Kai sustoji ir atsigręži atgal, matai, kad mūsų kraštiečių tarpe yra ne vienas grynuolis. Vienas iš jų, turintis vieną vienintelį titulą – poetas Jonas Strielkūnas. Kilęs iš mažyčio Putauskų kaimelio Biržų apskrityje (dabar Panevėžio r.), jaunystėje lemtingai atsidavęs Biržų kraštui, vėliau išplaukęs į didžiuosius gyvenimo ir kūrybos vandenis. Šimtus lietuvių savo eilėmis mokęs mylėti Tėvynę, Žmogų, Gyvenimą. Kovo 6 dieną minime šio garbaus žmogaus 85-tąsias gimimo metines. Valstybinės premijos (1979), Nacionalinės premijos (1996), Jotvingių premijos (2001) laureatas, apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1999). Žmonių mylėtas, gerbtas, skaitytas ir lauktas, o biografijos eilutėje „išsilavinimas“ – netikėtai kuklus įrašas – Vabalninko vidurinė mokykla. Vabalninkas – ypatingą aurą turintis kraštas... „Šlovė jo dangui ir žemei, jo gatvėms, namams ir sodams, medžiams ir žolei, ir pirmiausia – žmonėms“,- 2005 metais rašė buvęs vabalninkėnas Jonas Strielkūnas eilėraštyje „Odė Vabalninkui“.

Poeto gimtasis kaimas vos kelios sodybos tarp miškų. Strielkūnų sodyba apaugusi didžiuliais ąžuolais ir klevais ugdė grožio sampratą nuo pirmų būsimo poeto dienų. 1997 metais Jonas Strielkūnas rašė: „nebėra nei vieno gyventojo iš mano vaikystės. Jau antrąsyk pasikeitė. Ir peizažas. Man ten nebemalonu“. Viskas gyvenime keičiasi. Šiandien nebėra ir paties Jono Strielkūno, populiariausio lietuvių poeto, kurio kūryba, pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, „turėjo motinos balsą, leidžiantį mums pasijausti saugiems, besiilgintiems grožio, gerumo, vilties“.

Jonas Strielkūnas anksti išmoko skaityti. Dar vaikystėje perskaitė namuose buvusias knygas: įvairių laikų elementorius, senus kalendorius, prieškario žurnalų komplektus. 1957 metais, baigęs Vabalninko vidurinę mokyklą, Jonas Strielkūnas lietuvių kalbą ir literatūrą studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Tačiau po pirmo kurso mokslus metė. Žvelgiant šių dienų žmogaus akimis, sunku patikėti, kad šį sprendimą būsimas poetas priėmė vien todėl, kad jam labai nesisekė fizinio lavinimo paskaitose, lygiai taip pat nesisekė kaip ir vidurinėje mokykloje. Iš prigimties jautrus, visai kitokiam gyvenimui skirtas, jaunuolis nusprendė nesikankinti ir grįžo į Vabalninką. Įsidarbino Vabalninko rajono laikraščio redakcijoje, vėliau Biržų rajoninio laikraščio redakcijoje. Sekantis darbas buvo Šukionių kaimo klube-skaitykloje, kur irgi ilgai neužsibuvo. Vis tai buvo ne jo vieta. Panevėžyje baigęs buhalterių kursus, Jonas Strielkūnas dirbo buhalteriu mokykloje – nepatiko. Tada – naftos bazės operatoriumi. Išvykęs į Vilnių, jis 1967 – 1978 metais su pertraukomis dirbo laikraščio „Literatūra ir menas“ redakcijos darbuotoju, korektoriumi. Nuo 1971 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Nuo 1978 metų pagrindinis apmokamas užsiėmimas – vertimai iš rusų, anglų, latvių ir kitų kalbų. Tarp jo verstų poetų: Afanasijus Fetas, Borisas Pasternakas, Janis Rainis, Nikolajus Nekrasovas ir kiti. Ir visa tai – niekada nebaigus jokių universitetų...

Poetas yra prisipažinęs, kad eiliuoti pradėjo dar ganydamas, bet aišku tada dar niekur neužsirašydavo. Popieriuje eiles fiksuoti pradėjo nuo šeštos klasės. Spaudoje eilėraščius publikavo nuo 1958 m. Visi žinome, kad  daugelis Jono Strielkūno eilėraščių tapo dainomis, kurioms muziką rašė Benjaminas Gorbulskis, Vygandas Telksnys, Algimantas Raudonikis. Dar dirbdamas Panevėžio degalinėje poetas parengė pirmąją savo knygą, kuri 1966 metais buvo išleista eilėraščių rinkiniu „Raudoni šermukšniai“. Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, tai buvo riba, nuo kurios prasidėjo lietuvių literatūros modernėjimas. Iš gimtosios Aukštaitijos žemės, iš jos dainų, padavimų, tėvų tarmės, kasdienių rūpesčių atėjo Jono Strielkūno lyrika. Ji – Lietuvos kaimo, valstietiškos kasdienos ir papročių, žmogaus ir žemės, žmogaus ir istorijos saitų atspindys. Jonas Strielkūnas yra žolės, medžio, kelio, vienišos sodybos, žmogaus širdies verpetų poetas. Baladiškose jo eilėse kažkas ateina iki mūsų iš labai toli, iš labai giliai, iš skausmo ir liūdesio gimsta dar nebūto pasaulio grožis, iš realybėje nesutaikomų priešybių – meno tiesa. Poetas – tradicinio ketureilio meistras ir liko jam ištikimas visą gyvenimą.

