Antano Macijausko dokumentai, kuriuos, pasak mamos, laikė tokiame dideliame lagamine ant viršugryčio, sudegė per gaisrą. Kadangi Antanas Macijauskas daugybę kartų keitė gyvenamą vietą, kraustėsi iš Rusijos į Rygą, iš Rygos į Turkestaną, grįžo į Lietuvą, gyveno Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, tai kažkokius jam labai svarbius dokumentus jis palikdavo pas sūnėną Daumėnuose. Ko gero būtų buvęs turtingas Antano Macijausko archyvas, jeigu ne tas gaisras. Bet mano prosenelio šeimą ištiko bėda. Sako, kad nuo žaibo sudegė troba ir tvartas buvę po vienu stogu su visu dėdės architekto lagaminu ir dokumentais. Seneliui teko statyti jau atskirus trobesius iš naujo, kaip sakoma, pradėti nuo nulio. Galbūt ir todėl sunkiai vertėsi.

Liuda: Ar nebuvo daugiau pagalbininkų slaugant dėdę architektą?

Valė: Esu kažkur skaičiusi, kad Antanu Macijausku gyvenimo pabaigoje rūpinosi Juozas Drevinskas, bet tai netiesa. Juozas Drevinskas buvo mano senelio Jono brolis, gyveno netoliese. Tačiau dėde rūpinosi mano senelio šeima ir netgi daugiau pats senelis. Aišku, kad valgį gamino ir kitaip rūpinosi ir mūsų močiutė Jadvyga Rožėnaitė-Drevinskienė (1901–1972). Buvo sunku, nes senelis teturėjo tik 10 ha žemės, o vėliau kuriant kolūkius, viską teko atiduoti. Patys anot posakio buvo „basi-nuogi“, o reikėjo rūpintis ligoniu, gauti vaistų, vėliau suorganizuoti pagarbias laidotuves. Jau sirgdamas Antanas Macijauskas rašydavo laiškus dukrai, rašė daugybę kartų, bet atsako taip ir nesulaukė. Kiek žinome, dėdės žmona, kaip vėliau ir dukra, yra palaidotos Molėtuose. Bet mano artimieji jų niekada nėra matę, išskyrus tą laidotuvių dieną, kai dukra buvo atvykus trumpam, tik laidojimo ceremonijai.

Liuda: O iš kaip toli šitie pasakojimai, kokiu metu tavo mama viską papasakojo?

Valė: Niekas mano tėvų šeimoje apie tai nešnekėjo iki pat Atgimimo laikotarpio. Iki to laiko kol vienąkart atvažiavo buvusi ilgametė Pabiržės apylinkės pirmininkė Birutė Macijauskienė (taip pat giminaitė A. Macijauskui) su visa delegacija (kitų žmonių nepažinome) klausti mamos kur yra Antano Macijausko kapas. Tada mama kartu su jais važiavo į Pabiržės kapines, kad parodytų kapą, nes buvo dalyvavusi laidotuvėse ir žinojo kur jis yra. Tik tada ji man viską papasakojo ką dar atsiminė. Tai buvo maždaug apie 1994 metus.

Liuda: Prisimenu jūsų senelį Joną Drevinską kaip labai inteligentiškos išvaizdos žmogų, visada su juodu kostiumu, su šlypsu, rimtos veido išraiškos. Galbūt jam dėdė architektas padarė įtaką, juk kiti kaimo vyrai atrodė kur kas paprasčiau.

Valė: Taip, senelis visada stengdavosi laikyti fasoną. Gali būti, kad buvo taip išauklėtas, ar stengėsi lygiuotis į mokytą giminaitį. Buvo jo giminėje ir kitų žymių žmonių. Poetas Paulius Drevinis (Drevinskas) taip pat senelio giminė. Jie man netgi panašūs. Prisimenu kai 1981 metais buvo Biržuose Pauliaus Drevinio kūrybos vakaras, tai kai pamačiau poetą, net krūptelėjau – toks panašus į mano senelį. Bet čia giminė pagal senelio tėvo liniją, o Antanas Macijauskas – pagal senelio mamos liniją. Mano senelis Jonas Drevinskas buvo kolūkio arklininkas. Labai mylėjo arklius, eidavo pas juos tiksliai nustatytu laiku, nuoširdžiai prižiūrėjo.
Man pačiai su seneliu mažai teko bendrauti, nes gyvenome kitur, ne pas senelį, o be to buvau maža, dar pradinukė, tad visi prisiminimai tik iš mamos – Jadvygos Drevinskaitės-Rožėnienės. Galima tik stebėtis, kaip senelio šeima liko neišvežta į Sibirą, nes dėdė architektas buvo neparankus to meto valdžiai. Bet senelio šeima kažkaip išliko nepaliesta.
Kaip ir kiti Antano Macijausko giminaičiai džiaugiuosi, kad pagaliau jis sulaukė tinkamo dėmesio.

2024-04-19
Radvilos g. 3, Biržai 

Valę Rožėnaitę-Balčiūnienę (g. 1960 m.) kalbino ir tekstą transkribavo Liuda Prunskienė.