Biržiečiai Jonas ir Martynas Yčai - atkurtos Lietuvos pirmosios vyriausybės ministrai (II)

Paskelbta: Trečiadienis, 31 Sausio 2018

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

„Retas turi tiek daug įgimto veiklumo, džentelmeniškumo, meilės visuomenei, kaip M. Yčas. Jis bene pirmas lietuvis, sėdėjęs kartu su carais, pietavęs su įvairių valstybių karaliais ir prezidentais. Tačiau už viso to galime įžiūrėti didžiulį tikslą – tėvynės gerovę. Jis paskyrė save, savo apsukrumą ir gabumus jai“, - 1943 metų rudenį rašė „Naujosios Biržų žinios“.

Brolių Jono ir Martyno biografijas sunku nagrinėti atskirai, jas nuolatos susieja vienokie ar kitokie įvykiai ar asmeniniai brolių sprendimai. Vien ko verta istorija apie škotišką Yčų giminės kilmę. Šeimoje sklandęs mitas jos pradžią siejo su škotų patrankininkais, kuriuos kunigaikštis Radvila neva pasikvietęs rūpintis Biržų pilies gynybos reikalais. Kas žino, kiek šioje legendoje tiesos, bet škotų protestantų - pirklių ir amatininkų - Radvilų laikais Lietuvoje būta išties nemažai. Martyno Yčo asmenybei ir veiklai nusakyti tinka daugybė žodžių. Teisininkas ir politikas, Rusijos Valstybės Dūmos deputatas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų ministras, vienas iš krašto bankininkystės ir pramonės kūrėjų, publicistas, redaktorius, leidėjas. Ir tai toli gražu ne viskas, kuo teko būti M. Yčui.

Gimnazija ir universitetas

Pradžia - Šimpeliškių kaime, kur Martynas Yčas gimė 1885 metų lapkričio 13 dieną. Tuo metu čia jau augo penkiametis Martyno brolis Jonas, kuris vėliau turėjo nemažą įtaką Martyno likimui. Šeima buvo pasiturinti. Be Jono ir Martyno, joje augo dar trys vaikai. Tačiau kai 1890 metais vengdamas represijų už lietuviškos spaudos platinimą šeimos galva emigruoja į Ameriką, ūkis užgula motinos Zuzanos pečius. Padėjo jos brolis Stanislovas Dagilis ir evangelikų reformatų bažnyčios sinodas - be šios paramos vyresnysis sūnus Jonas nebebūtų galėjęs tęsti mokslų gimnazijoje. 1900 metais keturiolikmetis Martynas išvyksta į Peterburgą, kur brolis Jonas studijuoja Istorijos ir filologijos institute. Brolio padedamas, rengiasi stoti į gimnaziją. 1903 metais, baigęs Biržų pradžios mokyklą, Martynas įstojo į Pernu (Estija) gimnazijos trečiąją klasę. Čia besimokydamas, rašo korespondencijas į lietuvišką spaudą apie Pernu lietuvių bendruomenės gyvenimą.
Sunku pasakyti, kodėl tolesniems mokslams buvo pasirinkta ne arčiau namų esanti Mintauja, o būtent šis Estijos miestas. Gal Jonas, rūpinęsis brolio išsimokslinimu, siekė, kad Martynas gyventų protestantiškoje aplinkoje. Brolis Jonas buvo didžiausias dvasinis ir materialinis jaunesniojo brolio ramstis. Visą amžių jie gyveno santaikoje, artimai bendradarbiavo.
Baigęs gimnaziją, M. Yčas išvyksta į Tomską, kur gimnazijoje mokytojauja vyresnysis brolis Jonas. Metus mokosi privačiai, o 1907 metais išlaiko abitūros egzaminus ir pradeda teisės studijas Tomsko universitete.
Martynas aktyviai dalyvavo Tomsko lietuvių gyvenime, įkūrė Lietuvių studentų draugiją, važinėjo į lietuvių susibūrimus, bendravo, rašė į lietuvišką spaudą. Taip pamažu atsiskleidė M. Yčo polinkis į visuomeninę veiklą ir neprasti organizatoriaus gebėjimai. Vėliau tai jam labai pravertė tiek politikoje, tiek visuomeninėje veikloje. 1911 metais aukso medaliu baigusiam studijas Tomsko universitete M. Yčui buvo pasiūlyta rengtis profesūrai. Tačiau širdis traukė į Tėvynę, tad absolventas grįžo į Kauną ir įsidarbino advokato Petro Leono padėjėju bei įsitraukė į vietos lietuvių visuomeninį judėjimą.