Lietuvoje, netgi išeivių lietuvių tarpe daug kas manė, kad Jonas Strielkūnas yra vienas populiariausių mūsų tautos poetų. Mūsų kraštietis literatūrologas Kęstutis Nastopka pastebi, „kad po prastuoliškais J. Strielkūno poezijos rūbais slypi spindėjimas, skaudus mūsų istorijos išgyvenimas, kalbos pojūtis, ateinantis iš biržiečių tarmės, kuria kalbėjo ir rašė ir Balys Sruoga, ir Kazys Binkis“.

Pats poetas Jonas Strielkūnas viename interviu yra pasakęs: „Laikas kaupiasi praeityje. Patys įvykiai nulemia, kad praeities mūsų mintyse yra daugiau. Poetui labai svarbu turėti ir išlaikyti antrinį pasaulį – dvasinį pasaulį, kad išliktum savimi, kad nepasiduotum ir nepradėtum parsidavinėti. Realųjį pasaulį tereikia iškęsti“. Tai iškalbingi žodžiai daug ką pasakantys apie Poetą. Tylos, tikrumo, sąžiningumo, dramatiško liūdesio kūrėjas, kurio eiliuoti žodžiai krenta į skaitančių, klausančiųjų širdis lyg gyvybės vanduo į išdžiūvusią žemę.

            Grąžink man tą gatvę, tą namą, tą suolą,
            Įkaitusį saulėj, kai žydi jurginai.
            Kaip viskas nublanko, kaip viskas nutolo
            Į tą karalystę, kur vien atminimai
Tarytum paklydę kareiviai klajoja
Po šalį, kurią jie mylėjo ir gynė,
Pamiršę, kad vartai, kur šuo juos aploja,
Vienintelė laukti žadėjus tėvynė. („Benamiai atminimai“)

Tobuli ketureiliai idealiai tinkantys ir šiai dienai. Svarbu kaip mąstai: ar planuodamas kuo ilgesni pinigą, ar kokiom priemonėm ginsi gimtąjį kiemą, kurio šešėliuose gyvena tavo giminės atminimai.

O kiek gi paties Poeto atminimo Biržų krašte? Šiandien tikrai dar yra daugybė biržiečių, vabalninkėnų, kuriems Jonas Strielkūnas brangus. Jo atminimui organizuojami renginiai, rengiamos parodos, rašomi straipsniai. Visi norintys gali širdimi priglusti prie Poeto rašyto žodžio, nes rajono bibliotekose skaitytojų laukia 23 pavadinimų kraštiečio autorinės poezijos knygos. Viena iš jų, „Vieversio žemė“  – parašyta vaikams.

1999 metais už Vabalninko krašto garsinimą lietuvių literatūroje ir nuoširdžius ryšius su gimtuoju kraštu poetui Jonui Strielkūnui suteiktas svarbiausias Vabalninko kultūros ir istorijos fondo apdovanojimas – „Lino žiedo“ žymuo.

2011 m. Jonui Strielkūnui suteiktas Biržų rajono savivaldybės garbės piliečio vardas (po mirties).

Nuo 2017 metų panašų pasakojimą išgirstate jei dalyvaujate Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos organizuojamose literatūrinėse kelionėse „Dideli Vabalninko lygumų žmonės“.

Norintys daugiau sužinoti apie Jono Strielkūno gyvenimą, jo nuotaikas, kūrybinius ieškojimus, pasiekimus, turėtų perskaityti Viktorijos Daujotytės monografiją „Gyvenimas prie turgaus“ (2008) arba neseniai išleistą Alfo Pakėno atsiminimų knygą „Trečias brolis“ (2023).

Arba. Galima tiesiog praeiti jaukiomis Vabalninko gatvėmis, įkvėpti nokstantį pavasarį, pamerkti sau akį senovinių namų langų atspindžiuos, įsiklausyti į garsėjantį paukščių alasą, ištiesti ranką į vakaro prieblandą iš kurios gal netikėtai išnirs jaunystės meilė žalia suknele... kaip tada, kai Poeto širdies žodžiai išsiliejo eilėm.

Liuda PRUNSKIENĖ,
Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkė

Bibliotekos archyvo nuotr.