„Supratau, Juzė ne apie Stanislovaitį ar Joniškėlį, o apie kožną iš Jūsų ir visą Lietuvą“,- sakė knygą „Dėdės Juzės kantičkos“ kovo 6 d. mūsų bibliotekoje pristatęs knygos autorius Viktoras Stanislovaitis.„Supratau, Juzė ne apie Stanislovaitį ar Joniškėlį, o apie kožną iš Jūsų ir visą Lietuvą“,- sakė knygą „Dėdės Juzės kantičkos“ kovo 6 d. mūsų bibliotekoje pristatęs knygos autorius Viktoras Stanislovaitis.

Lyg išpranašaudama renginio eigą, bibliotekininkė Rita Venskūnienė sakė, kad nežino, tai bus linksmas ar liūdnas renginys, bet jis būtent toks ir buvo. Kartu linksmai apie rimtus dalykus ir kartu priverčiantis susimąstyti ar nubraukti ašarą.

Viktoras Stanislovaitis – pedagogas, muziejininkas, laikraščio redaktorius, artistas, populiarus socialinių tinklų veikėjas ir, žinoma, dėdės Juzės istorijų pasakotojas. Jo knyga „Dėdės Juzės kantičkos“ – tai pirmosios knygos „Dėdės Juzės godos – storos, taukuotos ir truputį pašėlusios“ tęsinys. Visoje Lietuvoje ir gerokai už jos ribų gausų gerbėjų būrį turintis Dėdė Juzė neria į nuotykius, kurie ant nuplikusios nepailstančio optimisto makaulės liejasi tarsi giesmės iš senobinių kantičkų. 

V. Stanislovaitis pasakojo, kad dėdė Juzė atsirado prieš 5-6 metus, dirbant laikraštyje.  Jam tada kilo mintis kažką parašyti apie sodininkystę, daržininkystę, bet norėjosi kažkaip kitaip. Taip ir atsirado tokie personažai kaip Juzė ir Zosytė. Skaitytojai atsiliepdami apie rubriką sakė neberašyti apie daržą, o skirti dėmesį būtent tik tiems personažams. Tai taip Juzė tapo savarankišku personažu. Pats V. Stanislovaitis sakė, kad jis nežino, kiek jame Juzės ir kiek Juzėje jo. 

Knygos autoriaus tėtis turėjo svajonę – išėjus į pensiją parašyti savo gimtojo kaimo istoriją. Dėdės Juzės istorijos iš dalies yra ir jo tėčio. „Jis gyvas toje knygoje“,- sakė V. Stanislovaitis. Deja, jo tėtis taip ir nespėjo parašyti savo knygos...

V. Stanislovaitis buvo labai atviras su visais, dalijosi jautriais vaikystės, mokyklos prisiminimais, kylančiais vaizdiniais iš to laiko, bet kartu pridėjo ir tai, kad nemėgsta grįžti mintimis atgal, nes daugelio žmonių jau nebėra... Papildymas pasisakymą sakė, kad keistas tas gyvenimas, nes kai žmogus jaunas, jo gyvenime būna visokiausių dalykų, sulaukus vyresnio amžiaus  – jau vis dažniau sakome „ne“, „negalima“. 

Tai, kad spauda yra galinga jėga, suprato dar mokykloje, kai rašė pirmuosius darbus savo mokykliniame pogrindiniame laikraštyje. Ir šiandien V. Stanislovaitis daug dirba su tekstais, o mėgstamiausias skyrybos ženklas – daugtaškis.

Renginys buvo unikalus tuo, kad nebuvo jokios bendrinės kalbos vartojimo, tik tarmiški, artimi ir be galo atviri pokalbiai. Kaip V. Stanislovaitis sakė, tai jo kalba, kartu pažymėjo, kad žmonės kartais ir nesupranta tarmės vartojimo, kiti vadina ją mužikiška. O mūsų bibliotekai tokia bendravimo forma buvo ypač prasminga, nes renginys vyko kaip tik „Biržai – Lietuvių kalbos dienų sostinė 2024“ laikotarpiu.

Daug juoko klausytojams kilo, kai V. Stanislovaitis pasakojo apie vedamas ekskursijas Joniškėlio Karpių dvare. Kiek nuotykių patirta, žmonių reakcijų susilaukta. Buvę atvejų, kai ir jį patį yra nustebinę ekskursantai.

Baigdama renginį bibliotekininkė R. Venskūnienė dėkojo V. Stanislovaičiui už papasakotas pasiilgtas istorijas apie vaikystę, už tas nubrauktas ašaras. Grožėjosi pasvaliečių tarme, V. Stanislovaičio talentu kurti įdomius pavadinimus, personažų vardus, nuostabias, gyvenimiškas istorijas.

Apibendrindamas knygos pristatymą, V. Stanislovaitis sakė, kad ne piniguose laimė, o tada, kai kažką suteiki kitiems, nes viskas sugrįžta atgal.Į renginį kvietėme žmones atsinešti po agurkų, pomidorų ar kokios uogienės stiklainį, kurie bus perduoti Biržų senelių namams. Esame maloniai nustebę tokia gausa gėrybių! Dėkojame.

Renginį organizavo Viešoji biblioteka kartu su prie jos veikiančiu „Senjorų arbatėlės“ klubu.

Renginio metu koncertavo Biržų kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Širvėna“ muzikantai, vadovaujami Rūtos Kudelkienės-Misevičės.