Viešųjų ryšių akcija

Vargu, ar M. Yčas tuomet nujautė, kokias svarbias permainas gyvenime atneš jo sprendimas grįžti į tėvynę. 1912 metų pavasarį Kauno lietuviai aktyviai rengėsi Rusijos Valstybės IV Dūmos rinkimams, sudarė rinkimų komitetą, tarėsi, kokius kandidatus rinkti. „Tautininkų grupė jau seniai buvo nužiūrėjusi nuo valstiečių kurijos mane. Nors aš buvau mokslus baigęs, bet neišsiregistravęs (...) iš valsčiaus, todėl dar galėjau tuo sąrašu eiti“, - 1935 metais išleistoje prisiminimų knygoje „Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais“ pasakojo pats M. Yčas.
Čia reikia pažymėti, jog M. Yčo rinkimų kompanijos metodai gerokai aplenkė savo laikmetį. Šiandien galėtume pasakyti, kad M. Yčas buvo tas politikas, kuris pirmasis iš lietuvių panaudojo tuo metu visai neįprastas ir akivaizdžiai pasiteisinusias rinkimines technologijas, kurias sėkmingai naudoja ir šių dienų politikai - patraukti rinkėjus ne nuobodžiomis kalbomis, o linksmais koncertais.
Šiam reikalui kandidatas pasitelkė vasarą iš Amerikos sugrįžusį vargonininką, kompozitorių, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ autorių Miką Petrauską. M. Yčas pasiūlė M. Petrauskui drauge su juo surengti koncertų turą po visą Lietuvą. M. Petrauskas būsimus rinkėjus žavės savo tenoru, o jam akompanuos Papilio evangelikų reformatų kunigo A. Neimano gražuolės dukros Elena ir Jadvyga Neimanaitės.
M. Yčas važinės kartu kaip vedėjas, per koncertus įsiterps su platesniais reikalų paaiškinimais. Gavęs Kauno gubernatoriaus Piotro Veriovkino leidimą, M. Yčas leidosi į turą po dešimtį miestų.
Jau pirmasis Rokiškyje surengtas koncertas sukėlė tikrą furorą. „Publika su tokiu džiaugsmu ir ovacijomis sutiko koncerto dalyvius, kad iš karto visų ūpas pakilo. Jau ir kelionės ne taip vargingos atrodė“, - rašoma M. Yčo prisiminimuose.
Arklių traukiamais vežimais politikuojantys artistai apkeliavo Biržus, Panevėžį, Linkuvą, Kėdainius, Ukmergę, Zarasus, Raseinius, Telšius ir Šiaulius. Visur buvo sutinkami labai šiltai ir net entuziastingai, nes M. Petrausko pavardė jau buvo gerai žinoma. Po koncerto, kol jaunimas šokdavo, M. Yčas su būreliu vietos žmonių aptardavo artėjančius rinkimus į Dūmą ir lietuvių reikalų atstovavimo svarbą.
Tokia rinkimų agitacija pasiteisino su kaupu. Dvidešimt šešerių metų M. Yčas iš Kauno gubernijos buvo išrinktas Rusijos IV Dūmos deputatu. Dūmoje buvo konstitucinės demokratų (kadetų) partijos narys, tad Lietuvos reikalams ginti užsitikrindavo ir kadetų paramą. Kaip Dūmos deputatas su delegacijomis lankėsi JAV, Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vatikane, Šveicarijoje, Švedijoje. M. Yčas visur būdavo pristatomas kaip Lietuvos reikalų atstovas Rusijos Dūmoje. Jis pasireiškė kaip puikus politikas ir diplomatas, sugebėdavo parūpinti Lietuvai pašalpų ir įgyti tarptautinį užtarimą.
1913 metais drauge su Jonu Basanavičiumi M. Yčas išvyko į JAV rinkti lėšų Tautos namų statybai. Amerikoje M. Yčas susipažino su Jonu Šliūpu ir jo dukterimi Hipatija, kuri po trejų metų tapo žmona. Deja, saugomas banke lėšas Tautos rūmams pražudė Pirmojo pasaulinio karo metais kilusi infliacija ir Rusijoje revoliucijų audros.
1914 m. M. Yčas Vilniuje įsteigė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, tapo jos Centro komiteto pirmininku. Kaip Dūmos deputatas, M. Yčas 1915 metais Voroneže atidarė lietuvių berniukų ir mergaičių gimnazijas, 1917 metais – Lietuvos mokytojų institutą. 1916 metais į šį miestą dirbti grįžta brolis Jonas.
1917 metų vasario revoliucija M. Yčą kilsteli į svaigią karjeros aukštumą. Jis skiriamas vyriausiuoju švietimo reikalų komisaru, o Laikinoji vyriausybė pasiūlo jam švietimo viceministro postą.
Po 1917 metų spalio perversmo valdžią Rusijoje užgrobė bolševikai. M. Yčas, kaip ir daugelis kitų aktyvių lietuvių veikėjų, atsidūrė Voronežo kalėjime.
Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne bolševikų valdininkų godumas. Gavę kyšį, jie paleido M. Yčą ir kitus lietuvių veikėjus iš kalėjimo su sąlyga, kad tie niekur neišvažiuos iš Voronežo. Vaclovas Sidzikauskas prisiminimų knygoje „Lietuvos diplomatijos paraštėje“ pateikia kitokią išsilaisvinimo versiją. Pasak jo, Petro Leono prašymu paleisti suimtuosius nurodęs tuometinis sovietų Rusijos komisaras tautybių reikalams Josifas Stalinas.
Iš Voronežo teko bėgti. Gavęs padirbtus dokumentus, nusiskutęs barzdą ir ūsus, M. Yčas drauge su agronomu J. Tūbeliu 1918 metų balandžio mėnesį patraukia Lietuvos link. Rusijoje laikinai lieka žmona ir keturių mėnesių pirmagimis sūnelis. Patyrę įvairių nuotykių, keleiviai galiausiai sėkmingai pasiekė Lietuvą. 

Vėl tėvynėje

Lietuvoje M. Yčas iš karto pasineria į visuomeninio ir politinio gyvenimo sūkurį. 1918 metų liepos mėnesį kooptuojamas į Lietuvos Valstybės Tarybą. Augustinui Voldemarui formuojant sudaryti pirmąją nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę, joje M. Yčui tenka finansų, prekybos ir pramonės ministro portfelis. Be to, jis laikinai eina ir susisiekimo ministro pareigas. Besikurianti valstybė katastrofiškai stokojo pinigų. Šioje srityje didelę iniciatyvą rodė ir daug nuveikė pirmasis finansų ministras. Vyko sunkios derybos su vokiečiais dėl iš Lietuvos gyventojų surinktų 15 mln. markių grąžinimo. Iš karą pralaiminčių okupantų pavyko gauti 10 milijonų markių paskolą. „Paskyrėme visoms žinyboms jau didesnes sumas, o ypač kariuomenei organizuoti buvo skirta po 250 000 markių kas savaitę“, - prisiminė M. Yčas.
Traukdamiesi iš Lietuvos, vokiečiai nebegalėjo išsivežti viso okupacijos metais sukaupto turto. Taigi vokiečių karinė vadovybė pasiūlė už 800 mln. markių šį turtą perimti Lietuvos Vyriausybei. M. Yčas paaiškino, kad turto perėmimas ir jo apsauga kainuos nemažus pinigus, tad paprašė paskolinti Lietuvai bent 100 mln. markių. Įvaryti į kampą vokiečiai negalėjo atmesti tokio pasiūlymo ir pakvietė finansų ministrą į Berlyną galutinai susitarti dėl paskolos. Kartu išvyko ir Ministras Pirmininkas A. Voldemaras.
Finansų ministras savo misiją įvykdė - sutartis dėl 100 mln. markių paskolos buvo pasirašyta. Dabar valstybės organizavimo darbai įgijo realų materialinį pagrindą. Paskolos užteko organizuoti ir apginkluoti kariuomenei, mokėti algas ir net paskolinti 3 mln. markių K. Ulmanio vadovaujamai Latvijos vyriausybei.
Finansų ministro pareigas M. Yčas ėjo ir II Mykolo Sleževičiaus bei III Prano Dovydaičio vadovaujamose vyriausybėse. Ketvirtoji vyriausybė paskyrė M. Yčą generaliniu įgaliotiniu finansų reikalams užsienio valstybėse. Šias pareigas jis ėjo beveik dvejus metus.

Pramonininkas ir publicistas

Daugiau politinėje veikloje M. Yčas nebedalyvavo. Tačiau net pasitraukęs iš valstybinio darbo M. Yčas toliau kūrė nepriklausomos Lietuvos ekonomikos pamatus. Dar 1912 metais su grupe žinomų Biržų krašto žmonių įsteigė spaustuvę Biržuose. Oficialus jos pavadinimas buvo „M. Yčo ir bendrovės spaustuvė“. Čia iki 1915 m. buvo spausdinamas ir jo su kunigu Petru Jakubėnu redaguotas „Biržų kalendorius“. Nuo 1921 metų Biržų spaustuvei vadovavo žymus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, M. Yčo uošvis Jonas Šliūpas, mokytojavęs Biržų gimnazijoje. Jam išvykus į Šiaulius, į Biržų spaustuvę buvo pakviestas patyręs spaustuvininkas J. Masaitis. Siaurąjį geležinkelį iš Pasvalio į Biržus 1920 metais tiesė M. Yčo įkurta „Lietuvos statybos“ akcinė bendrovė. Didelės ekonominės ir kultūrinės reikšmės Biržų kraštui turėjęs geležinkelis buvo iškilmingai atidarytas1921 metų vasarą.
Trečiajame dešimtmetyje M. Yčas įsteigė užsienio prekybą organizavusią akcinę bendrovę „Lietuvos garlaiviai“, miško paruošų įmonę „Eglynas“, dar ir šiandien veikiantį aliejaus fabriką „Ringuva“, žemės ūkio produktų perdirbimo ir veislinių gyvulių auginimo bendrovę „Patrimpas“, Kauno miesto statybos bendrovę „Butas“, importo ir eksporto firmą „Dubysa“, ketaus liejinių ir mašinų gamybos įmonę „Nemunas“, verpimo ir audimo fabriką Panevėžyje.
Aktyviai M. Yčas darbavosi ir spaudoje - jo publikacijų galima rasti laikraščiuose ir žurnaluose: „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Vairas“, „Lietuvos aidas“. Jis buvo „Lietuvos balso“ leidėjas ir atsakingasis redaktorius. 1922-1923 metais M. Yčas redagavo su žmona Hypatija įsteigtą evangelikų reformatų laikraštį „Mūsų žodis“, tuo pat metu buvo ir jo įkurtos lietuvių evangelikų reformatų draugijos pirmininkas, Sinodo pirmininkas.

Lietuvą palikus

Sovietų okupaciją M. Yčas pasitiko gyvendamas Kaune. Nors sūnus Martynas ragino nedelsiant trauktis, M. Yčas neskubėjo. Kaip savo atsiminimuose rašė duktė Hypatija Yčaitė-Petkienė, apsispręsti padėjo vienas lenkų žurnalistas, pareiškęs turintis patikimų žinių, jog M. Yčas yra numatytų areštuoti žmonių sąrašuose. Iš Užsienio reikalų ministerijoje dirbusio pusbrolio gavęs diplomatinio kurjerio pažymėjimą, M. Yčas kerta Vokietijos sieną ir atvyksta į Klaipėdą. Vėliau keliauja į Karaliaučių. Žmona Hypatija su dukterimis bei sūnus Martynas taip pat sėkmingai pasitraukė iš okupuotos Lietuvos. Galiausiai visa šeima susitiko Berlyne. Pasilikti Vokietijoje Yčai nenorėjo, tad nutarė vykti į Ameriką. Gavę pasiskolinti pinigų, atvyksta į Barseloną, iš čia traukiniu į Lisaboną. Atvykus į Rio de Žaneirą paaiškėjo, kad laivo, plaukiančio į Niujorką, teks kiek palaukti. Netikėtai 1941 metų balandžio 5 dieną M. Yčą ištiko širdies smūgis. Jam buvo 56 metai.


Antanas Vaičeliūnas
2017-05-03

 

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt